Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas. Barokas

Darius KUO LYS

VALSTYBĖ
Lietuvos Didziosios
“+ Kunigaikštystės

istorinėje
literatūroje

RENESANSAS + BAROKAS

MOKSLO IR ENCIKLOPEDIJŲ LEIDYKLA
VILNIUS, 1992

Recenzavo:

filologijos mokslų daktaras
JUOZAS GIRDZIJAUSKAS
ir
filologijos mokslų kandidatas
ALBINAS JOVAISAS

Dailininkas
ALFONSAS ŽVILIUS
Iliustracijas iš Lietuvos istorijos ir
etnografijos muziejaus,
Mokslų akademijos ir
Universiteto bibliotekų rinkinių
parinko

BIRUTĖ KULNYTĖ

Fotografavo
Kęstutis Stoškus

ISSN 5-420-01080-1 (€) Darius Kuolys, 1992

TURINYS

PRATARMĖ
7

I.

ASMUO IR TAUTA

ISTORINĖJE |

RENESANSO LITERATUROJE
10
Universalios tiesos raštas

10

Tarp šlovės ir doros
22

Tautos pasaulyje

31

Lietuvos praeities samprata
70

Meninis istorijos piešinys
110

BAROKINĖS LIETUVOS
ISTORIJOS PATAISOS
Iš „tuščios šlovės" I Akių paklusnumą"
Asmens ir L drama
Šalies rišiijas

REZIUMĖ VOKIEČIŲ KALBA
253

REZIUMĖ LENKŲ KALBA
262

LITERATŪRA

271

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
279

PRATARMĖ

Senoji Lietuvos raštija — slėpininga, lig šiolei menkai pažinta
tikrovė - yra išausta iš daugiakalbių, daugialyčių, daugiareikšmių
tekstų. Ši įvairovė literatūros tyrinėtoją ir džiugina, ir glumina.
Kaip nūdienos dvasiai atverti prasmę, slypinčią dar nesurinktuose
ir aepaskelbtuose praeities kūriniuose? Ar toji prasmė išvis at-
skleidžiama be kruopščių, visą įvairovę aprėpiančių senosios kul-
tūros studijų? .

Galime guostis viltimi, jog tarp gausybės Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės raštų esama keleto, į kuriuos subėga pagrindiniai
ba mus įsukti į opiausių praeityje gvildentų klausimų ratą — tai-
gi valioja atliepti amžių glūdumon nukreiptą dabarties rūpestį.

XVI šimtmetyje visą lietuvių dvasios nerimą, regis, buvo sa-
vin sutelkusi istorinė šalies raštija. Tad ją greičiausiai ir įmanu
paversti lieptu, siejančiu šiandieną su renesansine Lietuvos kultū-
ra.

Išskirtinę istorinio rašto reikšmę XVI a. dvasiniame gyvenime
nulėmė esminiai to meto Vakarų sąmonės pokyčiai. Ontologinę
pasaulio sampratą naujųjų amžių priešaušryje vis stipriau kultū-
ros paribin ėmė stumti istorinis mąstymas. Netekusi ontologinės
duotybės tvarumo, tiesa pateko faktų viešpatystėn. Vakarų protas
vylėsi permanysiąs tikrovę, ne būtį apmąstydamas, bet žmogaus
darbus, faktus tirdamas: pasaulis tapo pažinus vien kaip žmogaus
kūrinys. Ne "pamąstyta būtis“, ne Absoliuti Dvasia, o žmonių
bendrijos patirtį aprašanti istorija virto "tiesos buveine“ (113,
210—211). Mokslo ambicijų įgijusi renesanso istorinė literatūra
skelbėsi universaliu gyvenimo raštu — pasaulio pažinimui pamatą
leikiančiu, asmens bei tautos buvimą Būties akivaizdoje pagrin-
džiančiu. Istorija tapo tvariausia renesansinės pasaulėvokos lytimi
(166, 16). .

Istorinis mintijimas — tai dramatiškos, gyvenimo sukrėstos są-
monės raiška: istorijos mūza kaip Minervos pelėda pasirodo pu-
siaunaktį (166, 19). XVI a. Lietuvą ištikęs valstybingumo nuo-

T

puolis įstūmė tautą dramatiškon gyvensenon. To meto istorinė li-
teratūra radosi kaip valinga pastanga pergalėti Lietuvą užklupu-
sią nelemtį: paremti irstančią tautos dabartį idealybės nutvieksta
praeitimi, nukreipti ją savarankion ir prasmingon ateitin.

„ Istorijos raštas pirmasis taip nuosekliai ėmėsi grįsti eižėjančią
lietuvio sąmonę renesansinės Vakarų minties įžvalgomis. Jis brėžė
naują, viduramžių regratį griovusį pasaulio vaizdinį, kūrė naują
asmens ir tautos sampratą. Renesanso istorinėje literatūroje skel-
biamos tiesos atgulė Lietuvos pasaulėvokon, įsiliejo į tuos dvasios
gyvenimo pamatus, kuriuos XVI a. dėjosi lietuvių tauta.

Renesanso metais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė greta istori-
nių poemų — herojinių epų įgijo keturis brandžius istoriografijos
veikalus. Jau 1551 m. Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas
(1520—1582) sėdo prie "Kronikos arba Lietuvos istorijos“ (“Cro-
nica sive Historia Lithuana“) — rankraštyje palikusio ir lig šiolei
neatrasto darbo. Tad prieigos A. Rotundo "istoriosofijon" nūdien
tenka ieškoti epistoliariniuose, publicistiniuose jo veikaluose. Kiti
trys istorijos kūriniai parašyti mozūro Motiejaus Stryjkovskio
(1547 — prieš 1593). Tai 1575—1577 m. Slucke, kunigaikščio Jur-
gio Olelkaičio dvare eilėmis sudėta istorija "Apie garbingos lietu-
vių,' žemaičių ir rusėnų tautos pradžią, kilmę ir narsą, karžygiš-
kus darbus ir vidaus reikalus“ ("O początkach, wywodach, dziel-
nosciach, sprawach rycerskich i domowych slawnego narodu li-
tewskiego, zemojdskiego i ruskiego...“) — vadinamasis Nesvyžiaus
rankraštis, 1582 m. Karaliaučiuje išėjusi "Lenkijos, Lietuvos, Že-
maičių ir visos Rusios kronika“ ("Kronika polska, litewska,
zmodzka i wszystkiej Rusi“) ir 1578 m. Krokuvoje lotyniškai pa-
sirodęs "Europos Sarmatijos aprašymas“ ("Sarmatiae Europae
descriptio") — šį pirmąjį, apie 1574 m. parašytą, M. Stryjkovskio
istorinį veikalą pasigrobė ir kiek papildęs savo vardu išleido ita-
las Aleksandras Gvagninis (1534—1614) (107, 72—78). Taigi šian-
dien turimi Lietuvos renesansinės istoriografijos darbai priklauso
vieno asmens rankai. M. Stryjkovskio "Kronika" iki XVII a. vi-
durio, iki Alberto Kojalavičiaus (1609-1677) veikalų, buvo išsa-
miausias šalies istorinių žinių sąvadas, iškiliausias istoriosofinės
minties vainikas. Renesanso laikais lietuvių tauta daugel atzvilgių
regėjo savo praeitį M. Stryjkovskio žvilgsniu. Kita vertus,
"Kronika" davė stipriausią postūmį ne tik XVI, bet ir XVII a.
Lietuvos istorinei minčiai rutuliotis. Polemikon su M. Stryjkovs-
kiu stojo jo amžininkai — herojinio epo kūrėjai Andrius Rimša ir

8

Jonas Radvanas. Baroko laikais "Kroniką" tobulino, jos "ideolo-
gines klaidas“ taisė Samuelis Daugirdas ir Albertas Kojalavičius.
Taigi M. Stryjkovskio istoriniai darbai mus veda XVII a. Lietu-
vos kultūrėon, o juos perprasminę A. Kojalavičiaus raštai brėžia
aiškią takoskyrą tarp renesanso ir baroko pasaulėvaizdžių, atsklei-
džia pamatines permainas, ištikusias Lietuvos dvasią baroko am-
žiuje.

Šioje knygoje siekiama aptarti Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-
tystės istorinę literatūrą kultūros stiliaus požiūriu. Stilius šiuosyk
suvokiamas ne tik kaip išorinis kultūros apipavidalinimas, bet ir
kaip pats kultūros kūrimo principas, vienon visumon siejantis
skirtingas tos pačios epochos dvasinio gyvenimo sritis; stiliaus
vardikliu laikoma kuriančio asmens pasaulėvoka.

M. Stryjkovskio raštai apžvelgiami platesnėje šalies renesansi-
nės kultūros aplinkoje, idėjiniu ir meniniu atžvilgiu gretinami su
A. Kojalavičiaus darbais — šitaip mėginta patirti, kaip kultūros
stilių raidoje kito tautinė, politinė Lietuvos sąmonė, rutuliojosi
asmens, tautos, valstybės sąvokos.

Senuosius literatūros kūrinius stengtasi ne tiek mokslo aspektu
apibrėžti, kiek interpretuoti — kaip atviros, neišsemiamos prasmės
raštą. Tad siūloma knyga sudėta ne tiek iš tvarių, neginčijamų
mokslo tiesų, kiek iš pastebėjimų, įžvalgų, svarstymų.

Autorius širdingai dėkoja savo lituanistinių studijų vado-
vams — istorijos mokslų kandidatei Ingei Lukšaitei ir profesoriui
Juozui Girdzijauskui, šio darbo imtis paakinusiems. Už knygos
rankraščiui skirtą dėmesį, vertingas pastabas nuoširdžiai ačiū pro-
fesoriui Albinui Jovaišui.

|

ASMUO IR TAUTA
ISTORINĖJE
RENESANSO LITERATŪUROJE

Universalios tiesos raštas

"Istorija veikia sielą taip pat tau-
rinančiai, kaip žemdirbystė kūną.
Ji — vaistas, gelbstintis kūną nuo
mirties, ji — gyvenimo būdas“.

Pomponijus Letas (1428—1498)

Renesanso laikais Europos kultūron įsiveržusi laisvės dvasia iš
pagrindų keitė Vakarų žmogaus regratį. Asmuo, sava valia pasi-
kliovęs ir nutolęs nuo vertikalės, kreipusios jo buvimą dieviškon
amžinybėn, įpuolė istorinio laiko pasaulin. Pirmąsyk Vakarų Zžmo-
gui atsiskleidė istorijos laiko retrospektyva (167, 243), pirmąsyk
jo mintis įgijo aiškią istorinės perspektyvos nuojautą (172,
249) — gimė naujųjų laikų istorizmas.

Dabartį imta suvokti kaip savarankią, iš praeities išsiskyrusią
tikrovę, kurioje lemtis ir žmogaus valia brėžiančios ateities apri-
bus. Viduramžiams būdinga abstraktų laiko išgyvenimą ir supra-
timą renesanso pasaulėvokoje išstūmė konkretaus, nuolat negrįžta-
mai bėgančio laiko vaizdinys (167, 245). Asmuo, atsivėręs nenu-
maldomai laiko tėkmei, pakliuvo dabarties akimirkos valdžion.
Buvimas istorinio laiko pasaulyje neteko savaiminio ontologinio
pagrįstumo, tapo paties žmogaus kūrybos dariniu. Vienybės su
amžinąja Būtimi geidusią sielą staiga persmelkė šiurpus kasdieny-
bės rūpestis: kaip išsigelbėti iš gyvenimo pamatus plaunančios,
nebūtin nešančios laiko srovės? Vakarų žmogaus santykis su laiku
tapo "kova prieš laiką“ (83, 28). Šiose lemtingose grumtynėse re-

10

nesanso dvasia stengėsi paversti laiką istorija — įprasminta, įbū-
tinta praeitimi. Taip "istorijos menas“ virto išganinga priebėga,
globojančia žmogaus sielą nuo nežinomybės ir nebūties baimės.
Žmonių bendrijos darbus rišlion visumon suveriantis, kultūros at-
mintin įrėžiantis istorinis raštas regėjosis esąs ir tvariausias tiesos
būstas, ir ištikimiausias žemiškos amžinybės sargas.

Istorinei renesanso raštijai tapo patikėtos pagrindinės kultūros
darbo priedermės: moksliškai tikrovę pažinti, meniškai pasaulį iš-
dailinti. Mat antikoje atskleistos skirtingos istorijos dalyko sam-
pratos humanizmo laikais susibėgo vienin.

Senovės Graikijoje gimusi istorija pradžių pradžioje buvo su-
vokta kaip menas — tad ir patikėta mūzos Klėjos globai. Tačiau
jau didieji graikų istorikai Herodotas (apie 484—apie 425 m. pr.
Kr.) ir Tukididas (apie 460—apie 400 m. pr. Kr.) suteikė isto-
riografijai apibrėžtą mokslo paskirtį — empiriškai tirti praeitį,
teisingai faktus ir įvykius aprašyti. Aristotelis (384—322 m. pr.
Kr.), supriešinęs "Poetikoje“ išmonę ir faktą, "mokslinę" istorijos
sampratą pagrindė teoriškai. Poezijos atskleidžiama išmonės tikry-
bė, jo nuomone, esanti nelyginamai vertesnė už istorijos mokslo
patiriamą empirinį faktą (100, 46). Priešingo požiūrio laikėsi
Aristotelio amžininkas Isokratas (436—338 m. pr. Kr.), skelbęs is-
toriją esant retorika — iškalbos menu (166, 29).

Isokrato nuostatą paveldėjusi Romos istorinė mintis dėmesį
kreipė ne į pažinimo būdą (kaip Herodotas, Aristotelis), bet į
pažintiną dalyką: istoriją imta suvokti kaip dailų pasakojimą
apie praeities įvykius. Cicerono (106-43 m. pr. Kr.) ir Kvintilia-
no (apie 35—apie 96 m.) teoriniuose svarstymuose istorija tapo
prilyginta poezijai ir paversta literatūros sritimi. Istorinius veika-
lus, Cicerono galva, turį rašyti poetai. Pasak Kvintiliano, "istori-
ja yra artima poezijai ir gali būti suprantama kaip proza parašy-
tos poemos rūšis“ (166, 29—30).

Cicerono ir Kvintiliano duota istorijos samprata atgijo rene-
sanso laikais. Istoriografija nūnai suvokiama kaip literatūros rūšis,
turinti savitą paskirtį — atskleisti praeities tiesą. Poezija tampa
istorijos rašymo lygtimi, istorija virsta poezijos sritimi (166, 31).
Renesanso mintis ir istoriją, ir poeziją kildino iš vieno šaltinio —
retorikos (70, 70).

Istorija humanizmo amžiuje, kaip ir antikoje, vadinta "tiesos
šviesa“ — lux veritatis. Tačiau šioji tiesa palenkiama nūdienos

11

Vilniaus miesto panoraminis vaizdas XVI a. pab.- XVII a. pr.

poreikiams, jai pritaikomas didaktinis vertės matas. Tai "reikalin-
ga" teisybė. Renesanso požiūriu, istoriografijai visuomenės gyveni-
me lemta būti dorovės ir politikos mokytoja. Istorijos kūrinys
paverčiamas ne tik universalia pasaulio pažinimo versme, bet ir
dedamas į ideologijos pamatus. Humanizmo istoriografija tapo
įtakingiausia visuomeninės sąmonės kūrėja, tautinės savimonės ža-
dintoja (188, 134). Mat ieškant vidinio pasaulio raidos priežastin-
gumo, atsakomybė už istoriją buvo įduota Zmogaus ranko-
sna — istorijos pažinimas privalėjo padėti šią asmenę atsakomybę
pajusti ir suvokti (68, 72). Šitaip istoriko įžvalga praranda sava-
rankią, mokslinę galią ir virsta literatūriniu, ideologiniu, didakti-
niu, žmogaus ir visuomenės auklėjimui tarnaujančiu pamokymu.
Vidųramžių metraštininkui svarbiausia buvo istorinė tiesa. Kroni-
kų sudarinėtojui ir istoriografui, priešingai, rūpėjo ne istorinė, o
auklėjamoji, didaktinė praeities įvykių prasmė. Renesanso istori-
kas žvelgė visuomenės raidon literato akimis, stengdamasis at-
skleisti pamokantį istorijos turinį ir jį retoriškai perteikti (179,
346).

12

Humanizmo grožinę literatūrą ir istorinę raštiją greton siejo
renesansinė praeities samprata, laikiusi, jog visuomenės raidoje le-
mianti yra subjektyviojo, asmens prado galia. To meto istoriogra-
fija suvokė aprašomą dalyką kaip paskirų asmenybių valios veiks-
mų grandinę. Praeitis — tai "herojų drama“. Atskleisti istorinę
tiesą — lygu atkurti asmens sielos dramą, jo charakterį. Istorijos
vyksmą esą aprėžiantys, determinuojantys dvasiniai ir doriniai
pradmenys. Politinė istorija buvo suasmeninta, personifikuota. Ki-
ta vertus, istorinio rašto erdvė tuo laiku taip išsiplėtė, jog aprė-
pė ir epines legendas, ir liaudies padavimus, ir poeziją — iš šios
medžiagos buvo audžiami intriguojantys "istoriniai siužetai“ (166,
35—37).

Taip renesanso kūrybos dvasia veik išdildė kadaise Aristotelio
nubrėžtą takoskyrą tarp poezijos meno ir istorijos mokslo. "Tiesa,
ir humanizmo laikais istoriografija sergėjo mokslo orumą. Greta
Italijoje iškilusios ir renesansinėje Vakarų kultūroje įsiviešpatavu-
sios Leonardo Brunio (1369—1444) "politinės-retorinės" istoriogra-
fijos mokyklos, laikiusios istorijos rašymą retorikos rūšimi ir už-
krovusios jam politinės publicistikos prievoles, gyvavo ir mažiau
įtakinga "eruditų“ mokykla. Jos pradininkas ir pagrindėjas Flavi-
jus Biondas (1392—1463) istoriografijai kėlė apibrėžtą mokslo už-
duotį: atkurti praeities faktą, remiantis patikimais mokslinės ana-
lizės metodais (172, 255).

XVI a. Lietuvos kultūriniame gyvenime įsigalėjo "politinė-reto-
rinė“ mokykla — perėmusi "eruditų" darbo patirtį, atsižvelgusi į
jų reikalavimus. Mokslinė nuostata Lietuvos istorikų veikaluose
tapo suderinta su meninės išmonės laisve, literatūrine minties
raiška. Tad žvelgdami kultūrologiniu požiūriu, renesansinei šalies
istoriografijai turėtume skirti "istorinės literatūros“ vardą — tiks-
liausiai šios raštijos esmę ir pobūdį nusakantį, jos giminystę su
to meto herojiniu epu nurodantį.

Lietuvos kultūra XVI a. buvo kaip niekad atvira sąranga.
Laisvas šalies dvasios gyvenimas Mikalojaus Radvilos Juodojo
(1515-1565) ir Žygimanto Augusto (1520—1572) laikais patikliai
vėrėsi tiek Vakarų, tiek Rytų kultūrų įtėkmėms, įsileisdamas ra-
dikaliausias svečiose žemėse brandintas mintis. Lietuvos didikų
dvaruose tuo metu rasdavo prieglobstį ir iš Maskvos, ir iš Vaka-
rų Europos nuo prievartos bėgę kitamaniai. Pirmuosius prūsų
krikštytojus stebinusi baltiška pakantumo, žmoniškumo dvasia
XVI a. dar pleveno LDK kultūros židiniuose: 1570 m. Vilniun

13

atvykęs ir čia kolegijos atidaryme dalyvavęs italas Austrijos jė-
zuitų provinciolas Laurynas Magius ordino generolui Pranciškui
Bordžijai, dėstydamas Lietuvos sostapilyje patirtus įspūdžius, rašė:
"Čia nėra tokios barbarijos ir nėra taip tamsus kraštas, kaip
daugelis mano. Čia tokį humaniškumą visur patiriame, kokio
dažnai Italijoje neaptinkame..." (42, 170).

Tapdama integralia Vakarų pasaulio dalimi, Lietuva prisiėmė
ir renesansinės Europos dvasios sopulius. Negrįžtamai bėgąs laikas
tuometinei LDK kultūrai tampa didžiuoju rūpesčiu, grumtynės su
griaunančia laiko galia — pamatine kūrybinio darbo paskirtimi.
Asmens ir laiko, asmens ir amžinybės “klausimai greta politikos
reikalų gvildenami publicistiniame A. Rotundo veikale "Lenko pa-
sikalbėjimas su lietuviu“ (“Rozmowa Polaka z Litwinem“ 1564)
(123, 55-57), liečiami A. Rimšos "Dešimtmečio pasakojimo“
("Deketeros akroama, to jest dziesigcioroczna powiesc...“ 1585),
J. Radvano "Radviliados" ("Radivilias" 1588) pratarmėse. Tačiau
bene stipriausiai praeinamybės jausmas, nebūties nerimas yra per-
smelkęs M. Stryjkovskio kūrybą.

Lietuvos istoriko darbai rodo, jog jo, kaip daugumos renesan-
so kūrėjų, gyventa konkretaus istorinio laiko pasaulyje. Atmetęs
viduramžiais vyravusią keturių monarchijų ir šešių epochų sam-
pratą, nepasikliaudamas predestinacijos teorija, savo metu gebėju-
sia žmonijos istoriją suvesti darnion, objektyvaus dieviškojo prie-
žastingumo saistomon visumon, M. Stryjkovskis Zvelgė į praeitį
kaip į atviras galimybes turinčių tautų ir asmenybių kovos lau-
ką. Nuolatinės tautų grumtynės dėl vietos po saule nėra aukštes-
nės valios apibrėžtos, bet pareinančios tiek nuo pačios tautos ga-
lių, tiek nuo žmogaus protui nesuvokiamų lemties įgeidžių: anti-
kinė fortūna tampa svarbiu renesansinės Lietuvos istoriografijos
herojumi. Virš žmonių darbų nūnai palinksta ne išmintimi spin-
dįs Viešpaties veidas, bet ironijos iškreipta laiko grimasa. Praei-
tyje M. Stryjkovskis regi vien nepaliaujamą žemiškos didybės kai-
tą. Praradusi laisvę ir garbę kadaise "iš nieko išaugusi“ Romos
imperija, filosofų tėvynė Graikija nūnai buvusiems klajokliams
turkams vergaujanti: "Kas anksčiau buvo piemuo, tas šiandien
mokslo vyrus valdo“. Rusų žygiais išgarsintą Kijevo monarchiją
nustelbusi XIII a. šlovėn iškilusi lietuvių tauta (132, 1 215). Bet
štai, istorijos ratas apsisukęs, ir Lietuvai atėję "apverktini laikai“
(133, 40).

14

Praeityje regimos laiko visagalybės akivaizdoje formavosi
M. Stryjkovskio požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Ši ap-
linkybė paaiškina pagrindinį jo minties siekinį — atsispirti laiko
tekmei, rasti protui pastovią atramą akimirkos valdomame pasau-
lyje. Iššokęs iš viduramžių tradicijos, išganymo tikrybės geidžian-
ciai sielai, sykiu ir pamatinio pasaulio sąrangos principo,
M. Stryjkovskis ieškojo ne transcendentinėje erdvėje, bet žmonių
galiomis kuriamos kultūros plotmėj. Šitokia Lietuvos istoriko
minties pakraipa atliepė bendrąją amžiaus nuostatą — renesanso
dvasios gyvenime sustiprėjęs klasikinis pradas skatino kultūros sa-
vimeilę, jos užsisklendimą savyje, atsitolinimą nuo josios gyvastį
palaikančių ontologinių religijos versmių (171, 225). M. Stryjkovs-
kio svarstymuose apie "istorijos meną“ "žemiškos amžinybės“
samprata išsamiai išplėtota. Istorijos vaidmuo asmens, visuomenės
gyvenime aptariamas Nesvyžiaus rankraščio pratarmėje Slucko ku-
nigaikšciui Jurgiui Olelkaičiui (m. 1578), "Kronikos" pratarmėse
Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui (1533—1586),
Vilniaus vyskupui Jurgiui Radvilai (1556—1600), Žemaičių vysku-
pui Merkeliui Giedraičiui (apie 1536—1609), LDK kunigaikščiams,
ponams, senatoriams ir bajorams.

M. Stryjkovskio pažiūros į istorijos veikalo prasmę ir siekius
didžia dalimi grįstos Cicerono mintimis. Romos filosofo kalbos
"Apie oratorių“, "Apie poetą Archijų“ buvo M. Stryjkovskio isto-
riosofijos šaltinis (160, 77—78).

Istorija visų pirma esanti "gyvenimo mokytoja“, "visas žmonių
gyvenimas turi būti ištiesintas pagal istorijų arba senųjų pasako-
jimų įstatymus“ — teigiama Nesvyžiaus rankraščio pratarmėje
(133, 33). "Šviesiausias ir galingiausias Karaliau Stepone! Niekas
geriau ir išsamiau nėra nusakęs viso istorijos malonumo, garbin-
gumo ir naudingumo, kaip tas romėnų iškalbos kunigaikštis Cice-
ronas, pavadindamas ją gyvenimo mokytoja“, — rašoma "Kroni-
kos“ dedikacijoje Steponui Batorui (132, 1 III). Mat istorikų pa-
tirti ir surinkti dalykai sudarą pagrindą visai pasaulio įvairovei
pažinti. "Žmogaus išmintis, — tvirtinama Lietuvos valdovui, —
yra ne kas kita, kaip įvykių stebėjimas, esamų ir būsimų dalykų
išmanymas, pasemtas iš praeities patyrimo, tarsi iš užtvenkto šal-
tinio — todėl tarp visų mokslų pirmoji vieta tenka istorijai“
(132, 1 III). Skirtingai nei Aristotelis, fakto tiesą nuvertinęs,

M. Stryjkovskis pirmenybę teikia ne vaizduotės žaismui ar iš-
protavimui, bet empirinei gyvenimo patirčiai. Vienas istorijos

15

duotas išminties pavyzdys, jo nuomone, esąs "svarbesnis nei tūks-
tantis įžvalgiausių filosofijos svarstymų“ (133, 39). Istorinis veika-

las — tai praktinių gyvenimo tiesų sąvadas, palaikąs Zmonišką
visuomenės subuvimą, laiduojąs žmonių bendrijos sveikatą ir ga-
lią.

Istorija, M. Stryjkovskio įsitikinimu, — privalus valstybės

ramstis. Jos teikiamos žinios ugdančios asmens pilietinę sąmonę,
mokančios visuomenę politinio gyvenimo. Steponui Batorui prime-
nama Tukidido mintis: istorija esanti "vertingiausias ir svarbiau-
sias žmogaus gyvenimo lobynas, kurio niekad ir nieku būdu vals-
tybės vadžias laikantys valdovai. ir senatoriai iš rankų neturi pa-
leisti" (132, 1 III). Istoriniai veikalai supažindiną valdžios vyrus

su senovės teise ir įstatymais, su protėvių papročiais — ir šitaip
išmoką atsakingai, teisingai tvarkyti iš senolių paveldėtą šalį.
Svarbių pamokymų istorija duodanti etmonams ir kariams — ug-

danti jų“ drasą, lavinanti juos karo meno pavyzdžiais (133, 39;
132, 1 III). Sunku pervertinti istorijos reikšmę valstybės valdy-
mui, — sakoma dedikacijoje Merkeliui Giedraičiui. Nes tik ji lei-
džianti suprasti, kokiais principais paremtas valstybės klestėjimas
ir kokia visuomenės būklė lemianti valstybingumo pražūtį (132,
1 25—26).

Tačiau didžiausia istorijos kaip "gyvenimo mokytojos“ įtėkmė
esanti dorinei žmonių kultūrai. Istoriniai darbai, teikdami tau-
raus, sektino gyvenimo pavyzdžius ir vaizduodami smerktinus
žmogaus nuopuolio paveikslus, visų pirma ugdą visuomenės doro-
vę, formuoją dorinę bendrijos sąmonę. "O svarbiausia, kad istori-
jos atgraso žmones nuo bjaurių ir nešvankių poelgių ir kviečia
prie dorų darbų, uždegdamos vyrus neišsakomu geismu, nemaria
šlove ir meile garbingiems žygiams, teikdamos viltį, kad jei gerai
ir šauniai gyvens, tai apie jį taip pat kronikos palikuonims pasa-

kos“, — rašoma Nesvyžiaus rankraščio pratarmėje (133, 39).
"Istorija yra visokios išminties ir visų dorybių gyvas sšalti-
nis“, — tikinama Lietuvos kunigaikščiams, ponams, senatoriams ir

bajorams (132, 1 XXXI-XXXII). |

Ciceronu remdamasis, M. Stryjkovskis pabrėžia istorijos ir
poezijos giminystę. Antikos herojų žygius aprašęs Homeras "Kro-
nikos“ pratarmėse iškyla kaip sektinas istoriko pavyzdys. Pats
M. Stryjkovskis linkęs tituluotis "istoriku ir poetu“ — "Historicus
et Poeta“.

16

Taigi kaip diduma renesanso autorių, grindusių savo nuomonę
antikos autoritetu, M. Stryjkovskis pripažįsta istoriją esant svar-
biausia sritimi tarp mokslų, artimiausia poezijos giminaite, prak-
tinio gyvenimo vadove, viso pažinimo pagrindu (160, 77-81). Su
savojo amžiaus pasaulėvoka Lietuvos istoriką sieja ir jo minčiai
būdinga pastanga įbūtinti kultūros gyvenimą, ontologizuoti žemės
pasaulį — kaip vienatinį renesanso žmogaus būstą. Jo dėmesys
teoriniams istorijos klausimams kyla ne tiek iš mokslinių paskatų,
kiek iš egzistencinio rūpesčio. Panašiai kaip Mikalojus Daukša
(apie 1527-1613), darnaus visuomenės subuvimo ir prigimtos pa-
saulio sąrangos pagrindan dėjęs kalbą, M. Stryjkovskis iki univer-
salios, ontologinės žmonių gyvenimo atramos kėlė "istorijos me-
ną“. Jo svarstymuose ne tik ištrinama takoskyra tarp istorijos ir
poezijos — nelieka jokios pertvaros, skiriančios istorinį darbą nuo
Šventojo Rašto. M. Stryjkovskis pritaria italų humanisto Lorenco
Valos (1407-1457) nuomonei, jog "ir Mozė, ir Evangelijų auto-
riai ne kitaip, o istorikais turi būti vadinami“ (172, 269): "Kro-
nikos“ pratarmėse Homero istorikų greton įrikiuojami ir Biblijos
kūrėjai. Istorija, pasak M. Stryjkovskio, esanti ne tik "laisvųjų
menų magistrė“, bet ir "Dievo pažinimo bei tikėjimo mokytoja“
(132, 1 XXXII). Nesvyžiaus rankraštyje pabrėžtinai kalbama apie
"šventus istorikus“, "šventus poetus“, "šventąsias mūzas“, "šven-
tuosius mokslus“, turint galvoje ne ką kitą, o istorikų darbus
(133, 590). Šitoks minties vingis, apgobdamas istoriją šventumo
skraiste, savo ruožtu supasaulietina Šventąjį Raštą — paverčia jį
vien kultūros tekstu. Iki universalaus gyvenimo rašto iškelta isto-
riografija stoja Biblijos vieton. Ji, o ne kas kita, turinti sergėti
pasaulio tvarką, neleisti žmogui išklysti iš prigimties jam skirto
kelio, kreipti jo darbus "istorinėn amžinybėn“.

Istorinė atmintis, M. Stryjkovskio galva, esanti vienatinė ne-
nykstanti tikrybė, taigi ir vienatinė galia, gelbstinti žmoniją nuo
nebūtin nešančios laiko tėkmės: griūva didūs miestai, žlunga šlo-
vingos respublikos ir karalystės, turtai į nieką pavirsta, "bet isto-
rijos niekada nepražūva, priešingai, jos amžinybei ir nemarybei
visus darbus ir veikalus taip perduoda, kad paprastų, nemokytų
zmonių širdyse ir atmintyje, vien žodžiu perteiktos, gali išlikti ir
prisimenamos būti“ (133, 42—43). Sutapatinęs užmaršties ir nebū-
lies sąvokas, Lietuvos humanistas priskiria istoriografijai gebėjimą
suteikti Zmogaus būčiai amžinybės matmenį. Kultūrinė atmintis
jo svarstymuose iškyla kaip aukščiausia asmens viltį nuramdanti

17

tikrovė: anapuse dieviškąja realybe pasikliauti nebeįstengiama. Ne
Dievo Sūnus, o istorikas, poetas esąs tikrasis žmonijos išganyto-
jas, mirties nugalėtojas. Tai. Vergilijus savo eilėmis prikėlęs su-
griautą Troją, įpūtęs gyvybę senajai romėnų tautai (133, 591).
Tai jis, M. Stryjkovskis, įsipareigojąs iš nebūties ūkų lietuvių
tautos gyvenimą išplėšti, "nemirtingon šlovėn“ Lietuvą iškelti
(133, 33).

Istorijos pažinimas esąs būtina sąlyga žmogaus esmei išsiskleis-
ti, Zmogiškumui reikštis. Istorija mokanti mus praeities dalykus
atminti, dabarties reikalus tvarkyti ir ateities įvykius iš buvusių
pavyzdžių perprasti. O šiuose trijuose laiko matavimuose "visa
žmogaus gyvenimo ir priedermės išmintis ir tvarka slypi“ — tei-
gia M. Stryjkovskis, pasiremdamas Senekos (apie 4 m. pr. Kr. —
65) autoritetu. "Nes nepakanka vien dabarties laiko įsakymus
vykdyti ir elgtis, vien į laikinus dalykus atsižvelgiant. Taip dary-
ti tėra įpratęs neprotingas galvijas, kuriam Dievas ir gamta davė
nudelbtas žemėn akis ir pilvą — vien valgymui ir gėrimui tar-
naujantį. Bet žmogui, protingam gyvūnui, os sublime dedit, co-
elum gue videre iussit..."* (132, 1 XXXV). Taigi istorijos duotas
praeities pažinimas padarąs žmogų žmogumi — sąmoninga, pasau-
lyje ir savo gyvenime susivokančia būtybe.

Istorinė savižina sykiu esanti ir tautos subrendimo rodiklis
(160, 78-79). "Kronikos" dedikacijoje Jurgiui Radvilai primena-
mas Platono (427—347 m. pr. Kr.) pasakojimas: vienas Egipto
žynys taręs poetui Solonui (apie 640—560 m. pr. Kr.), jog
graikai esą tarsi kūdikiai, nes neišmaną savo tautos. istorijos
(132, 1 VII). M. Stryjkovskio įsitikinimu, istoriografija išvedanti
tautą iš "padūmavusios nakties“, iš vaikystės sapnų kultūros gy-
venimo aušron, sąmoningan būvin. Apreikšdama pasauliui praeity-
je išsiskleidusią tautos esybę, ji pagrindžianti etninės bendrijos
teisę į savarankį, orų gyvenimą. Istorija ištikimiausiai sergstinti
tautą nuo praeinamybės, nuo nebūties: įrašydama kultūros kny-
gon tautos veikalus, suteikianti šiai amžiną gyvastį.

Svarstymus apie istorinio darbo prasmę M. Stryjkovskis su-
sklendžia nuosekliai prieita išvada: jei istorijos nebūtų, "užgriūtų
pasaulį dideli paklydimai, visus daiktus niaurios sutemos apimtų,
o žmogaus gyvenimas maža kuo skirtųsi nuo neprotingo gyvulio.
Išties užgestų ir sielos nemarybė, jei mes nei praeities dalykų ne-

* davė taurų veidą ir dangun žvelgti paliepė (lot) — citata iš
Ovidijaus „Metamorfozių"
18

atmintume, nei ateities įvykių, protingu patarimu ir senolių pa-
vyzdžiu remdamiesi, neįspėtume“ (1323 1 XXXII). Istoriją
M. Stryjkovskis pristato Lietuvai kaip Šventraštį — ir asmenį, ir
tautą išganyti valiojantį tekstą. Šalies visuomenė pranašo balsu
įspėjama: jei žmogaus "gyvenimas ir darbai nebus istorijos lobin
įdėti, tai mirs [jis kaip nebylus žvėris — be šlovės ir atminimo
ir apie tokį Jobas šitaip taria: "Fuissem guasi non essem, de
utero translatus ad tumulum“* (132, 1 XXXIX).

M. Stryjkovskio išdėstyta istorijos samprata tuometinėje Lietu-
vos kultūroje buvo ne vieniša, išskirtinė, o tik bendrąją šalies
dvasinio gyvenimo nuostatą atliepusi. Anuo laiku lietuvių šviesuo-
menės jau spėta patirti, jog tarp sąmoningam gyvenimui išbudu-
sių Europos tautų Lietuva galėsianti išlikti laisva ir nepriklauso-
ma, tik grumdamasi dėl gyvybinės erdvės humanizmo įduotais
ginklais — kultūros darbais. Savarankį tautos likimą pagrindžian-
tis istorinis raštas suvoktas kaip būtinas ramstis negandų ištiktai
Lietuvos valstybei. Pirmasis humanistinės krašto istorijos kūrėjas
A. Rotundas, siųsdamas parašytą veikalo dalį LDK kancleriui
Mikalojui Radvilai Juodajam, pridėtame laiške 1560 m. teigė:
"Ne savo noru, bet dėl veikalo meldžiu jūsų nuosprendžio visam
tam, kas, mano įsitikinimų, y ra tėvynei būtina
(retinta cituojant — D. K.), ką buvo lemta parašyti ir ką jums
manau parodyti“ (11, 130).

Istorija tapo svarbiu tarptautinės politikos įnagiu. XVI a. pra-
manytais ar laisvai interpretuotais praeities duomenimis grindė
savo imperinius siekius LDK kaimynai — maskvėnai, lenkai, vo-
kiečiai. Lietuvių didikai ne tik piktinosi svetimų tautų istoriogra-
fijoje iškreiptais savo protėvių darbais (160, 85), bet ir patys
stengėsi tarptautinės politikos reikaluose remtis tėvynės ir gretimų
šalių istorija. Taip pries Lenkijos imperinius išpuolius nukreipta-
me A. Rotundo darbe "Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“ LDK
politinis savarankiškumas, lietuvių tautos kultūros savitumas visų
pirma paremiamas šalies istorijos įvykiais, įžvalgiai priešinant
juos Lenkijos, Vakarų Europos ir Maskvos istorinėms gyvenimo
sąlygoms.

Ne tik M. Stryjkovskis, bet ir jo amžininkai žvelgė į istoriko
darbą kaip į ontologinį žmonių gyvenimo pagrindimą. Lietuvos
poetai Bazilijus Hiacintas, Motiejus Strelecijus, Eustachijus Tiške-
vičius panegirinėmis eilėmis sveikino M. Stryjkovskio "Kroniką"

* Buvau buvęs tarsi nebūčiau, iš įsčių — į kapą (lot.).
19

Mikalojus Radvila Juodasis (1515—1565)

20

EX COLLACTIONĖ

——4

Alberti Ludovici
pa .

stai ii i,

kaip veikalą, prikėlusį lietuvių tautą iš istorinės nebūties ir atvė-
rusį jai amžinos šlovės amžių (132, 1 XXV-XXIX). Ne pamink-
lai, piramidės, triumfo arkos, o tik istorinius žygius aprašanti
knyga laiduojanti asmeniui nemirtingumą, — tvirtina "Radvilia-
dos“ pratarmėse lietuvių didikai Jonas Abramavičius ir Jonas
Ruckis (60, 281, 283). Visi nemirtingumo geidę didieji vyrai rū-
pinęsi, kad jų darbai būtų istorijon įrašyti, — pastebi poetas
Andrius Rimša "Dešimtmečio pasakojimo“ dedikacijoje savo mece-
natui Kristupui Radvilai Perkūnui (1547—1603) (117, pratarmė).
Istorijos išmanymas, greta iškalbos meno, renesansinėje Lietu-
voje laikytas privaloma piliečio išsilavinimo sąlyga. Venclovas Jo-
nas Agripa (apie 1525-1597) "Laidotuvių kalboje apie šviesiojo
kunigaikščio ir pono Jono Radvilos... gyvenimą ir mirtį...“ ("Ora-
tio funebris de illustrissimi principis et domini Johannis Radzivi-
li... vita et morte...“, 1553) tarp daugybės velionio teigiamybių
nurodo didį išsimokslinimą: lietuvių kunigaikštis Italijoje studija-
vęs iškalbą ir istoriją — valstybės vyrui būtinus dalykus (122,
59). J. Abramavičius "Radviliados" dedikacijoje Kristupui Radvi-
lai Perkūnui aukština šio tėvą M. Radvilą Rudąjį ir kaip gerą
oratorių, ir kaip politinį veikėją — puikiai senąją istoriją išma-
niusį (60, 281). "Radviliados" autorius J. Radvanas panegirikoje
K. Radvilos Perkūno sūnui Kristupui ragina jaunuolį kuo
greičiau susipažinti su savo senolių ir tėvų žygiais, mokytis iš is-
torijos politinės išminties (60, 282). Istorinę A. Rimšos poemą
"Dešimtmetis pasakojimas“ poetas Jonas Kazokas pristato kaip
vadovėlį, skatinsiantį šalies jaunimą istorinio nemirtingumo siekti.
Pats A. Rimša, geisdamas K. Radvilos Perkūno karo žygius ap-
sakyti, šaukiasi pagalbon iškalbos bei epo globėją Kaliopę ir isto-
rijos mūzą Klėją, o savo "rašinėlį" (pisaniczko) skiria kaip "pa-
ruoštą medžiagą ir smagų paskatinimą“ išmintingesniems, "kurie
puošniais žodžiais, dorai ir garbingai mano didžiojo kunigaikščio
darbus išdestytų rašte palikuonims — amžinai Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės šlovei ir Respublikos gerovei“ (117, pratarmė).
Taigi Lietuva XVI a. žvelgė į "istorijos meną“ Vakarų Euro-
pai būdingu žvilgsniu. Jos turėta istoriografijos samprata neprieš-
taravo pamatiniams tuometinio Vakarų mokslo teiginiams, išsa-
miai išdėstytiems 1579 m. Bazelyje išleistame "Istorijos meno lo-
byne“ ("Artis historicae penus“) — Johano Volfo surinktų bran-
džiausių istorijos teorijai skirtų traktatų rinkinyje. Šio veikalo au-

21

toriai kaip ir Lietuvos humanistai kartojo ir plėtojo antikos isto-
rikų bei filosofų mintis (172, 308—312; 167, 279—280).

XVI a. lietuvių kultūra jau gyveno bendru Vakarų pasaulio
ritmu: kaip ir kitose renesanso palytėtose Europos šalyse (166,
24) istorija — greta Bažnyčios - tapo Lietuvos vaikų ganytoja.

Tarp šlovės ir doros

“O, koks didelis Dievo Tėvo dos-
numas, kokia didelė ir nuostabi
žmogaus laimė! Jam leista turėti
tai, ko pageidaus, ir tapti tuo,
kuo panorės“.

Džovanis Piko dela Mirandola (1463—1494)

Vakarų kultūros posūkį nuo Būties rašto prie istorijos rašto
lydėjo esminės doros gyvenimo permainos. Sparčiai asmenėjantis
dvasinis Europos gyvenimas atvedė pasaulin dvilypės prigimties
žmogų — laisvą, socialinius bei metafizinius saitus sutraukiusią ir
sykiu vienišą, menką, laisvės naštos prislėgtą būtybę. Šisai žmo-
gus ir bėgo nuo laisvės, paklusdamas M. Liuterio (1483—1546)
žodžiui — ligi galo atsiduodamas rūstaus Dievo malonei (protes-
tantiškas vokiečių pasaulis), ir drauge vaikiškai žiauriai mėgavosi
pragaištinga egocentriškos laisvės saldybe (humanistinis italų kraš-
tas). Vienur laisva asmens valia atmesta kaip šventvagiškas geis-
mas prilygti Dievybei, kitur — suabsoliutinta kaip žmogaus die-
viškumo apraiška. Atviroje XVI a. Lietuvos kultūroje humanisti-
nis absoliučios laisvės pradas atrado palankesnę dirvą, nei patval-
diškon Dievo valdžion lenkianti protestantizmo dvasia: net dalies
lietuvių šviesuomenės perėjimas prie Liuterio ar Kalvino mokymo
buvo ne tiek egzistenciškai pagrįstas bėgimas nuo laisvės, kiek
jos išpažinimas ir išorinis demonstravimas. Renesanso laikų LDK
istorinės literatūros sklaida patvirtina dvasinę ano meto Vilniaus
ir Romos giminystę. .

Asmeninėmis galiomis "būties namus“ ręsdamasi humanizmo
asmenybė kūrėsi ir naują etiką — savo darbams, neišsitenkan-

22

tiems tarp dorinių krikščionybės tiesų, pagrįsti. Ano meto minties
akistatoje su negrįžtamai bėgančiu, žmogaus gyvenimą griaunan-
čiu laiku gimė italų renesanso etinis mokymas, asmens šaunumą,
prigimtą galią garbstantis. Pragaištingą laiko tėkmę renesanso
žmogus įstengė pažaboti, įžvelgęs joje neribotas galimybes savo
šaunumui pasireikšti, paversdamas laiką "veiklos lauku, kuriame
mirtingas žmogus galėjo įgyti žemišką (istorinį) nemirtingumą“
(167, 248).

M. Stryjkovskis, humanizmo dvasią atliepdamas, veiklumą,
gyvybinę energiją, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui iškelia
virš visų Zmogaus savybių. Viduramžiais vyravusios krikščioniškos
doros tiesos jo darbuose yra ne tik gerokai iškreiptos, bet dažnu-
syk ir savo priešybe paverstos. Didžiausia blogybe laikoma ne
Dievo, drauge gėrio, tiesos, meilės išdavystė, bet žmogiškos pri-
gimties užduoto tikslo nepaisymas. Sykiu prapuola aiški riba tarp
pikta ir gera, tarp melo ir tiesos. Išmintis žmogui esą Dievo
duota ne gėriui nuo blogio atskirti, ne tiesai pažinti ir jai tar-
nauti, bet "amžiais trunkančios šlovės ieškoti ir jai pasiekti“. To-
dėl didžiausios nuodėmės, užkertančios kelią "istorinėn amžiny-
bėn“ — tai tinginystė ir proto aplaidumas. Prigimties priesako
nevykdąs — aktyvios veiklos atsižadėjęs asmuo neturįs teisės ne
tik į amžiną gyvastį kultūros rašte, bet ir į šiapusį gyvenimą.
M. Stryjkovskio įsitikinimu, Romos imperatorius Aleksandras Se-
veras, Egipto viešpačiai teisingai tinginius iš šalies tremdavę ir
mirtimi bausdavę. Mat tingaus žmogaus ir gyvenimas, ir mirtis
vienodos vertės esą — "apie jį gyvą, kaip apie mirusį, šlovė ir
istorijos tyli, nes juk nieko dora neveikia, bet nereikalinga ir ne-
naudinga našta žemei būdamas, gimė vien duonai gadinti...“
(132, 1 XXXV-XXXVI).

Lietuvos renesanso raštuose pakinta "dorybės" sąvokos reikš-
mė. "Dorybė" (lenk-cnota) bei lotyniškas jos atitikmuo "vir-
tus“ — itin dažni žodžiai tuometinėje krašto istorinėje literatūro-
je. Taciau jų reikšmė, lygų pamatinė italų humanistinės etikos
kategorija virtu, neturi nieko bendra su tradiciškai suvokiamomis
dorinėmis savybėmis, su gerais darbais. Virti — tai įgimtas ta-
lentas, šaunumas, dvasios jėga, žmogaus pastanga pergalėti fortū-
ną (172, 244). Šitokia "dorybe" grindžiama dorovė buvo iš esmės
herojinė, žmogaus valią absoliutinanti, anapus gėrio ir blogio ve-
danti. Vertę ji teikė ne kiekvienam savitam asmeniui, bet tik as-
menybei — ypatingais sugebėjimais ir darbais iš žmonių būrio iš-

23

siskiriančiam individui. "Dorybės numylėtiniai“ stovį virš tamsios
minios (lenk.-czern) ir šios paprotinei teisei nesą pavaldūs. Rene-
sanso etika išreiškė stichišką titaniškos asmenybės geismą įtvirtin-
ti pasaulyje savąjį ego, pažaboti fortūnos — "kaprizingos moters“
(N. Makiavelis) — įgeidžius (181, 61).

Etinis humanizmo mokymas asmenį kreipė į vienatinį auks-
čiausią tikslą — į "amžiną šlovę“ žemės pasaulyje. M. Stryjkovs-
kio teigimu, pagrindinė didaktinė istorijos užduotis — ne atgailon
žmogų vesti, bet žadinti jo sieloje "šlovės nemarybės“ geismą.
Taip "dorybė" atremiama žemiškos garbės siekin. Pasak "Kroni-
kos“, kaip motina vaikus Zaisliuku, taip istoriografija šauniais
protėvių žygiais daugel žmonių "šlovėn ir dorybėn“ priviliojan-
ti — "nes kas gi žmogų paskatintų eiti sunkiais dorybės keliais,
jeigu jis matytų, kad visų kitų dorybėmis garsėjusių vyrų šlovė
ir atminimas tik-iki mirties tęsiasi, o paskui, laikinam gyvenimui
pasibaigus, drauge su kūnu turi būti palaidojamas ir tarsi burbu-
las lietaus vandenyje pražūti?“ (132, 1 XXXIII- XXXV). A. Rim-
ša, aprašydamas K. Radvilos žygius, visų pirma tikisi paskatin-
siąs savo tėvynainius "amžinos šlovės“ siekti. Pasak poeto, "kas
turi dorybės, tam ir garbė miela“ (kto ma virtutem, honestum
mu milo). Gražu esą ten, "kur dorybė su šlove susibičiuliauja“.
"Dorajai šlovei" lemta žmogaus darbus tvarkyti (117, 7).

Šitaip palenkus "dorybę" šios žemės šlovei, dorinis žmogaus
gyvenimas virto lygstamas, santykinis. Asmens elgsena tapo ori-
entuota ne transcendentinėn Būties tieson, ne į ontologinį gėrį,
bet istorijos horizontan ir žemės gėrybėsna. Renesanso kultūroje
išaugo doros ir laisvės, doros ir žemiškos šlovės įtampa. Garbėn
"dorybės" vedamas žmogus vis labiau tolo nuo doros tiesų, nuo
ontologinių savo gyvenimo pagrindų. Šlovei aukojami darbai ėmė
įgyti demonišką, cinišką atspalvį — audringame renesanso gyveni-
me atsivėrė "išvirkščioji titanizmo pusė“ (181, 120).

1574 m. Krokuvoje išėjusioje M. Stryjkovskio poemėlėje "Do-
rybės pasiuntinys“ ("Goniec Cnoty...“), lygu italų humanisto
Džovanio Piko dela Mirandolos "Kalboje apie žmogaus orumą“,
teigiama, jog Dievas suteikęs žmogui visišką valios laisvę ir as-
mens dvasinį augimą patikėjęs jo paties galioms: "Žmogaus protą
teikėsi Dievas taip išpuošti,/Kad žmogus savo supratimu gali da-
ryti, ką nori“ (132, II 493). Dvi seserys, Dorybė ir Šlovė, apdo-
vanojusios žmogų "laisva mintimi, laisva sąžine“. Tad asmuo tu-
rįs visišką pasirinkimo laisvę ir beribio tobulėjimo galimybę

24

(132, II 473, 479). Dorybė esanti ne įgimta ar Dievo duota, bet
įgyjama asmenėmis galiomis — lavinantis, sielą prusinant. Nes
žmogaus prigimtis — tai "tuščia lenta“, kurią išmarginti privalą
protas ir valingas asmenybės ugdymas: "protas ją /prigimtį/ kaip
gegužės lietus apvaisina“ (132, II 479).

Ne Kristaus, o Sokrato asmuo keliamas poemoje kaip tobulo
žmogaus pirmavaizdis. Ne meilė, bet protas dedamas asmens kas-
dienio gyvenimo pamatuosna. "Viskas gerai, kur protas sveikas“,
"protą turėdamas, viską turi“, "protas — gyvenimo vado-
vas" — tikina M. Stryjkovskis (132, II, 478—479, 497). Nieko pa-
saulyje nesą pastovesnio už mokslą; be proto ir mokslo žmo-
gus — tarsi akmuo, tarsi nepažabotas žirgas. "Karalius, imperato-
rius, bajoras, artojas, etmonas, riteris/Be mokslo — tik žvėris“
(132, II 497—498). M. Stryjkovskio regimas idealus žmogus nėra
intuityviai pasauliu ir Dievu pasikliaujantis, juos mylįs, nėra kū-
no ir dvasios sandoros siekiantis. Tai vien savo galia besiremian-
ti, pasaulį palenkti, Dievo valiai atsispirti geidžianti asmenybė.
Viduramžių kultūroje puoselėta Dievo ir pasaulio, Kristuje įkūny-
ta darni Dievo ir žmogaus jungtis ėmė eižėti.

M. Stryjkovskio skelbiamos laisvos, valingos, šlovės geidžian-
čios asmenybės siekinys tiesiogiai pasireiškė literatūriniuose istori-
jos herojų portretuose. Pergalingo Algirdo žygio į Maskvą aprašy-
me pirmon vieton iškeliama žmogaus visagalybės idėja. Kai kam
karinė kunigaikščio sėkmė galinti atrodyti neįtikėtina, bet "žinoki,
mielas skaitytojau, kad virtuti nihil est peruium, budraus ir stip-
raus kario šaunumui nieko nėra sunkaus ir nepasiekiamo...“
(132, II 13). Asmens šaunumas yra M. Stryjkovskiui absoliutus
herojaus vertinimo kriterijus, nepareinąs nei nuo tautinės, valsty-
binės, nei nuo religinės žmogaus priklausomybės. Taip už narsą
ir "širdies didybę“ "Kronikoje" šlovinami ir krikščionių kraują
lieję lietuvių kunigaikščiai, ir Lietuvos žemes siaubę Maskvos val-
dovai. Ivanas Vasiljevičius, XV a. išplėšęs iš LDK Naugardą ir
kitas rusų žemes, M. Stryjkovskio liudijimu, esąs "didžios širdies
vyras ir narsus riteris, dėl ko teisingai Didžiuoju pramintas“
(132, II 283). Algirdas, "nors buvo pagonių monarchas ir krikš-
čionis sunkiais karais vargino, ir šiuo atžvilgiu yra kaltas ir peik-
tinas, vis dėlto kaip ir kiti riteriai, kurie dėl šaunumo herojais
vadinami, įgijo amžinos šlovės vainiką“ (132, II 56—57). "Dory-
bė“ laužanti ir luomų sienas. Lietuvių bajorija atsiradusi ne tik
"is italų ir narsiųjų gotų“, bet ir "iš paprastųjų žmonių bei tam-

25

suomenės (czern) — mat bajorystėn vartus geba atverti vien
"šaunūs darbai“ ir "dorybė" (132, I 80).

Įgimtu asmens talentu M. Stryjkovskis pateisina nusikalstamą,
krikščionies dorovei prieštaraujančią herojaus veiklą. Nesvyžiaus
rankraštyje ir "Europos Sarmatijos aprašyme“ dėstoma lenkų is-
toriografijoje įsigalėjusi legenda apie Gediminą — dvaro maršalą,
nužudžiusį Lietuvos viešpatį Vytenį. M. Stryjkovskio nuomone,
Gediminas, būdamas "šlovingos veiklos vyras“, pagrįstai valdžios
sostą įgijęs. Didžiojo kunigaikščio kepurę fortūna jam davusi už
"sumanumą ir įgimtą narsą“ (38, 9; 133, 226—227). Nesvyžiaus
rankraštyje doriškai pateisinamas ne tik Vytenio, bet ir Mindau-
go, Treniotos, Vaišvilko, Traidenio nužudymas — juos šaunesni
priešininkai "nugalabiję dėl valstybės“ (133, 226). Taip pat ir
Algirdas su Kęstučiu, "būdami labiau, nei kiti (broliai — D.K.),
apdovanoti gabumais, papročiais, grožiu ir prigimtu riteriškumu“,
teisėtai esą pamynę tėvo valią ir nuvertę nuo valdžios Jaunutį
(132, II 2—3). Klasta, neišpasakytas žiaurumas, giminaičių žudy-
nės nė kiek nepritemdo Vytauto asmenybės spindesio. Prigimta
dvasios galia "įdorina“ jo piktavalius darbus (132, II 89—90).
Nesmerkiamas "Kronikoje" ir demoniškas Mykolo Glinskio maiš-
tas: nežabota asmenybės valia, nors ir griaunanti Lietuvos valsty-
bingumą, atimanti gyvastį jos piliečiams, garbstoma kaip natūrali
žmogiškumo apraiška (132, II 342—346).

Lietuvos renesanso istorinėje literatūroje itin retas atgailaujan-
tis asmuo. Beje, atgaila buvo svetima ir ano meto italų kultūrai.
Mat žmogaus elgesio kriterijumi laikyta ne Dievo priesakus vyk-
dančios visuomenės nuomonė, bet pati savo išskirtinumu besirūpi-
nanti asmenybė (181, 136—137). M. Stryjkovskio herojus nėra
linkęs savo darbų vertinti, dėl jų padarinių sielotis. Tad ir kan-
čios jausmas jam lieka veik nepažįstamas. Vien šios žemės šlovė,
tarsi kelrodė žvaigždė, nutvieskia renesanso asmenybės gyvenimo
kelią.

M. Stryjkovskio raštuose iškilęs tobulo žmogaus paveikslas visiš-
kai atliepė jo paties gyvenseną, jo būties tiesą. Tai buvo asme-
nybė, itin gyvai jautusi nepakartojamos savo esybės vertę, siekusi
vienkartiniu gyvenimu aprėpti visą Zemės pasaulio pilnatvę.
"M. Stryjkovskis rašė be galo skubėdamas, tarsi degte degdamas
kažkokia vidine ugnimi, didžiuliu veiklos troškuliu“ (160, 87).
Vos per 15 kūrybinio darbo metų jo parašyta apie 20 poezijos ir
istorijos veikalų (107, 145), apkeliauta Lietuvos .Didžioji Kuni-

26

gaikštystė ir jos kaimyninės šalys, pabuvota Artimuosiuose Ry-
tuose. Kelionėse tyrinėti tautų papročiai, skaitytos svetimų kraštų
knygos, lankytos istorinės vietos ir riteriškai ginklu gintasi nuo
pakelės užpuolikų (132, II 260). "Kronikos" autoriaus būta silp-
nos sveikatos ir menko kūno sudėjimo: vaikystėje galvą sutrenkęs
varpas. "Tačiau jo gyvenimo darbai — tai renesansinės titanizmo
dvasios apraiška. Mat M. Stryjkovskio kūrybinę galią buvo išbu-
dinęs žemiškos amžinybės geismas. Istorinė šlovė — pamatinis jo
karštligiškos veiklos tikslas. Visuose M. Stryjkovskio kūriniuose
jaučiamas gyvas, aistringas autoriaus asmuo. Darbų pratarmėse
Lietuvos istorikas sąmoningai rentė savo kūrybinės individualybės
kultą — nuo jo veiklos pareinąs žmogaus ir tautos likimas.
Drauge M. Stryjkovskio siekta palikti asmens ženklus pačiame ša-
lies istorijos tekste: tarp praeities įvykių dažnusyk įterpiami auto-
riaus biografijos dalykai, jo pastabos, pasvarstymai. Kūrybos dar-
be regėta viltinga galimybė išsiveržti iš užmaršties ir nebūties
tamsos. Tikėta, kad istorijoje liks nemirtingi ne tik didvyrių var-
dai, bet ir jų žygius aprašęs poetas (132, I. XXXVI; 160, 88).

M. Stryjkovskio veikalų pratarmės skatina visiškai pasikliauti
išganančia kultūros galia: ryžtas palenkti pasaulį, parklupdyti for-
tūną tarsi išstūmęs iš istoriko sielos menkiausią abejonę, nerimą
dėl žmogaus būties nepagrįstumo. Tačiau kituose jo raštuose neti-
kėtai prasimuša ir skausmas, ir žmogiškos esybės ribotumo, men-
kumo potyris. Tai buvo jausmas, nuolat kaip šešėlis temdęs nai-
viai giedrą, žmogaus visagalybę teigusią humanizmo mintį (181,
61, 450, 612).

"Kronikoje" sykiais pasigirsta pasaulio grasos, nusivylimo žmo-
gaus galiomis motyvas. Dievop žvilgsnį kreipdamas savo būklės
dramatizmą prieš Žalgirio mūšį išgyvena karalius Jogaila. Mat
gindamas Viešpaties jam patikėtos tautos teises, turįs nuodėmėn
įbristi — pralieti krikščionių kraują (132, II 129—130). Skundu
dėl žmogaus gyvenimo nepastovumo pavirsta "vargšo Švitrigai-
los" paveikslas. Žygimanto Kęstutaičio išguitas iš tėvynės, "kaip
priešas išvytas iš Lenkijos“, buvęs "Lietuvos, Rusios ir Žemaičių
didysis kunigaikštis“ tarsi biblinis karalius Nabuchodonozaras pri-
verstas septynetą metų Valakuose avis ganyti (132, II 197). Mir-
ties visagalybės ir žmogaus menkumo nuojauta persmelkusi di-
džiojo kunigaikščio Aleksandro agonijos sceną. Su dviem nelygiais
priešais turėjęs kovoti Lietuvos viešpats — totorių pulkais ir mir-
tina liga. Nuo totorių šalį išgelbėję narsūs karvedžiai, tačiau mir-

27

alia S TRIS

L
;
š

+

"
Š
k
š
|
2
2
ss
3

Maciej Stryjkowski.

Podobizna ssiydka przy p Kror e8* 2 1582 roku.

Motiejus Stryjkovskis ugis 1547-apie 1593)

ties jokie aukso lobiai pergalėti nevalioję. Mat negailestingas liki-
mas jau iš anksto buvo įspėjęs tautą apie artėjančią valdovo
mirtį: iš dangaus kritusi kometa ir ugnies kamuolys (132, II
337—338).

28

Netikėtai rauda dėl žmogaus prigimties netobulumo baigiama
didaktinė poema "Dorybės pasiuntinys“. Asmens didybę aukštinęs,
šlovės geismą kurstęs kūrinys užsklendžiamas "Skundu dėl visų
dalykų nepastovumo ir žmogaus ketinimų prieštaringumo“. Šiame
eilėraštyje prabyla nesutaikomų gyvenimo prieštaravimų išvarginta
būtybė — nesugebėjusi lig galo įtikėti žemiškos garbės išganančia
galia.

Aukso vežimu padange riedantis saulės dievas išvydęs pamiš-
kėje vienišą žmogų — prakeikiantį gimimo dieną, raudantį ir be-
siskundžiantį dangui nelemta savo dalia. Kokį kelią šioje, žemėje
pasirinktum, visur tave persekiosią vargai, skriaudos ir išdavystės.
Bėdinas esąs pirklio likimas, sunkus artojo gyvenimas, nuolatiniai
pavojai tyką jūreivio ir kario. O senatvėje kiekvieno laukianti li-
ga ir "siaubinga mirtis su aštriausiu dalgiu“. Negalįs žmogaus
džiuginti nė nuobodin varąs apgailėtinas Prometėjo, Tantalo, Si-
zifo nemirtingumas. Nuo piktų gyvenimo patyčių nesą kur slėptis.
Jei gyvensi nusižeminęs romiai ir tvarkingai, tuojau niekingi pasi-
pūtėliai ims tau įsakinėti. Jei būsi linksmas ir išlaidus, neišvengsi
šlykščių apkalbų.

“Ko besiimtum, visa žmogaus minčiai prieštarauja,

Čia blogai, čia dar blogiau, ten — bjauru ir pagalvoti.
Nes protas su godžiu troškimu negali sutarti,

Protas nenori, bet įgimtos aistros jį suvedžioja.

Sunku prigimties geismams atsispirti,

Natūros klaidų nevaliojame išvengti“ (132, II 561—562).

Šis renesanso asmenybės skundas — natūrali laisvės maišto pa-
sekmė, savita jo tąsa. M. Stryjkovskio herojų nevilties valandą
atrandame ne Dievo namuose — maldoje suraminimo ir santarvės
ieškantį, bet vienui vieną pamiškėje stovintį, rankas į tuščią tem-
stantį dangų iškėlusį. Jo lūpose ne atgailos, bet kaltinimo, keiks-
mo žodis. Į dvelktelėjusį „nebūties šaltį humanizmo žmogus atsi-
šaukia ne malda, o skundu — susitaikyti su pasauliu ir Dievu
neįstengiama. Ir Niekio akivaizdoje asmens būtis lieka nepažinusi
virsmo, užsisklendusi vien istorinio laiko ir žemiškos erdvės pa-
saulyje. Net nežinios „ištikta siela nenuvertina šlovės kaip aukš-
čiausios gyvenimo gėrybės. Laisvos valios tiesa. taip pat. nedrįsta-
me suabejoti. Asmens laisvė M. Stryjkovskiui — nelygstamas gė-
ris, jokiu būdu nepalenkiamas meilės tiesai. Laisvė ir meilė — du
pamatiniai dvasios gyvenimo principai — renesanso kultūroje taip

29

ir lieka nesuderinti. Laisvės pradą suabsoliutinęs italų humaniz-
mas paneigė žmogaus ir Dievo jungtį sergstinčią meilę. Vien mei-
lės ir Dievo malonės tiesas išpažinęs protestantizmas kaip nuodė-
mingą prasimanymą pasmerkė laisvą asmens valią. M. Stryjkovs-
kio eilėraštyje nutapytas sukrėstos sielos paveikslas ženkliškai nu-
sako humanizmo žmogaus būklę. Tai nuo mirties nebūtin bėganti
būtybė — guosdamasi savo darbų galia, ji nujaučia šiųjų trapu-
mą ir menkumą, tačiau atsiverti maitinančiai Būčiai nevalioja.
Kančia šią asmenybę ne anapusėn švieson veda, bet maištingon
neviltin įstumia. Tai aklas Prometėjo, Tantalo ir Sizifo skausmas.

Ar renesansinė Lietuvos kultūra regėjo išeitį iš humanizmo ak-
lavietės? Ar būta joje prieštaros M. Stryjkovskio minčiai? Pirmo-
jo Lietuvos istoriko A. Rotundo raštuose esama nuoseklių pastan-
gų suderinti žmogaus gyvenime laisvės ir meilės pradus. "Lenko
pasikalbėjime su lietuviu“ humanistinė, antropocentrinė "dorybės"
samprata siejama su krikščioniška doros ir tiesos meile. Teigda-
mas nelygstamą asmens laisvės vertę, A. Rotundas — uolus kata-
likybės gynėjas (11, XI 119-127) — sykiu puoselėjo asmeniuosna
meilės santykiuosna pakylėtą žmogaus ir Dievo jungtį. Jo įsitiki-
nimu, tik laisva, šauni asmenybė galinti visuomenės erdvėje iki
galo Dievo apreikštą doros tiesą ginti (123, 19—20). Tikro šalies
valdovo "dorybė" privalanti remtis jo pamaldumu ir "gerumu"
(123, 60). Taigi A. Rotundas lenkė humanizmo tiesą Evangelijos
dvasiai. Renesansinėje Lietuvoje jo darbai gynė dorinius asmens
gyvenimo pagrindus, sergėjo žmogaus sielą atvirą Būties šviesai.
Katalikybėje rymanti A. Rotundo mintis tarp Vilniun atsiritusių
humanizmo ir protestantizmo bangų žiedė, brandino "humanistinę
religiją" (E. Fromas) — ontologinę jungtį tarp dviejų laisvų ir
orių būtybių: žmogaus ir Dievo.

A. Rotundo žodis nebuvo naujas. Jis tik balsiau, nuodugniau
atkartojo jau XVI a. pradžioje pirmųjų Lietuvos poetų humanistų
išsakytą nuostatą. Jono Visliciečio, Mikalojaus Husoviano epinėje
poezijoje naujieji humanizmo idealai tapo įlieti katalikiškon pa-
saulėžiūron, suderinti su Kristaus tiesa. Erazmo Roterdamiečio
(1469-1536) praskintas takas, jo sergėta laisva krikščionybės
dvasia ankstyvojo renesanso Lietuvos menininkus gelbėjo iš užda-
ro antropocentrinės pasaulėvokos rato (175, 116-117, 138,
144—146).

Tad M. Stryjkovskio raštuose išsakyta žmogaus samprata re-
nesansinėje šalies kultūroje nebuvo nei visuotinė, nei vienintelė,

30

Tai tėra nuoseklios, kraštutinės, aklavietėn atsidūrusios humaniz-
mo minties apraiška. M. Stryjkovskio herojus — savosios didybės
aprėžtas, sukaustytas žmogus. Vienatinis rūpestis, siejąs šį ego-
centrišką asmenį su visuomenės būtimi — tai meilė tėvynei. Pat-
riotizmas greta šaunumo M. Stryjkovskio darbuose, lygu visoje
renesansinėje šalies literatūroje, yra pamatinis žmogaus vertinimo
matas: teisingai gyvenančio asmens priedermė — ne vien sau, bet
ir tėvynei "nemirtingos šlovės“ ieškoti (132, I XXXVI). Tačiau ir
šis asmens ir tautos, asmens ir tėvų žemės ryšys nėra altruizmu
grįstas: humanizmo laikų žmogus tautos valstybiniame gyvenime
visų pirma regėjo dirvą asmeniam šaunumui išsiskleisti, asmenei
šlovei pelnyti (68, 72-73). Kita vertus, kaip tik renesanso am-
žius susiejo asmenį ir tautą sąmoningai suvokta ontologine jung-
timi: tik tautos pasaulyje asmens buvimas darėsi prasmingas ir
būtiškai pagrįstas.

Tautos pasaulyje

"Gimtoji žemė saldžiai traukia
savęsp kiekvieną ir neleidžia savęs
pamiršti. Todėl nė vienas sveikai
mąstąs žmogus neįžeidinės ir nenie-
kins savo tėvynės“.

Motiejus Miechovita (1457—1523)

Asmens išsiskleidimas renesansiniame Vakarų pasaulyje skatino
tautos — savarankios sutelktinės individualybės — išbudimą. Dvi
didžios aistros: meilė laisvei ir meilė tėvynei vedė pažinimo keliu
ano meto politinę, istorinę mintį (45, 189). Dažnas renesanso is-
torikas, teigdamas pasauliui laisvos valios asmenybę, sykiu sten-
gėsi pagrįsti ir savo tautos teisę į laisvą, nepriklausomą gyveni-
mą. Humanizmo istoriografijos pradininkai buvo pirmieji naciona-
linių valstybių patriotai, naujos — tautinės — ideologijos kūrėjai
(47, 16, 32-35, 76).

Antropocentrinė renesanso mintis nudievino istorinę erdvę. Iš
visuomeninės būties stumiamai Dievybei paliko kertelė asmenėje

31

žmogaus būtyje — sielos pasaulyje, ir gamtos platybėse, kuriose
išsiliejusi, netekusi asmeniškumo bruožų, ji pamažėl virto daiktų
ir sudaiktintų sielų gyvenimą rikiuojančiais dėsniais. Istorija
M. Stryjkovskio darbuose jau nėra Dievo valios raiškos laukas:
pasaulyje nutinkantys stebuklai laikomi vien gamtos anomalijomis
(56, 161).

Valstybė renesanso istorikui nebeatrodė kazkas amžina, Ap-
vaizdos globojama ir palaikoma. Ji nūnai tapo suvokiama kaip
dirbinys (Kunstwerk) — žmonių galiomis nužiestas ir sergstimas
(47, 22). Šitaip suprantamai — savaimingo buvimo neteku-
siai — valstybei ieškota atramos žmogaus kūryboje, jo proto dar-
buose.

XVI a. Lietuvos šviesuomenė, siedama savo meto Europos teo-
rinę mintį su šalies politinės galvosenos tradicijomis, kūrė lietu-
višką valstybingumo sampratą, grįsdama ją tautos prigimtimi,
papročiais, kultūra.

“ Tvirtesnius pamatus naujam Lietuvos politiniam mintijimui
jau amžiaus pradžioje bus padėję LDK kanclerio Alberto Goštau-
to (m. 1539) ir jo globotų inteligentų darbai. A. Goštautas, lygu
renesansinė Europos mintis (115, 10), nuosekliai perskyrė tautos
ir valstybės, tautybės ir pilietybės sąvokas (35, 154). Lietuvos
Didžioji Kunigaikštystė, jo supratimu, esanti lietuvių suręsta ir
šių nuo. vidaus, kitataučių gaivalų sergstima šalis. 1525 m.
A. Goštautas rašo iš Geranainių memorialą karalienei Bonai Sfor-
cai (1494-1557), kaltindamas „LDK didįjį etmoną rusėną Kons-
tantiną Ostrogiškį (1461-1530), ir jo tautiečius sąmokslu prieš
Lietuvos valstybę. Lietuvius ir rusėnus — pagrindines Kunigaiks-
tystėje gyvenančias tautas, kanclerio įsitikinimu, dalanti ne tik
skirtinga prigimtis, bet ir skirtingos dorinės savybės. "Jeigu Jūsų
šviesybė pažvelgtumėte į mūsų abiejų (Ostrogiškio ir Goštauto —
D.K.) širdis, tai tarsi Dievas sužinotumėte, kad mano priešininko
rusėno širdis yra veidmainiška, klastinga, apsimetėliška ir neteisi,
dėl rusėniškos prigimties ir įpročių neturinti nė lašo ištikimybės
valdovui, — širdis to, kuris įpratęs visada viena kalbėti, o kita
savyje paslėpęs turėti. O manąją širdį Jūsų Didenybė pamatytu-
mėte esančią švarią, paprastą ir tiesią, ištikimą ir iš tiesų tokią
pat viduje, kaip' ir išorėje...“ — rašo memoriale lietuvių didikas.
Karalienei primenami ir Podolės Kameneco vyskupo Lauryno
Mendzilevskio, patarusio A. Goštautui nerinkti kitataučio kuni-
gaikščio Trakų vaivada, žodžiai: "rusėnai yra pratę apgaudinėti

32

Bona Sforca (1494—1557)

! 2033 33

žmones; ateis laikas ir jis (K. Ostrogiškis — D.K.) nebepasisotins
tavo krauju ir dėl to taps tavo valstybės didžiausiu priešu“ (36,
246—247).

Šalies tvarka, A. Goštauto supratimu, pereinanti nuo savitų
tautos papročių, prigimtų jos polinkių, todėl pagrįstai kiekvienos
valstybės vidinė sąranga esanti skirtinga. Vėlesniame, 1936 m. ra-
šytame, memoriale Bonai Sforcai Lietuvos kancleris nusako lenkų
ir lietuvių valstybinės, teisinės santvarkos skirtybes. "...Kadangi
vienokia santvarka yra Lenkijos karalystės, kitokia Lietuvos Di-
džiosios Kunigaikštystės, dėl to reikia, kad skirtingi papročiai bū-
tų skirtingai traktuojami,“ — dėstoma karalienei. Pasak A. Goš-
tauto, ir Lietuvos gynybos tradicijos, ir jos teismų tvarka esan-
čios savitos, su lenkų papročiais prasilenkiančios: "Ir kas dėl gy-
nybos, tas pat pasakytina dėl teismų: vienas būdas lenkų po-
nams, kitas mums“. Šalies bajorų valia, skirtingai nei Lenkijoje,
nėra absoliuti, visa lemianti: "Mūsų nutarimai toli gražu kitaip
daromi, ir kas tik karaliaus didenybės ir ponų nutariama, mūsų
bajorija turi tai vykdyti" (78, 141).

Taigi A. Goštauto laiškuose valstybingumo idėja atremiama į
tautinį pamatą. Lietuva čia iškyla kaip išskirtinės sąrangos vals-
tybė — savito tautos būdo išraiška. Šis savojo išskirtinumo Euro-
pos tautų pasaulyje suvokimas buvo raiškus tautinės lietuvių sa-
vimonės ženklas. A. Goštauto ir jo būrelio veikla pagrindė Lie-
tuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankumą, jos tvarkos savitu-
mą tiek teisės, tiek istorijos plotmėje. Kanclerio iniciatyva, jo
globotų inteligentų pastangomis 1529 m. šalis įgijo pirmąjį Lietu-
vos statutą — paprotinę tautos teisę ir ano meto Europos teisi-
nės minties laimėjimus savin sutelkusį įstatymų rinkinį. Jis drau-
dė svetimšaliams Lietuvoje įsigyti turtų ir užimti valstybinius
postus. A. Goštauto aplinkoje apie 1521-1525 m. buvo parašyta
Bychovco kronika — idėjiškai vieninga ir vientisa metraštinė Lie-
tuvos istorija (46, 38). Tai veikalas, pagrindęs savitą tautos isto-
rinį likimą ir, sykiu su pirmuoju Lietuvos statutu, atvėręs šaliai
savarankios, nepriklausomos būties perspektyvą. Lietuvių valsty-
bingumo reikmėms, lygu renesanso amžiaus galingieji Vakaruose,
kancleris stengėsi palenkti Katalikų Bažnyčią: po ilgos kovos
1530 m. jam pavyko įkurti atskirą, Lenkijai nepavaldžią Lietuvos
vienuolių bernardinų provinciją (147, 10). Regis, A. Goštautas
"pirmasis iš Lietuvos pareigūnų suvokė kultūros reikšmę tautos
egzistencijai" (35, 154). Jis globojo pirmuosius lietuvių rašto vei-

34

kėjus, rūpinosi šalies švietimo reikalais. Paties A. Goštauto rūmai
buvo paversti įstabiu renesansinės kultūros židiniu (35, 155; 147,
13, 23). Jų prieigose, matyt, dera ieškoti ir pirmosios lietuviškos
Iuyuios ištakų (A. Jovaišo hipotezė). |

XVI a. pradžioje greta A. Goštauto išsakytos a
sampratos iškilo ir kitas, proslaviška ideologija grįstas, Lietuvos
vaizdinys. Iš LDK kilęs poetas Jonas Vislicietis (apie 1490— apie
1520) herojiniame epe "Prūsų karas“ ("Bellum Prutenum“, 1515)
valstybinio lietuvių tautos savarankiškumo idėją pakeitė tuomet
tik budusiu sarmatizmu — vieningos Jogailaičių "monarchijos
ideologija.

Is Herodoto ir Ptolemėjo (apie 90— apie 168 m.) darbų atėjęs
sarmatų* šalies vardas renesanso laikais lenkų sąmonėje reiškė
tiek Vidurio ir Rytų Europą, tiek Jogailos suręstą, jo palikuonių
valdomą didžiąją Lenkijos imperiją — aprėpiančią ne tik lenkų,
mozūrų, bet ir lietuvių, Zemaičių, rusėnų žemes (148, 47-51).
Sarmatiškoji ideologija telkė bendram valstybiniam gyvenimui
skirtingos prigimties tautas, sykiu slopino lietuvių ir rusėnų poli-
tinio savarankiškumo siekius, lenkė juos lenkų tautos valiai. Mat
"šauniųjų sarmatų“ palikuonimis visų pirma laikyti Lenkijos ba-
jorai, Sarmatijos ir senosios Lenkijos sąvokos tapatintos (148,
42).

Jonas Vislicietis — "pirmasis Lietuvos dainius“, lotyniškomis
hegzametro eilėmis išaukštinęs karinį lietuvių šaunumą, aprašęs
atšiaurų jų žemės grožį (173, 234—235). Žalgirio mūšiui skirtoje
poemoje šlovinami Vytauto ir Jogailos žygiai, apraudama nelemta
senųjų prūsų dalia — taigi primenami Lietuvai jos sąmonę tel-
kiantys vardai, žadinama lietuvio meilė ir pagarba tėvų žemei.
Sykiu lietuvių tautos praeitį Jonas Vislicietis įlieja vieningon sla-
vų istorijon, Lietuvos ateitį palenkia darnios lenkų imperijos —
Sarmatijos — istorinei perspektyvai. Tiesa, "Prūsų kare“ Jogailai-
čių monarchija suvokiama kaip lygiaverčių tautų politinis dari-
nys. Poetas gina rusėnų tautinį orumą, pasisako už lygias jų tei-
ses Sarmatijos valstybiniame gyvenime. Trečiojoje poemos knygoje
Lenkijos, Lietuvos ir Rusios politinę vienybę įprasmina Jogailos ir
Sofijos Alšėniškės vedybų paveikslas. Patys Olimpo dievai išrinkę

* Sarmatai — iranėnų - kalbinės grupės gentys, nuo trečiojo amžiaus
prieš Kr. iki ketvirtojo amžiaus po Kr. gyvenę stepėse tarp Tobalo ir
Dunojaus. Ilgainiui šios gentys išsisklaidė Pavolgyje, pietiniame Urale,
Kazachstane ir Vidurio Europoje. Renesanso laikais Sarmatija imta vadinti
vidurio ir rytų Europos kraštus, gyvenamus slavų ir baltų.

2 35

Jogailai ketvirtąją žmoną — "rusėnų nimfą“, "rusėnų Sonką“ (iš-
ties Sofija buvo senos lietuvių giminės kunigaikštytė). Tad tritau-
tę sarmatų monarchiją, pasak poeto, valdą lietuvio ir rusėnės
vaikai. "Prūsų karas“ baigiamas Jogailos ir Sofijos anūko Žygi-
manto Senojo pašlovinimu: nūdienis valstybės viešpats esąs 'len-
kiškos tėvynės papuošalas“ (25, III 224—225; 96) Šitaip Jono
Visliciečio poemoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patriotiz-
mas tapo suderintas su Sarmatijos piliečio savimone. Veikalo pra-
tarmėje pabrėžiama: "šią knygą aš skyriau kaip pagiriamąją gies-
mę Žygimantui, nenugalimam europinės Sarmatijos karaliui, paga-
liau, tėvynei Lenkijai, kurios aš esu auklėtinis, ką atvirai skel-
biu“ (175, 107).

Jonas Vislicietis bene pirmasis taip nuosekliai stengėsi įrėzti
ne tik lenkų, bet ir lietuvių, rusėnų sąmonėn sarmatų, Sarmatijos
sąvokas. Politinę Vidurio Europos tautų vienybę poetas parėmė
vieno istorinio likimo idėja: Sarmatijos vardui "Prūsų kare“ tapo
suteikta ir bendrosios slavų protėvystės, ir Jogailaičių valdomos
"slavų karalystės“ reikšmė (175, 106; 148, 50). Lietuvos paveiks-
las šioje karalystėje nebeteko tvarių apribų.

Vis dėlto vėlesniais dešimtmečiais politinė Vilniaus mintis kry-
po ne Jono Visliciečio, bet A. Goštauto nubrėžta linkme. Žygi-
manto Augusto ir Mikalojaus Radvilos Juodojo laikais Lietuvos
humanistai žvelgė tėvynėn kaip laisvon, nepriklausomon šalin,
grindė valstybinę LDK sąmonę tautinio savitumo idėja. Tai buvo
lietuvių minties atsakas į jai mestą Europos tautų iššūkį. Mat
renesanso amžiuje Europos etnosų grumtynės dėl vietos po saule
persimetė kultūros ir ideologijos plotmėn. Sąmoningam gyvenimui
išbudę Lietuvos kaimynai — lenkai, vokiečiai, maskvėnai — pasi-
juto esą galingais pasaulio istorijos dalyviais, jos kūrėjais. Ręsda-
mosi ateitį, atgimstančios tautos "perrašinėjo“ savo praeitį. Da-
lindamosi antikinį Europos, pasaulio žemėlapį, jos drąsiai brėžė
būsimų savo valdų erdves — pabusti nespėjusių kaimynų žemės
pasiglemžiamos sąmoningųjų istoriniuose raštuose kaip šių teisėta
„protėvynė“. Renesanso iškeltas vieningas kultūros idealas leido
skaidyti Europos tautas į barbarus ir kultūros nešėjus. " Kultūrin-
gasis“ etnosas jautė teisę ir pareigą primesti savo valią, savąjį
valstybės ir visuomenės supratimą menkesniam, nesubrendusiam
kraštui. Irstant teocentrinei pasaulėvokai, tautystė pamažėl virto
nelygstama asmens gyvenimo gėrybe, svarbiausiu doros matu. Re-
nesanso laikais Europa, gręždamasi antikon, suko nuo žmoniją

36

vienin būrusių viduramžių idealų santykinio genties dievų ir gen-
ties moralės pasaulio link. Antropocentrizmas ir nacionalizmas ta-
po iškiliomis renesanso sąmonės lygtimis.

Išbudusių tautų akivaizdoje Lietuva reiškė teisę į laisvą politi-
nį ir kultūrinį būvį, pabrėždama savojo būdo išskirtinumą, sukur-
tos valstybės bei visuomeninės tvarkos savitumą, atremdama nuo-
latinius imperinės kaimynų ideologijos išpuolius.

1548 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas
paveldėjo tėvo valdytą Lenkijos karalystę ir tapo dvitautės Res-
publikos viešpačiu. Su šiuo paskutiniuoju Jogailaičiu tautinio at-
gimimo viltis siejo ir lietuvių, ir lenkų humanistai. Tiesa, gerokai
anksčiau kai kurie lietuvių didikai stengėsi Žygimantą Augustą
vainikuoti savo šalies karaliumi ir šitaip atkurti po Mindaugo
mirties žlugusią Lietuvos karalystę. 1526 m. Vilniaus vyskupas,
pavainikis Žygimanto Senojo sūnus, Jonas iš Lietuvos kunigaikš-
čių (1498—1538) ir Jurgis Radvila (1480—1541) įkalbinėjo Žygi-
mantą Senąjį išgauti kadaise lenkų ponų pagrobtą Vytauto karū-
ną ir ja karūnuoti teisėtąjį sūnų Žygimantą Augustą (10, 45).

Iš Rusijos kilęs lenkų publicistas Stanislovas Ožechovskis
(1513—1566) jau Žygimanto Senojo laidotuvių kalboje išsako bū-
simam valdovui Lenkijos bajorų požiūrį tėvynės ateitin. Lenkų
valstybės tvarka turinti būti pagrįsta ne stipria monarcho val-
džia, bet bajorijos laisve — prigimtąja šios šalies ypatybe. Pasak
S. Ožechovskio, tikrieji tėvynės sūnūs privalą amžinąja neapykan-
ta nekęsti, už dešimtosios sienos vyti visas "užkrėstas sie-
las“ — visus romėniškosios teisės gynėjus, absoliučios monarchijos
šalininkus. Vakarų Europos humanistų propaguojami senosios Ro-
mos įstatymai Lenkuose buvo sutikti ir įtariai, ir priešiškai. Ba-
Jorijos manymu, "italų teisė“ išreiškianti absoliutizmo dvasią ir
kelianti rimtą pavojų "prigimtai“ lenkų valstybės sąrangai (30,
196—198). 1548 m. S. Ožechovskis išleidžia traktatą "Ištikimasis
pavaldinys“ ("Fidelis subditus“), kuriame tarno lūpomis moko
Žygimantą Augustą, kaip šis turįs valdyti lenkų tautą ir josios
valstybę. Esminė karaliaus priedermė — nuosekliai ginti bajorų
laisvę, — tikinama traktate (69, 154). S. Ožechovskio nuomone,
Romos teisė esanti vergų teisė. Ji prieštaraujanti "lenkų prigim-
čiai, kuri jokios nelaisvės pakęsti negali“ (9, 37—38). Emocingas
S. Ožechovskio balsas tuometinėje Lenkijoje užgožė kitos huma-
nistų grupuotės keltą valstybės sampratą. 1542 m. Krokuvos uni-
versitetan atvykęs ispanų teisininkas Petras Roizijus (apie 1505—

37

1571) mėgino tobulinti Lenkijos įstatymus, remdamasis kaip sykis
Romos teise (31, 10). Šios teisės gerbėjas buvo ir Italijoje moks-
lus išėjęs, nuo 1549 m. karaliaus sekretoriumi dirbęs Augustinas
Rotundas (11, X 76-77; XI 170). 1548 m. P. Roizijus kreipėsi į
Žygimantą Augustą, ragindamas nepaisyti S. Ožechovskio išve-
džiojimų — įsivesti Lenkijoje Romos įstatymus: "Ir neklausyk
tuščiažodžio' kalbėtojo /.../, kuris drįso apšmeižti šventuosius ro-
mėnus ir niekinti šventas Romos teisės knygas“ (30, 198). Vis
dėlto nei P. Roizijaus, nei A. Rotundo idėjos neįsipynė lenkų ba-
jorijos politinėn sąmonėn. Matyt, "aukso laisvės“ šlovintojai ne-
buvo itin pakantūs šių mokslo vyrų veiklai: 1551 m. LDK sosti-
nėn atsikelia A. Rotundas, po metų Vilniuje išvystame ir jo bi-
čiulį P. Roizijų. Iš romėnų kildinęsi lietuvių didikai ir bajorai,
išties "kitaip, nei lenkai, turėjo žiūrėti į Romos teisę, buvusią,
kaip tikėta, jų protėvių teise“ (9, 36). |

Savitu žodžiu 1550 m. į Žygimantą Augustą kreipėsi Lietuvos
publicistas Mykolas Lietuvis — greičiausiai iš Maišiagalos kilęs
bajoras, LDK sekretorius Venclovas Mikolajaitis (apie 1490—
1560). Jis įteikė valdovui traktatą "Apie totorių, lietuvių ir
maskvėnų papročius“ (“De moribus tartarorum, lituanorum et
moschorum“), kuriame kvietė Jogailos palikuonį tvirtai suimti Di-
džiosios Kunigaikštystės valdžią į savo rankas ir teisinėmis vals-
tybės reformomis pažaboti pragaištingą bajorų savivalę, sutaurinti
iškrypusį tautos gyvenimą (85, 44—49). Mykolo Lietuvio įsitikini-
mu, "visų pirma reikia atgaivinti ir saugoti tuos papročius, ku
riuos lietuviai paveldėjo iš senųjų — Vytauto laikų — lietuvių,
perėmusių geruosius papročius iš tolimųjų savo senolių — romė-
nų“ (121, 164). Centralizuota Vytauto valstybė XVI a. tapo su-
vokta kaip siektinas tėvynės idealas. Didžiojo Kęstutaičio Lietu-
voje įvesta tvarka regėjosi esanti tautai sava, "prigimta“, iš nū-
dienos negandų ją išvesti valiojanti.

Jau 1523 m. Krokuvoje išėjusioje Mikalojaus Husoviano (prieš
1485 — apie 1533) "Giesmėje apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir
medžioklę“ (“De statura feritate ac venatione bisontis carmen“)
Vytauto valdoma Kunigaikštystė iškeliama kaip ideali valstybė.
M. Husoviano tikinimu, tuometinis Lietuvos viešpats buvęs visa-
galis teisingumo sargas, uolus tautos lavintojas. Tačiau skirtingai
nei Nikolos Makiavelio (1469—1527) "Kunigaikštyje" ("II Princi-
pe“ 1513) garbstomas savavalis valdovas, M. Husoviano Vytautas
yra doras Dievo valios reiškėjas žemėje. Lietuvos didysis kuni-

38

gaikstis ištikimai gynęs Kristaus tiesas, vedęs savo šalį Viešpaties
globon:

Jis virš žmonių reikalų aukščiau dangiškuosius iškėlė

Ir nuolankia širdimi garbino Dievą karštai (41, 71-81).

M. Husoviano, Mykolo Lietuvio išsakyta centralizuotos valsty-
bės idėja buvo gyva ir ano meto karaliaus rūmuose. Žygimantas
Augustas, kaip ir jo tėvas, ne sykį nusiskųsdavęs, kad dėl aprėž-
tos savo valdžios nieko reikšminga negalįs nuveikti valstybės la-
bui. Vienavaldžiu monarchu sūnų geidė regėti ir karalienė Bona
Sforca, palaikiusi Lietuvos didikų valstybingumo siekį, pabrėžtinai
gerbusi Vytauto atminimą (121, 141).

Gilesnę takoskyrą tarp lenkų skleistos "aukos laisvės“ ideologi-

jos ir Vytauto valstybingumo tradicijon besiremiančios lietuvių
politinės minties išbrėžė A. Rotundas. Šis, pasak I. Lappo, "stip-
rios valios ir didžiulės dvasinės galios žmogus“ (71, 68) trejetą
dešimtmečių istorijos, publicistikos, teisės darbais žiedė, skelbė ir
gynė tautinio Lietuvos valstybingumo idėją. Tarp XVI a. Vil-
niaus „humanistų A. Rotundas bene nuosekliausiai reiškė lietuvių
tautos valią, jos nepriklausomybės siekį, liudijo Europai esant gy-
vą kultūrinę ir politinę Lietuvos savimonę.
Lig šiolei mįslinga lieka A. Rotundo kilmė. Vitenbergo universite-
to "Albume" esantis 1538 metų įrašas "Augustinus rotundus a
velun“ neleidžia lig galo pasikliauti lenkų tyrinėtojais, kildinan-
čiais Lietuvos humanistą iš lenkiškų žemių — Veliūnos ar Kroku-
vos. Istoriko Ivano Lappo nuomone, užrašas "a velun“ galįs
reikšti ir Lietuvos Veliuoną ar Vilnių, ir Italijos Avelino miestą.
A. Rotundo tekstuose prasimušanti "perdėm - stipri... nacionalinė
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečio savimonė“ verčianti
manyti, "kad savo tautybė jis negalėjo būti lenkas“: taip karštai
Lietuvos reikalus bus valiojęs ginti tik lietuvis ar su lietuvių že-
me suaugęs užsienietis (71, 51—57, 80).

Renesanso laikų mokslo kalba parašyti A. Rotundo darbai vi-
sų pirma pagrindė kultūrinį, istorinį ir teisinį lietuvių valstybės
savarankumą. 1552—1582 m. gyvendamas Vilniuje, būdamas mies-
to vaitu ir Žygimanto Augusto sekretoriumi, A. Rotundas parašė
pirmąją humanistinę Lietuvos istoriją, dalyvavo rengiant antrąjį
(1566) ir trečiąjį (1588) Lietuvos statutus. Karaliaus Stepono Ba-
toro palieptas, Vilniaus vaitas išvertė antrąjį statutą lotynų kal-
bon, pridėdamas prie jo manifestinę prakalbą valdovui ir Lietu-
vos didžiųjų kunigaikščių istorijėlę. A. Rotundo ir P. Roizijaus

39

i MiexaLow NiS LITVANI *
DE MORIBVS +
TARTARORV M,

LITVANORVM ET MO-
scHuoRvM, FRAGMINA X.
multiplici Hiftoria

referta. i

ET, 2
IonAN. LasiCcti PoLoNr ||

DE DIIS SAMAGITARVM,
"CETERORVM. SARMATARVM,
|. ET EALSORVM CHRISTIANOR VMS,

Item

DE RELIGIONE ARMĖNIORVM
AD as j.
Barotij. |

Nukc primim per |

IHac. Diskai

ex Manniripio Anshentico edita.

BASILEA,
Apud CoNRABYM WALDEIRCHIYM,

ExBibl:
Ios-Ren-Card
"Imperiahis-

Mykolo Lietuvio „De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum"
(Basilis, 1615) titulinis pusl.

40

pastangomis LDK teisynas tapo paremtas humaniškai perprasta
Romos teise (71, 89).

A. Rotundo darbai dėjo pamatus religinei ir kultūrinei Kuni-
gaikštystės vienovei. Reformacijos idėjiškai suskaidytą šalį Vil-
niaus vaitas vedė Katalikų Bažnyčios globon. Būdamas didžiojo
kontrreformatoriaus, Varmės vyskupo Stanislovo Hozijaus
(1504—1579) "dešiniąja ranka“, jis lenkė katalikybėn lietuvių di-
dikus, rėmė jėzuitų veiklą, prisidėjo prie jų kolegijos įkūrimo Lie-
tuvos sostapilyje. 1582 m. A. Rotundas, kaip Vilniaus vyskupo
Jurgio Radvilos bendražygis, pasirašė Vilniaus dvasinės seminari-
jos įsteigimo aktą (11, XI 118—124, 128). Religijos tiesa Lietuvos
humanisto darbuose netapo lygstama, politikos reikmėms paauko-
ta. Tačiau ištikimybė Katalikų Bažnyčiai ir asmeniniame A. Ro-
tundo gyvenime, ir jo rašto veikaluose sutiko su skaidria LDK
piliečio, Lietuvos patrioto savimone.

Raiškiausiai Vilniaus vaito politinės pažiūros, jo siūlyta Lietu-
vos valstybingumo samprata išsakyta publicistikos knygelėje "Len-
ko pasikalbėjimas su lietuviu“. Šis darbas — tai tautos istorija
paremtas Lietuvos politinio savarankiškumo pareiškimas. A. Ro-
tundui pavyko krūvon sutelkti ir apibendrinti XVI a. lietuvių fi-
losofinę ir socialinę mintį, išdėstyti bendrąją tautos politinę nuo-
statą. o
"Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“ iš spaudos išėjo apie
1564 m. — greičiausiai LDK kanclerio M. Radvilos Juodojo ini-
ciatyva. Traktatas pasirodė nepasirašytas — kaip visos Lietuvos
atsakymas į S. Ožechovskio paskvilyje "Piramidė" ("Guingunx“,
1564) pareikštas imperinės Lenkijos užmačias.

Lygųu M. Husovianas ir Mykolas Lietuvis, A. Rotundas iškėlė
laisvą asmenį kaip tautos istorijos kūrėją. Valstybė esanti žmo-
gaus dirbinys, tad žmogaus protas turįs nustatyti ir josios tvar-
ką. Lietuvos publicistas atmetė S. Ožechovskio "Piramidės" teigi-
nį, kad tėvynės laisvę ir teisingą šalies valdymą užtikriną vien
valdovui kunigo duoti šventinimai — žemės istorijoje apsireiškian-
ti Dievo malonė (93, 245-258). A. Rotundo nuomone, daugel Ro-
mos popiežiaus palaimintų viešpačių laikę krikščioniškas tautas
žiaurioje vergijoje, atnešę joms didžių skriaudų ir nelaimių. Todėl
karalių privaląs valdyti ne tik Dievas, bet ir teisė: "kur teisės
nėra, kur žmogus, o ne teisė įsakinėja, ten tarsi žvėris įsakinėtų“

(123, 10—14, 35, 50).

41

Ne Dievo malonei, bet įstatymo tiesai Lietuvos ateitį patikėjo
Mykolas Lietuvis. Vilniaus publicistas Andrius Volanas (apie
1530—1610), pritardamas savo bičiulio A. Rotundo požiūriui,
1572 m. Krokuvoje išėjusiame veikale "Apie politinę arba pilieti-
nę laisvę“ ("De libertate politica sive civili“) tvirtino: valdovas
galįs elgtis tik taip, kaip siūlo įstatymai, teisė esanti visų piliečių
ir karaliaus valdovė (79, 70). P. Roizijaus, kaip ir Mykolo Lietu-
vio, nuomone,, tik teisė duodanti tautai valstybės būvį, tačiau
įstatymų vykdymą turįs prižiūrėti šalies viešpats. Ispanų teisinin-
kas Žygimantui Augustui teigė: "juk respublika tampa ne toji vi-
suomenė, kuriai įduoti įstatymai ir teisinga teisė, bet toji, kuri
įstatymais ir teisinga teise esti valdoma“ (31, 62). Taigi A. Ro-
tundo traktatas išreiškė bendrąjį Lietuvos politinės minties sie-
kį — suderinti teisės galią su stipria didžiojo kunigaikščio val-
džia.

Visuomeninio teisingumo pagrindu renesansinėje Lietuvoje buvo
laikoma ne tik įstatymo raidė, bet ir piliečių dorovė. Šalies pub-
licistai pirminiu veiksniu tautos buvime manė esant ne politiką,
bet moralę. Teisingi įstatymai privalą sutaurinti visuomenės pa-
pročius, nuskaidrinti dorinį gyvenimą — svarbiausią valstybės ga-
lios šaltinį, — tikino Mykolas Lietuvis. A. Rotundo manymu, tė-
vynės gerovė tiesiogiai pareinanti nuo jos piliečių dorinės bran-
dos. Gimtą šalį nuo svetimųjų ar savųjų viešpačių tironijos galį
apginti tik išmintingi, laisvos sielos žmonės, drąsiai sergstintys
tiesą šio pasaulio didžiūnų akivaizdoje (123, 19—20).

Laisvė A. Rotundui — nelygstama gėrybė. Ji valstybės saugu-
mo ir gerovės pamatas. Ji — būtina piliečių narsumo ir dorybių
sąlyga. Lietuvos publicistas nekvestionuoja laisvę sšlovinančių
S. Ožechovskio teiginių: "gerą mintį turi tik laisvas žmogus"; "be
laisvės negalį būti nei meilės, nei tikėjimo, nes netikėjimas visuo-
met vaikšto paskui vergiją, kaip paskui laisvę vaikšto tikėjimas“;
"kaip vergija žmogaus mintį slopina, naikina, gesina (tai ir žmo-
gaus veide atsispindėti turi), taip laisvė išsyk žmogaus mintį iš-
augina, širdį pakylėja, jo veidą linksmą, žvilgsnį drąsų, išvaizdą,
eiseną gyvą, džiugią padaro“ (93, 231, 233, 243). Tačiau A. Ro-
tundas nesutinka su "Piramidės" mintimi, jog laisvė galinti būti
prigimta vienos ar kitos tautos ypatybė. Orų ir laisvą būvį tau-
tos turinčios susikurti pačios. Mat laisvė nėra tobulos politinės
santvarkos duotybė, kaip manąs S. Ožechovskis. Tai ne karalys-

42

čių savybė (wlasnosc), bet jų įgyjamas ir prarandamas bruožas
(przypadek) (123,16).

Tėvynės laisvė, A. Rotundo nuomone, pareinanti nuo piliečių
šaunumo (virtus), lygu tautos dorovė ir laimė — nuo laisvo jo-
sios gyvenimo. Lietuvos publicistas pritarė italų istorikų L. Bru-
nio, F. Biondo, N. Makiavelio įsitikinimui, jog esminė Romos
žlugimo priežastis buvusi laisvės netektis, respublikos panaikini-
mas (172, 258, 263; 45, 184; 123, 10). Laisvė — tai kiekvieno
asmens, pirminė savybė, — tikino Vilniaus teisininkas A. Volanas
(79, 63).

Kita vertus, visuomenės ir asmens laisvę Vilniaus mintis suvo-
kė kaip prieštaringą, nevienaprasmę vertybę. Lietuvoje privengta
aklos "aukso laisvės“ apologetikos. Kunigaikštystės poleminiai raš-
tai brėzė aiškią ribą tarp valstybės galią palaikančios laisvės ir
šiąją gniuždančios savivalės. Tautos gyvenime ieškota patikimos
atramos, neleidžiančios laisvei peraugti savo priešybėn. Didikų sa-
vivalė — baisiausias krašto gerovės priešas, — teigė Mykolas Lie-
tuvis. Jo galva, visi didžiojo kunigaikščio pavaldiniai turį naudo-
tis lygiomis teisėmis, neleistina esą, kad vienas tautietis ir tos
pačios tautos žmogus laikytų kitą savo gentainį vergijoje (85, 46,
52; 121, 164—165). Įstatymai turį būti vienodi ir dideliems, ir
mažiems, — teigė Venclovo Mikalojaičio sūnus Venclovas Jonas
Agripa (apie 1525—1597) (122, 61). Teisinę visų piliečių lygybę
savo darbuose skelbė A. Volanas. Jo požiūriu, ne tik miestelėnai,
bet ir valstiečiai esą tautos nariai. Pačią visuomenę sudarą ne
atskiri ir uždari luomai, bet asmenys — lygūs savo prigimtimi.
Priklausomybę luomui lemianti ne kilmė ar paveldimumas, o do-
rinės žmogaus savybės (79, 62-63; 81, 30-34). Šios A. Volano
idėjos tiesiogiai atliepė lenkų publicisto Andriaus Fričiaus-Mo-
dževskio (apie 1503—1572) skleistas tiesas. Pastebėtina, kad šio
humanisto lotyniškai parašytas veikalas "Apie valstybės patobuli-
nimą“ ("De Respublica emendata“, 1551), paremtas Romos teise
ir propagavęs teisminę luomų lygybę, gąsdino lenkų skaitytojus
absoliutizmu, žeidė bajorišką savimeilę ir deramo Lenkijos palan-
kumo nesulaukė (114, 187—193; 9, 38). Tačiau pagarbiai ir dė-
mesingai = A. PFričius-Modzevskis tapo išklausytas Lietuvoje.
1577 m. Loske Polocko vaivados Mikalojaus Manvydo Dorohos-
tajįskio (m. 1587) lėšomis lietuviai išsileido lenkišką veikalo "Apie
valstybės patobulinimą“ vertimą, aprūpintą panegirinėmis A. Vo-
lano, M. Stryjkovskio ir Simono Budno (1530—1593) pratarmėmis

43

(86; 9, 55-56). A. Volanas, šlovindamas antikos teisę ir A. Fri-
čiaus-Modževskio darbą, dėkojo knygos mecenatui M. Manvydui
Dorohostajskiui, kad šio pastangomis Lietuvai nušvitę tauriausi
įstatymai, žmonių sielas uždegusi gėrio šviesa. S. Budnas apgai-
lestavo, kad garsaus lenkų vyro vardą nedėkinga tėvynė buvo už-
miršusi, o jo darbus niekiu laikiusi. Tad Lietuvos didikui,
A. Fričių-Modževskį iš nežinios pakėlusiam, per amžius dėkosianti
visa Sarmatija.

Visuomenė — tai atvira sąranga, kurioje asmens vieta esanti
ne paveldima, bet šaunumu ir kilniais darbais įgyjama, — teigia
traktatas "Apie valstybės patobulinimą“. Pasak A. Friciaus-Mo-
dževskio, "dorybė padaro iš valstiečio bajorą“: "tie, kurie dorybe
išgarsėjo ir dėl didžių nuopelnų valstybei šlovės sulaukė, nors ir
nebūtų bajorų giininės, bajorais turi būti laikomi“ (86, 76). Šiam
lenkų humanisto požiūriui pritarė ir A. Rotundas. "Lenko pasi-
kalbėjime su lietuviu“ kaip sektinas piliečio pavyzdys iškeliamas
"miestelėno sūnus“ Gniezno arkivyskupas Jokūbas, drįsęs pasiprie-
šinti Lenkijos valdovui Vladislovui, prapultin valstybę stūmusiam:
"jis — niekingos giminės, bet didingos sielos, kurią kunigaikštys-
tėje gamta jam davė, kilnus ir garbingas vyras — prakeikė kara-
lių“. Taurios didybės nusipelnęs ir kitas Gniezno arkivys-
kupas Petras — obscuro genera natus (iš niekingos giminės ki-
lęs) —, ryžęsis dėl piktadarybių prakeikti Mozūrų kunigaikštį
Konradą (123, 20). A. Rotundo įsitikinimu, "lenkai yra vienas
kito nelaisvėje“, nes bajorai ne tik žemuosius luomus engia, bet
ir silpnesnius savo luomo žmones skriaudžia ir persekioja. "Pokal-
byje“ Lietuvis Lenkui prikaišioja: "nežinau, kokia toji jūsų liber-
tas, (...) žemuosius luomus taip prispaudėte, kad juos paprasčiau-
siai kaip niekį turite, bemaž manote, jog miestelėnų ir artojų
luomas žmonėmis nesą, kartais laikote juos esant niekingesnius ir
bjauresnius už žydus, greičiau žydų, nei jų laisvę ginate“ (123,
51—52). Taip S. Ožechovskio skelbtai visuomenės kaip uždarų
luomų sampratai ir bajorų luomo išskirtinumo idėjai A. Rotun-
das priešina požiūrį, kad visuomenė ir tauta esanti sudėta iš ly-
giateisių žmonių, kurių luominę priklausomybę lemianti ne tik
kilmė, bet ir dorinės ypatybės. A. Volano ir A. Rotundo zvilg-
sniu žvelgė visuomenės gyveniman ir Mikalojus Daukša, vadinęs
Lietuvos liaudį "mūsų pačių sąnariais“, "mūsų pačių krauju“,
"mūsų broliais“ ir tvirtinęs, jog "visi mes esame vienas kūnas...

44

tėvynėje". Tautai "Postilės" autorius priskyrė valstiečių ir mieste-
lėnų luomus (72, 284).
Regis, Mykolo Lietuvio, A. Rotundo, A. Volano, M. Daukšos
raštuose išdėstytą visuomeninės laisvės sampratą dera vertinti
kaip savitą Lietuvos politinio mintijimo bruožą: skirtingai nei to
meto Lenkijos ideologija, tapatinusi tautą su bajorų luomu, Vil-
niaus publicistai teigė platesnę demokratijos sąvoką. Šisai Lietu-
vos išsakytas laisvės supratimas, matyt, bus turėjęs senas ištakas:
1420 m. lapkričio 23 d. karalius Jogaila laiške popiežiui Marty-
nu V tvirtino, jog Lietuvos valstiečiai, kol buvę pagonys, buvę
laisvi ir naudojęsi visokia nauda bei pelnu, o kai priėmę krikšto
malonę, netekę ir laisvės, ir turto (120, 62). Dar XV a. viduryje
lenkų humanistai žvelgė į Lietuvą "kaip į antikine kultūra besire-
miantį laisvės kraštą“. Ieškota jame senojo pasaulio liekanų,
tarp jų — ir savarankesnio valstiečių gyvenimo (55, 89—90).
XVI a. antrojoje pusėje M. Stryjkovskis, užaugęs Mozūruose tarp
didžiausių bajoriškosios "aukso laisvės“ sergėtojų, stebėjosi arti-
mos praeities Lietuvos tikrove: dar neseniai Žemaitija "didžią
laisvę turėjo“: visi jos gyventojai "dėl nuolatinių karų su kry-
žiuočiais - ir bajoras, ir valstietis — vienoda laisve džiaugėsi“
(132, I 355). Veikiausiai XVI a. Vilniaus ideologai įžvelgė tiesio-
ginę priklausomybę tarp laisvo lietuvių būvio ir Lietuvos Didžio-
sios Kunigaikštystės politinės, karinės galios (128, 22). Tuometinį
šalies valstybingumo nuopolį tikėtasi įveikti kaip sykis sukūrus
teisminę visų piliečių lygybę, apgynus žemdirbio ir miestelėno tei-
ses. Bajorų savivalę, varganą žemųjų luomų padėtį ir A. Rotun-
das, ir A. Volanas laikė atneštinėmis, ankstesniam Kunigaikštys-
tės gyvenimui nebūdingomis ydomis. Netvarka ir anarchija plūs-
tančios Lietuvon iš kaimyninės Lenkijos, tad ir unija su pakriku-
sia, savivalės vergijos puolusia lenkų tauta lietuvius pražudysian-
ti, — tikino A. Rotundas (123, 34-46). "Niekur pasaulyje nevieš-
patauja toks didelis barbariškumas (aš gi kalbu apie tautas, ku-
rios yra išmokytos laikytis garbingos įstatymų drausmės), kaip
pas lenkus“, — šnekėjo A. Volanas LDK globai atsidavusiems
Rygos miestiečiams, įspėdamas šiuos neįsileisti savo valdosna
"pragaištingo lenkų įstatymo“. Mat jis užgniaušiąs laisvą mieste-
lėnų dvasią, atiduosiąs nežaboton didikų valion žemdirbius, sunai-
kinsiąs Rygos gerovę (152, 133—138).

Lietuvių ideologijos esminė ypatybė atsiskleidžia S. Ožechovs-
kio ir A. Rotundo duotuose tobulos valstybės apibūdinimuose.

45

Pasak S. Ožechovskio, Lenkijos karalystė tarsi piramidė remiasi
žemėn keturiais kampais: "laisvai išrinktu savo karaliumi“; kara-
lių pašventinančiu kunigu; altoriumi, kuriam kunigas tarnauja; ti-
kėjimu, altorių krikščionybėje laikanciu. Šitaip sutvarkyta lenkų
valstybė esanti tobuliausia iš visų monarchijų. Lenkija — "abso-
liučiai Dievo karalystė“, o lenkai — "išrinktoji tauta“ (lud wyb-
rany) (93, 190—191, 217-—225). A. Rotundas, šį S. Ožechovskio
teiginį aptardamas, pastebi, jog be Dievo palaiminimo būtina tei-
singos santvarkos sąlyga — paties valdovo dora, taurūs jo asmens
bruožai. "Lenko pasikalbėjime su lietuviu“ šiai tobulos valstybės
atramai teikiama ypatinga svarba: "be visų karalystės požymių:
bažnyčios, altoriaus kunigo, tikėjimo, t. y. Dievo, dar ir valdovas
privalo turėti šias savybes: pamaldumą, gerumą, dorybę (cnota),
išmintį, meilę valstybei ir pavaldiniams...“ (123, 60). Toks šalies
viešpats galįs rastis tik tėvynėje — seniausioje ir kilmingiausioje
tautos giminėje, kurioje iš kartos karton buvo perduodama pagar-
ba valstybei ir doros meilė. Tik gimtojoje žemėje užaugęs valdo-
vas turįs "įgimtą kraują ir namų pavyzdžius, kurie jam nuo pro-
tėvių nutolti ir išsigimti neleidžia“. S. Ožechovskio išaukštintam
"laisvai renkamam“ lenkų karaliui A. Rotundas priešina paveldi-
mą, tėvų šalyje išaugusį lietuvių valdovą. Vilniaus humanistas re-
miasi itališkai skaitytu N. Makiavelio "Kunigaikščiu“, kurio ant-
rajame skyriuje įrodinėjamas paveldimo valdovo pranašumas pries
svetimą, iš svetur atvykusį asmenį. Mat kitakilmis viešpats, savo
tėvynės ilgėdamasis, niekados nemylės valdomos šalies ir jos pilie-
čių tikra meile: "visados kiekvienas zmogus is prigimties labiau
savus, nei svetimus myli, kiekvienam žmogui mielesnė sava, nei
svetima tauta“ (123, 61—62). Į Lenko pastabą, kad tiek jo tėvy-
nėje, tiek Lietuvoje šiandien labiau mėgstami svetimi dalykai,
Lietuvis atsako: "Iškreipta mūsų prigimtis, jei svetima labiau, nei
sava" (123, 63). O sveika prigimtis lemianti, kad ne tik valdovas
"labiau myli tuos pavaldinius, tarp kurių gimė“, bet ir pavaldi-
niai labiau myli "tą valdovą, su kuriuo vienoje tėvynėje sykiu
gimė, iš to aiškiai matome, kad valstybei naudingiausias tas val-
dovas, kuris joje gimęs, nei iš svetur įgytas, nes charitas civium,
t. y. meilė skatina susivienijimą, o valstybė ir yra susivienijimas
(...) taigi, kur susivienijimo, iš meilės plaukiančio nėra, ten vals-
tybė žūva“ (123, 65).

Valdžios paveldimumo idėją A. Rotundas grindžia ne tik Pla-
tono, Aristotelio, Cicerono, Ovidijaus, Šventojo Rašto autoritetu,

46

bet ir ypatingomis lietuvių tautos būdo savybėmis. Traktate Lie-
tuvis oponentui tvirtina: "Savo viešpačius mes mylėjome ne tik
dėl krikščionybės mokslo, bet mūsų tauta ir iš prigimties turėjo
ypatingą geismą (chuc) ir meilę vadovams“. Tiesa, piktavalius
kunigaikščius, tironus savo laisvę gindama Lietuva žudžiusi, "bet
mus valdžiusius pamaldžius, gerus, kuklius ir teisingus viešpacius
lietuviai tarsi sūnūs tėvą amore filiali, non timore servili (sūnaus
meile, o ne iš vergo baimės) visuomet mylėjo ir valstybę gerbė“
(123, 47-48). Šitokios lietuviams būdingos "meilės valdovui, kaip
tėvynės tėvui“ pavyzdys esąs Katkevičių giminės protėvis Choc-
ka — mūšyje išgelbėjęs ir ant pečių per girias išnešęs Lietuvos
didįjį kunigaikštį. Taip ištikimybę valdančiai Gediminaičių dina-
stijai A. Rotundas iškėlė kaip tautinę lietuvių valstybę integruo-
jantį veiksnį. Paveldima šalies valdovo valdžia esanti tvirčiau-
sias — dorinis — Lietuvos valstybingumo pagrindas.

"Lenko pasikalbėjime su lietuviu“ savitai įveikiama renesanso
apnuoginta laisvės ir meilės prieštara. Tik iš dalies A. Rotundo
remtasi N. Makiavelio požiūriu. Italų humanistas, pripažinęs lais-
vę esant esminiu piliečių dorybės ir patriotizmo šaltiniu, žavėjęsis
demokratine Romos respublika, vis dėlto manė, kad jo tėvynę
nūdien galinti išgelbėti vien jokių dorovinių skrupulų nepaisanti
tirono viešpatija (45, 184—189) A. Rotundo veikale, kaip .ir
"Kunigaikštyje", asmens laisvė aukojama valstybės gerovei, tačiau
nemanoma, kad tarp žmogaus ir valstybės siekių esama neįveikia-
mos skirtybės. Vilniaus publicisto įsitikinimu, tikroji piliečio lais-
vė suderanti su sąmoninga tarnyste tėvų šaliai. Nes, pasak Cice-
rono, "laisvė yra gėrio siekimas“. O asmens nauda visuomet esti
menkesnis gėris už visuomenės naudą. Tad "tikroji laisvė“ gyvuo-
janti ten, kur žmonės, visuomeninio labo siekdami, stengiasi
"valstybę laisvą išsaugoti, kuri, jei ne laisva, o svetimų priešų ar
savų tironų pavergta būtų, tai joks žmogus joje laisvas būti ne-
galėtų“. "Kas verčia tarnauti valstybei, tas nepavergia“, — teigia
A. Rotundas. Tad ir didysis kunigaikštis, geriau už visus šalies
reikalus suprasdamas, verčiąs pavaldinius tėvų žemei tarnauti, jų
neengdamas ir laisvės neatimdamas (123, 37—40).

Lietuvos humanisto manymu, sveika tautos prigimtis ir krikš-
čioniška dorovė apsauganti visuomenę nuo politinio valdymo
kraštutinumų: savivalės ir tironijos. Skirtingai nei N. Makiavelis,
Vilniaus mintis nenudorino politinio gyvenimo. Priešingai — poli-
tiniai santykiai "Lenko pasikalbėjime su lietuviu“ be jokių išlygų

47

paverčiami doriniais piliečių ir valdovo, piliečių tarpusavio ryšiais.
Dorai ir tiesiai ištikimas A. Rotundo valdovas maža bendra tetu-
ri su bet kuriomis priemonėmis tikslo siekiančiu N. Makiavelio
kunigaikščiu. Šiuo atžvilgiu Lietuvos mąstytojo keltas idealas ar-
timesnis Erazmo Roterdamiečio "Pamokyme krikščionių kunigaikš-
čiui“ nubrėžtam dorovingo monarcho paveikslu (47, 105—106).
Tėvynė, A. Rotundo supratimu, negalinti egzistuoti už gėrio ir
blogio ribos. Tad tiek valdovo, tiek pavaldinių paskirtis — išsau-
goti tėvų žemę ne tik laisvą, bet ir teisingą, dorą. O tai išgalin-
ti padaryti vien religinga, Dievuje suvienyta, dieviškąją atspirtį
žemės darbuose jaučianti tauta. "Tikėkite manimi, kur nėra vie-
nybės su Dievu, ten ir tarp žmonių nebus vienybės“, — tikinama
traktate (123, 79). Dvasininkų luomas, visuomenės jungtį su Die-
vu palaikantis, A. Rotundo nuomone, esąs "pats kilmingiausias ir
svarbiausias“ (123, 75). Šitaip Lietuvos publicisto mintis sugrąži-
no Dievybę tautos istorijon. Tačiau Dievas nūnai suvokiamas ne
kaip vienatinė istorijos eigą lemianti galia, bet kaip egzistencinė
ir ontologinė savo likimą kuriančios tautos atrama.

Taigi polemikoje su S. Ožechovskiu A. Rotundas stiprios ku-
nigaikščio valdžios idėją, anksčiau išbrėžtą M. Husoviano ir My-
kolo Lietuvio darbuose, teoriškai pagrindė antikos, Šventojo Raš-
to ir savo meto Vakarų Europos išmintimi, prigimtomis lietuvių
tautos savybėmis ir iškėlė ją kaip išskirtinę Lietuvos valstybingu-
mo žymę. Šią išbaigtą politinės valdžios teoriją Vilniaus publicis-
tas išsyk meta ideologinėn kovon, nukreipia ją lietuvių tautos
viršenybei prieš lenkus įrodyti.

Į politines kaimyninių tautų grumtynes A. Rotundas įtraukė
ir savo bičiulį, Vilniaus teismo tarėją P. Roizijų — jo paties pri-
statytą, kaip "žmogų mokytą ir mūsų tautą mylintį“ (123, 71).
S. Ožechovskio priskirtas "niekintinai Nerono gaujai“, ispanų tei-
sininkas susilaukė pripažinimo ir pagarbos tarp Lietuvos šviesuo-
menės. Vilniuje P. Roizijus parašė "Lietuvos tribunolo nutari-
mus“ ("Decisiones (...) in sacro auditorio Lithuanica“, Krokuva,
1563) — veikalą, skatinusį LDK teismuose remtis Romos įstaty-
mais. Šią knygą, nesukėlusią jokio atgarsio to meto lenkų kultū-
roje (31, 71—72), autorius su sveikinimais ir eiliuotais Cezario
teisės pašlovinimais siuntė lietuvių didikams: Žemaičių seniūnui
Jonui Jeronimui Katkevičiui (1525-1579), M. Radvilos Juodojo
vyriausiajam sūnui Mikalojui Kristupui - Našlaitėliui (1549—1616)

48

(119, 148—149). "Lietuvos tribunolo nutarimais“ A. Rotundas
parėmė oficialiąją Vilniaus ideologiją.

"Lenko pasikalbėjime su lietuviu“ aptariamas tuometinio val-
dovo Žygimanto Augusto tautinės priklausomybės klausimas. Len-
ko įsitikinimu, Jogailos palikuonis "greičiau lenkais, nei lietuviais
turime vadinti“, nes ir Kazimieras Jogailaitis, ir Žygimantas Se-
nasis, ir Žygimantas Augustas gimę Lenkijoje. Lietuvis šią pašne-
kovo nuomonę neigdamas, cituoja "Lietuvos tribunolo nutarimus".
Pasak P. Roizijaus, žmogus "turi būti laikomas ir suprantamas
esąs ne tos tautos, kurioje gimė, bet tos, kurioje savo protėvius
ir prigimtą būstą arba namus turi“. O namai esą ten, kur "sie-
los pašaukimas“ (animi destinatio) ir "tvirtas apsisprendimas“ (fi-
xum consilium) traukia. Tad karalius, nors Lenkijoje gimęs, bet
"pašaukimo" tėvų žemėn lenkiamas, Lietuvio teigimu, esąs "mū-
sų, o ne jūsų valstybės pilietis arba mūsų valstybės valdovas“
(123, 71—72). Lenkus nūnai valdąs lietuvis, iš romėniškos Publi-
jaus Libono giminės kilęs ir tauriausius tautos bruožus paveldėjęs
viešpats (123, 66—67).

Su Jogailaičių dinastija A. Rotundas siejo savarankią Lietuvos
ateitį. Jis, lygu A. Volanas, P. Roizijus, suvokė unijos su lenkais
neisvengiamybę. "Unija yra būtina“, — sutinka traktate su Lenko
nuomone Lietuvis (123, 44, 77). Tačiau būsimą "abiejų tautų
respubliką“ lietuvių ideologai, skirtingai nei lenkai, suvokė kaip
lygiateisių tautų sąjungą, dviejų šalių konfederaciją (9, 200). Šią
dvitautę valstybę valdąs lietuvių kilmės monarchas laiduojąs jo-
sios lietuvišką prigimtį ir esmę, — manė A. Rotundas. Duok-
die, — meldžia abu knygelės pašnekovai, — "kad mes iki teismo
dienos gimtume kaip Jogailaičių giminės pavaldiniai“ (123, 75).
"Būčiau laimingas, — tikina Lietuvis, - kad mes visi krikščionys,
galiausiai ir turkai su pagonimis, Kristuje susivieniję, būtume vie-
novėje... o mūsų viešpats, jo malonybė karalius, kad būtų visų
šitų į vieną valstybę suvienytų tautų monarchas“ (123, 77). Gre-
ta būsimos Lietuvos idealo — galingos krikščioniškos Jogailaičių
imperijos, A. Rotundas sykiu kūrė ir gerokai didesnį atbalsį lie-
tuvių kultūroje turėjusį viduramžių Lietuvos, kaip: prarastojo ro-
jaus, mitą.

Jau didžiojo kunigaikščio „Gedimino laiškuose akivaizdi pastan-
ga priešinti neva idealią tuometinės Lietuvos tvarką iškreiptam,
nedarniam Vakarų pasauliui. Kviesdamas Vilniun Europos miestų
gyventojus — "teisingus ir pasitikėjimo vertus vyrus“, dvasinin-

49

kus, "kurių gyvenimas girtinas ir doras“, žemdirbius — Lietuvos
valdovas žadėjo: "nustatysime tokią tarpusavio taiką, apie kokią
krikščionys niekados nė negalvojo“, "mūsuose grūdas bus gauses-
nis, negu paprastai yra kitose karalystėse“ (34, 39—43). Vėles-
niais renesanso laikais M. Husovianas "Giesmėje apie stumbrą“
mėgino nusakyti išskirtinį LDK vaidmenį Europos istorijoje. Poe-
to įsitikinimu, Lietuvos kariai, savo kūnais atremdami iš Rytų
nukreiptas ietis, sergėjo ir sergsti krikščionišką Vakarų kultūrą
(41, 54-57). Tiek M. Husovianas, tiek Mykolas Lietuvis vidu-
ramžiais surestą Vytauto monarchiją laikė idealia, tobulumu kai-
mynų šalis prašokusia valstybe. Pastebėtina, jog tolerancija ir pa-
kantumu garsėjusi Lietuva XVI a. balsiai kvietė krauju paplūdu-
sias Vakarų tautas eiti santarvėn ir meilėn. Kruvinais Europos
viešpačių vaidais piktinosi M. Husovianas, melsdamas Marijos tai-
kos ir darnos krikščionių pasauliu (41, 93—98). "Einama prieš
prigimtį, jei žmogus žmogų turi mušti ir žudyti“, — teigė
A. Rotundas. Šią tiesą, pasak jo, supratę jau antikos žmonės,
darsyk ją žemei priminęs Kristus. Todėl, "kai krikščionis krikščio-
nį žudo, elgiasi šitaip prieš prigimtį, tarsi pats save Zudytų“
(123, 13).

"Lenko pasikalbėjime su lietuviu“ primenami kruviniausi krikš-
čioniškos Vakarų Europos ir Lenkijos istorijos įvykiai. Dvasininkų
pašventinti karaliai skerdę krikštytas savo tautas kaip baisiausi
tironai (123, 12—14, 16—17). Žmoniškumą pamynusiam Vakarų
pasauliui A. Rotundas priešina darnų, taurų "senosios Lietuvos“
gyvenimą. Vilniaus publicistas, uolus katalikas būdamas, palan-
kiai vertina antikinius tautos laikus. Jo teigimu, lietuviai iki
krikšto buvę narsūs ir laisvi žmonės. Mat tautų laisvė esanti
dvejopos prigimties: sakralinė ir pasaulietinė. Šventąją, Kristaus
malonės, laisvę šalys įgyjančios tik sykiu su krikštu, "bet šio pa-
saulio laisvę ir pagoniškos valstybės bei kunigaikštystės turėjo ir
gali turėti“ (123, 25, 30), nes ji pasiekiama pačios tautos galio-
mis.

Narsioji Lietuva, A. Rotundo manymu, tapusi idealia šalimi
Jogailos ir Vytauto laikais — priėmusi krikščionybę ir atradusi
naujoje religijoje tvirtą atspirtį visuomenės tvarkai. Ši sveikų pa-
pročių, teisinga, dora, laisva viduramžių Lietuva "Lenko pasikal-
bėjime su lietuviu“ iškeliama virš ligų pakirstos, aistringų pami-
šėlių valdomos lenkų valstybės. "Teisybė, mūsiškiai nešėlo gatvė-
je, nei smuklėje tos senosios Lietuvos laikais (nes tik dabar iš

50

jūsų įžūlumo mokytis pradedame), kare mūsiškiai nešūkavo, savęs
neapgaudinėjo, nesmarkavo, [nieks nevadino jų akiplėšomis, ašt-
riakardžiais, kietarankiais, tačiau, kur reikėjo, darė tai, kas do-
riems riteriams ir laisviems žmonėms bei tauriems vyrams pride-
ra...“ — dėsto traktate Lietuvis savo oponentui (123, 31). Deja,
Dievą ir valdovą ištikimai mylėjusią ir iš tos meilės galybę sė-
musią Lietuvą nūdien baigią pražudyti lenkai — iš jų šalies at-
ėjusi klaidatikystė, iškrypę papročiai, savivalė ir anarchija. "...Da-
bar religija Lietuvoje pasikeitė, pasikeitė ir valstybės autoritetas,
peržengė savo ribas visų urėdų valdžia, po ko aiškiai prapultis
[ateina], nebegerbia kiti luomai savo viešpačių, nei jų klauso...
(...) Pasikeitus tikėjimui, Lietuvoje pražuvo pagarba valstybei ir
narsumas. ...Pradingo buvęs puikumas. (...) Jau ir valdovas ne
taip gerbiamas, tarnauja jam tarsi tyčiodamiesi“, — sielojasi
A. Rotundas (123, 29-34). Dėl tuščių ponų ambicijų 1563 m.
praradusi Polocką, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nūnai stovinti
ties nebūties slenksčiu. "Bet visa tai iš jūsų, ponai lenkai, turi-
me, nes ir tas naujas tikėjimas iš jūsų pas mus atėjo, ir saviva-
lė, kurią jūs laisve vadinate...“ (123, 34). Tokiai Lietuvos būklei
esant, tikra unija su lenkais galima, tik šiems šalyje susitvarkius:
sugrįžus Katalikų Bažnyčios ir Dievo globon, nusilenkus karaliaus
valiai. Lenkijos valdovas, būdamas "muta persona“ (nebylus as-
muo), neįstengsiąs tarnauti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės la-
bui. "Kokia bus unija, koks sutarimas, koks bendrumas tarp mū-
sų, kurie nei vienos minties neturime, nei vienų papročių, nei
vienos valios, nei vieno įstatymo, nei vienos bažnyčios, nei vieno
Dievo?“ "Ar gali būti vienovė iš skirtingų?“ (123, 77—79). Tad
nūdien, A. Rotundo įsitikinimu, neišmintinga unijos geisti. Nes ji,
būdama vien aklos lenkų savivalės vaisius, visiškai pražudytų
Lietuvos valstybę (123, 49—50).

Taigi būsimą abiejų tautų sąjungą Vilniaus publicistas siejo
su "idealiosios“ lietuvių monarchijos atkūrimu. Lietuva, nors ei-
dama ateitin drauge su Lenkija, privalanti išsaugoti jai savą Jo-
gailos ir Vytauto laikų politinę tvarką, visuomeninę sąrangą. Vi-
duramžių Lietuva — prarastasis rojus — A. Rotundo veikale,
skirtingai nei vėlesniais romantikų laikais, dar buvo projektuoja-
ma rytdienon, keliama tautos dabarčiai kaip politinis ir kultūrinis
siekinys.

Dėstydamas lietuvių ir lenkų valstybinių sanklodų priešybes,
A. Rotundas atkreipia dėmesį ir į skirtingus šių tautų būdo

51

bruožus, nevienodas kultūrinio gyvenimo tradicijas. Įtariai "Lenko
pasikalbėjime su lietuviu“ žvelgiama į S. Ožechovskio pamėgtą iš-
pūstą "lenkų retoriką“. "Iš knygų išmoktai“ dialektikai ir gražby-
lystei traktate priešinama "Dievo protui duota“, "prigimta dialek-
tika“, kuria ir remiąsis Lietuvis, polemizuodamas su pašnekovu

(123, 4-5). "...Seimų retorika nepostringavome, ką jie [seimai|
patvirtindavo, tas mūsų giriama ir buvo, o su tuo nesutikti atro-
dė mums lyg Dievo ordinacijai priešintis“, — aiškinama Lenkui
(123, 47).

Pastangos idealizuoti savo tautos būdą, papročius, pabrėžti jos
dorinį pranašumą prieš kaimynus buvo bendros visai renesanso
laikų Europai. Lenkų tautinės individualybės tobulumą kėlė isto-
rikas Jonas Dlugošas (1415-1480) (115, 10), iškiliausia pasaulio
tauta germanus laikė renesansinė vokiečių istoriografija (47, 34,
48, 56). Lietuvoje šioji atgimstančio etnoso savimonės žymė vaiz-
di A. Goštauto laiškuose, A. Rotundo publicistikoje. Tačiau bene
visus ano meto lietuvių autorius tautine savigyna prašoko
V. J. Agripa. 1553 m. Vokietijoje išleistoje "Laidotuvių kalboje
apie šviesiojo kunigaikščio ir pono Jono Radvilos... gyvenimą ir
mirtį“ jis pristato Vakarų Europai savąją tautą kaip tobuliausią
etninę bendriją. Pasak V. J. Agripos, lietuviai esą romėniškos
prigimties: jie sumanūs, mylį teisybę ir laisvę, neištižę ir neištvir-
kę, sergstintys taiką ir narsiai ginantys savo nepriklausomybę nuo
svetimšalių užpuolikų. Lietuvos žmonės santūrūs, dori, gabūs įvai-
riausiems darbams ir aukščiausiems mokslams. Jų menas ir litera-
tūra maža tenusileidžią italų kūrybai. Lietuvių suręsta valsty-
bė — tai didžiausia pasaulyje kunigaikštystė. Niekur nesą geresnės
šalies už Lietuvą: visas šios žemės valstybes ji prasokanti savo
santvarka, valdžia, gyvenimo šventumu ir garsenybėmis (122,
62-63).

Lietuvių politinė savimonė, jų turėta tėvynės samprata
XVI a., skaidrėjo, Lietuvai galynėjantis ne tik su ekspansyvia
Lenkijos ideologija, bet ir su imperiniais Maskvos siekiais. Tuo-
metinėje Vilniaus ir Maskvos polemikoje skleidėsi tiek socialinės,
politinės dviejų priešiškų tautų pažiūros, tiek ir joms savas Bū-
ties, Tiesos suvokimas. Politiniame lietuvių ir maskvėnų ginče su-
sirėmė skirtingos asmens, gyvenimo sampratos, viens priešais kitą
stojo Vakarų ir Rytų pasaulėvaizdžiai.

Jau Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III (1479—1533)
pusračiu pasuko savo valstybės užsienio politikos vairą — iš Rytų

52

ORATIO
FVNEBRIS DEILLV
STRISSIMI PRINCIPIS ET DOa

mini Domini Iobannis Radziuili Olicie
e7 Nefnifi Ducis, Kita G morte,
feripta d.

"pa Litbuanos |

| A RBILi PPO MELANa |

VVENCESLAO AGRIPa

J K
S Ma |
2 Mikai 9. 2
I + M (54 IS:
$ 34 , T
* ši 1 >.

ADDITA EST NARRATIO SCRIa
ptad fide digio de Vualachorum tyrannis , g46
often, Turcicos Tyrannos non folk
crudelitate, [ed etiū afžutia magna

€7 Įraudibus grafJūri,

Venclovo Agripos „Oratio funebris..." [B. v.), 1553 titulinis pusl

53

atsigręžė Vakaruosna. Šį valdovo mostą netrukus atliepė ir oficia-
lioji Maskvos istorinė teorija, permetusi legendų lieptą tarp
XVI a. rusų sosto ir antikinės Vakarų Europos praeities. Vasili-
jaus III laikais gyvenęs vienuolis Spiridonas Sava sudėjo "Pasako-
jimą apie Vladimiro kunigaikščius“, kuriame "įrodė", jog pasaulio
istorijos centras, sykiu ir pasaulinės valdžios skeptras, yra perėjęs
Maskvon ne tik iš Konstantinopolio monarchų, kaip tikino ligtoli-
niai rusų metraščiai, bet ir is Romos imperatorių. (Šitaip rene-
sanso minties pažadintas, istorinėmis legendomis misdamas ėmė
keroti rytų slavų imperializmas — veik tuo pačiu metu, kai va-
karinėje baltų pašonėje germanų teisę pasaulio viešpatystėn pra-
dėjo grįsti vokiečių istoriografija.)

"Pasakojimo" liudijimu, visame pasaulyje šeimininkavęs Romos
ciesorius Augustas Oktavianas davęs savo pusbroliui Prūsui val-
dyti kraštą palei Vislą ir Nemuną. Prūsui dovanotoji šalis "lig
šių laikų jo vardu vadinama Prūsų žeme“. Iš to krasto kadu ka-
dais rusai pasikvietę pirmąjį savo valdovą Riuriką — romėnų kil-
mės Prūso palikuonį (164, 169).

Ši S. Savos paleista legenda — tarp maskvėnų veikiai išplitusi
ir atgulusi jų valstybės oficialiosios istorinės doktrinos pamatuos-
na — teoriškai įteisino Vasilijaus III ir jo įpėdinių ekspansiją į
Vakarus: senosios Prūso valdos esančios Maskvos didžiojo kuni-
gaikščio tėvonija ir teisingumas verčiąs jas susigrąžinti. Dėl to,
kokiuose plotuose antikinė Prūso šalis driekėsi, Maskva buvo ga-
na lakios nuomonės. Tereikėjo 1561 m. Livonijai atsiduoti Lietu-
vos Didžiosios Kunigaikštystės globai, ir“ Ivanas Rūstusis
(1530—1584), ryžtingai žengęs savo tėvo Vasilijaus III numatytu
keliu, viešai pareiškė: "Livonijos žemė — nuo neatmenamų laikų
mūsų tėvonija“ (187, 379). 1566 m. zemskiniame susirinkime bu-
vo visiškai pritarta Maskvos valdovo siekiui tęsti karą su Lietuva
ir "prijungti visą Pabaltijį“ (145, 243). 1577 m. Maskvon atvy-
kusiems Stepono Batoro pasiuntiniams Ivanas jau tvirtino, jog
turįs iš Prūso gautą paveldėjimo teisę ne tik į estų ir latvių gy-
venamas žemes, "bet ir į visą Prusiją, ir į Lenkijos— Lietuvos
valstybę“ (132, II 426).

Į vakarietiškąją Maskvos istorinę teoriją bene pirmasis atsilie-
pė Lietuvoje A. Rotundas. Ir "Lenko pasikalbėjime su lietuviu“,
ir karaliui Steponui Batorui įteiktame "Trumpame pasakojime
apie Lietuvos Kunigaikščius“ ("Epitome principum Lituaniae“)
lietuvių ateivių vadas keičiamas Publijumi Libonu. Šioji kaita ne-

54

atsitiktinė. A. Rotundo teiginys rėmėsi Livonijos pavadinimu: šio
krašto vardas esąs kilęs nuo Publijaus Libono. Tokia vardų eti-
mologija davė istorinį pagrindą "teisėtai" priskirti ginčijamą Li-
vonijos žemę Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (121, 79—80).

Raiškiai ideologines Vilniaus ir Maskvos grumtynes atmušė
Ivano Rūsčiojo Lietuvon siųsti laiškai. Rašydamas Livonijos vice-
regentui, lietuvių kunigaikščiui Aleksandrui Polubinskiui (miręs po
1601), Žemaičių seniūnui, Livonijos administratoriui Jonui Jeroni-
mui Katkevičiu, karaliui Steponui Batoru, Maskvos valdovas
"istoriniais" argumentais ramstė savo teisę Livonijos žemėn,
šiurkščiu žodžiu smerkė 'jo tėvonijon“ su ginklu įžengusią Lietu-
vą (187, 374—413). Nuo konkrečių Livonijos karo reikalų kiek
nutolęs kitas Ivano Rūsčiojo laiškų pluoštas. Jame gvildenami
klausimai aprėpia ne vien politikos, bet ir filosofijos, teologijos
dalykus. Viena sių raštų dalis adresuota nuo Ivano rūstybės Lie-
tuvon pabėgusiam rusų kunigaikščiui Andrejui = Kurbskiui
(1528—1583), kita skirta Žygimantui Augustu ir LDK didžiajam
etmonui Grigui Katkevičiui (apie 1505—1572). Pastarieji laiškai
atsiradę gana mįslingomis aplinkybėmis.

1567 m. Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas ir vyriausias
šalies kariuomenės vadas G. Katkevičius leidosi į įžūlią tarptauti-
nę avantiūrą, kurios idėja, matyt, buvo subrandinta pačioje
Maskvoje. Patyrę vidaus teroro įbaugintų Ivano Rūsčiojo pavaldi-
nių nuotaikas, Lietuvos politikai pasiūlė keturiems iškiliems
Maskvos didikams: Algirdo palikuoniui Ivanui Bielskiui, Jaunučio
vaikaičiui Ivanui Mstislavskiui ir kilmingų rusiškų giminių vy-
rams Michailu Vorotynskiui bei Ivanui Fiodorovui Čeliadninui,
išsivaduoti iš neteisėtos vergijos — nuversti esamą Maskvos di-
džiojo kunigaikščio tironiją ir sukurti savo šalyje krikščionims
priderančią laisvės tvarką. Būsimiems sąmokslininkams buvo pa-
žadėta Lietuvos finansinė ir karinė parama. Šie Vilniaus pasiūly-
mai, išdėstyti raštu kiekvienam rusų didikui, pateko Ivano Rūs-
čiojo rankosna. Susidorojęs su neištikimais pavaldiniais, Maskvos
valdovas kiekvieno bylon įvelto didiko vardu atrašė po porą at-
sakymų Žygimantui Augustui ir G. Katkevičiui. Laiškų pradžioje
Ivanas Rūstusis pagarbiai ir išsamiai išdėsto iš Vilniaus atsiųstų
dokumentų turinį, po to sviedžia kandų savo paties atsakymą.
Tad iš šių raštų vienu metu patiriame abiejų sostapilių — Vil-
niaus ir Maskvos — požiūrį į idealią politinę santvarką, sužinome
šią santvarką grindžiantį ontologinį tiesos supratimą.

55

To meto Lietuvos ir Maskvos idėjinės kautynės tiesiogiai atlie-
pė XVI a. Rytų Europoje galutinai subrendusių skirtingų visuo-
meninių-politinių bei pasaulėžiūrinių sąrangų grumtynes: Vilniaus
ginama Vakarų demokratija kiek įmanydama spyrėsi Maskvos ne-
šamai Rytų despotijai. Šis renesanso metais išbaigtą teorinį ap-
valkalą įgijęs ginčas tebuvo prieš keletą amžių tikrovėje jau su-
loštų varžybų atspindys: Algirdo pastangos sutelkti Rytų Europą
vieningon politinėn bendrijon demokratiniais pagrindais — palie-
kant kiekvietos įjungtos žemės "senovę" (starina) (22,
292) — Žygimanto Augusto viešpatystės laikais jau nebeturėjo re-
alaus pagrindo: tarptautinė centralizuotos Maskvos valstybės ideo-
logija tuo metu tapo paremta svariausių argumentu — karine jė-
ga.

Savo laiškuose Ivanas Rūstusis pabrėžtinai priešina Maskvos ir
Vilniaus politines sistemas. Jo nuomone, "bevaldės Lietuvos vals-
tybės“ tvarka prieštaraujanti ir Dievui, ir žmogaus protui. Žygi-
mantas Augustas esąs vien paniekos ir gailesčio vertas savo tarnų
pastumdėlis. Lietuvių laisvė — doriškai puolusių ponų savivalė. Ir
priešingai — absoliutaus viešpačio tvarkoma Maskvos kunigaikš-
tystė tobulai atitinkanti Dievo ir sveiko proto tiesas. Laiške Žy-
gimantui Augustui, rašytame Mstislavskio vardu 1567 m., dėsto-
ma: "...laisva (t. y. neribota — D.K.) mūsų didžiųjų valdovų ca-
riška patvaldystė nėra tai, kas jūsų elgetiška karalystė: mūsų di-
diesiems valdovams nieks nieko nenurodinėja, o tau tavo ponai
nurodinėja, ką nori. Nes mūsų valdovai — patvaldziai is Dievo
malonės — sėdi soste be paliovos nuo didžiojo Vladimiro, Rusų
žemę sventu krikštu apšvietusio, iki pat dabartinio viešpaties.
Niekas jų, laisvų patvaldžių, soste nepakeičia, neiškelia ir netvir-
tina — jie savo patvaldiškon valstybėn pasodinti visagalės Dievo
akies" (187, 430). Kategoriškai Lietuvos politinė tvarka nusakyta
ir Ivano laiške pabėgėliui A. Kurskiui (1564): "..jei tu tikiesi iš
jo [Žygimanto] gauti daug laisvių, tai šitaip ir turi būti, nes jūs
nepanorėjote gyventi Dievo ir Dievo duotų valdovų valdžioje, o
užsimanėte savivalės. Dėl to tu ir susiradai sau tokį valdovą, ku-
ris — kaip ir dera pagal tavo piktavalį šunišką norą — pats nie-
ko nevaldo, bet, menkesnis už paskutinį vergą būdamas, iš visų
gauna paliepimus, o pats gi niekam neįsakinėja. Tačiau tu nerasi
ten paguodos, nes ten kiekvienas rūpinasi savimi“ (185, 156).

Taigi vienatinė, teisinga, "Dievo duota" valdžia, Ivano Rūsčio-
jo galva esanti neribota — "laisva" — monarchija. Bet kuri kita

56

valdzios lytis — neteisėta, visų pirma istoriškai nepagrįsta: savo
patvaldystės nepripažįstantys, piliečių teises ir laisves ginantys
Gedimino palikuonys esą apsišaukę, netikri valdovai (187, 431).

Ivano Rūsčiojo politinės paziuros nebuvo vien asmenės, bet iš-
reiškė bendrąją tuo metu Maskvoje kurtą valdžios teoriją.
1538 m. pabaigoje — 1539 m. pradžioje Maskvon iš Lietuvos Di-
džiosios Kunigaikštystės persikėlė "karaliaus dvariškis“ Ivanas Pe-
resvetovas. 1549 m. Ivanui Rūsčiajam jis įteikė socialinių ir poli-
tinių šalies reformų projektą, kuriame skelbė absoliučios monar-
chijos idėjas. Skirtingai nei Mykolas Lietuvis ir A. Rotundas, sie-
kę stiprią valdovo valią suderinti su teisės tiesomis, I. Peresveto-
vas siūlė Maskvos didžiajam kunigaikščiui pertvarkyti valstybę te-
roro pagalba. “Neįmanoma carui be rūsties (grozy) monarchiją iš-
laikyti“, — teigiama Ivanui Rūsčiajam. Dar daugiau, I. Peresve-
tovo nuomone, "be tokios rūsties negalima monarchijon tiesos
įvesti“ (191, 267). Taigi teroras (groza) Maskvos ideologo suvo-
kiamas kaip teisės (pravdy) įtvirtinimo būdas ir jos būtinas
ramstis. Ivanas Rūstusis skatinamas eiti Turkijos sultono Mucha-
medo II pėdomis. Šio Rytų despoto didybę ir šlovę saugą ne sa-
vavaliai didikai, o paklusnieji janyčarai. Jie — valdovo "rūstis“
ir "išmintis" (176, 228—229; 121, 170—171). Taip Ivano Rūsčiojo
reformuojama Maskvos Didzioji Kunigaikštystė sąmoningai lygia-
vosi į rytietiškąją visuomenės ir valstybės sąrangą.

Priešingą politinės valdžios sampratą skelbė Žygimantas Au-
gustas. Pasak tariamų rusų didikų laiškų, Lietuvos didysis kuni-
gaikstis Maskvon rašęs, jog "visuomet savo pareiga laikąs duoti
dieviškos žmonių meilės ir krikščionių tautos meilės pavyzdį“. Dėl
to laikąs asmene priederme — "džiaugtis su besidžiaugiančiais,
verkti su verkiančiais, dalintis nelaimėlių negaliomis, o ne savo
įgeidžiams pataikauti“ (187, 434—435). Žygimantas Augustas iš-
girdęs, jog kaimyninės šalies monarchas "daro prievartą“ savo
pavaldiniams ir "pajutęs gailestį, nes krikščionims neleistina, kad
valdovas taip elgtųsi su tauta, jam Dievo patikėta: juk pats Die-
vas Kūrėjas, Zmogų sukūręs, ne vergijai pasmerkęs, bet priešin-
gai — visokių gėrybių jam dovanojęs“ (187, 428). (Prisiminkime:
ta pačia nuodėme A. Rotundas kaltino krikščioniškų Vakarų Eu-
ropos tautų viešpačius.)

Tad Lietuvos valdovo ginamas visuomenės idealas Ivano Rūs-
čiojo laiškuose taip pat aiškiai nusakytas — laisvos dvasios
krikščioniška tauta, tvarkanti savo gyvenimą demokratiniais pa-

57

usa)

kas

“d

KS sel iasdd:
S kdiki As
“ik
VELSBBATI as

Nm i

ausi um

Uji

i

iki ki Hai

a X
NN

aa A

Ke Va op aAAYBS.

+

dBis

Ivanas Rūstusis (1530—1584)

58

"AV

22
07 A
Aa

LA Aa mei

=
=

2

didikų

Rujie,

Dux Lituania,
Samogitia Co-c.

MagTTUS
Mafoue,

2

Prufie,

ex Poloni

R
.
A
a
>
K
2]
M
O
>
3
K
>
jai
ė
>
2
a

G
gratia R

S I

|
|

1520—1572)

(

Zygimantas Augustas

59

grindais. Didžiojo kunigaikščio priedermė — nuosekliai ginti savo
piliečių teises ir laisves. Kitokia politinė santvarka Žygimanto
Augusto atmetama kaip blogis, su kuriuo doram žmogui privalu
grumtis.

Ginčas dėl vienatinio Rytų Europos politinės vienovės kelio
tuometinės sąmonės, dar mąsčiusios tvariomis ontologinėmis kate-
gorijomis, tapo iškeltas metafizinėn plotmėn. Ir demokratija, ir
despotija siekė išsiteisinti Dievo akivaizdoje, pagrįsti save ne vien
kaip istorinę, bet ir kaip ontologinę tikrybę. Vilniaus ir Maskvos
ideologinės varžybos netruko persimesti teologijos sritin. Laisvė ir
Ivanui Rūsčiajam, ir Žygimantui Augustui buvo ne tiek socialinė
problema, kiek lemtingas būties klausimas. Katalikiška Vilniaus
mintis visų pirma teigė nelygstamą asmens vertę. Lietuvos di-
džiojo kunigaikščio sekretoriaus A. Rotundo tikinimu, žmogus
esąs laisvos valios būtybė, atliepianti laisvo ir visagalio savo Kū-
rėjo atvaizdą. Tai "Dievo proto ir išminties dalyvis“. Neatsitikti-
nai Kristus priėmęs žmogaus prigimtį — "ši prigimtis tobuliausia,
reikšmingiausia, garbingiausia“. Remdamasis Erazmo Roterdamie-
čio išmintimi, A. Rotundas pripažino asmeniui neriboto dvasinio
augimo, "giedrėjimo“ (jutranie) galimybę: "...mūsų prigimties ne-
rangumas neleidžia mums arti prieiti prie to tobulumo, kuriuo
Dievas yra tobulas, vis „dėlto, kiek galime, privalome eiti jo lin-
kui, nes kitaip negalėtume prie jo priartėti; veltui būtų mums
Dievo sūnus priminęs, jog būtume tobuli, kaip tobulas yra jo tė-
vas". A. Rotundo nuomone, "tarp žmonių turi būti ry-
tas" — dieviškoji darna ir palaima (123, 56—57). Taip Lietuvos
Dievas iškyla kaip meilės, globos Dievas, altruistiškai besirūpinąs
laisva savo kūrinio dvasia. Iš Ivano Rūsčiojo laiškų žvelgiąs
Maskvos Dievas — tai rūsties Dievas, nesiteikiąs apriboti asmenės
visagalybės, suteikti dvasinės erdvės kūrinijos valiai. Ivano Rūs-
čiojo požiūriu, asmens laisvė ontologiškai nėra galima; tai būtų
pasityčiojimas iš Dievo galios, nuoseklus jos paneigimas. Gimdan-
čią Būtį netobula, pirmapradės nuodėmės sugniuzdyta būtybė ga-
linti garbinti, tik visiškai išsižadėjusi asmenės valios. Ontologinį
žmogaus menkumą, kylantį iš jo gyvenimo atvirybės nebūčiai,
Maskvos mintis sutapatino su egzistencine asmens niekybe ir šią-
ja niekybe, kaip neginčytina tiesa, parėmė savąjį pasaulėvaizdį,
visuomeninės sąrangos supratimą.

Turimą Dievybės vaizdinį Ivano Rūsčiojo ir Žygimanto Augus-
to raštuose atliepė ir monarcho, Dievo vietininko žemėje, paveiks-

60

las. Iš Vilniaus rašė pavaldinių laisvę puoselėjantis, jų garbę
sergstintis, teises globojantis valdovas. Iš Maskvos atitarė visiško
pavaldinių paklusnumo reikalaujantis, už kiekvieną asmenės valios
protrūkį pavaldinį baudžiantis viešpats.

Štai kaip šį teologinį ginčą apsako patys Ivano laiškai. “Tu
dar rašei, broli mūsų, — sakoma Žygimantui Augustui Bielskio
vardu, — kad Dievas sutvėrė žmogų, dovanodamas jam laisvę ir
garbę, bet tavo laiškas toli nuo tiesos nutolęs: jau pirmajam
žmogui Adomui, sukurtam galingam ir laisvos valios, Dievas pri-
sakė: nevalgyk vieno medžio vaisių (...), ir kai šis pažeidė priesa-
ką, rūsčiai buvo nubaustas! Štai pirmoji nelaimė ir negarbė: nuo
šviesos tamson, nuo šlovės prie kailio drapanų, nuo ramybės prie
darbo dėl duonos, iš tvarumo nykstamybėn, iš gyvenimo mirtin.
(...) Matai dabar, broli, kad niekad nebuvo laisvės ir kad tavo
laiškas toli nuo teisybės nutolęs“ (187, 419). Vorotynskio žodžiais
Lietuvos valdovui rašoma: "Viešpats visur liepia būti nuolan-
kiems, o tu pagal antikristo priesaką šlovini išdidumą“ (187,
433). To paties Vorotynskio balsu atrėžiama G. Katkevičiui: "O
tu rašei savo laiške, jog jūsų valdovas seka Dievo meilės žmo-
nėms pavyzdžiu, bet juk visiems suprantama, kad tai melas, nes
jūsų valdovas ne tik jūsų, savo ponų nevaldo, bet ir sau val-
džios neturi... (...) Ar tai Dievo meilės žmonėms pavyzdys — ne-
laisvėje būti? Dievas — patvaldys; jis niekam nepavaldus ir dėl
pasaulio išganymo leidosi nukryžiuojamas asmene valia...“ (187,
437). Tokios Ivano Rūsčiojo teologinės pažiūros visiškai sutiko su
Rytų krikščionybės patristika, kurioje "valios laisvės problema
faktiškai visados buvo sprendžiama neigiamai“ (176,177).

Iš esmės laiškuose skyrėsi asmenis pačių valdovų santykis su
Dievybe. Lietuvos didysis kunigaikštis yra ištikimas Dievo ir tau-
tos tarnas. Laikytis krikščionies doros tiesų jam privalu taip pat,
kaip visiems valdomos šalies žmonėms. Šios tiesos gula valdovo
ir pavaldinių santykių pagrindan. A. Rotundo tvirtinimu, pasi-
priešinti nuo Dievo žodžio nutolusiam ir tironu tapusiam monar-
chui esanti prigimta tautos teisė. Dievo balsu Lietuvoje turįs kal-
bėti ne žemės viešpats, bet krikščioniškos „tautos valią reiškiantys
dvasininkai (123, 47—48, 75).

Maskvos didžiojo kunigaikščio kalboje aiškiai regima Rytų des-
potijoms būdinga valdovo ir Dievo tapatybė. Asmenę valią Iva-
nas Rūstusis drąsiai teigė kaip paties Dievo žodį. "Jis pametė
pamaldumą, tyčiojosi iš popų ir vienuolių, bet išaukštino dieviš-

61

kumą, iškėlęs tarsi Dievą save — patvaldį“, — neslėpdamas susi-
žavėjimo pastebi nūdienis rusų filosofas A. Zamalejevas (176,
184). Absoliuti Maskvos monarchija teologiškai tapo įteisinta“
jau Vasilijaus III laikais. Išeivis iš Lietuvos Josifas Volockis
(g. apie 1439) Maskvos didžiajam kunigaikščiui rašytuose teologi-
niuose laiškuose palenkė Bažnyčią pasaulietinei monarcho valdžiai,
o patį monarchą prilygino dangaus Viešpačiui. Pasak jo Vasilijus
III tik prigimtimi panašus į žmogų, o savo valdžia esąs Dievo
patikėtinis ir Jo valios reiškėjas. Maskvos valdovui privalą pa-
klusti ne tik pasauliečiai, bet ir dvasininkai: "visi pravoslavai
krikščionys“ esą atiduoti jo "malonei ir teismui“. Šitaip geisda-
mas pagrįsti absoliučios monarchijos sampratą, Josifas Volockis
iškreipė pačią krikščionybę, suteikdamas jai vien ideologinio mo-
kymo statusą (176, 176). Josifo Volockio "politinę teologiją“
XVI a. pirmojoje pusėje plėtojo vienuolis Filofėjus Pskoviškis,
paskelbęs Maskvos viešpatį tolygia Dievui būtybe. "Mask-
va — trečioji Roma“, — teigė Filofėjus, nes jos valdovas esąs
vienatinis Romos ir Bizantijos didybės paveldėtojas. "...Pasaulyje
tu vienintelis caras visiems krikščionims“, — tikino Filofėjus Vasi-
lijų III, ragindamas suimti visą bažnytinę valdžią į savo rankas
ir nešti "garbingąjį kryžių“ kitoms pasaulio tautoms (176,
180—181).

Josifo Volockio raštai nuolat gulėjo ant Ivano Rūsčiojo stalo,
jo doktrina Maskvos viešpats vadovavosi kasdienėje praktikoje
(176, 181—184). Taip nuo Ivano "rūsties“ Lietuvon pabėgęs
A. Kurbskis visų pirma kaltinamas Dievo išdavyste. Nepaklusti
valdovui tolygu nusikalsti Dievui. Žemės viešpatį išdavęs kuni-
gaikštis prapuldęs savo sielą. "...Ant žmogaus supykęs prieš Die-
vą sukilai, — rašo Ivanas Rūstusis A. Kurbskiui, — ...Kodėl gi
tu paniekinai apaštalo Pauliaus žodžius, kuris skelbė: "Kiekviena
siela tepaklūsta valdovui, valdžią turinčiam, nėra kitos valdžios,
kaip tik is Dievo: tas, kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo
valiai“. (...) Bet dėl praeinančios šlovės, dėl savimeilės, dėl šio
pasaulio džiaugsmų tu pamynei visą sielos pamaldumą sykiu su
krikščionišku tikėjimu ir įstatymu“ (185, 124). Taigi krikščionies
pamaldumas, Maskvos viešpaties nuomone, vertęs A. Kurbskį su-
tikti jo "rūstį“ nuolankiai — kaip paties Dievo valią.

Galinėdamasi su kaimynų ideologija, Lietuvos mintis XVI a.
viduryje gebėjo nusakyti savitą, tautos valstybinio gyvenimo tra-
dicijon atremtą, valdžios ir visuomenės tvarkos sampratą. Sudie-

62

vintai Maskvos despotijai, jos gintai autokratinei ' doktrinai Vil-
nius priešino laisvos valios asmenį ir demokratinę, žmogaus teises
sergstinčią visuomenės gyvenimo sąrangą. Iš Lenkijos plūdusią ba-
joriškos savivalės ("aukso laisvė“) ideologiją LDK stengėsi atrem-
ti, teigdama stiprią, bet su teise suderančią kunigaikščio valdžią,
gindama plačią, žemųjų luomų pilietines teises laiduojančią demo-
kratiją. Tiesa, tuometinėje šalies tikrovėje šis lietuviškas politinės
tvarkos vaizdinys jau neturėjo tvirtesnės atspirties. Lietuvos gyve-
niman įsimetusi "lenkų laisvė“ XVI a. pabaigoje tapo liūdna lie-
tuvių tautos socialinės būties tiesa (7, 242—332), kuriai pasiprie-
šinti įstengta vien rašto žodžiu.

* k O
Renesanso laikais Lietuvoje formavosi tautinės — savita etnine
kultūra pagrįstos — valstybės supratimas.

Kultūros darbo svarbą valstybės, tautos likimui jau XV a.
pabrėžė italų humanistai. Lorencas Vala (1405 ar 1407—1457)
veikalo "Lotynų kalbos grožis“ ("Elegantiarum latinae linguae“)
1448 m. redakcijos pratarmėje lotynų kalbos studijoms suteikė
politinę paskirtį. Jo manymu, „žlugus Romos valstybei, išlikusi
Romos kultūra. Visose šalyse, kur nunai viešpatauja romanų kal-
bos, dar gyvuojanti ir senoji Roma. Tad atkurti ankstesnį lotynų
kalbos grynumą tolygu atstatyti "tikrąją imperiją“. Mat kalboje
slypintys visi romėnų tautos kultūros paminklai (172, 269). Ši-
taip tautos kalba, kultūra dedama į valstybės pamatus. Kultūrinė
veikla suvokiama kaip politinis ir patriotinis žygis — kaip tėvy-
nės kūrimas. Veik tuo pačiu metu naujos — tautinės — Vokieti-
jos paveikslą nubrėžė pirmasis vokiečių renesanso istoriografas ita-
las Enėja Silvijus Pikolominis (1405—1464). Jo darbuose Vokietija
Jau suprantama ne kaip įvairiatautės frankų imperijos tąsa, bet
kaip vieningos germanų kultūros kraštas (47, 32—35). Lenkijos
kultūrinės ir kalbinės vienovės idėją iškėlė Poznanės vaivada Ja-
nas Ostrorogas (1436—1501). "Atsiminimuose" (“Monumentum ")
jis pastebi skirtingas lenkų valstybėje gyvenančias etnines bendri-
Jas, piktinasi vokiškai kalbančiais ir vokiškų papročių besilaikan-
čiais šalies miestelėnais. Vokiečiai, J. Ostrorogo galva, jei norį
gyventi Lenkijoje, privalą išmokti kalbėti lenkiškai (115, 10).

Lietuvoje valstybinę kultūros darbų reikšmę bene pirmasis pa-
brėztinai nusakė M. Husovianas — Romoje italų humanizmo idė-
Jas perpratęs poetas. 1523 m. "Giesmės apie stumbrą“ dedikacijo-

63

je karalienei Bonai Sforcai rašoma: "...Aš su didžiausiu skausmu
ir, suprantama, kaip nuostolį valstybei matau, kad verti ir kilnūs
tėvynės sūnūs nesusilaukia pagarbos. Jie dėl materialinio stygiaus
(...) negali pasirodyti. Aš taip pat matau, jog yra daug ir talen-
tų, ir turtais juos pranokstančių žmonių. Jie regi, kaip menkai
vertinami patyrę dailininkai ir poetai, ir siekia didinti savo tur-
tus, o ne taurinti sielą.

O jei tu imsies globoti šiuos gabius žmones, tuomet iškils ta-
lentai, ir jie atneš naudos (...) valstybė išliks kaip buvusi šiais
baisiais laikais. (...) Graikai ir romėnai stengėsi sutvirtinti valsty-
bę daugiau dvasios narsa, nei kūno galia. Ir tai įrodo jų galybės
klestėjimas tuo metu, kol žydėjo menas. O vos pradėjus nykti
talentams, sumenko ir jų jėgos“ (175, 140—142). Kultūros kaip
valstybės atramos suvokimą liudija jau anksčiau aptarti A. Goš-
tauto darbai. "Išsimokslinusių lietuvių“ teikiamą naudą šalies ge-

rovei kėlė karalienei Bonai skirtame "Tikėjimo išpažinime“
("Confesio fidei“, 1543) Abraomas Kulvietis (apie 1510—1545)
(75, 478). “

Renesanso saulėlydyje pranašiškai įžvalgią gimtosios kalbos
sampratą tėvynei ir Europai pasiūlė M. Daukša. Metaforiškais
palyginimais lietuvių mąstytojas nusakė kalbos paskirtį ne tik
tautos, bet ir žmonijos, pasaulio buvime. 1599 'm. lenkiškoje "Po-
stilės“ pratarmėje M. Daukša pritarė jau iki jo iškeltai italų hu-
manistų minčiai, jog kalba esanti esminė tautos ir valstybės at-
spirtis. Tačiau, skirtingai nei L. Vala, šalies pamatuosna jis ragi-
no dėti ne senąją lotynų, bet nūdien vartojamą prigimtą tėvų
kalbą: "...kuo gi išsilaikė iki šiolei ta didžioji Persijos karalystė,
senovinė monarchija? Tiktai savo kalbos santaika. Kuo gi buvo
šlovinga tarp kitų tautų anoji Romos valstybė? Dėl ko jų narsūs
žygiai net tolimiausius žemės kraštus pasiekė? Vien tik išlaikymu
gimtosios kalbos...“ (28, pratarmė). Atsiliepdamos į Tridento baž-
nytinio susirinkimo (1545-1563) nutarimus, M. Daukša, lygu
M. Liuteris, buvo įsitikinęs, kad gimtoji kalba turinti ypatingos
svarbos tautos religiniam gyvenimui, jos kilimui Dievop. "Prakal-
boje į malonųjį skaitytoją“ sielotasi, kad lietuvių tauta "vien dėl
tėvų kalbos apleidimo“ nerandanti kelio išganyman ir Viešpaties
malonėn. Dangaus vartus tautai galįs atverti tik aiškiai ir su-
prantamai gimtu žodžiu išdėstytas Kristaus mokslas. Mat tėvų
kalba esanti būtina žmogaus ir Dievo dialogo, jų metafizinės
jungties sąlyga. Drauge kalbai M. Daukša teikė ne vien religinę

64

ir politinę paskirtį. Tautos kalba lietuvių humanisto buvo suvok-
ta kaip pamatinis visatos sąrangos rentinys. "Kalbos taika“ (zgo-
da movy), jo nuomone, lemianti ne tik darnų, su Dievo valia
suderantį žmonių bendrijos sugyvenimą, bet ir prigimtą, Dievo
duotą gamtos pasaulio tvarką, visatos ramybę: "Kas per keiste-
nybės būtų tarp gyvūnų, jeigų varnas užsimanytų suokti kaip
lakštingala, o lakštingala — krankti kaip varnas, ožys — staugti
kaip liūtas, o liūtas — bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo
pakeitimo pražūtų savitumas, beveik pražūtų ir tokių įvairių gy-
vūnų esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvūnų paikumas sukeltų tarp
jų tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka
kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai
paniekinęs, taip pamėgsta svetimą (pamiršdamas savąją, kuria
kalbėti Dievas ir gamta mums linki), lyg pats būtų ne to krašto
ir kalbos. (...) Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina,
pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją — sunaikinsi
santaiką, vienybę ir visą gerovę. Sunaikink ją — užtemdysi saulę
danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“ (28,
pratarmė). Taigi tautą vartoti ir sergėti tėvų kalbą verčiąs ne
tik rūpestis savo pačios dorine sveikata, politine galia, bet ir ne-
rimas dėl žmonijos likimo, pasaulio rytdienos. Išsaugoti etninį sa-
vitumą tautai paliepę gamta ir Dievas, puoselėti gimtąją kalbą
ją verčianti atsakomybė prieš kitas pasaulio tautas. Šitai suvoku-
si lietuvių tauta, M. Daukšos manymu, turinti tapti sąmoninga
ir išmintinga pasaulio istorijos dalyve — gamtos balsą girdinčia,
Viešpaties malonę jaučiančia.

Žvelgdami kultūron kaip būtinon etninės bendrijos gyvenimo
atramon, Lietuvos humanistai nesutarė, kokia turinti būti skiria-
moji lietuvių kultūros žymė. Greta A. Kulviečio, M. Mažvydo,
M. Giedraičio, M. Daukšos sampratos, grindusios savarankį tau-
tos buvimą gimtąja lietuvių kalba, XVI a. nemaža šalininkų tu-
rėjo ir teorija, tėvynės kultūrinį savitumą siejusi su lotynų — ne-
va senosios šalies gyventojų — kalbos vartojimu.

".„Idioma Lithuanorum olim latinum fuisse“ (lietuvių kalba
kadaise buvusi lotynų), — 1553 m. tikino Europai J. Agripa (1,
11). Lotynų kalba paremtos lietuvių kultūros supratimą skleidė ir
V. J. Agripos amžininkai: Mykolas Lietuvis, A. Rotundas,
A. Volanas, J. Radvanas. Ši Lietuvos kultūros samprata, skirtin-
gai nei A. Kulviečio, M. Daukšos idėjos, turėjo tvirtą istorinę at-
spirtį — metrastinę lietuvių kilmės iš romėnų teoriją. Lotyniškoji

1. 2033 65

tautinės kultūros koncepcija atliepė savąjį valstybingumą ginan-
čios Lietuvos politinius siekius: stiprindama tarptautinį šalies au-
toritetą renesansinėje, antikos pasaulį garbinančioje Europoje, ji
sykiu teikė galimybę keliatautėje LDK politiškai vyravusiam lie-
tuvių etnosui (44, 7) išsiskirti ir konsoliduotis ne tik kilmės, bet
ir bendros kalbos, kultūros pagrindu — taigi skynė kelią tautinei
valstybei.

Renesanso amžiuje Lietuvos lotynizavimo programa nebuvo
naivi, nuo tuometinio gyvenimo tikrybės atplyšusi. Ją kūrę ir
skelbę šalies inteligentai laikė lotynų kalbą "tautine Lietuvos kal-
ba“ (44, 65) ir sėkmingai diegė gimtojon kultūron. Krašto huma-
nistų manymu, piliečių dorovę stiprinančią "senąją lietuvių kal-
bą“ tėvų žemėn turinčios sugrąžinti naujoviškos, lotynų kalbos
meilę skiepijančios mokyklos. "Gailėtis reikia, kad mes neturime
mokslui eiti gimnazijų. Mes mokomės maskvėnų mokslo, kuris
neturi nieko senoviška ir negali žadinti dorybingumo, nes rusų
kalba svetima mums, lietuviams, t. y. italams, kilusiems iš italų
kraujo“, — teigė Mykolas Lietuvis (85, 49).

Bene išsamiausią lotyniškosios lietuvių kultūros programą bus
išdėstęs A. Rotundas. Pildydamas naujojo valdovo Stepono Bato-
ro valią, Vilniaus vaitas išvertė lotynų kalbon antrąjį Lietuvos
statutą, prie vertimo rankraščio pridėjo trumpą šalies istorijėlę ir
1576 m. spalio 20 diena“ datuotą dedikacinį laišką karaliui. Šis
laiškas — tai tautinės Lietuvos valstybės ir tautinės — lotynisko-
sios — lietuvių kultūros manifestas, savo programiniu užmoju at-
liepiąs M. Daukšos "Prakalbą į malonųjį skaitytoją“.

Priminęs valdovui, jog naujieji jo pavaldiniai lietuviai kilę iš
romėnų, jog tikroji jų kalba esanti lotynų, A. Rotundas pastebi:
"Dera, kad toji kalba, kuri lietuviams yra prigimta ir pirmoji,
viena iš tų trijų, kurias mūsų Dievas Kristus paskelbė esant ver-
tas jo vardą garbinti, lietuviams būtų grąžinta ir sykiu visur:
įstatymuose, privilegijose ir raštuose (ką jau turime nuo krikščio-
nybės įvedimo), ediktuose, teismo bylose, teisminėse formulėse,
sutartyse ir, pagaliau, jeigu tai tik įmanoma, kasdieniniame
bendravime būtų vartojama dažniau, nei anoji — priimta barba-
riškoji, bendra su amžinu ir nuolatiniu lietuvių priešu Maskvėnu,
kuri iki šiolei tremtinės vietoje vertė būti lotynų kalbą...“ (5,
XIX). Taigi A. Rotundo požiūriu, senoji lietuvių tautos kalba
privalanti tapti Lietuvos valstybės kalba, vartojama ir oficialia-
me, ir privačiame šalies gyvenime.

66

Waleryan Protasewicz.

Podiug portretu w zbiorach rodziunych,

Valerijonas Protasevičius (1504-1579)

Lotynų kalbą Lietuvoje laiminąs pats Dievas, "davęs Vilniaus
vyskupui Valerijonui mintį įkurti kolegiją garsiajame Lietuvos
mieste Vilniuje“. Šios mokyklos dėka Kunigaikštystėje jau esama
jaunuolių, kurie "tiek daug pasiekė kalbėdami ir puikiai rašydami

67

Steponas Batoras (1533—1586)

lotyniškai, kad nenusileistų net tiems, kurie didelėmis savo ir
tėvų išlaidomis, to paties troškimo genami milžiniškus atstumus
įveikę, kitų kraštų gimnazijas pabaigė“. Jei lietuvių jaunuomenės
siekį tobulai lotyniškai išmokti paremsiąs ir karalius Steponas, tai

68

greitai "šios nuostabios tautos garbei ir šlovei“ būsianti sugrąžin-
ta "gimta ir nuosava lietuviams lotynų kalba“ (5, XIX).

A. Rotundo įsitikinimu, lotynų kalbos teisės Lietuvoje esančios
pagrįstos ne tik krašto istorine tradicija, bet ir kiekvienai tautai
savu visuomeninio gyvenimo darnos siekiu: gimtosios lotynų kal-
bos vartojimas palaikąs lietuvių tautos dvasinę stiprybę, lemiąs
jos valstybės gerovę ir galią. "...Negalima nesmerkti lietuvių, nie-
kinančių savo kalbą...“ — teigiama laiške. Juk iš Romos atvykę
Jų protėviai šnekėję lotyniškai. Vėliau, kaip ir Italijoje, lotynų
kalba Lietuvoje tapo sudarkyta. Nūnai šią iškreiptą kalbą tėra iš-
saugoję "vien kaimo zZmonės“, o kilmingieji ėmę šnekėti rusiškai
ir lenkiškai. Senąją, grynąją lotynų kalbą tautai sugrąžinę josios
krikštytojai — Jogaila ir Vytautas. Jie davę valstybei lotyniškai
išdėstytas privilegijas, kuriomis remdamiesi lietuviai teisingai ir
sėkmingai gyvenę iki XVI a. — kol Žygimantas Senasis "pirmą
kartą surašė įstatymus rusiškai“. Svetima rusėnų kalba išdėstytas
pirmasis Lietuvos statutas (1529 m.), tapęs tautinės nesantaikos
ir valstybės suirutės priežastimi (44, 63—64). Mat rusėnų kalba
esanti daugiareikšmė ir gramatiškai ydinga, ja perteiktus įstaty-
mus kiekvienas galįs suprasti ir aiškinti kaip tinkamas, sėdamas
visuomenėje netvarką, sumaištį. Lietuvos teisė leistų tautai "pa-
siekti didžiausią pasaulyje išminties ir teisingumo šlovę“, jei šių
jos dorybių neužgniaužtų raštuose įsigalėjusi rusėnų šneka (5,
XXI).

Kritiškai vertindamas esamą LDK būklę, A. Rotundas tėvynei
nurodo vienintelį išganingą kelią: grįzti ne tik prie Vytauto vals-
tybinės tvarkos, bet ir prie jo kultūrinės politikos — ręsti tautinę
Lietuvos valstybę (taip, garbindami Vytautą, šalies humanistai
skyrė jo protui renesanso laikų idėjas).

Lietuvių šalis, sugrįžusi lotynų kalbos prieglobstin, A. Rotun-
do nuomone, vėlei įgysianti prarastą kultūrinę bendrystę: lietuvių
tauton galėsią įsilieti "kilmingiausieji rusai“, kurie, nors būdami
vienos su lietuviais kilmės, kadaise "panoro tapti graikų tikėji-
mo“ ir lig šiolei gyveną nuo gentainių atsiskyrę. Sykiu lotyniško-
sios lietuvių kultūros gynėjai, lygu M. Mažvydas, M. Daukša, su
pagarba žvelgė į liaudį — ją ne tik įjungė tautos sampraton, bet
ir pabrėžė jos išskirtinę ištikimybę lietuvystei. Pasak A. Rotundo,
vieninteliai kaimiečiai dar esą išsaugoję tautos pamatą — protė-
vių kalbą. Lotyniškosios lietuvių kultūros teorija nesikėsino į
dvasios aristokratų ir liaudies santykių darną, laiduojančią tauti-

69

nės kultūros sveikatą ir ilgaamžiškumą. Lotynų kalba tapo lietu-
vystės skydu.

Lietuvos "lotynistai" iškėlė Vytauto laikų krikščioniškus vidu-
ramžius kaip šalies aukso amžių, kaip išganingą siekinį. Kartu jie
gręžėsi ir į tautos antiką, stengėsi antikinį (ikikrikščionišką) Lie-
tuvos pasaulį, greta Atėnų ir Romos, įteisinti krikščioniškame
XVI a. krašto dvasios gyvenime. Tuometinėj Lietuvoj darniai su-
sipynė dvi pamatinės renesanso duotos tautinės kultūros sampra-
tos: "šiaurinė", germaniškoji, ieškojusi tautai atramos viduramžių
dvasios darbuose, ir "pietinė“, itališkoji, tėvynės galios šaltinį
mačiusi antikos laikų kūryboje.

Lietuvos praeities samprata

"Mąstydamas apie istorinę įVy-
kių eigą, aš įsitikinu, kad pasaulis
visad vienodas ir kad jame visados
vienodai daug blogio ir gėrio. Ta-
čiau šis blogis ir gėris pereina iš
krašto į kraštą — tai mums rodo
istorijos senųjų valstybių, kurios
keitėsi, kintant papročiams, bet pa-
saulis vis likdavo vienas ir tas
pats“.

Nikolo Makiavelis (1469—1527)

Tautinę valstybę renesanso mintis paspyrė dviem pilioriais:
tautos kultūrine, kalbine vienove ir jos savarankiu istoriniu liki-
mu. Nubrėžti kultūros tekste savitą tautos istorinį kelią, dabarty-
je įprasminti jos nugyventą praeities laiką ėmėsi humanistinė is-
toriografija.

70

Nagrinėti tautų kilmės klausimus, atskleisti etnoso gimimo,
raidos aplinkybes bei esminius bruožus dauguma renesanso istori-
kų laikė pamatine savo darbo priederme. Pasak prancūzų istoriko
Žano Bodeno (1530—1596), "jokios kitos problemos istorijų rašy-
tojai netyrinėja labiau, nei tautų kilmės: dažniau, negu valstybių
žlugimas, negu pilietiniai karai, minimas kilmės garbingumas ir
šlovė..." (18, 478). Tačiau esamomis, su valdančių dinastijų kilme
tapatinamomis Europos tautų genealogijomis nederėtų pasikliauti.
"Visi žmonės ir dėl kraustymosi, ir dėl karų bei vergijos jau nuo
seno taip yra susimaišę, jog nieks, išskyrus hebrajus, negali girtis
kilmės senumu. Man atrodo, kad smarkiai klysta valdovai, kurie
savo kilmės garbę veda iš seniausių laikų...“ (18, 523) — teigė Ž.
Bodenas veikale "Lengvo istorijos pažinimo metodas“ ("Methodus
ad facilem historiarum cognitionem“, 1566). Istoriografijai itin
svarbus etnogenezės klausimas turįs būti sprendžiamas ne legen-
dų, bet mokslo pagrindu. Ž. Bodenas nurodė tris "argumentus",
"kuriais įmanoma tautos kilmę ištirti ir iš istorijos pasakojimų
nustatyti“. Tai "patikimas autoriaus liudijimas“, "kalbos pėdsa-
kai“, "krašto padėtis ir aprašymas (žemėlapis)“ (18, 482). Sutei-
kęs istoriografijai "sudėtingiausio mokslo“ statusą, Ž. Bodenas nu-
žymėjo gaires moksliniam tautų genezės tyrinėjimui. Jo tautietis
Lancelotas La Poplenjeras (apie 1540—1608) etnoso kilmės nagri-
nėjimui davė aiškią politinę paskirų. Prancūzų tautos pra-
džia — tai pamatinė tikros mokslinės istorijos problema, — tvirti-
no La Poplenjeras. Jo įsitikinimu, šio ir kitų istorijos klausimų
neišmanymas esąs svarbiausia prancūzų valstybės silpnumo prie-
žastis (172, 417—418).

Vakaruose svarstytas istorijos mokslo problemas Lietuvos rene-
sanso mintis ne tiek gvildeno teoriškai, kiek mėgino spręsti prak-
tiškai. Jau pirmojoje XVI a. pusėje siekta sukurti vientisą lietu-
vių tautos istoriją. Bychovco kronikos rengėjai ne tik atsakė į
tuomet opų tautos kilmės klausimą, bet ir pajėgė Lietuvos praei-
ties įvykius palenkti vieningai politinei koncepcijai, susieti juos
prasmingon visumon. Šiame metraščių sąvade tautos praeitis bu-
vo nutvieksta laisvės rūpesčio, persmelkta politinės nepriklausomy-
bės, valstybinio savarankiškumo idėjos — taigi tapo prasminiais
ryšiais su dabartimi supintu istoriniu tekstu. Kita vertus, metraš-
tinėje Lietuvos istorijoje tauta dar nebuvo virtusi savarankiu vei-
kėju, jos kilmė, istorinis kelias liko sutapę su šalį valdančios gi-
minės genealogija.

71

Tik XVI a. viduryje M. Stryjkovskio ir, matyt, A. Rotundo
darbuose lietuvių tauta įžengė istorijon kaip savaveiksmė sutelkti-
nė individualybė — savitos kilmės, papročių, kalbos, savitos isto-
rinės raidos etninė bendrija. Tuo laiku gimusi renesansinė isto-
riografija pati jautė savo naujumą, išskirtinumą Lietuvos kultūro-
je. Ji griežtai atsiribojo nuo metraštinės tradicijos, laikydama
metraščius tik netobula žaliava tikrajai tautos istorijai. Ir A. Ro-
tundas, ir M. Stryjkovskis skelbėsi esą pirmieji Lietuvos istorikai,
pasiryžę nuveikti tai, "ko lig šiolei niekas nepadarė“ (5, XIX),
einą be vedlio dar nepramintu taku (133, 34). Savo triūsą šie
žmonės suvokė kaip valstybinės svarbos reikalą — jautėsi LDK
tarnais, jos pamatų rentėjais. Beje, A. Rotundui teko vykdyti
oficialią valstybės užduotį: jo "Kronika arba Lietuvos istorija“
pradėta apie 1551 m., didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augus-
tui paliepus. A. Rotundo rašomą veikalą asmeniškai globojo LDK
kancleris M. Radvila Juodasis. Deja, mirus užsakovams, o ir pa-
čiam autoriui pasinėrus religinėn veiklon, pirmoji renesansinė ša-
lies istorija liko spaudai neparengta (11, 130—131). Regis, A. Ro-
tundo darbą bus kiek "sutrikdęs" ir M. Stryjkovskis, netikėtai is-
toriniais veikalais įsiveržęs į kultūrinį šalies gyvenimą: Vilniaus
vaitas su krikščionišku atlaidumu pirmojo Lietuvos istoriko vaini-
ką viešai perleido jaunajam savo varžovu (133, 603). Tad ne
kam kitam, o M. Stryjkovskiui teko pirmąsyk aprašyti Lietuvos
praeitį pagal renesanso epochos mokslo reikalavimus, "duoti ištisi-
nę lietuvių tautos istoriją“ (160, 84).

M. Stryjkovskio žvilgsnis į lietuvių ir jų kaimynų senovės vei-
kalus buvo itin savitas, nevienareikšmis. Prieštaringi yra ir šian-
dieniniai "Kronikos" autoriaus pažiūrų vertinimai. Net trejopai
nūnai aiškinamas Lietuvos istoriko tautinis nusistatymas. Daugu-
ma lietuvių autorių ir kai kurie kitataučiai mokslininkai laiko
M. Stryjkovskį Lietuvos patriotų, lietuvių tautos istoriku, LDK
politinio savarankiškumo gynėju (49; 51; 146; 160; 161). Pasak
J. Lebedžio, "Kronikos" autorius "būdamas lenkas, rašo taip, tar-
si būtų lietuvis“ (73, 127).

Nūdieniai rusų tyrinėtojai įžvelgia proslavišką M. Stryjkovskio
darbų nuostatą. A. Robinsonas kalba apie didžiulę Lietuvos isto-
tiko "paslaugą" rusų ir rytų slavų renesansinei istoriografijai
(188, 104—107). A. Rogovo tvirtinimu, "Kronika" esanti "nuosta-
bus slavų vienybės paminklas“, gynęs Lietuvos- Lenkijos valstybė-
je ne tik lietuvių, bet ir baltarusių, ukrainiečių "separatines ten-

72

dencijas“, kurių neva dažnusyk laikęsi vieni ir tie patys asmenys.
M. Stryjkovskis "žavėjosi rusų tautos istorija“, jam "buvo bran-
gios slavų vienybės idėjos“, — pastebi A. Rogovas (189, 17, 30,
308).

Dar kitokį pobūdį Lietuvos istoriko darbai įgyja, žvelgiant iš
šiandieninės Lenkijos. Lenkų istoriko J. Bardacho įsitikinimu,
M. Stryjkovskiui esąs svetimas ir lietuviškas, ir rusiškas "separa-
tizmas“. "Kronika" skelbusi lietuvių, rusų žemių ir Lenkijos vie-
nybę. Ji — "lenkiško patriotizmo“ kūrinys (10, 71—74). Pritarda-
ma J. Bardachui, lenkų tyrinėtoja J. Radziševska pastebi, jog
M. Stryjkovskis siekęs renesansine forma aprašyti lietuvių, žemai-
čių ir rusėnų praeitį, kad priartintų ją prie lenkų skaitytojo,
įjungtų lenkų kultūron (107, 12).

Šie trys skirtingi požiūriai M. Stryjkovskio kūrybon iš esmės
remiasi "Kronikoje" duotu istorinių įvykių aiškinimu ir asmenų,
kuriems autorius dedikuoja atskirus veikalo skyrius, politine bei
kultūrine orientacija. Ar nūdienos tyrinėtojų atskleista "Kronikos"
triprasmybė atliepia paties M. Stryjkovskio pažiūrų nenuoseklu-
mą, ar tėra tautinių ambicijų sužalota istorijos mokslo yda? Ma-
tyt, sį klausimą padėtų išgvildenti ne tik platesnis anuo metu
salyje vyravusio kultūrinio, ideologinio konteksto aptarimas, bet
ir detalesnė paties M. Stryjkovskio politinių pažiūrų sklaida.

Įsidėmėtina, jog LDK jaunas mozūrų humanistas išsyk buvo
sutiktas kaip savas žmogus. Jo istorinę veiklą krašto šviesuomenė
greit įvertino kaip lietuvių tautos garbę ginantį kultūrinį žygį.
M. Stryjkovskio neištiko jo kolegos Polidoro Virgilijaus
(1470-1555) likimas: šis anglų monarchui tarnavęs italas, pirmo-
sios humanistinės Anglijos istorijos ("Anglica historia“, 1533) au-
torius, tapo amžininkų apšauktas tautos praeities niekintoju, šal-
tinių klastotojų, pasmerktas ir ilgiems laikams naujojoje tėvynėje
uzmirstas (172, 427—431).

Jau pirmąjį spaudai parengtą M. Stryjkovskio ištorinį veika-
lą — Nesvyžiaus rankraštį — pasveikino A. Rotundas, anuo laiku
geriausiai Lietuvos praeities darbus išmanęs humanistas. Vilniaus
vaitas eiliuotąją Lietuvos istoriją palydinčiame lotyniškame eilė-
raštyje, dedikuotame kunigaikščio Jurgio Olelkaičio sūnums, rašė:
"Šventas dainius Stryjkovskis, kurį pažįsta net zvaigždės,/Yra,
Lietuvi, tavo heroldas ir tavo darbai“ (133, 603). A. Rotundas
perdavė M. Stryjkovskiui brangų krašto istorijos šaltinį — Petro
Dusburgiečio XVI a. parašytą kroniką, Žemaičių seniūno Jono Je-

73

CHODIKWYIUŽA,

„Hetmania Wiellai

Wojewoia Wile

Wieke do Nieztwa Lilews |

Jonas Karolis Katkevičius (1560-1621)

74

ronimo Katkevičiaus Livonijoje atrastą ir Vilniun pargabentą
(132, I 253). Regis, Vilniaus vaitas bus supažindinęs jaunąjį kole-
gą ir su savuoju Lietuvos istorijos rankraščiu (107, 36—37).

Tarp penkių autorių, lotyniškais panegiriniais eilėraščiais aprūpi-
nusių M. Stryjkovskio "Kroniką", esamą Bazilijaus Hiacinto Vil-
niškio — jėzuitų poeto, Lietuvos patrioto, gynusio romėniškos
Lietuvių kilmės teoriją (132, I XXVIII-XXIX). Stepono Batoro
pergalės ties Polocku proga B. Hiacintas Paduvoje 1580 m. yra
išleidęs lotynišką poemą — "Panegiriką Polocko paėmimui“ ("Pa-
negyricus in excidium Polocense“), kurioje aukštino ne tiek kara-
lių, kiek Lietuvos didįjį etmoną Mikalojų Radvilą Rudąjį ir kitus
lietuvių didikus (91, 121—122). Ir Bazilijaus Hiacinto, ir Vilniaus
poeto Motiejaus Strelecijaus (Stželeckio), ir Karaliaučiaus moksli-
ninkų Joachimo Kimdarso „(Cimdarsus), Valentino Milijaus, ir
Smolensko vaivadaičio Eustachijaus Tiškevičiaus epigramose “Kro-
nikos“ autorius keliamas kaip "lietuvių Homeras“, pirmasis Lietu-
vos garbingus darbus "iš Letos upės išgriebęs“. M. Stryjkovskio
knyga, jo bičiulių nuomone, atliepusi senus lietuvių tautos lūkes-
čius. "Ak! kad Lietuva nuo seno šaunių poetų būtų turėju-
si“ — tuomet lietuviai būtų garbe prilygę graikams ir romėnams,
Algirdas žygių šlove prašoktų ir Aleksandrą Makedonietį. Deja,
nesuvokiama "Dievo rūstybė“ slėgusi lig šiolei lietuvių tautą. Tik
"Kronika" pagaliau užsklendusi tuos "prakeiktus laikus“, kai "lie-
tuvių kruvini karai ir garbingi žygiai tamsoje slypėjo“, ir atvėru-
si Lietuvai amžinos šlovės amžių. Tad, pasak E. Tiškevičiaus,

Kol plaukios jūroje laivai,

Ir žvynus plukdančios upės gimdys žuvis,

Kol tiršti bičių spiečiai dosniai medų neš,
Medų, kurio gausa per amžius Lietuva, garsėja,
Bus Lietuva didžiai dėkinga Stryjkovskiui
(132, I XXIV-XXIX).

"Kronikos" autorius ne tik bičiuliavosi su A. Rotundu, bend-
ravo su Bazilijumi Hiacintu, bet pažinojo ir LDK raštininką, hu-
manistą V. Agripą — uolų Lietuvos politinio ir kultūrinio sava-
rankiškumo gynėją (122): šiam dedikavo savo veikalo XXII kny-
gos penktąjį skyrių. Bendri kultūriniai siekiai buvo suvedę
M. Stryjkovskį su A. Volanu ir S. Budnu: visi trys rašė pratar-
mes 1577 m. Loske leidžiamam A. Fričiaus—Modževskio darbui
"Apie valstybės patobulinimą“. Varniuose Lietuvos istorikui teko

75

dirbti drauge su M. Giedraičiu ir M. Daukša — lietuviškos kraš-
to kultūros puoselėtojais (72, 118).

M. Stryjkovskį globojęs Žemaičių vyskupas buvo išsergėjęs
skaidrią "vytautinę Lietuvos valstybingumo sąmonę“, išsamiai
permanęs tautinės lietuvių kultūros rūpesčius. M. Giedraitis, dar-
buodamasis Žemaičiuose, įstengė išugdyti lietuviškai šnekančios,
tautiškai susipratusios šviesuomenės būrį, padėti pagrindus lietu-
viškai krašto Bažnyčiai, sukurti Varniuose "naują lietuvišką
dvasią“ (42, 288, 302—307). Vėlesniu A. Vijūko-—Kojalavičiaus
liudijimu, Žemaitijos ganytojas, "kol gyveno, kasdienius pamoks-
lus buvo papratęs sakyti žemaitiškai“ (63, 15). Taigi M. Stryj-
kovskis buvo patekęs Lietuvos politinį ir kultūrinį savarankišku-
mą gynusių humanistų ratan. Jo istorinius darbus skatino ir rė-
mė tiek lotyniškosios, tiek lietuviškosios pakraipos krašto šviesuo-
menė.

Sykiu M. Stryjkovskis nebuvo laisvas nuo Lietuvos didikų va-
lios, jų požiūrio savo tautos bei valstybės praeitin. Pats mozūrų
humanistas veržėsi šalies galingųjų dvaruosna, ieškojo sšiųjų globos
ir malonės. Apie 1565 m. pirmąsyk atvykęs Lietuvos Didziojon
Kunigaikštystėn, M. Stryjkovskis tarnavo krašto kariuomenėje Vi-
tebske ir Livonijoje. Jau tuo metu jaunas poetas pateko Pacų
(Patsų) aplinkon (107, 20). Jį globoti ėmėsi trys broliai, senos
lietuviškos giminės palikuonys: mūšiuose su Maskva išgarsėjęs Vi-
tebsko vaivada Stanislovas (m. 1588), Mstislavlio ir Vilkomyro
seniūnas, lietuvių pasiuntinybės Liublinan narys Povilas
(m. 1595), eretiko šlove Europoje nuskambėjęs Kijevo vyskupas
Mikalojus (m. 1585) — poetas, teologas, didis muzikos mėgėjas.
Šie didikai artimai bičiuliavosi su Radvilomis ir rėmė Lietuvos
nepriklausomybę gynusią jų politinę programą (157, 1, 21-35).
Matyt, Pacų paskatintas M. Stryjkovskis tuo laiku ėmėsi pirmojo
istorinio darbo — "Europos Sarmatijos aprašymo“. Veliau, bylinė-
damasis dėl šio veikalo su Aleksandru Gvagniniu, Lietuvos istori-
kas kvietėsi savo kilminguosius bičiulius pagalbon. Steponas Bato-
ras, įtikintas M. Stryjkovskio ir Pacų, kuriems pats autorius savo
veikalą kadaise buvo skaitęs, pripažino mozūrų humanisto auto-
rystę (107, 73). Mikalojui, Stanislovui ir Povilui Pacams yra de-
dikuotas "Kronikos" VII knygos pirmasis skyrius, o Mstislavlio
vaivadai Povilui — ir pirmasis IX knygos skyrius.

1572—1574 m. M. Stryjkovskis buvojo Lenkuose, bet su Lietu-
va ryšių nenutraukė. 1574 m. Henriko Valua (1551-1589) karū-

76

nacijos proga išleistą poemėlę "Šlovingiausio atvykimo į Kroku-
vą... aprašymas" („Przeslawnego wjadzu do Krakowa (...) opisa-
nie") jis skyrė Gardino seniūnui Aleksandrui Katkevičiu (1550—
1578). "Tave silpnutė mano Mūza Mecenatu geidžia turėti,/Tavo
šlovingai garbei per amžius trokštu dainuoti“, — sakėsi poetas
dedikacijoje Lietuvos didikui (132, II 443). Tais pačiais metais
Krokuvoje pasirodžiusiame "Dorybės pasiuntinyje“ esama epitafi-
jos ir Aleksandro Katkevičiaus tėvui LDK didžiajam etmonui
Grigui Katkevičiui (apie 1505-1572) — "Tėvynės tėvui“, "Lietu-
vos Achilu ir Hektoru“ (132, II 558—563). Beje, velionio
G. Katkevičiaus globotiniais yra buvę ne tik nuo Ivano Rūsčiojo
tironijos Lietuvon atbėgę pirmieji Maskvos spaustuvininkai Ivanas
Fiodorovas (m. 1583) ir Piotras Mstislavecas — jo rūmuose užau-
go Vilniaus poetas Jonas Radvanas, būsimasis tautos herojinio
epo — "Radviliados" autorius (60, 278).

1574—1575 m. atbuvęs pasiuntiniu Turkijoje ir po to antrusyk
atvykęs į Lietuvą, M. Stryjkovskis pateko tiesioginėn Katkevičių
globon. Regis, is karto jo apsistota Vilniuje, Katkevičų rūmuose:
čia naudotasi Vilniaus kašteliono, Žemaičių seniūno Jono Jeroni-
mo Katkevičiaus (1525—1579) biblioteka, skaitytos iš Livonijos
pargabentos knygos ir rankraščiai (132, I-282). Šiuose namuose
pražuvo svarbūs paties M. Stryjkovskio rankraštiniai darbai (107,
31).

Savuoju labdariu Lietuvos istorikas Kronikoje“ vadino
J. Katkevičių (132, II 429). Taigi M. Stryjkovskiui teko dirbti
aplinkoje, kurioje Lietuvos valstybingumo idėja buvo sergstima
itin akylai: žemaičių didikės Onos Šemetaitės sūnus J. Katkevi-
čius lig paskutiniųjų gynė šalies nepriklausomybę Liublino seime,

Lietuvos ir Lenkijos unijos klausimu laikėsi vienos minties su
M. Radvila Ruduoju (29, 243—249). Beje, Žemaičių seniūnui stip-
rios dvasinės įtakos tuomet turėjo A. Rotundas, atvertęs
jų — liuteroniško Vitenbergo universiteto auklėtinį — katalikybėn
(11, XI 119—121).

Gyvendamas Vilniuje, M. Stryjkovskis, matyt, buvo dažnas
svečias ne tik A. Rotundui priklausiusiuose vaito namuose, bet ir
tuometinio Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus (1504—
1579) rūmuose: vėlesniais metais rašytoje "Kronikoje" prisiminta,
kad Verkiuose, vyskupo rezidencijoje, esama senų ginklų, kuriuos
valstiečiai išarę Šeškinėje, Vytauto ir Skirgailos mūšio lauke (132,
II 89). Greičiausiai per Trakų kašteliono sūnų Jurgį Katkevičių

TT

(m. 1595), kurio velionė motina Sofija Olelkaitė (m. 1571) buvo
kunigaikščio Jurgio Olelkaičio Sluckiškio (apie 1531—1578) sesuo,
M. Stryjkovskis pateko į Slucką — Gediminaičio globon (156,
331—333): čia buvodamas parašė ir 1578 m. spaudai parengė ei-
liuotąją Lietuvos istoriją. Deja, dėl neaiškių priežasčių šis veika-
las anuo laiku viešumon neišėjo.

Mozūrų humanistas bendravo su senos lietuvių giminės pali-
kuonimi (158, 11) Polocko vaivada Mikalojumi Aleknaičiu Doro-
hostajskiu (m. po 1593), savo lėšomis parūpinusiu Lietuvai len-
kišką A. Fričiaus—Modževskio veikalo vertimą (1577). Šio leidinio
eiliuotoje pratarmėje M. Stryjkovskis aukštino Manvydo nuopel-
nus valstybei (86). Polocko vaivadai yra dedikuotas ' Kronikos"
VI knygos pirmasis skyrius.

Tarp "Kronikos" adresatų esama Radvilų giminės vyrų, nuo-
sekliausių Lietuvos valstybingumo gynėjų. Lotyniška dedikacija
M. Stryjkovskis kreipėsi į Radvilos Juodojo sūnų Vilniaus vysku-
pą Jurgį Radvilą (1556—1600), o XII knygos pirmąjį skyrių užra-
šė šio broliui LDK maršalkai Albrechtui (1558—1592). Mozūrų
humanistas buvo susijęs ir su kalviniškąja Radvilų atšaka. Tre-
čioji veikalo knyga dedikuota „LDK didžiajam etmonui, Vilniaus
vaivadai M. Radvilai Rudajam (1512-1584) ir jo sūnui lauko et-
monui, pakancleriui Kristupui Mikalojui Perkūnui (1547—1603),
vedusiam M. Stryjkovskio globėjo Jurgio Olelkaičio našlę Kotryną
Tenčinską (apie 1544—1592). Net trys "Kronikos" dalys skiriamos
antrajam didžiojo etmono sūnui Naugarduko vaivadai Mikalojui
(1546-1589): V knygos aštuntasis skyrius, XVIII ir XXIV knygų
pirmieji skyriai. Į M. Radvilą Rudąjį ir jo palikuonis tuometinėje
Lietuvoje žvelgta kaip į Vytauto darbo tęsėjus.. A. Volanas,
A. Rimša, J. Radvanas su Radvilų gimine tiesiogiai siejo krašto
nepriklausomybės viltį (60, 283—284, 297; 117, TT). XXII knygos
pirmasis skyrius užrašytas Lydos seniūnui Jonui Abramavičiui
(m. 1602) — M. Radvilos Rudojo bičiuliui, Lietuvos mūzų globė-
jui. Šio didiko pastangomis 1588 m. buvo parengta "Radvilia-
da“ — mirusio etmono atminimui skirtas ir jo politinę mintį pra-
tęsiantis kūrinys (60, 278—279) IV knygos pirmąjį skyrių
M. Stryjkovskis skyrė Eustachijui Valavičiui (m. 1587) — LDK
kancleriui, ištikimam krašto nepriklausomybės sergėtojui (29, 251,
253).

"Kronikos" autoriaus bičiuliautasi su žemaičių diduomene: at-
skiros knygos dalys užrašytos Žemaitijos seniūnui Jonui Kiškai

78

pPMDLAUGŪĘ
balikėi Milituris

Mikalojus Radvila Rudasis (1512-1584)

79

(IV kn., 4 sk.), Žemaitijos kaštelionui Mikalojui "Tolvaisai
(XI kn., 1 sk.), pakamariui Mikalojui Bilevičiui (XII kn., 1 sk.),
kaštelionaičiams Vaclovui ir Jonui Šemetoms (XX kn., 1 sk.).
Šių dviejų tėvas Žemaitijos kaštelionas Merkelis Šemeta, regis,
bus buvęs unijos su lenkais šalininkas: 1562 m. Vitebske vykęs
Lietuvos bajorų seimas pasiuntė jį drauge su vėliau Žemaitijos
seniūnu tapusiu Jonu Katkevičiumi bei Volynės bajoru Gauryla
Bukiejumi pas Žygimantą Augustą reikalauti valstybinės sąjungos
su Lenkija (29, 216—217).

Atidus M. Stryjkovskis buvo ir Lietuvos rusėnų ponams.
"Kronikoje" esama užrašų Kijevo vaivadai Konstantinui Ostrogiš-
kiui (V kn.), Minsko vaivadai Mikalojui Sapiegai (XII kn.,
1 sk.), kitiems rusėnų kilmės didikams. Net trys knygos dalys
skirtos Minsko kaštelionui, Anykščių seniūnui, LDK paiždininkui
Jonui Hlebavičiui (m. 1590) — VI knygos dešimtasis, VIII knygos
pirmasis, XVIII knygos ketvirtasis skyriai. A. Rogovo nuomone,
šis didikas priklausęs "rusų partijai“, rėmęs laisvą rusėnų kultū-
ros raidą Lietuvos— Lenkijos valstybėje (189, 30). Kita vertus, Jo-
nas Hlebavičius — Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio Jono Hle-
bavičiaus (m. 1549) sūnus — pabrėžtinai gynė Lietuvos politinį
savarankiškumą. 1576 m. kaip lietuvių delegacijos, vykusios į
Stepono Batoro vainikavimo seimą, vadovas, jis pareiškė viešą
protestą prieš Lenkiją ir paskelbė, jog LDK esanti laisva nuo
unijos (74, IX 14—99).

Taigi "Kronikos" adresatai — skirtingų konfesijų (katalikai,
kalvinistai, liuteronys, pravoslavai) ir nevienodų politinių pažiūrų
Lietuvos ponai bei bajorai. Tad is knygos dedikacijų neįmanoma
ligi galo nusakyti paties autoriaus politinio nusistatymo, ką links-
ta daryti kai kurie lenkų ir rusų tyrinėtojai. Regis, M. Stryjkovs-
kis stengėsi skirtingų įsitikinimų šalies didikus suburti po viena
lietuvybės vėliava. Įsidėmėtina, kad "Kronikoje", kurios nemaza
dalis skirta lenkų praeičiai, nėra nė vieno užrašymo Lenkijos po-
nams (189, 30). Lietuvos istorija buvo tiek vidujai tautą telkian-
tis kūrinys, tiek ir viešas tautinės vienybės pareiškimas. Kitas
klausimas - kokį pamatą tautos vienovei M. Stryjkovskio veikalas
siūlė, kokiam siekiniui tą vienovę lenkė, kokion rytdienon Lietuvą
vedė?

Byloje dėl M. Stryjkovskio kūrybos ideologinės pakraipos pri-
valu atsižvelgti ir į paties autoriaus pasiryžimą tarnauti lietuvių
tautos labui. Nesvyžiaus rankraščio pratarmėje Jurgiui Olelkaičiui

80

mozūrų humanistas sakėsi, jog istoriko plunksnos ėmęsis iš meilės
Lietuvai — jausdamas pasirinkimo laisvę: "ne dėl užmokesčio ar
kokių dovanų, bet iš paties mano potraukio šitai valstybei“. Re-
gėdamas lietuvių praeities žygius "tamsioje migloje giliai pakas-
tus“, — rašė M. Stryjkovskis, — "sumaniau šiokiu tokiu savo ta-
lentu ir gabumais, laisvuosiuose moksluose parodytais, nemariai
šios senovinės valstybės šlovei pasitarnauti, nes daug mokytų
žmonių, nors dosniai lietuviška duona buvo penėti, galėdami ir
mokėdami, tuo nesirūpino“ (133, 33—34). Tad asmeninio apsi-
sprendimo atžvilgiu M. Stryjkovskis jautėsi esąs Lietuvos pilietis
(9, 35). Jis širdingai dalinosi naujosios tėvynės rūpesčiais, tikėda-
masis lietuvių žemėje įgyti amžiną šlovę ir zemišką nemarybę.
Tokia elgsena atliepė ano meto vertybinę orientaciją: ne viena re-
nesanso asmenybė tėvynę atrasdavo ten, kur būta dėkingų sąlygų
jos šaunumui, prigimties galiai išsiskleisti.

Skirtingai nei lietuviai, ano meto Lenkijos skaitytojai
M. Stryjkovskio darbą vertino neigiamai. Jų manymu, "Kroni-
kos“ autorius "perėjęs lietuvystėn“ (107, 12). Lenkų literatūrolo-
gas A. Sajkovskis atkreipė dėmesį į Poznanės universiteto biblio-
tekoje išlikusius du M. Stryjkovskio "Kronikos" egzempliorius,
kurių paraštės išmargintos kandžiomis, autoriui ir lietuviams prie-
šiškomis pastabomis. Šių knygų skaitytojai, gyvenę XVI-XVII a.,
apšaukė M. Stryjkovskį melagiu, istorijos klastotojų, "pagonių - sū-
numi“, dėl lietuvių garbės išdavusiu Šventąjį Raštą (125,
249—251). Vargu bau šitoks lenkų pasipiktinimas "Kronika" bus
nulemtas vien jų "paviršutiniško požiūrio“, kaip tikina M. Stryj-
kovskio tyrinėtoja J. Radziševska (107, 12). Matyt, paties mozū-
rų humanisto žvelgta Lietuvos praeitin ne tiek iš Krokuvos, kiek
iš Vilniaus bokštų.

Tiesa, Nesvyžiaus rankraštyje ir "Kronikoje" kai kurie krašto
istoriniai įvykiai yra netapačiai išdėstyti ir įvertinti, nevienodai
šiuose veikaluose išsakyti lietuvių tautos siekiai. Vis dėlto visoje
Lietuvai skirtoje M. Stryjkovskio kūryboje regima gana aiški pro- *
lietuviska nuostata.

M. Stryjkovskis, nors užglaistęs atvirai prieš Lenkiją nukreip-
tus Lietuvos metraščių išpuolius (49, 128; 10, 81-83; 51,
153—154), į didžią dalį istorinių įvykių, įtrauktų to laiko lietuvių
ir lenkų politinės kovos sūkurin, žvelgė iš Lietuvos valstybingumo
pozicijų. M. Kromerio, M. Miechovitos ir kitų lenkų istorikų pa-
teiktas žinias jis stengėsi suderinti su Lietuvos metraščiais, siekė

81

duoti "lietuvišką įvykių aiškinimo koncepciją“ (51, 155). "Kroni-
koje“, skirtingai nei tuometinėje lenkų istoriografijoje, paveldėjimo
teisė į Podolės ir Voluinės žemes pripažįstama ne Lenkijai, bet
Lietuvai (51, 156—157). Šiame paskutiniame darbe M. Stryjkovs-
kis atsisakė "Europos Sarmatijos aprašyme“ (38, 9), "Dorybės
pasiuntinyje“ (132, II 544) ir Nesvyžiaus rankraštyje (133, 226)
kartoto tvirtinimo, jog tarnas Gediminas sėdęs didžiojo kunigaiks-
čio sostan, nužudydamas savo valdovą Vytenį. "Kronika" argu-
mentuotai neigė šiuos rusų metraštininkų ir lenkų istorikų prasi-
manymus, įrodinėjo (Gediminą buvus Vytenio sūnumi (132,
I 354). Visuose M. Stryjkovskio darbuose ypač pagarbiai kalbama
apie Vytautą, kurio asmuo tuometinėje Lietuvoje buvo tapęs ša-
lies valstybingumo ženklu. Tiesa, į Vytauto siekį karūnuotis
"Kronikoje" žiūrėta jau lenkų žvilgsniu: ši didžiojo Lietuvos kuni-
gaikščio "užgaida“ buvusi paika, sužadinta klastingo imperato-
riaus Zigmanto, ketinusio suskaidyti lietuvių ir lenkų vienybę
(132, II 173—174).

Šitokios nuolaidos lenkų ideologijai nėra ankstėliau parašytoje
eiliuotoje Lietuvos istorijoje. Čia be jokių išlygų pritarta Vytauto
pastangai tapti šalies karaliumi, Lietuvos valstybei pripažinta tei-
sė virsti karalyste. Vaizduodamas nesėkmingo karūnavimosi istori-
ją, M. Stryjkovskis pateikė J. Dlugošo ir M. Miechovitos liudiji-
mus apie tai, kaip lenkai stengęsi sulaikyti Lietuvon karūną ga-
benusius imperatoriaus pasiuntinius. Po šių citatų pridurta: "vis
dėlio Lietuva dėl lenkų kaltės karūnos ir karalystės garbės netū-
ri. Jie [lenkai] geriau pažįsta ir aiškiau aprašo tai, ką patys pri-
dirbo“ (133, 392). Kitoje Nesvyžiaus rankraščio vietoje Vytauto
geismas karūnuotis grindžiamas Mindaugo karalystės tradicija ir
aiškinamas kaip dorybėmis pelnytas, popiežiaus valią atliepiantis
visos lietuvių tautos siekis:

Taigi Mindaugo laikais Lietuvoje jau būta karalystės,
O Danilos laikais - Rusijoje, kuo malonu pasigirti.
Jų ainiams Lietuvoje toji garbė, kad karūną išgavo,
buvo taip pat pripažinta,

Nes ją [karūną] Zigmantas, Romos karalius,

gera valia Vytautui dovanojo,

Kam ir patsai popiežius pritarė.

Tai šitaip, ką kiti aukso dovanomis pirkosi,

Tas Lietuvai už narsią dorybę tapo veltui atiduota
(133, 203).

82

Teisėtus, pačios Katalikų Bažnyčios palaikomus Vytauto sieki-
mus sužlugdę lenkai sulaukė pasmerkimo: "vargšė Lietuva“ nedo-
rėlius savo kaimynus už didžią skriaudą praminė "liakais“ (133,
72). Taigi Nesvyžiaus rankraštis pateikė nuosekliai prolietuvišką
Vytauto darbų aiškinimą: didžiojo kunigaikščio pastanga karūnuo-
tis esanti tautos Zygiais laimėta garbė, o ne piktavalio Romos
imperatoriaus vylius, kaip tikino tuometinė lenkų ir vėlesnė Lie-
tuvos istoriografija. Šio veikalo duotas Lietuvos valstybininko Vy-
tauto paveikslas lietuvių kultūros raštan sugrįžo tik XIX a. —
Simono Daukanto darbuose.

Ne Krokuvos, bet Vilniaus žvilgsniu M. Stryjkovskis vertino
1385 m. sudarytą Krėvos uniją. Eiliuotosios istorijos ir "Kroni-
kos“ tvirtinimu, ši sutartis išgelbėjusi prapultin slinkusią Lenkijos
valstybę: lenkai išsirinko karaliumi lietuvį, norėdami apsisaugoti
nuo pragaištingų Lietuvos antpuolių; Jogaila, laimėjęs kaimynų
šalies sostą "šaunumu, taurumu, šlove“, išsergėjo Lenkijos kara-
lystę (132, II 191; 133, 305).

M. Stryjkovskis vertas Lietuvos istoriko vardo ne vien dėl pa-
lankumo lietuvių tautos valstybingumo idėjai: jo darbai įvedė ša-
lies istoriografijon renesansinę tautos sampratą, jau spėjusią pri-
gyti to meto publicistikoje. M. Stryjkovskis, lygu A. Goštautas,
Mykolas Lietuvis, A. Rotundas, aiškiai skyrė tautos ir valstybės
sąvokas. Nesvyžiaus rankraštis - ne tiek valstybės ar "politinės
tautos“, kiek lietuvių etnoso, sukūrusio keliatautę LDK, istorija.
LDK pabrėžtinai vadinama "lietuvių valstybe“ (133, 35). "Lietu-
vis“ M. Stryjkovskio rašte — ne vien politinė, bet ir etninė, daž-
nusyk etnolingvistinė sąvoka; tauta — visų pirma savitos kilmės,
kalbos ir papročių bendrija, savarankišką istorinį likimą turinti.
Tauta pasaulio raidoje — konstanta, ontologinė duotybė. Valsty-
bė — politinė tautos gyvenimo sąranga — kintantis dydis. Etninė
bendrija išliekanti tauta,-ir josios valstybei subirus. LDK patekę
rusėnai nepraradę savo esmės: jie išsergėję ne tik savitus papro-
čius, pravoslavybę, bet ir blaivią tautinę savimonę, valstybingumo
idėją (132, II 346). Kita vertus, lietuvių tautos gyvenamos žemės
nūnai prasokancios Lietuvos valstybės sienas: ir Maskvoje, ir Prū-
suose gyveną lietuvių tautiečiai.- viena kalba kalbantys (132,
I 148, 181).

Renesanso žmogui būdingas religinis pliuralizmas, pakantumas
visoms istorinėms tikėjimo formoms (181, 552—553) bus nulėmęs
Lietuvos istoriko požiūrį į tautybės ir religijos santykį. Religija

83

M. Stryjkovskiui tėra istoriška, kintanti tautos gyvenimo lytis.
Renesansinėje Lietuvos istorijoje pirmon vieton keliama visuome-
ninė tikybos paskirtis — stiprinti tėvynės galią. Kęstucio ir Algir-
do laikais lietuviai kovoję prieš kryžiuočius — savo dievus ginda-
mi ir iš tėvų religijos dvasinių galių semdamiesi (133, 273,
283—284). Istoriškas tikybos vertinimas leido M. Stryjkovskiui iš-
aukštinti krikščionių kraują liejusios "pagoniškos tautos“ darbus.
Pasak "Kronikos", "pagonių monarchas“ Algirdas turįs teisę į
amžinos šlovės vainiką. Mat "tėvynės gynimo širdingumas (upr-
zejmosč bronienia ojczyzny) ir karo dalykai maža tepareina nuo
tikėjimo, ir jei kokia tauta gimdama tam tikrą tikybą iš protė-
vių gavo, tai su džiaugsmu ją iki mirties sergsti: ir Algirdas tad
noriai išsyk gynė ir besiplečiančią valstybę, ir protėvių stabų šlo-
vę — kaip tėvynės ir visuomenės reikalai tuomet liepė“ (132,
II 57). Sumanaus politiko rankose, M. Stryjkovskio pastebėjimu,
religija galinti tapti ginklu — žemiškus ir nedorus valstybės
reikalus ginančiu: Prūsų magistrui Konradui Valenrodui, šauku-
siam Europą į kryžiaus Zygį prieš Lietuvą, "ne tikėjimas, bet
viešpatavimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėjė ir Žemaitijoje
rūpėjo“ (132, II 89).

Taigi ikikrikščionišką Lietuvą M. Stryjkovskis garbino ne vien
iš patriotizmo, kaip daryta metraščiuose: tautos pagonybė tapo
"reabilituota", remiantis istoriosofine renesanso mintimi. Humanis-
tinė italų istoriografija (L. Vala, N. Makiavelis) davė pradžią iš-
imtinai politiniam — ne ontologiniam ar doriniam — Bažnyčios
ir religijos vertinimui (172, 270—272, 283). Šaltas politinis požiū-
ris į tikybos dalykus prasimuša ir Lietuvos istoriko darbuose. Čia
stokojama ne tik asmens, bet ir tautos dorinio vertinimo. Tautos
meilė renesansinėje šalies istoriografijoje užgožia liesos ir doros
meilę. Tautos gerovė tampa ne tik istorinio vyksmo tikslu, bet ir
tiesos matu. Šitaip humanizmo „mintis pamažėl skynė kelią Euro-
pos nacijų. sudievinimui (17, 48—49).

M. Stryjkovskio požiūriu, tauta pasaulio raidoje yra savaranki
ir savaiminga, aukštesnėje Būtyje neįsišaknijusi būtybė. Buvimo
prasmę ji ne anapusėje erdvėje atrandanti, bet savo galiomis ku-
rianti. Tautos gyvenimą įprasminantys, įbūtinantys esą jos kultū-
ros. darbai ir laisvė.

"Laisvė tautai, kaip ir asmeniui, yra nelygstama gėrybė. Lais-
vės neturinti ir josios nesiekianti tauta prarandanti savo esmę,
sykiu ir teisę būti tautų pasaulyje. "Laisvi žmonės laisvoje tėvy-

84

nėje“, — taip Traidenio sūnaus Rimanto lūposna įdėtais žodžiais
M. Stryjkovskis nusako pamatinį tautos gyvenimo siekinį (132,
I 238—239). Pilietinė etnoso istorija visų pirma esanti kovos už
laisvę istorija. Laisvės geismas - lemtinga galia, vedanti tautą is-
torijos Zygiuosna. Dėl "saldžios laisvės“ grūmęsi lietuviai su kry-
žiuočiais, rusėnais, totoriais, maskvėnais (133, 174—175, 231).

Mirtį niekinantis, sykiu krikščionies doros tiesas griaunantis,
laisvės siekimas laiduojąs tautai "amžiną šlovę“, "istorinį nemir-
tingumą“. Savo valia nebūtį, o ne vergiją pasirinkę jotvingiai ir
Pilėnų gynėjai M. Stryjkovskio keliami pasaulio istorijos didvyrių
draugėn. Net dusyk "Kronikoje" pasakojama apie paskutinįjį jot-
vingių mūšį: 1264 m. Boleslovo Droviojo vedama didžiulė lenkų
kariauna užpuolusi "labai kovingą“ ir "mirties nepaisančią“ lietu-
vių gentį; su savo vadu Komatu (ar Konatu) priešakyje jotvin-
giai grūmęsi nelygioje kovoje ligi paskutinio kario — nė vienas,
nors galėdamas, nepuolęs gelbėtis pelkėton Poliesės girion (132,
I 184, 301—302). Taip visi gimton protėvių žemėn sugulę, "lietu-
vių jotvingiai — narsūs vyrai — savo laisvės ir tėvynės nepri-
klausomybę išsyk drąsia mirtimi užantspaudavo (smiercią męžną
zapieczgtowali)“ (132, I 302). "Laisvėj numirt geisdami“, 1336 m.
susideginę kryžiuočių apsupti Pilėnų gynėjai. Tokį lietuvių šaunu-
mą, "jų tvirtybę“, istoriko supratimu, turįs gerbti kiekvienas iš-
mintingas žmogus (132, II 16; 133, 266).

Nao vergijos ir paniekos gelbstinti asmens, tautos savižudybė,
renesanso etikos požiūriu, yra gerbtinas ir prasmingas žygis. Šiuo
požiūriu remdamasis, M. Stryjkovskis įrašė Lietuvos kultūros
tekstan tvarias jotvingių ir Pilėnų gynėjų — savo valia mirtį ir
laisvę pasirinkusių gentainių — mitologemas.

Tautos gyvastis buvo ginama, stiprinama ir kovose dėl kultū-
ros. Lygu V. J. Agripa ir A. Rotundas, M. Stryjkovskis siekė
Lietuvos dvasios gyvenimą sugretinti su bendru Europos tautų iš-
sikeltu renesansinės kultūros idealu. Jo darbai, atliepdami esmines
Vakarų istoriografijos tendencijas, stengėsi pabrėžti lietuvių kultū-
ros brandumą, savarankumą. Dar ankstyvojoje poemėlėje "Šlovin-
giausio atvykimo į Krokuvą... aprašymas“, vaizduodamas lietuvių
ir lenkų pasiuntinybę Paryžiun pas naujai išrinktą karalių Henri-
ką Valua, poetas lig žvaigždžių kėlė Lietuvos didikus: svečioj ša-
ly jie "tarsi gimtąja kalba“ šnekėję vokiškai, prancūziškai, itališ-
kai, ispaniškai, lotyniškai, didžiai stebinę savo mokytumu pranciū-
zų mokslo vyrus (132, II 445). "Kronika", pasakodama, kaip su-

85

maniai XVI a. Lietuvos karvedys Mikalojus Hlebavicius Mantvy-
daitis apgynęs Smolensko miestą, pastebi: "O čia ir iš lietuvio,
Italijon nevažiuojant, tam tikro sumanumo galima išmokti“ (132,
II 376). Su pasididžiavimu M. Stryjkovskis kalba apie Lietuvos
ponų viešnagę Vienoje 1515 m.: Mikalojaus Radvilos 'ir Stanislo-
vo (išties jo tėvo Alberto) Goštauto imperijos sostinėn atsivežti
muzikantai "nuolat per mišias ir mišparus giedojo, didžiai stebin-
tis kitoms tautoms — ir vokiečiams, ir italams, kurie lig tolei
manė, kad tose lietuvių žemėse neišprususios tautos esama“ (132,
II 386).

Skirtingai nei Italijai, tiesioginei antikos lobių paveldėtojai,
Šiaurės Europos tautoms, barbarų palikuonims, renesansas iškėlė
svarbų istorijos klausimą: kada ir kaip tauta atsikratė barbarybės
ir įžengė kultūros būvin (47, 125). Lietuviams šią gyvenimiškai
svarbią minklę įminti mėgino padėti M. Stryjkovskio darbai. Tie-
sa, barbarybės Lietuvos istorikas, lygu vokiečių renesansinės isto-
riografijos pradininkas Enėja Silvijus Pikolominis, nelaikė vien gė-
dingu ir smerktinu tautos buvimo tarpsniu. Humanistams pa-
traukli atrodė iš antikos atėjusi mintis apie natūralios, civilizaci-
jos nesukaustytos būklės puikumą (47, 34). M. Kromerio pėdomis
eidamas, M Stryjkovskis vaizdžiai tapė "aukso amžius Lietuvoje“
— kai krašto gyventojai lindėję miško duobėse "kaip geriausiose
skryniose“, "kaip miško satyrai be teisės gyvenę“, taisęsi Zvėrių
kailiais ir visi panėšėję į Herkulį — vien liūto odon įsisupusį
(133, 89, 220—221).

Svarstydamas, kokiu keliu Lietuva kultūron atėjusi, M. Stryj-
kovskis visiškai nuvertino kultūrinę krikšto reikšmę. "Kronika"
kategoriškai atmetė lenkų istorijos tėvo Jano Dlugošo (1415—
1480) nuomonę, jog lietuviai krikštytojų "lenkų pagalba išsiveržė
iš pagoniškojo tamsumo“ (56, 156). Renesansinėje krašto istorijoje
perėjimas krikščionybėn neįprasminamas kaip esminis lūžis tauti-
nės kultūros raidoje. Pačios krikšto apeigos tapomos komiškomis
spalvomis (133, 310—312; 132, II 78—80). Krikštas, M. Stryjkovs-
kio požiūriu, jau nėra vieninteliai išganingieji vartai, pro kuriuos
tauta įžengianti iš laukinės būklės kultūros gyveniman. "Žmoniš-
kai“, "tauriai" galinčios buvoti ir Kristaus nepažinusios tautos.
"Šiurkštumas", barbarystė būdinga ne tik pagonių, bet ir vidu-
ramžinei krikščionių dvasiai (132, II 371). "Kronikoje" išbrėžiama
aiški riba tarp "šiurkščios" viduramžių kultūros ir "aptašytos“
nūdienės (renesansinės). Įžvelgiami net konkretūs virsmo metai.

86

Senų žmonių ir istorikų liudijimu pasiremdamas, M. Stryjkovskis
tikino, jog po 1512 m. "lenkai siurkščių papročių atsikratė, ilgus
ir ankštus drabužius su iškilusiomis virš galvos apykaklėmis (ku-
rias šiandien tačiau vėl sugrįžtančias regim) pametė; plaukus, ku-
riuos lig tolei ilgus, kason supintus nešiojo, (...) pradėjo trumpai
kirptis, nesaikingo gėrimo bei nuolatinių įprastų pašnekesių atsi-
sakė ir pamaldaus karaliaus pavyzdžiu ėmė laikytis blaivybės ir
kitų dorybių: taip, kad išties nuo to laiko lenkai kiton odon įsi-
vilko ir vėl iš šiurkščių papročių aptašytuosna atgimė“ (132,
II 371). Taigi Europos kultūros raida Lietuvos istorijoje regėta
renesanso Zmogaus žvilgsniu.

M. Stryjkovskis linkęs pripažinti, jog lietuviai tapę kultūringa
Europos tauta savo pačių galiomis: tautos prusintojai buvę vieti-
niai josios valdovai. Pirmasis lietuvių kultūrintojas esąs Prūsijos
karalius Vaidevutis. IV a. šis "karališko taurumo“ viešpats "daž-
nais ir viešais pokalbiais“ išlavinęs savo gentainių laukinius pro-
tus, sušvelninęs jų žiaurų būdą. Vaidevutis įdiegęs šalyje naują
religinį kultą, panaikinęs daugpatystę, įvedęs visuotinę darbo prie-
volę, ismokęs pavaldinius gaminti midų ir linksmai puotauti. Jam
viešpataujant, lietuviai ir prūsai tapę svetinga, draugiška ir žmo-
niška tauta (133, 82—83; 132, I 44). Be komentarų "Kronikoje"
pateikiama ir M. Kromerio nuomonė, jog Lietuvą XIII a. kultu-
ron atvedę jos valdovai Živinbudas ir Montvila. Tai jie iš lauki-
nių medžiotojų subūrę sumanių žemdirbių ir narsių karių tautą
(132, I 221). Lietuvių dvasios prusintojo garbė skiriama ir di-
džiajam kunigaikščiui Gediminui. Tautos sostapilio Vilniaus staty-
ba esanti įstabus kultūros žygis. Nesvyžiaus rankraštin įdėta poe-
mėlė "Apie Senųjų Trakų ir Vilniaus įkūrimą“ šlovina Gedimino
miestą kaip lietuvių karinės galios, kultūros ir religijos židinį
(133, 234—237).

Greta M. Stryjkovskio darbuose išdėstoma ir "atneštinės" lie-
tuvių kultūros teorija. Pasak jos, laukinėn Lietuvon kultūros
dvasią atgabenusi iš Romos Palemono“ svita: lietuvių protėviai
"gepidai iš italų išmoko visuomeniškumo“ (133, 62). Tačiau ap-
skritai atvykėliai romėnai perėmę vietos gyventojų papročius, įsi-
lieję jų kultūros tradicijon (132, I 79). "Kronikoje" užsimenama
ir apie rusėnų kultūrinį poveikį Lietuvai: iš Rusioje gautų noragų
lietuviai kaldinęsi ietis ir strėles (132, I 221). Nesvyžiaus rankraš-
tyje netikėtai prasimuša XVI a. vokiečių istorikų nuomonė apie
"kultūrtrėgerišką" germanų misiją Pabaltijyje. M. Stryjkovskio ti-

87

kinimu, Baltijos pakrantėn atsikėlę vokiečiai atvertę kultūron lau-
kinę ir šiurkščią latvių tautą (133, 95). Tačiau apie vokiečių kul-
tūros įtėkmę lietuviams renesansinė šalies istorija nekalba. Į "be-
dievius Prūsijos kryžiuočius“ žvelgiama kaip į krašto dvasios gy-
venimui pragaištingą, lietuvių, rusėnų ir lenkų tautoms priešišką
jėgą (132, I 377). M. Stryjkovskis atmetė ir Lenkijos istorikų
skleistą mintį apie kultūrinę lenkų misiją Lietuvoje. "Kronikos"
liudijimu, pati lenkų tauta raškiusi lietuvių kultūros vaisius. "Iš-
varginta Lenkija“ tapusi "gausiausiai gyvenama ir gyvastingiau-
sia" tik po 1325 m., kai Gediminas paleidęs tėvynėn lenkų be-
laisvius, kurie įvairius ūkio darbus dirbdami, "išmoko lietuvių ne-
laisvėje šeimininkauti“ (132, II 378—379).

Taigi renesansinėje Lietuvos istoriografijoje pirmenybė teikiama
lietuvių tautos savarankio kultūros kelio sampratai. Pagrindiniai
krašto dvasios ugdytojai buvę ne ateiviai, bet savi viešpačiai.
Lietuvių kultūra, M. Stryjkovskio galva, išliekanti vertinga, tik
savo tautines lytis sergėdama. Gimtoji kalba — tautos dvasinio
gyvenimo savastis, jos kūrybinės galios prielaida. Dar prieš pasi-
rodant pirmoms lietuviškoms knygoms LDK, prieš suskambant
M. Daukšos prakalbai, mozūrų humanistas ima viešai ginti lietu-
vių kalbos teises. Aistringu Nesvyžiaus rankraščio tikinimu, kalbą,
kurią senovės karžygiai vartojo ir gynė, būtina gerbti ir puoselė-
ti. Nuūdienė Lietuva didžiai klystanti, atsižadėdama protėvių kal-
bos. Pateikęs bendrų lietuviams ir romėnams žodžių, M. Stryj-
kovskis priduria:

„Kitų lotyniškų žodžių vardinti daugiau nenoriu,

Nes matau, kad jums savos lietuvių kalbos jau mokytis gėda,
Senųjų protėvių kovos išsižadėjote

Ir netenkate to, ką kruvinu kardu jie buvo laimėję.

Gera būtų, jei sava kalba tarp jūsų sostui

totorius ir maskvėnas tarnavo“

(133, 89).

Lietuvių kultūrą renesansinė šalies istoriografija stengėsi at-
skleisti kaip savitą, vertingą ir gerbtiną tikrybę.

Lietuvos sąmonėn M. Stryjkovskis įrėžė savarankio lietuvių
tautos istorinio likimo, jos savitos kilmės idėją. Mozūrų humanis-
to darbuose pirmąsyk nutiesiama aiški takoskyra tarp lietuvių
(baltų) ir slavų — skirtingos kilmės, papročių ir kalbos etnosų.
Lietuvių protėviai ir jų giminaičiai esą kilę is Nojaus anūko Go-

88

mero, Jafeto sūnaus. Visų "slaviškos kalbos ir prigimties tautų
patriarchas buvęs kitas Jafeto sūnus — Mosochas. Lietuvių kalba
esanti savaranki, neslaviška (38, 1—3; 132, I 19-20, 28; 133,
45). Šis M. Stryjkovskio teiginys iš esmės koregavo Vakarų nuo-
monę apie Lietuvą — XVI a. lenkų, vokiečių, prancūzų istorikai
laikė lietuvius slavų kalbos ir prigimties tauta (18, 521; 87,
1378; 148, 6-7).

Nagrinėdamas etnogenezės klausimus, M. Stryjkovskis rėmėsi
renesanso laikų mokslo nurodymais. Jo darbuose pirmenybė tei-
kiama ne legendai, ne žodinei tradicijai, bet patirtiems tikrovės
dalykams, jų analizės išvadoms. Kaip buvo raginta Ž. Bodeno,
M. Stryjkovskis, lietuvių kilmės klausimus gvildendamas, pagal-
bon telkėsi ne tik istorikų liudijimus, bet ir lingvistikos, etnogra-
fijos, geografijos duomenis. Kalbos, religijos, papročių tapatumu
renesansinė Lietuvos istoriografija pagrindė baltų etnoso — "lietu-
vių tautos“ — kultūrinės ir politinės vienovės sampratą.

Prie lietuviškai kalbančių genčių M. Stryjkovskis priskyrė Ze-
maičius, latvius, prūsus, jotvingius, kuršius, sūduvius, pečenegus
ir polovcus. Kad šios gentys esančios "vienos tautos su lietu-
viais“, įrodą bendri lingvistikos ir etnografijos dalykai (38, 3;
132, I 47, 80, 168, 181, 183—184, 231; 133, 55-56; 85-86,
110—111). M. Stryjkovskio darbuose itin pabrėžiama lietuvių ir
prūsų giminystė: „tikriausia, kad senieji prūsai buvo su lietuviais
vienos tautos“. Nesvyžiaus rankraštyje minimi uz Karaliaučiaus
nūnai išlikę prūsų kaimai, "kurių kalbos nieks nesupranta, tik jie
patys“. "Aš girdėjau jų šneką, kai buvau Gdanske, — pasakoja
istorikas, labai panašią į lietuvišką šneką tų lietuvių, kuriuos
vadino kuršiais. Kuršiai gyvena prie didelio ežero, vadinamo Kur-
šių ežeru. Tai sie kuršiai yra vienos tautos su senaisiais prūsais.
(...) Todėl, kai naujieji prūsai, kryžiuočiai, kovojo su lietuviais,
tuomet senieji prūsai visados buvo palankesni lietuviams, negu

vokiečiams ir labai į juos [lietuvius| panėšėjo...“ (133, 74). Nema-
za dėmesio "Kronikoje" skirta kovingai jotvingių genčiai, gyvenu-
siai „Lietuvos miškuose (retinta cit. — D.K.)

šalia Lenkijos“ (133, 184). Už jos išžudymą keršijęs lenkams Lie-
tuvos didysis kunigaikštis Vaišvilkas (132, I 303). Nūdien slavų
nukariautų jotvingių likučiai, pasak M. Stryjkovskio, dar gyveną
prie Naugarduko, Raigardo, Prūsuose, Kuršiuose, Livonijoje ir
prie Didžiojo Naugardo Maskvos valstybėje. Poliesę — lietuvių gi-
minaičių tėvynę - kolonizavę lenkai ir mozūrai (132, I 184—185).

89

Be dvejonių "lietuvių tautai“ priskiriamos pečenegų ir polovcų
gentys, kovojusios dėl gyvybinės erdvės su Kijevo monarchija ir
totoriais. "Kronikos" liudijimu, 1103 m. krikščionys rusai, Dievo
padedami, sumušę pagonis polovcus. Tais pačiais metais "lietu-
„ Viai, prūsai ir jotvingiai - pagonys, kurie buvo vienos tautos su
polovcais, kariavo kitoje Rusios valstybės pusėje, k e r š y d a-
mi už savo giminaičius (retinta cit. —
D.K.)..." (132, I 180—181). Polovcų atšaka, pasak M. Stryjkovs-
kio, nuo senų laikų gyvenusi ir Karelų žemėje, į šiaurę nuo Di-
džiojo Naugardo, "kur gyventojai kalba latvių ir igų kalbomis,
panašiomis į lietuvių (kaip patsai patyriau), o tai rodo, kad po-
lovcai, kurie tuo metu Karelijoje gyveno, buvo vienos tautos su
lietuviais; šiandien dar esama jų likučių, sumišusių su maskvė-
nais, bet tarpusavyje jie šneka savo gimtąja polovcų kalba; yra
Maskvos kunigaikščio pavaldiniai, o maskvėnai juos igovėnais ir
voskais vadina“ (132, I 181; 133, 110—111).

Politinės baltų vienybės idėja tapo paremta "moksline legen-
da“ apie Prūsijos karalių Vaidevutį. Šį pasakojimą kaip mirštan-
čios prūsų tautos palikimą ir testamentą M. Stryjkovskis pirmasis
perdavė LDK, įrašė jos kultūros raštan. Tiesa, Vaidevučio legen-
da Lietuvos istoriografijon pateko ne tiesiogiai iš žodinės liaudies
tradicijos, bet iš vokiečių istoriko Erazmo Stelos (m. 1521) veika-
lo "Apie Prūsijos senienas“ ("De Borusiae antiguitatibus libri
duo“, 1510, 1518). Šiame darbe pasakojimas apie Vaidevutį buvo
palenktas pangermanizmo ideologijai — grindė vokiečių pretenzijas
į Žemaitijos ir Lietuvos žemes. E. Stela ieškojo giminystės ryšių
tarp prūsų ir germanų, tikino, jog Vaidevučio suręsta borusų ir
alanų (prūsų ir lietuvių) valstybė driekėsi senose germanų žemėse,
taigi vokiečiai esą teisėti Vaidevučio valdų paveldėtojai (121, 68;
130, 286, 292—295). Patekusi M. Stryjkovskio Lietuvos istorijon
ši legenda tapo perprasminta: ji įteisino lietuvių tautos siekimą
įjungti savo valstybėn Livoniją ir Prūsiją — jų tautos žmonėms
priklausiusias šalis.

Pasak legendos, IV a. po Vakarų Europą siautėjusius lietuvių
protėvius alanus sumušusi galinga sikambrų gentis. Nelaimės iš-
tiktus alanus priglaudę savoje žemėje jų giminaičiai prūsai. Ta-
čiau įstatymų nepažįstantys žmonės nesugebėję vienoje tėvynėje
darniai gyventi. Tėvynainių vaidams kelią užkirtęs "iš lietuvių
tautos“ kilęs Vaidevutis. Jis pasiūlęs susitvarkyti gyvenimą bičių
pavyzdžiu — vieno žmogaus valiai paklūstant. Šitaip buvę padėti

90

pagrindai vieningai lietuvių ir prūsų vertybei, šitaip gimęs baltų
valstybingumas. Pirmoji Prūsijos monarchija — savita religija,
papročiais ir įstatymais sustyguota — aprėpusi visų prūsų, žemai-
čių ir, matyt, latvių žemes. Šios valstybės nesugebėję sveikos iš-
saugoti Vaidevučio palikuonys. Iš motinos alanės kilęs sūnus Li-
talanas (arba Litvas), brolių spiriamas, 373 m. sugrįžęs protėvių
lietuvių žemėn ir sukūręs bendrą lietuvių ir latvių valstybę. Sos-
tinėje palikęs sūnus Saimas ėmęs valdyti Sembą ir Žemaitiją. Li-
kusieji dešimt brolių išsidalinę atskiras Prūsijos sritis (132,
I 43—47).

M. Stryjkovskio iškelta etnolingvistinė baltų kultūrinės vieno-
vės samprata bei legendomis paremta jų politinės vienybės idėja
suteikė Lietuvos istorijai visiškai naują atskaitos tašką — tampa
suprantamas ir Lietuvos kunigaikščių veržimasis rytuosna, ir jų
pastangos įsitvirtinti senųjų prūsų žemėse. (Derėdamasis su Vaka-
rais dėl krikšto, Algirdas reikalavo grąžinti jam kaip tėvoniją
Kuršą, Žiemgalą ir Prūsiją; visa Rusija, jo įsitikinimu, taip pat
turinti priklausyti Lietuvai (22, 160-161). Lietuvių tautos praeitis
M. Stryjkovskio darbuose nutvieskiama romantiška nostalgijos
šviesa (69, 177). Lietuvos istorinis kelias iš XVI a. žvelgiant, yra
skaudžių, negrąžinamų praradimų kupinas: baigiami vokiečių iš-
naikinti sūduviai, kuršiai ir prūsai, su maskvėnais sumišę polovcų
likučiai, lenkų išžudyti jotvingiai. Net "ideali" Vytauto valstybė
"Kronikoje" tėra antikinės Lietuvos valstybės atspindys. Beje,
Vytautas, savo valdas plėsdamas, M. Stryjkovskio įsitikinimu, ne
naują imperiją kūręs, bet vien pražuvusį baltų valstybingumą at-
statyti mėginęs. Šalies viešpačiu tapęs, jis „svarstė, kaip Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės sostą ankstesnėn garbėn ir didybėn iš-
kelti". (132, II 100). 1422 m. pasirašydamas su vokiečiais Melno
taiką, be kitų senų Lietuvos žemių Vytautas reikalavęs ir Sūdu-
vos. Deja, daugiau nei šimtmečiui praslinkus, M. Stryjkovskis
priverstas su liūdesiu tarti: „kitoje Nemuno pusėje prie Žemaičių
esanti Sūduvos kunigaikštystė, kurią nūnai Prūsų kunigaikštis tu-
ri, buvo labai turtingas duonos ir žvėrių kraštas, o į karą pago-
nybės laikais iš jo išeidavo 6000 raitelių ir 8000 pėstininkų, bet
šiandien toje žemėje likę tik keliolika kaimų, nes visa kryžiuočiai
į nieką pavertė" (132, II 163).

Politinės ir kultūrinės baltų vienovės sampratą Lietuvos isto-
riografija netiesiogiai priešino renesanso idėjų išbudintam vokiečių
ir slavų mesianizmui, ekspansyviai pangermanizmo ir panslavizmo

91

ideologijai, M Stryjkovskis savo darbais įsijungė Livonijos karo
metais paaštrėjusion Maskvos ir Vilniaus bylon. Beje, mozūrų hu-
manistui ne sykį ir tiesiogiai teko dalyvauti lietuvių ir maskvėnų
politinėsė grumtynėse. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje Vi-
tebske, jis kūrė karo dainas, matyt, tuo laiku parašė ir eiles
„Apie Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės tironiją“ („De tyrani-
dae Magni Ducacis Moschoviae") bei „Poemą apie 30 000 rusų
(...) pralaimėjimą apie Ulos upės...“ („Poema de clades 30 mil-
lium Russorum (..) ad fuvium Ulam...") (107, 41—42; 146, 124;
168). Su Ivanu Rūsčiuoju Livonijos klausimais susirašinėjo
M. Stryjkovskio mecenatas J. Katkevičius. Mūšiuose su maskvė-
nais buvo šlovę pelnęs poeto bičiulis Vitebsko vaivada Stanislovas
Pacas. M. Stryjkovskis draugavo su Maskvos nelaisvėje buvusiu,
Ivano Rūsčiojo laiškuose išplūstu (187, 374—381) Livonijos vicere-
gentu kunigaikščiu Aleksandru Polubinskiu (m. po 1601) (132,
II 340). Taigi Lietuvos istorikas gerai pažino ir despotišką Mask-
vos vidaus gyvenimą, ir jos oficialiąją istorinę teoriją, grindusią
Ivano Rūsciojo teisę į pasaulinę viešpatystę, rėmusią jo valią su-
sigrąžinti tariamas tėvų žemes: Livoniją, Prūsija, Lietuvą. „Kroni-
koje" atmetama Maskvos valdovo paveldėjimo teisė Pabalti-
jin — neva gauta is Romos imperatoriaus Augusto Oktaviano
brolio Prūso. Pasak M. Stryjkovskio, tokio imperatoriaus giminai-
čio „pasaulyje nė gyvo nėra buvę", Ivanas Rūstusis Prūso pali-
kuonimi titulavęsis „be gėdos, melagingai, pagal išgalvotas pasa-
kas". „Kronika“ sugriauna Maskvos teoriją, remdamasi mokslo
argumentais: „apie tą Prūsą joks istorikas kaip gyvas nieko ne-
mini..." (132, II 426).

M. Stryjkovskio darbuose atsikertama ir renesansinei vokiečių
istoriografijai, senųjų prūsų ir latvių praeitį jau spėjusiai įterpti į
„vokiečių imperijos“ ir „vokiečių nacijos" istorinį likimą (87,
1293—1310). Mozūrų humanistas buvo gerai susipažinęs su savo
meto Vokietijos istorine mintimi. Jo darbuose gausu nuorodų į
Enėjos Silvijaus Pikolominio, Erazmo Stelos, Alberto Kranco
(m. 1517), Sebastiano Miunsterio (1489—1552), Sebastiano Branto
(apie 1457-1521) veikalus (107, 119). To laiko vokiečių istorikai
„mokslinėmis legendomis" ir humanizmui būdingais prigimties sa-
vumais grindė savo tautos teisę į pasaulinę viešpatystę. Jų kūri-
niuose išliko Italijos autorių atmestos „imperijos tęstinumo", jos
amžinumo idėjos, viduramžinis „keturių monarchijų" vaizdinys.
Vokiečiai buvo skelbiami esą žlugusios Romos imperijos atkūrėjai

92

ir paveldėtojai, o nūdieniai jų imperatoriai — Dievo išrinktieji vi-
so krikščionių pasaulio valdovai. Germanai — gryniausia, karin-
giausia, seniausia, visliausia Europos tauta — turinti prigimtą tei-
sę į kaimynų žemes (47, 34, 62—64, 110—134; 172, 317—328).
A. Kranco „Vandalijoje" („Vandalia", 1519) primenama legenda
apie „visų germanų tėvą“, biblinio Nojaus vaikaitį Tuiskoną. Jo
valdytoji „didžioji Germanija" aprėpusi žemes nuo Dono iki
Reino. Vienas iš daugio Tuiskono sūnų — Vandalas viešpatavęs
Čekijoje, Rusioje, Lenkijoje ir kituose aplinkiniuose kraštuose.
Germanų valdyta Vandalija, A. Kranco teigimu, esanti toji pati
Sarmatija — nūdien slavų (sykiu ir lietuvių, prūsų) gyvenama ša-
lis (67, pratarmė). Tiesdami kelią vokiečių ekspansijai į rytus, iš
germaniškos gotų genties prūsus kildino Enėja Silvijus ir Erazmas
Stela (121, 68).

Neigdama imperinės Maskvos ir Vokietijos teorijas, XVI a.
Lietuvos istoriografija renesanso argumentais gynė lietuvių tautos
teises ir į Mąztančią tėvynę, Ir į svetimųjų užimtas gentainių Ze-
mes. M. Stryjkovskis, sekdamas A. Rotundu ir vadovaudamasis
tais pačiais ideologiniais sumetimais, tapatino ateivių romėnų va-
dą Palemoną su Publijum Libonu ir aiškino, jog šio atsikelta ne
tik Lietuvon, bet ir Žemaitijon bei Latvijon (132, I 64-67; 133,
71). „Kronikos“ autoriui pavyko tautos savimonėn įaugusią legen-
dą apie romėnišką lietuvių kilmę darniai susieti su kultūrinės
baltų vienovės samprata ir ją remiančia Vaidevučio legenda. Jo
teigimu, Cezario laikais Pabaltijin atsikraustę Romos didi-
kai — Pompėjaus ir demokratinės respublikos šalininkai - įsilieję
vietinės lietuvių tautos kultūron. Skirtingai nei Mykolo Lietuvio,
V. J. Agripos, A. Rotundo darbai, „Kronika, tikino, jog nūdie-
nos Lietuvoje itališkų papročių neišlikę. Mat „į svečius atėję" ro-
mėnai laikui bėgant „savo tautybę, kalbą ir papročius" pakeitę.
Romėnišką lietuvių kilmę, M Stryjkovskio nuomone, įtikinamai
įrodantys lingvistikos ir geografijos duomenys: dabartinėse žemai-
čių, lietuvių ir latvių kalbose esama „lotyniškų, bet greičiau ispa-
niškų zodžių, kurie baigiasi in os: Dewos, viros, kielis, donos...":
romėniški esą ir kai kurie Lietuvos vietovardžiai — Romovė,
Ariogala. Tačiau kilmė iš romėnų neįpareigojanti lietuvių atsivers-
ti lotynų kalbon (132, I 55—80). Metraščiuose apibrėžtą prasmę
turėjusią legendą M. Stryjkovskis palenkė demokratinei lietuvių
tautos kultūrinio ir pilietinio vienalytiškumo idėjai. Atliepdama
A. Rotundo, A. Volano ginamą lietuvių politinę mintį, „Kroni-

93

y Ši Užiu AAA. "B BAMe MA ,
TNA A. OEBE. NPI GULArIOCj6! Anri
(CKGIEKIEJHOMOVUNSto KEANSY LAC

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntiniai Maskvoje 1542 m.

94

ka" griežtai neskaidė Lietuvos luomų kilmės atžvilgiu. Pasak isto-
riko, senoji žemaičių ir lietuvių bajorija atsiradusi iš atvykėlių
italų ir vietinių „narsiųjų gotų“, 0 „paprasti žmonės ir tamsuo-
menė (czern)? susibūrusi „iš senųjų gepidų, sūduvių ir litalanų
arba alanų“. "Tačiau amžiams slenkant bajorais tapę ir nemaža
„paprastųjų žmonių“, nes tikrieji bajorystės požymiai — ne auks-
ta kilmė, bet asmens dorybė ir riteriška veikla (132, I 80). Taigi
renesansinė krašto istoriografija, nelygu metraščiai, neatplėšė bajo-
rijos nuo liaudies — kaip skirtingos kilmės, kalbos, kultūros luo-
mo. Visuomeninis bajorų išskirtinumas M. Stryjkovskio darbuose
nevirto tautiniu išskirtinumu. Tuometinėje Lenkijoje sparčiai stip-
rėjusi „bajorų tautos" sąmonė (16, I 151—152) „Kronikoje“ nėra
igijusi aiškių apribų. Lietuvos praeitin žvelgdamas, mozūrų huma-
nistas pastebi, kad anksčiau tarp lietuvių luominių skirtumų būta
daug menkesnių (132, I 355).

Taigi M. Stryjkovskio darbai senąsias baltų pasaulio legendas
apie Vaidevutį ir Palemoną įpynė etnolingvistinės „lietuvių tau-
tų" vienovės teorijon — Ir pavertė šią teoriją moderniu, savo am-
žiaus reikalavimus atliepiančiu Lietuvos valstybės politiniu ginklu.
Viduramžinei Maskvos imperinei ideologijai, teisinusiai maskvėnų
veržimąsi Pabaltijin valdovo tėvonijos idėja, Vilnius gebėjo atsi-
kirsti nauja renesanso kalba: prie Baltijos nuo senų amžių gyve-
ną žmonės „vienos kalbos ir tautos su lietuviais", vienos lietuvių
šalies tėvynainiai. Kaimynų kėslams spirdamasi, XVI a. Lietuva
sergėjo bendrąją baltų savimonę. Savosios valstybės prieglobstyje
buvę lietuviai jautėsi esą atsakingi už visų baltų istorinę lemtį.
Beje, rūpestį baltų pasaulio ateitimi, jau XV a. pradžioje išreiškė
LDK užsienio politikos teorija. 1421 m. bylinėdamasi Romos aki-
vaizdoje su kryžiuočiais, Lietuva reikalavo Sūduvos ir Žemaitijos
ne vien kaip didžiojo kunigaikščio Vytauto tėvonijos (taip daryta
XIV a. Algirdo), bet ir kaip lietuvių tautos gyvenamo krašto.
Jogailos ir Vytauto įgaliotinis popiežiaus patikėtiniu kardinolui
Gvilermui rašė: Sūduva ir Žemaitija — tai Lietuvos kunigaikštys-
tės „žymūs nariai"; „visų tų žemių žmonės kalbėjo ir dabar kal-
ba lietuvių kalba. Ir jie neturi ir niekad neturėjo kitos kalbos
kaip kad lietuvių, nes nebuvo ir šiandien bent nėra to, kad lie-
tuviai jos nesuprastų arba nebūtų supratę..." (78, 93).

Baltų praeitį M. Stryjkovskis įrašė pasaulio istorijon: Nojaus
legenda įpynė lietuvių kilmę žmonių giminės pradžių pradžion, o
pasakojimai apie pergalingas „lietuvių protėvių kimbrų" kovas su

95

Vakarų Europos tautomis ir Romos imperija įjungė lietuvius kaip
lygiateisį narį į antikon politinį pasaulį (38, 1—2; 133, 47).

Etnolingvistinė lietuvių tautos vienovės samprata M. Stryj-
kovskio buvo kreipiama nūdienin šalies vidaus gyveniman — pa-
lenkta tautinės Lietuvos valstybės idėjai. Renesansinė šalies istori-
ja telkė vienin keliatautę XVI a. LDK bajoriją lietuvių tautybės
pagrindu.

Ir Nesvyžiaus rankraštis, ir „Kronika“ nemaza vietos skyrė ša-
lies didikų genealogijoms. M. Stryjkovskis surinko ir: vaizdžiai iš-
dėstė seniausių Lietuvos giminių kilmės legendas. Įsidėmėtina, jog
visos jos buvo vedamos iš lietuvisko kamieno, iš garbingos anti-
kinės Lietuvos. Lygu A. Rotundas laiške Steponui Batorui, mozū-
rų humanistas stengėsi vienon tauton suvėsti lietuvių ir rusėnų
didikus, peržengti XVI a. juos skyrusį tikybos, papročių, kalbos
slenkstį. Nesvyžiaus rankraštis krašto šviesuomenei aiškino, jog
nūnai gausu esą „lietuvių giminių", gyvenančių „rusėnų cerkvėje".
Mat dar XIII a. Lietuvoje viešpatavęs Mindaugo sūnus Vaišvil-
kas, pats „graikų tikėjimo būdamas", daugybę „lietuvių pagonių"
pravoslavybės atvedęs (133, 201, 243). Sykiu ir žemaičių kuni-
gaikštis Erdvilas, 1217 m. rusėnų žemėsna atėjęs, išdalinęs jas
lietuvių ir žemaičių riteriams — "taip kad ir šiandien veik kiek-
viename Rusios kampe esama nuo tų laikų išlikusių Lietuvos da-
lelių, iš kurių dažnas lietuviškai retai tesupranta" (132, I 236).
Tenkindamas savo meto didikų poreikius, M. Stryjkovskis išrutu-
liojo Lietuvos metraščių duotą pasakojimą apie Naugarduko val-
dovą Erdvilą (77, 47). Nesvyžiaus rankraštis, prašokdamas išmonė
Bychovco kroniką, kalba apie tris Erdvilo žygyje dalyvavusius
karvedžius, kurie neva ir davę pradžią nūnai Rusioje valdas tu-
rinčioms lietuvių giminėms. Iš Eišiškes valdžiusio Eikšio kilę Da-
vainos, vėliau savo rankosna suėmę „visą Naugarduko ir Gardino
žemę, Volkoviską ir Mscibovą". Antrajam karvedžiui Graužiui ku-
nigaikštis Erdvilas skyręs valdų Žemaitijoje. Iš vieno Graužio pa-
likuonio Manvydo išėjusios Rusion lietuviškos Dorohostajskių,
Snovskių, Pacų, Hlebavičių šeimos. Pats Graužys tiesiogiai davęs
pradžią žemaičių bajorams Daugirdams, Erdivydams, Kiešgailoms,
Šemetoms. Trečiasis karvedys Grumpis, Ašmenos viešpats, pasau-
lin leidęs nūn užgesusią Goštautų giminę. Rusią parklupdęs že-
maitis Erdvilas davęs tautai sūnų Radvilą — šlovingos šeimos
pirmtaką (133, 177—178). Dar neseniai pravoslavybę išpažinę
Katkevičiai, M. Stryjkovskio liudijimu, taip pat esą tikri žemai-

96

čiai. Jų kamieno pradininkas — ne Chocka, kaip tikino A. Ro-
tundas (123, 47), bet Žemaitijos bajoras Boreika, Gedimino lai-
kais įveikęs lemtingoje dvikovoje totorių galiūną ir šitaip išvada-
vęs Lietuvos valdomas rusėnų Zemes nuo priklausomybės toto-
riams. Už šį žygdarbį didysis kunigaikštis apdovanojęs Katkevičių
protėvį Stakliškėmis, Slonimu ir Kazilkiškių kaimu.

Tad žinok, skaitytojau, jog Katkevičiai
Nuo seno yra lietuviai bajorai.
Ir nelaikyk jų pagal graikų tikybą rusėnais,

— įspėja Nesvyžiaus rankraštis (133, 242—243). Iš didžiųjų Lietu-
vos kunigaikščių giminės „Kronika“ veda Alšėniškius ir Giedrai-
čius. Šių protėviai Alšys ir Giedrius esą Šventaragio vaikaičiai,
Narimanto, Daumanto ir Traidenio broliai. Iš Daumanto kilę ku-
nigaikščiai Svirskiai. Taurus Alšėniškių kraujas tekąs Pacų, Sapie-
gų gyslomis (132, I 314—318, 328). Su Gediminaičiais susiję Hle-
bavičiai: jų giminės pradininkas neva esąs Algirdo sūnus Jaunutis
(132, I 383).

M. Stryjkovskio darbuose pabrėžtinai nurodoma veik visų ša-
lies didikų tautinė priklausomybė, kruopščiai ištaisomos ankstes-
nių istorikų padarytos klaidos. „Kronikos“ tvirtinimu, apsirinkąs
lenkų autorius M. Miechovita, vadindamas kunigaikštį Joną Čar-
toriskį rusėnu. Išties šis didikas, vadovavęs sąmokslui prieš Žygi-
mantą Kęstutaitį, „buvo ne rusėnas, bet lietuvis Algirdaitis, tik
turėjo Rusioje tarnybą ir laikėsi rusėnų tikėjimo" (132, II 204).
Tokia M. Stryjkovskio pataisa įsigalėjo lenkų istoriografijoje (89,
II 99).

Taigi renesansinė šalies istorija liudija, jog tuo metu politinė
bajorijos sąmonė toli gražu nebuvo atitrūkusi nuo etninės savivo-
kos. LDK diduomenę XVI a. tautinėn bendrijon būrė ne tiek ti-
kybos ar kalbos vienovė, kiek bendras, giliai tautos atmintin
įrėžtas istorinis likimas — toji kilmė iš lietuvių kunigaikščių ar
bajorų. Ja vienos giminės puikavosi pagrįstai, kitos — įtikėjusios
savo pačių prasimanymais. Taip anuo laiku žemaičiais jau buvo
tapę Katkevičiai — greičiausiai iš Ukrainos atklydę didikai (19,
20), melagingai Gediminą savo protėviu - vadino Hlebavičiai ir
Dorohostajskiai (158, 10). Nei graikų tikyba, nei rusėnų papro-
čiai, kalba netrukdė šioms ir kitoms kilmingoms giminėms jaustis
lietuvių etnoso nariais. Kita vertus, ir neetnografinėje Lietuvoje
gyvenę didikai XVI a. dar nebuvo visiškai iškritę iš lietuvių kul-

4. 2033 97

tūros ir kalbos tradicijos. LDK kanclerio Eustachijaus. Valavičiaus
brolis Mscibovo seniūnas Grigas Valavičius (m. 1577), 1559 m.
rusėnų kalba aprašydamas Lietuvos girias ir žvėrių takus, taisyk-
lingai perteikia lietuviškus ūkininkų vardus, tėvavardžius: Stanis
Petrašajtis, Jakubus Simonajtis... (149, 168). Beje, M. Stryjkovs-
kis, nurodęs šalies bajorų kilmės bendrumą, sykiu kėlė ir jų kul-
tūrinės, kalbinės vienovės būtinybę. Įsidėmėtina, jog lietuvius lie-
tuviškai šnekėti mozūrų humanistas ragino Nesvyžiaus rankrašty-
je, dedikuotame Algirdo palikuoniui Jurgiui Olelkaičiui — stačia-
tikiui, veikiausiai jau rusėnų kultūros aplinkoje gyvenusiam Sluc-
ko kunigaikščiui. Taigi „lietuvišką kilmę" M. Stryjkovskis siejo
su tautine Lietuvos didikų priederme sugrįžti gimtosios kalbos
namuosna.

Etninės LDK vienovės idėja mozūrų humanisto raštuose neuž-
gožė realaus tautinio valstybės dvilypumo. M. Stryjkovskiui nėra
priimtinas A. Goštautui, Mykolui Lietuviu, A. Rotundui būdin-
gas griežtas antirusėniškas nusistatymas. Seniausius amžius sie-
kiančią Rusios istoriją jis pagarbiai įjungė lietuvių valstybės
raidon. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė — tai ir esama rusėnų
tautos politinio būvio lytis. Tad kertine šios valstybės atrama,
M. Stryjkovskio įsitikinimu, turį tapti darnūs lietuvių ir rusėnų
santykiai. Taikų nūdienį keliatautės Lietuvos piliečių sugyvenimą
palaikanti krašto istorinė tradicija. „Kronikos“ liudijimu, lietuvių
valstybingumas išaugęs iš senosios Rusios.

Todėl, brolau lietuvi, neniekink rusėnų.

Nes kiekvienas paliudyti turi nemažiau šlovingus juos esant.
Be jų pats savo darbų negalėtum pažinti,

Nes rusėnai, savose valstybėse nuo amžių gyventi Įpraitę,
Turi senų įrodymų, jog iš jų Lietuva augo,

Kai tarp Rusios kunigaikščių nesantaika ragus pakėlė

Ir taikiai sugyvenę lietuviai jų tėviškes užvaldė...

(132, I 218).

Sykiu lietuvių įžengimas į Rusią M. Stryjkovskio vaizduojamas
kaip didžio žmoniškumo veiksmas — tai buvęs ne svetimų žemių
užgrobimas, bet jų išvadavimas. Erdvilas su lietuvių, žemaičių,
latvių, kuršių ir prūsų kariais, kuriuos „bičiuliais ir broliais vadi-
nęs", XIII a. atėjęs į totorių nusiaubtą rusėnų kraštą. Plikoje
vietoje jis surentė Naugarduko miestą ir „rusėnų krikščionių jau
daugiau nebaugino./Pripažinęs juos pavaldiniais, žmoniškai jiems

98

viešpatavo,/Kažkuo daugiau, nei kalaviju, jų tikėjimą palenkė".
Traukdamas šalies gilumon, Erdvilas nežudęs „nuolankių krikščio-
nių?" — tad ir Rusia jam „džiaugdamasi pasidavė". Totorių api-
plėštą žemę lietuvių kunigaikštis išpuošęs naujais mūrais — greta
Naugarduko pastatydinęs Gardiną ir Brestą: „Taip tuščių rusėnų
kraštą vėlei sutvarkė,/Kad teisėtai šį lietuvį tėvynės tėvu galime
vadinti,/Nes šitaip apiplėštą rusėnų tautą gyvenimui prikėlė...“
(133, 173—176). Taigi abiejų tautų likimus M. Stryjkovskis surišo
kietan mazgan: rusėnai leidę iškilti Lietuvos valstybei, lietuviai
padėję šiems atsigauti po totorių antpuolių.

Itin santūriai „Kronikoje“ kalbama apie tautinius LDK kivir-
čus. Nesmerkiami nei Kazimiero valdymo metais Lietuvą isdavę
ir Maskvon perėję Algirdo palikuonys Sieviersko kunigaikščiai, nei
Mykolas Glinskis — sukėlęs valstybėje rusėnų maištą, siekęs at-
kurti Kijevo monarchiją (132, II 290—291, 346). Pasak M. Stryj-
kovskio, Sieviersko kunigaikščių noras nuo Lietuvos atsimesti esąs
suprantamas — jie „nenorėjo būti lietuvių ponų įžeisti, nes skyrė-
si nuo jų tikėjimu ir bažnytinėmis apeigomis, o su Maskva suta-
po" (132, II 291). A. Goštauto iškeiktas, tėvynės išdavimu apkal-
tintas LDK didysis etmonas rusėnas Konstantinas Ostrogiškis
„Kronikon“ pateko -kaip taurus, išmintingas, narsus Lietuvos vals-
tybės gynėjas. Jis, M. Stryjkovskio nuomone, buvęs „antrasis ru-
sėnų ir lietuvių Hanibalas, Piras ir Scipionas“ (132, II 365—368,
380—381, 397).

Taigi renesansinė krašto istoriografija, nuosekliai skirdama tau-
tybės ir pilietybės sąvokas, reikalaudama paremti Lietuvos valsty-
bę etnine, sykiu ir kalbine, kultūrine piliečių vienove, susidūrė su
vargiai sutaikomais tikrovės prieštaravimais. M. Stryjkovskis ap-
nuogino dvi priešingas tautines valias, nuo seno besigrumiančias
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, atskleidė pačios prigimties
nulemtą jųdviejų įtampą... ir skatino sergėti valstybę kaip darnią
dviejų lygiateisių tautų — lietuvių ir rusėnų — politinę bendriją.

Ar būta tuo laiku bent teorinių galimybių įveikti šią renesan-
so minties apnuogintą prieštarą: suderinti tautinės lietuvių valsty-
bės idėją su imperinė LDK sąmone? M. Stryjkovskis nuo šio
klausimo traukėsi lenkiškon sarmatizmo ideologijon.

Nėra abejonės — Nesvyžiaus rankraštį, „Kroniką“ rašė Lietu-
vos patriotas, atvirai gynęs lietuvių tautos politinius ir kultūri-
nius siekius. Vis dėlto tarp XVI a. krašto poleminių darbų
M. Stryjkovskio kūriniai išsiskyrė savitu požiūriu į Lietuvos nū-

4* 99

dieną. Mozūrų humanisto duotas politinis valstybės brėžinys toli
gražu nesutapo su A. Rotundo „Lenko pasikalbėjime su lietuviu"
nužymėtomis lietuviškos ideologijos gairėmis. Kita vertus, esama
nemaža sąlyčio taškų tarp „Kronikos“ požiūrio ir S. Ožechovskio
publicistikoje išdėstytos lenkiškos politinės nuostatos.

Lietuvių kultūros gyveniman M. Stryjkovskis atėjo iš lenkų
bajorų, kurių tautinė sąmonė buvo aprėžta kelių ideologinių ak-
siomų. Visų pirma Lenkijos bajorija laikė save išskirtiniu ir pag-
rindiniu visuomenės luomu, tapatinosi su "lenkų tauta“. Prigimta
laisvė esanti bajorystės esmė ir brangiausias lenkų tautos turtas.
Laisvai renkama karalius, paklusnumas pačių nusistatytiems, o ne
valdovo primestiems įstatymams, neribota valdžia savo dvaro
valstiečiais - tai svarbiausios „lenkų laisvės“ ir „lenkų būdo" Zy-
mės (16, I 151—154). Kaip sykis šitokios tiesos skelbiamos anks-
tyvuosiuose M. Stryjkovskio kūriniuose, išsakomos „Kronikoje“.

Iš mozūrų poeto pirmųjų darbų, rašytų dar tarnaujant Lietu-
vos kariuomenėje, yra išlikusios eilės „Apie lenkų bajorijos laisvę,
kurios niekur kitur pasaulyje nerasi" („O wolnosci szlachty pols-
kiej, jakiej nie masz pod sloncem swiata,", 1572). Pasak
M. Stryjkovskio, Lenkuose negirdėti žodžių „sic volo", „sic iubeo"
(taip noriu, šitaip įsakau). Neišgirsi čionai nei „cuncta sub sunt
iudicio meo“ (visa nuo mano sprendimo pareina). Tai esąs Nero-
no ir kitų tironų balsas. Lenkijoje „joks karalius bajorų teisių
nelaužo“, kiekvienas — ir didis, ir mažas — savo laisvą pamatą
turi (ma swoj grunt wolny)". Laisvai, nemokėdami duoklių, len-
kai valdą dvarus. „Kitose karališkose valstybėse“ nesą panašios
tvarkos

Lenkija, šaunių riterių laiminga motulė,

Kuri nuo senų laikų lig šiolei šventoj laisvėj plauko,
Pranoksta visas šalis, plačiam pasauly esančias

Ir gilų okeaną supančias

(133, 605--606).

Greičiausiai šį kūrinėlį poetas bus sueiliavęs kaip dainą ginklo
draugams (108, 6). Matyt, tuo metu Maskvos pasienyje stovėję
Lietuvos kariai jautėsi esą ir „lenkų laisvės" gynėjai. Plačias Len-
kijos bajorų teises M. Stryjkovskis šlovino 1575 m. Krokuvoje iš-
ėjusioje poemoje „Apie Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės laisvę..." („O wolnosci Korony Polskiej i Wielkie-
go Ksiestwa Litewskiego..."). Lietuva šiame kūrinyje prapuolė

100

kaip savitos politinės sąrangos valstybė, — tapo „tobuliausios“
lenkų santvarkos kraštu. M. Stryjkovskio teigimu, laisvė esanti
„brangesnė nei auksas, nei visi brangakmeniai", o vergija — pati
didžiausia iš visų galimų blogybių. Laisvės meilė, greta patriotiz-
mo ir didvyriškumo, esanti svarbiausia lenkų tautos savybė (107,
45—46).

Bene išsamiausiai M. Stryjkovskio požiūris į visuomenės sąran-
gos, valstybės tvarkos dalykus išdėstytas „Dorybės pasiuntinyje“.
Lygu S. Ožechovskio darbuose, šioje poemoje skelbiama visuome-
nės kaip uždarų luomų samprata. „Dievas kiekvienam savas pa-
reigas skyrė" — ir nedera žmogui veržtis iš prigimties duoto so-
cialinio būvio. Dar biblinis Nojus tris savo sūnus trim keliais nu-
kreipęs: Semui — melstis, Jafetui — valdyti ir kariauti, o Cha-
mui — žemę arti prisakęs. Tad „neapsimesk, Chame, Jafetu, žiū-
rėk arimo!" — pamokslauja M. Stryjkovskis. Juolab kad nuo to,
kaip kiekvienas luomas savas pareigas atlikęs, tiesiogiai pareinanti
valstybės stiprybė. Sparta, Roma, Atėnai žlugę, kai juose luomai
pradėję maišytis. Lenkai — „mielieji sarmatai", poeto manymu,
jau iš protėvių esą :paveldėję triluomę santvarką, lėmusią jų ša-
lies galybę ir gerovę. Tiesa, sykiais šaunumas, „šlovės meilė" galį
kilmingųjų garbėn atvesti ir prastuolį, tačiau nieku būdu negali-
ma pateisinti šiandieninio lenkų visuomenės sumišimo, kai „visi
luomai vienan kamuolin susipynė":

Jau ir asilas nūnai leopardu vadinas,

Beždžionė nori būti liūto giminės...

M. Stryjkovskio įsitikinimu, Lenkija pajėgsianti išlikti, tik at-
sikračiusi iškreipto visuomeninio būvio, sugrįžusi prigimton triluo-
mėn tvarkon (132, II 481—492, 512—514). Taigi Vilniaus huma-
nistų A. Volano, A. Rotundo ginta teisinė luomų lygybė, atvira-
luomė visuomenė, M. Stryjkovskiui atrodė esą pačiai prigimčiai
prieštaraujantys, valstybei pragaištingi dalykai. .

„Dorybės pasiuntinyje" aiškiai išsakytas ir S. Ožechovskio
skelbtas „aukso laisvės" politinis siekinys. M. Stryjkovskio tikini-
mu, pamatinė „lenkų laisvės" sąlyga — bajorų valia renkamas
valdovas:

Sarmatai tuo visą pasaulį pranoksta,
Kad balsuoja už tą karalių, kurio geidžia.

101

Drauge su bajorais Lenkijos valdovas esąs paklusnus bendriems
įstatymams. Tad valstybę jis tvarkąs, ne savo labo paisydamas,
bet į visuomenės gerovę atsižvelgdamas (132, II 483).

Pamatiniai lenkiškos ideologijos teiginiai, nors ne taip katego-
riškai išdėstyti, išliko ir vėlesniuose — Lietuvoje rašytuose, krašto
istorijai skirtuose M. Stryjkovskio darbuose. Tiesa, mozūrų huma-
nistui nepavyko visiškai išvengti Vilniaus politinės minties povei-
kio: drauge su A. Volanu ir S. Budnu jis liaupsino A. Fričiaus-
Modževskio kūrinį, diegusį visuomenės kaip teisiškai lygių asmenų
bendrijos sampratą, „Kronikoje“ nesipiktino kitados Žemaitijoje
buvusia luomų lygybe, lietuvių bajorus kildino ne tik iš romėnų,
gotų, bet ir iš „prastuomenės“. Nesvyžiaus rankraštyje M. Stryj-
kovskis, lygu A. Rotundas, pagarbiai vertino paveldimą Lietuvos
didžiojo kunigaikščio valdžią. Pasak eiliuotosios istorijos, po
Traidenio nužudymo 1283 m. Kernavėn susirinkę lietuvių ponai
ketinę vainikuoti viešpačiu „teisėtą paveldėto
ją“ (retinta cit. — D.K.) Gintvilą Giedraitį ir, tik atsižvelgdami
į šio vaikišką amžių ir sunkią valstybės būklę, išsirinkę didžiuoju
kunigaikščiu išmintingą rūmų maršalą Vytenį (133, 218).
„Kaip prigimtą viešpatį" (retinta cit. —
D.K.) 1506 m. iškėlę lietuviai Kunigaikštystės sostan ir Žygiman-
tą Senąjį (133, 596).

„Kronikoje", greičiausiai paskutiniame M. Stryjkovskio darbe,
vėlei grįžtama prie lenkiškos laisvai renkamo valdovo idėjos, gin-
tos ankstyvuosiuose raštuose. Minėtam Kernavės rinkiminiam sei-
mui „Kronika“ suteikė visiškai priešingą politinę prasmę, nei Ne-
svyžiaus rankraštis. Seime kalbėjusį Traidenio sūnų vienuolį Ri-
mantą, arba Laurą, dabar M. Stryjkovskis priverčia šlovinti
"aukso laisvę". Pasak Rimanto, lietuvių tautos laisvę nuo tironi-
jos galinti apginti tik renkamo viešpaties valdžia. Traidenio sū-
nus, vienuoliu būdamas, atsizada paveldėto sosto ir prisako tau-
tiečiams: „Laisvieji žmonės, laisvai ir savo nuožiūra rinkitės savą-
jį viešpatį, kuris vis dėlto būtų naudingas visai jūsų valstybei..."
(132, I 328—329).

Kaip sumaniai lenkiška ideologija įvelkama lietuviško patriotiz-
mo kiautan rodo ir kitas „Kronikos“ paveikslas. M. Stryjkovskis,
perrašydamas lenkų istoriko Liudviko Decijaus (apie 1485—1545)
nupasakotą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Kazimierai-
čio vainikavimo sceną, įterpia paties sukurtą LDK maršalo Liu-
tauro Chreptavičiaus monologą (26, 84). Šis didikas, įteikdamas

102

Vilniaus katedroje naujajam valdovu „nuogą kalaviją? kalba:
„Šviesiausias kunigaikšti, mūsų išrinktasai valdove ir vade, priim-
ki šį kalaviją ir valdyk mus; atmink, jog Lietuvos sostan esi pa-
sodintas. Ir jei pats narsios širdies būsi ir riteriškam šaunumui
vadovausi, tai ši kunigaikštystė pranoks visas kitas ciesorystes bei
karalystes. (...) Pagaliau visų šios Didžiosios Kunigaikštystės luo-
mų vardu prašome tave valdyti ir teistine
pagal romėnišką teisę, kuri yra
laidinga, ne pagal čekišką ar vo-
išką, o pagal teisingą lietuvisš-

ą —- Vytauto pavyzdžiu (retinta cit. —
D.K.). Jeigu taip elgsies, tai būsi lygus kiekvienam karaliui, o
jeigų šį pamokymą ir patarimą atmesi, tapsi tiek“ savo, tiek ir
mūsų pražūties priežastimi“ (132, II 294). Taip „Vytauto pavyz-
džiui" M. Stryjkovskis suteikė visiškai priešingą prasmę, nei jos
būta M. Husoviano ir Mykolo Lietuvio raštuose. XVI a. viduryje
tvirtos monarcho valdžios ženklu buvęs Vytauto vardas „Kroniko-
je" tapo suderintas su „aukso laisvės“ apologetika: „vytautinę",
„lietuvišką“ valstybės tvarką M. Stryjkovskis atvirai priešino len-
kų bajorijos nekenčiamai „romėniškai teisei", šalies centralizmo
minčiai.

Su panieka „Kronika“ kalba apie italų humanistą Pilypą Kali-
machą (1437—1496) — lenkų karaliaus Albrechto dvariškį, kuris,
Romos imperijos patirtimi remdamasis, propagavo absoliutizmą,
stojo prieš neribotas bajorų privilegijas (151, 7). M. Stryjkovskio
nuomone, šis mokytas, bet „pakrikusio tikėjimo", „blogai patari-
antis" žmogus neigiamai veikęs valdovą ir pridaręs žalos Lenkijai
(132, II 303—304).

Taigi mozūrų humanisto požiūris Romos teisėn, sykiu ir mo-
narcho valdžios pobūdin, gerokai nutolo nuo A. Rotundo,
P. Roizijaus, A. Volano darbuose nusakytos „lietuviškos" politi-
nės nuostatos. „Kronikos“ skleista ideologija iš esmės kirtosi su
Vilniaus teisininkų pastangomis apsergėti savitą LDK valstybinę
sąrangą, atremiant ją „iš protėvių paveldėton“ romėnų teisėn.
M. Stryjkovskio atvirai pereita S. Ožechovskio stovyklon.
„Kronikos“ autorius diegė Lietuvos sąmonėn panslavišką sarmatiz-
mo ideologiją. Šios ideologijos tiesų santrauką pateikė jau „Dory-
bės pasiuntinys“. M. Stryjkovskis perėmė iš lenkų istorikų Marty-
no Bielskio (apie 1495—1575) ir Martyno Kromerio (apie
1512-1589) moksliškai išbaigtą renesansinę sarmatų teorijos sam-

103

pratą (148, 102—103). Sarmatais renesanso Lenkijoje laikyti ne
tik Vidurio ir Rytų Europos gyventojai, Jogailaičių valdomos
valstybės piliečiai — bajorai, bet ir slavų protėviai bei visos nū-
nai slaviškai kalbančios tautos. Nuo XVI a. vidurio sarmatizmas
ėmė įgyti imperialistinių, mesianistinių bruožų. Lenkai buvo skel-
biami visų sarmatų viešpačiais, turinčiais teisę į senąsias „slavų
imperijos" valdas. 1549 m. S. Ožechovskis tikino, jog Lenki-
ja — „ipsius Sarmatiae caput est ac regina". (visos Sarmatijos
sostinė ir karalienė) (148, 102, 105—107). Šitoks daugiaprasmis
sarmatizmo turinys yra būdingas ir M. Stryjkovskio raštams, vė-
lesniame — baroko — šimtmetyje formavusiems sarmatiškąją len-
kų bajorijos savimonę (39, 6—7).

Pasak „Dorybės pasiuntinio", „mieliems romėnams“ netekus
šaunumo, šlovės ir Dievo malonės, „vyriausiais Dorybės numylėti-
niai" šiandien tapę sarmatai. Nelygstamas jų narsumas buvęs at-
lygintas „laisve, teise, amžina šlove" — kuo „nūdien taip stebisi
prancūzai, italai, ispanai ir juodieji indai" (132, II 474—475).
Taigi sarmatai, M. Stryjkovskio įsitikinimu, esą Dorybės ir Dievo

Krokuvos miesto panoraminis vaizdas XVI a. pab.

104

isrinktoji tauta, sarmatų Lenkija — senosios Romos respublikos
šlovės ir laisvių paveldėtoja. .

Pritardamas M. Bielskio „Viso pasaulio kronikai" („Kronika
wszystkiego swiata", 1551) Lietuvos istorikas kildino sarmatus iš
karui ir valdžiai skirto Nojaus sūnaus Jafeto. Šio palikuonys,
„Dorybės pasiuntinio" liudijimu, surentę didžiulę Sarmatijos vals-
tybę, plytėjusią nuo Dono ligi Reino. Tuo metu, kai Augustas
Oktavianas valdęs iš Romos visą pasaulį, vien sarmatai ir skitai
jo valiai nepaklusę, laisvi išlikę. Lenkų protėvio Lecho imperija
550 m. aprėpusi ne tik Sileziją, Brandenburgą, Oderio ir Elbės
pakrantes, bet ir Rusios bei Prūsijos žemes (132, II 514—517). Iš
Lecho laikų Lenkijos retrospektyvos poemoje vertinami vėlesni lie-
tuvių ir lenkų santykiai. Krokuvos sostan sėsdamas, Jogaila,
M. Stryjkovskio teigimu, „grąžino Lenkijai (re-
tinta cit. — D.K.) Rusią, Poliesę, Podolę“ — legendinės sarmatų
imperijos valdas (132, II 522). Sėkmingai Sarmatiją stiprinęs ir
Žygimantas Augustas: jo išminties dėka lietuviai ir lenkai suėję
„šventon unijon", „amžinon brolijon". Šiandien trys „broliukai“
— Lenkas, Lietuvis ir Rusėnas, gyvendami dar niekad neregėtoje
santarvėje, atkuriantys senosios Sarmatijos šlovę. Tiesa, Lenkas
šioje šeimoje esąs vyriausias: tai iš jo Lietuva Gedimino laikais

kultūros išmokusi (prisiminkime — visai kas kita tvirtinama
„Kronikoje"“) (132, II 525—526, 531, 556). „Dorybės pasiuntinys"
nedviprasmiškai nurodo lietuvių tautos istorinę priedermę — „šlo-

vingon Sarmatijon", „sarmatų nacijon" įsilieti ir padėti lenkų va-
liai palenkti likusias rytų slavų žemes. Kaip sykis šitokiu požiū-
riu poemoje vertinamos lietuvių kovos su maskvėnais (132,
II 525).

Pamatinės lenkiškojo sarmatizmo tiesos skelbiamos ir „Europos
Sarmatijos aprašyme" pirmajame istoriniame M. Stryjkovskio dar-
be. Geografiniu požiūriu Europos sarmatams čia priskiriami „len-
kai, rusai arba rutėnai, lietuviai, mozūrai, prūsai, pomeranai,
maskvėnai, gotai, alanai, valakai ir totoriai, šiapus Dono gyve-
nantys" (38, 1). Nuginčijęs vokiečių istorikus, M. Stryjkovskis at-
ribojo sarmatus nuo germanų, lenkų protėviais laikė vandalų gen-
tį. Legendinė Lecho imperija, istoriko tvirtinimu, aprėpusi žemes
nuo Vislos iki Oderio; Silezija, Prūsija, Pomeranija, Brandenbur-
gas, Saksonija buvę jos provincijomis. „Pirmasis lenkų valdovas"
Lechas įkūręs Bremeno miestą ir palenkęs Lenkijai visą Germani-
ją (38, 3—8). Išskirtinis senųjų sarmatų paprotys — laisvi valdo-

105

vo rinkimai: Lenkijos karaliumi negimstama („Rex in Polonia
non nascitur") (38, 6). Lietuviai šiame M. Stryjkovskio darbe
įjungiami „sarmatų nacijon" ne tik geografine, bet ir politine
prasme: jie Stepono Batoro pavaldiniai, dvitautės Sarmatijos pi-
liečiai (148, 115—118).

Ankstyvųjų M. Stryjkovskio raštų mintys nuosekliai rutulioja-
mos „Kronikoje“. Lietuvių tauton čia žvelgiama kaip neatskiria-
mon sarmatų pasaulio dalin, Lietuvos likimas įpinamas Sarmati-
jos — lenkų valdomos slavų imperijos — raidon. Sarmatus „Kro-
nika" visų pirma tapatino su „slovakais" — slavais (132, I 95).
Nors etnolingvistiniu požiūriu lietuvių protėvius M. Stryjkovskis
ir atribojo nuo „slaviškos kalbos ir prigimties tautų", tačiau bib-
linės kilmės legenda lietuvius ir sarmatus suvedė vienin: sarmatai
ir „alanai, gepidai — lietuvių protėviai" radęsi „visi iš
vienos tautos (retinta cit. — D.K.), iš dviejų Jafeto
sūnų: vieni Gomoro, kiti Mosocho pagimdyti" (132, I 21). Vėles-
niais laikais politinėn vienovėn telkdamosi, slavų tautos kiek nu-
tolusios nuo giminaičių lietuvių. Nojaus anūko Mosocho, sarmatų
„tėvo ir patriarcho", valdžiai M. Stryjkovskis priskyrė tik slavis-
kai kalbančias tautas: maskvėnus, rusėnus, lenkus, voluinėnus, če-
kus, mozūrus, bulgarus, serbus ir chorvatus (132, I 19—20). Beje,
legendą apie Mosochą XVII šimtmetyje perėmė iš „Kronikos“
Maskvos istorikai ir, perdirbę ją imperinėn „Mosocho- Maskvos
teorijon", nukreipė prieš Lietuvos—Lenkijos valstybę. 1699 m.
maskvėnų autorius Timofėjus Kamenevičius Rvovskis jau tikino,
jog rusai ęsą šlovingiausia slavų tauta, sarmatų garbės palikuo-
nys — Maskvos kunigaikštis Mosochas valdęs ne tik visas slaviš-
kos prigimties tautas, bet ir Pabaltijo gyventojus: prūsus, Zemai-
čius, lietuvius, estus (188, 106—107, 113).

„Kronikoje“ net lietuvių kilmės iš romėnų teorija panaudoja-
ma baltų ir slavų. giminystei pagrįsti. Pirmojoje knygos dalyje,
matyt, bus radusios atgarsį Lietuvos-Lenkijos valdovo rinkimų
nuotaikos: dalis lenkų ir lietuvių bajorų, Henrikui Valua pabėgus
Prancūzijon, siekė iškelti valstybės sostan Maskvos didįjį kuni-
gaikštį kaip vieningos sarmatų tautos karalių (148, 108—109).
„Kronikos“ pirmuosiuose skyriuose M. Stryjkovskis pakančiai ap-
tarė politines Ivano Rūsčiojo legendas. Jo nuomone, jei šiandieni-
nis Maskvos viešpats teisingai kildinąsis iš Romos imperatorių gi-
minės, „tuomet tie kunigaikščiai [variagų kilmės Rusios valdovų
protėviai Riurikas, Senėjus ir Truvoras — D.K.| turėjo būti arba

106

Palemono ar Publijaus Libono — Romos kunigaikščio — palikuo-
nys, arba jo draugai, kurie į tuos šiaurės kraštus, kur šiandien
Žemaitija, Livonija arba Latvija ir Lietuva (...) atplaukė". Mat
rusų metraščiuose minima variagų žemė esanti ne kas kita, o -
Varagija — šalis tarp Italijos ir Prancūzijos, kadaise buvusi Ro-
mos provincija. Iš jos Baltijos pajūrin atvykę romėnai galėję Lat-
viją pavadinti Varagija — savo tėvynės vardu. Tarp šių „vragų
arba varagų“, M. Stryjkovskio spėjimu, greičiausiai rusai ir susi-
radę sau valdovus (132, I 114). Šitaip sarmatizmo ideologija tapo
suderinta su romėniškos lietuvių kilmės teorija: iš Romos atėję ir
Jogailaičių, ir Riurikaičių protėviai — Sarmatijos viešpačiai.
Sarmatų likimas „Kronika“ įrikiavo ne tik legendinius, bet ir
istorinius Lietuvos įvykius. Nors šiame M. Stryjkovskio darbe
Liublino unijos prasmė santūriai nutylima, tačiau visa lietuvių
tautos praeitis kaip suykis regima unijiniu, polonocentriniu žvilgs-

niu. Mozūrų humanisto šlovinama Lietuva — tai romantiškas
praėjusių laikų kraštas, Vytauto ir kitų jos didvyrių Zy-
giai — šaunumo pavyzdys „sarmatų riteriams“ (132, II 116).

Skirtingai M. Stryjkovskis vertino lietuvių ir gimtosios lenkų
tautos praeities darbus. Lenkijos istorija rašyta teisėjo ir kritiko,
savo tautos likimu susirūpinusio ir už jį atsakingo Zmogaus. Tė-
vynei nusikaltusiems lenkų valdovams „Kronikoje*“ negailima nei
kandaus sarkastiško žodžio, nei rūsčių prakeiksmų - (132, II 28,
47, 51, 153), lenkų tautą ištikusios nelaimės ne nutylimos, o ap-
raudamos (132, I 377—378, II 47, 72). Lenkijos istorija buvo
M. Stryjkovskiui sava, asmeniškai iškentėta. Lietuvių praeitį
„Kronika“ nusako perdėm panegirine kalba. Lietuvos istorija at-
veriama ne tiek už ją atsakingo šeimininko, kiek jai pataikaujan-
čio kliento žvilgsniu. M. Stryjkovskio ryšys su Lietuva — tai as-
ens ryšys su svetima istorija: ja romantiškai Zavimasi, bet joje
būti, gyventi neišgalima. Liaupsinantis „Kronikos“ žodis tarsi su-
kausto lietuvių tautos laiko tėkmę — savarankis jos gyvenimas
suskliaudžiamas tarp biblinių Jafeto žygių ir istorinių Liublino
įvykių... ir užverčiamas kaip gražių, | bet nesugrąžinamų laikų
knyga. A. Rotundo kurtas senosios Lietuvos — prarastojo ro-
jaus — mitas buvo atvertas rytdienon, priminė tautai jos prieder-
mę — sergėti nepriklausomą, tobulai Vytauto suręstą valstybę.
M. Stryjkovskis šį mitą meno kalba išdabino ir numarino poeto
atodūsiu. Lietuvos istorinį kelią „Kronika“ suvedė su Lenkijos
raida ir nukreipė bendron ateitin — slaviškon Sarmatų valstybėn.

107

XVI a. pradžioje Jono Visliciečio permestą lieptą tarp sarmatiz-
mo ir lietuvių kultūros M. Stryjkovskis sutvirtino istorijos mokslo
duomenimis ir nurodė Lietuvai kaip vienintelę jos tolesnio gyve-
nimo galimybę.

Renesansas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pažadino ne
tik lietuvių, bet ir rusėnų tautinę savimonę, subrandino politinės
slavų vienybės idėją. Pastebėtina, kad vieni įtakingiausių sarma-
tizmo ideologų Jogailaičių imperijoje buvo kilę ne iš etnografinės
Lenkijos, bet iš lenkų niekintų „žemesnės kultūros" giminaičių:
rusėnų (J. Vislicietis, S. Ožechovskis), mozūrų (M. Stryjkovskis).
Matyt, šių tautų inteligentija iš nuolat patiriamo tautinio menka-
vertiškumo jausmo stengėsi išsivaduoti, peršokdama imperinėn
sarmatizmo sąmonėn. Politinės ir kultūrinės „lygiavos“ siekiantys
rusėnai dažnusyk buvo stipria Lietuvos — Lenkijos valstybę vieni-
jančia, ' jos tautas unifikuojančia jėga. Ši ideologinė lenkų ir ru-
sėnų sąjunga tapo pastebėta Lietuvos patriotų. Štai 1558 m. bir-
želio 16 dieną datuotame paskvilyje rusėnui Valerijonui Protasevi-
čiui Šuškovskiui (1504—1579) be polinkio girtuoklystėn ir paleis-
tuvystėn prikišama, kad Vilniaus vyskupystę jam suteikusi jį „su-
panti lenkų gauja“. Kreipdamiesi į dabartinio vyskupo pirmtaką
lietuvių kunigaikštį Paulių Alšėniškį (m. 1555), nežinomi paskvi-
lio autoriai sielojasi: „Rutėnas, šventasis seneli 'Povilai, įsibrovė į
tavo rūmus..." (118, 41—43). .

Taigi, vertindami M. Stryjkovskio raštus ideologiniu požiūriu,
turime sutikti su A. Rogovo teiginiu: „Kronika“ — „nuostabus
slavų vienybės paminklas". Tik nederėtų pamiršti, jog slavų vie-
nytoja mozūrų humanistas laikė istorijos išrinktąją lenkų tautą.
Teisingai „Kronikos“ idėjinę kryptį yra nusakęs J. Bardachas:
„Stryjkovskis reprezentavo Lietuvos ir Respublikos sudėtin įeinan-
čių rusų žemių valstybinę idėją. Tai lėmė platesnis, bet vis dėlto
iš Respublikos regos taško einąs požiūris į slaviškų Rytų reika-
lus" (10, 74). Tačiau esama ir kitos tiesos: idėjiniu atžvilgiu
daugiabriaunis M. Stryjkovskio veikalas Lietuvoje visų pirma Za-
dino lietuviškąjį patriotizmą, palaikė krašto valstybingumo, kultū-
rinio savarankumo idėją. Prolenkiška „Kronikos“ pakraipa vargu
ar buvo išsyk Lietuvoje įžvelgta — juk jos nejuto ir tuometinis
lenkų skaitytojas, kaltinęs autorių tėvynės įžeidimu.

M. Stryjkovskio darbai pilnatvės siekusiai XVI a. lietuvių kul-
tūrai turėjo ne menkesnės svarbos, nei sarmatiškajam lenkų dva-
ios pasauliu. A. Maceinos žodį pasitelkę, galime tarti, jog

108

M. Stryjkovskis, kaip pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos au-
torius, pergalėjo lietuvių tautos „laiko laikinumą, metafizinę jo
slinktį nebūtin", išvadavo krašto sąmonę iš „nesugaunamos šmėk-
los" — slegiančio chaotiško buvusio laiko. „Kronikoje“ tautos
praeitis išties virto istorija — „sąryšingu laiku", sudabartinta,
įprasminta tikrove (83, 32).

M. Stryjkovskio darbai XVI a. Lietuvos kultūroje nuosekliau-
siai kėlė antropocentrinės Vakarų dvasios idealus — laisvą, savo
galiomis „žemiškojo išganymo" siekiančią asmenybę ir savarankią,
istoriniais žygiais savąjį buvimą įprasminančią tautą. Didžios
įtakos tolesnei lietuvių politinės minties raidai, Lietuvos savimo-
nei apskritai turėjo M. Stryjkovskio prikelta baltų tautų vienovės
samprata. Asmenine patirtimi ir renesanso moksliniais argumen-
tais paremta, ji prigijo ir buvo reiškiama XVI a. pabaigos, XVII,
XVIII a. lietuvių kultūros raštuose, plėtota romantinėje XIX a.
krašto istoriografijoje.* Jau M. Stryjkovskio laikais etninės baltų
vienovės minčiai atitarta Prūsų Lietuvoje. Labguvos klebonas Jo-
nas Bretkūnas (1536—1602) vokiečių kalba parašytoje „Prūsų
krašto kronikoje" („Chronicon des Landes Preussen Colligiert
durch Joannem Bretkium Pfarhern zu Labiau"), aukštindamas
„Senuosius prūsus“ kaip „šaunius žmones", priešindamas jų kuklu-
mą, dorumą, švelnumą, dosnumą „tironams ir garbėtroškoms sve-
" timšaliams", drauge nurodė ankstesniais amžiais buvusius glau-
džius prūsų ir lietuvių santykius (21, 29—30). 1591 m. iš spau-
dos išėjusioje lietuviškoje J. Bretkūno „Postilėje“ „miela Lietuva"
ir „Prūsų žemė" buvo vienaprasmės sąvokos (20, I, 63, 188; II,
379).

Sykiu „Kronika“ liko dalinė, neišbaigta lietuvių tautos istorija.
Lietuvos nubūtas laikas joje tapo įdabartintas, tačiau nepaverstas
tautos „testamentiniu palikimu" (A. Maceina) — įsipareigojimu
eiti savarankiu lemties užduotu keliu. Iš spaudos išėjęs M. Stryj-
kovskio darbas sugrąžino lietuviams praeitį, tačiau jų „ateities
ateidinti" nevaliojo (83, 32, 40). Tai tebuvo vienpusis, uždaras
tautos istorinis raštas. Jį atverti, Lietuvos laiką nepriklausomon
ateitin nukreipti tapo anuo metu pajusta tautinės sąmonės prie-
derme, esminiu barokan slenkančios krašto kultūros rūpesčiu.

* Taip D. Poška, įtikėjęs M. Stryjkovskio teigta baltiška polovcų kilme,
šių vardą tapatino su lietuvišku žodžiu „palaukis": polovcai esą laukuose
gyvenę lietuvių giminaičiai (101. 320). „Lietuvių tautai" žemaičius, sūdu-
vius, galindus, aisčius, jotvingius, herulus, prūsus, latvius, latgalius ir kur-
šius skyrė S. Daukantas, (27, II 31)

109

Meninis istorijos piešinys

„„„Kas nežino, jog epiškiems
poetams istorija pasitarnauja turi-
nio pagrindu? Jie, nuslėpdami vie-
na, pagražindami antra, suteikdami
istorijai, be abejo, kitokį atvaizdą,
sukuria iš jos poemą."

Julijus Cezaris Skaligeris (1484—1558).

Renesanso žmogus išvydo istoriją kaip savo paties dirbinį,
kaip asmeninės laisvės pasaulį — taigi atrado praeitį kaip esteti-
nę tikrovę. Mat „estetiškumas reiškiasi kaip savitas laisvės įsikū-
nijimas": „žmogus negali grožėtis tuo, prieš ką jis bejėgis" (174,
48). Istorija tapo suvokta kaip asmenybių drama. Tik personifi-
kuoti, herojaus „biografijon" įrašyti istoriniai įvykiai regėjosi esą
prasmingi (166, 37). Santykis su įasmenintu ir šitaip iš „praeities
miglos" išplėštu faktu virto estetiniu santykiu. Istorikas kūrė pra-
ėjusį pasaulį, vadovaudamasis ne tik apibrėžtomis politikos, eti-
kos, bet ir estetikos nuostatomis — žiedė istoriją kaip meno kūri-
nį. Istorinio veikalo rašymas gretintas su muzikavimo malonumu.
M. Stryjkovskio prisipažinimu, lietuvių kovas su totoriais jis
vaizdavęs „melancholijos pagimdytomis eilėmis, užuot liutnia
guosdamasis" (132, II 157). „Giesme liūdesį lengvinu..." — sakėsi
M. Husovianas istorinėje hagiografinėje poemoje „Šv. Hiacinto gy-
venimas ir darbai" (1525) (175, 145).

Meniškumas Lietuvos renesanso autoriams regėjosi esąs būtinas
istorinės tiesos atributas. Poetas, iškeldamas senovės įvykius iš
bendro, anoniminio žinojimo srities į suasmenintą, individualiai
kuriamo meno plotmę, suteikiąs praeičiai tiesą ir prasmę. J. Vis-
liciečio įsitikinimu, istorinė tautos savimonė nėra įmanoma be es-
tetinės atminties. Nors kronikos, liaudies pasakojimai ir minėję
Žalgirį, tačiau visą amžių „mūšio šlovė liko tamsos apgaubta,
nes poeto plunksna nebuvo apdainuota", teigiama „Prūsų kare“.
Poemos autorius jautęs pilietinę pareigą surinkti „vienon vieton
mintis iš knygų, kronikų, iš liaudies atminties apie didįjį žygį“ ir
hegzametro eilutėmis apsakyti visa „tiems, kas tėvynės meilę šir-
dyje nešioja (...), kad toks garsus žygdarbis nebūtų nutylėtas ir

110

dar dėl poetų nerūpestingumo" (175, 99, 109, 114). Patikima,
vertinga tėra išgyventa, asmenine patirtimi pagrįsta tiesa, — tei-
gė „senamadišku lietuviu" save vadinęs M. Husovianas „moky-
tiems" Europos vyrams (41, 29; 175, 148). Lietuvos istorijon
kaip paties sukurton ir asmeniškai išjauston tikrovėn kvietė skai-
tytoją M. Stryjkovskis.

Sykiu individualumo nuostata renesanso raštijoje dar išsiteko
tradicinės retorikos ribose. Lietuvos humanistų manymu, tautos
praeities faktai galintys įgyti vertę tik palenkti bendrajai Europos
meno tradicijai — aprašyti pagal Vakarų kultūrą valdžiusias reto-
rikos ir poetikos taisykles. Mat pati kultūra, renesanso žvilgsniu
žvelgiant, prilygo uždaram retorikos ratui. „Literatūra“ (littere)
humanistams buvo „ir jų etika, ir jų pedagogika, antropologija,
politologija, daugiu atvejų net jų religija, (...) jų istorinis ir kri-
tinis metodas". (169, 252). XVI a. žmogus, S. Averincevo paste-
bėjimu, dar nepajėgė prasimušti pro taisyklingai sustyguotų žo-
džių luobą ir atsiverti būties gelmei — jis tebebuvojo senovės re-
toriui būdingoje „normalios topikos „plokštumoje“ (163, 151—
152). Renesanso, lygu ankstesnių amžių, literatūroje visa, kas in-
dividualu, : „nebendra", galėjo rastis vien „kaip išdava pastangų,
nukreiptų į tai, kas bendra — į bendra, kaip visuotinai priimtų
baigtinių būties prasmių teigimą“ (183, 343-344). Asmenybinis
pradas humanizmo laikais augo kaip sykis „retorikos tankmėse“:
„tradicinėje retorikoje renesansinės kultūros žmonės ieškojo atra-
mos, kad galėtų būti natūralūs, kad taptų patys savimi" (169,
46, 52). į

XVI a. Lietuvos autoriai, kaip ir Vakarų humanistai, leidosi į
dialogą su „klasikine“ — graikų ir romėnų — antika. Šios rene-
sanso ir antikinio pasaulio „varžybos“, L. Batkino pastebėjimu,
vyko „tarsi bendroje plotmėje, esant vienodiems kokybiniams kri-
terijams, vieningai vertybių skalei" (169, 44). Tuometinė Lietuvos
kultūra rutuliojasi kaip sąmoninga ir gana išmoninga antikos sti-
lizacija.

Jau 1515 m. J. Vislicietis ėmėsi kurti „nacionalinę epopėją"
antikinio epo pavyzdžiu. „Prūsų kare" Jogailaičių istorija nukelia-
ma antikinės mitologijos pasaulin, pagal visas poetikos taisykles
įterpiama antikinės literatūros tradicijon. Greta Jogailos, Vytauto,
Kazimiero, Žygimanto Senojo poemoje veikia ir istorinėms asme-
nybėms tikrumu prilygstantys Olimpo dievai, pats poetas — ele-
gantiškas Apolono ir mūzų pašnekovas. J. Vislicietis Sarmatijos

111

istoriją rašo Marijos palaiminta, bet antikinės epo globėjos Kalio-
pės vedžiojama plunksna (96; 175, 116—128). E. Auerbacho iš-
brėžta takoskyra pasiremdami, galime sakyti, jog „išbaigtumą,
aiškumą dalykams suteikiantis" „homerinis stilius" šiame kūrinyje
nustelbia daugiaprasmį, žmogaus būties slėpinin nukreiptą, nutylė-
jimo įtampos kupiną „biblinį? pasaulio vaizdavimo būdą (165,
44). „Prūsų karo" personažų sielos pasaulis lieka neprasimušęs
pro herojinę epo patetiką, horizontalią didingų vaizdų plokštumą.
Kita vertus, J. Visliciečio dialogas su antika greičiau primena ne
lygiaverčių pašnekovų, bet paklusnaus mokinio ir autoritetingo
mokytojo santykius. Poetas „kultūringam" Vakarų pasauliui prisi-
stato kaip „barbaras sarmatas" — „šiurkščiu Lietuvos vardu" (ru-
di Lithuanam nomine) pavadintos žemės, „miškų krašte gyvenan-
čių lietuvių" dainius. „Aš gimiau beveik barbarų viduryje" (Ego
ipse paene in medio barbariae natus) — neslėpdamas menkystės
jausmo išpažįsta J. Vislicietis (175, 105—106).

Prieš Romos kultūros didybę nulenkia galvą M. Husovianas:
„Nūn aš į šiaurės miškus, neprilygdams romėnų poetams,/Bet pa-
sikliovęs menu, būdamas lenkas, einu" (41, 35). Sykiu „Giesmėje
apie stumbrą" jau suvokiamas ir esminis savo kūrybos kitonišku-
mas Vakarų atžvilgiu, pabrėžiamas savigarbos jausmas. Kreipda-
masis į išprususį Italijos skaitytoją, Lietuvos poetas oriai taria:
„Tu parašysi geriau, aš lanką tvirčiau dar įtempsiu, /Lygūs mes
būsim abu, nors ir skirtingu menu./ Bet svetimšalio eilių nepul-
kit, jei jūs neišmanot,/Skvarbūs yra, — nuostabu, — mano strėlių
smaigaliai" (41, 29).

Naujon plotmėn Lietuvos renesansinės literatūros ir antikinės
kultūros jungtį pakylėjo M. Stryjkovskio tekstai. Juose nebeliko
„šiauriečio barbaro" nusižeminimo prieš „mokytus“ Romos dvasios
paveldėtojus. Lietuvos istorikas be menkiausio kuklumo gretina
savo asmenį su evangelijų autoriais ir antikos poetais, bičiuliškai
šnekučiuojasi su Platonu, Tukididu, Ciceronu, Seneka, šių mintis
ir cituodamas, ir pateikdamas kaip savąsias. M. Stryjkovskis su-
vokia ir nesistengia nuslėpti savo pranašumo prieš „senuosius au-
torius": į juos Lietuvos istoriniuose veikaluose žvelgiama iš tuo-
metinėj Europoj sukauptos dvasinės patirties aukštumų. Be anti-
kos istorikų, poetų, geografų, filosofų rankraštinėje istorijoje ir
„Kronikoje“ gausu nuorodų į viduramžių teologų darbus, savo
meto enciklopedinius leidinius, pripažintų renesanso istorikų veika-
lus. M. Stryjkovskio kūrybos tyrinėtoja J. Radziševska teigia, jog

112

„Niekas iš amžininkų necitavo tokios imponuojančios bibliografi-
jos": abiejose Lietuvos istorijose paminėtas 121 vardas ar darbas,
leidžiąs nustatyti autorius. Tarp cituotų autorių esą nemaža to-
kių, kurių nieks kitas be M. Stryjkovskio anuometinėje Respubli-
koje nebuvo minėjęs (107, 106—128). Ši dažnusyk puikybės skati-
nama „erudicija“ sudarė rimtą prielaidą gerokai laisvesniam, kū-
rybiškesniam žvilganiui į antikinės literatūros paveldą, nei prieš
pusamžį parašytoje J. Visliciečio poemoje.

M. Stryjkovskio 1575—1577 m. Slucke sudėta eiliuotoji Lietu-
vos istorija daugiu atžvilgių atliepė klasikinius antikos literatūros
kanonus. Kaip Platono, Cicerono, Senekos darbai mozūrų huma-
nistui atrodė esą neišsenkantis išminties šaltinis, taip Homero,
Vergilijaus, Ovidijaus, Terencijaus eilės — neblėstantis tobulo me-
no pavyzdys. Lietuvių tautos praeičiai aprašyti jis sąmoningai
pasirinko iškilią herojinio epo formą: „žinau, kad didingi Homero
poezijos dalykai reikalauja ir didingų Marono ritmų" (133,
56—57). Sekdamas Homero ir Vergilijaus pėdom, M. Stryjkovskis
savąjį veikalą pradeda invokacija, kviesdamasis talkon Olimpo
dievus ir Helikono mūzas:

Padėkite lietuviškai šauniai pašlovinti
Tamsybėse paslėptus karingų riterių žygius!*

Marsas, Belona, Cerera, Neptūnas, Plutonas, Apolonas, Eolas
veikia Lietuvos herojiniame epe greta legendinių ir istorinių as-
menybių. Iš „Iliados“ ir „Eneidos“ citatų M. Stryjkovskis kuria
spalvingas batalines scenas, herojų dvikovų paveikslus. Eiliuotoje
Lietuvos istorijoje esąs žemaičių bajoro Boreikos ir siaubūno toto-
riaus „duellum" aprašymas, lenkų tyrinėtojo A. Sajkovskio paste-
bėjimu, tiesiogiai atliepiąs Vergilijaus personažų Dareto ir Entelo
grumtynes (125, 247—248, 133, 239—241). Iš „Eneidos“ siužeto
ataudų sudėstyta meniškiausia lietuviško epo dalis — poemėlė
apie Palemoną. Po pasaulį klajojantis, visą jo įvairovę patirti
siekiąs herojus, įžvelgtas literatūriniuose Odisėjo ir Enėjo paveiks-
luose, buvo artimas ir renesanso dvasiai, ir mozūrų poeto žmogiš-
kai prigimčiai, jo meninei individualybei. Pasak A. Sajkovskio,
Enėjo žygiai, „įvilkti į epinį Vergilijaus drabužį", tapo M. Stryj-
kovskiui „antrąja evangelija", vadovėliu, iš kurio šis mokėsi, vaiz-
duodamas analogišką Palemono odisėją. Lygu Vergilijaus Enėjas,

* Pomėžcie slawič dziejow zakrytych ciemnošcią
Krwawobitnych rycerzow, z litewską dzielnoscią! (133, 42)

113

Lietuvon keliaujantis Palemonas patenka su savo laivais baision
audron, karštai meldžia dievų pagalbos, užmigęs sapnuoja nuosta-
bias žemes, o jas pasiekęs medžioja, vėliau „malone nukariauja"
vietinius gyventojus (125, 243—246). Sykiu M. Stryjkovskio poe-
mėlėje apie Palemoną antikinės literatūros citatos susipina su se-
nosios lietuvių mitologijos motyvais. Krinta į akis paralelė tarp
Nesvyžiaus rankraštyje išplėtoto literatūrinio pasakojimo apie le-
gendinio Romos didiko kelionę ir lietuvių tautos sąmonėje įsišak-
nijusio mito apie Vilniaus įkūrimą. M. Stryjkovskio Palemonas,
po audros pasiekęs prie Elbės esančią Dytmarsijos žemę, kaip ku-
nigaikštis Gediminas, susapnuoja pranašingą sapną. Nakties regėji-
me pasirodę „namų dievai" praneša jam apie naują bėgliams
skirtą tėvynę:

Tai žemė, derlingais laukais išdabinta,

Ir maisto gausa niekas jai neprilygsta,

Regis, pati Cerera šičia gimusi būtų.

Apsupta prūsų, rusų, mozūrų ir lenkų

Slovinga, karinga valstybė, kurioje nuo senų laikų

Pilna šakotų, žvėringų girių.*

Palemono svitoje buvęs astronomas, lygu Lizdeika Gediminui,
isaisškina sapną kaip paklusti reikalaujančios dievo valios apreiški-
mą:

„nors neregėtas daiktas, tuose kraštuose italams gyventi,

Bet jei dievas mums tai per likimą teikia,

Turime dievui paklusti, ganėtinai klajojame,

Nedera niekinti to, ką duoda dievai.**

Tą pačią dieną, žaidžiančių delfinų lydimi, padedami Neptūno,
Eolo ir Febo, italai pasiekia „pažadėtąją žemę" (kaip darniai į
antikine literatūra ir lietuvišku mitu grindžiamą siužetą įpinamas
biblinis motyvas!):

* Jest ziemia roztogami wdzięcznymi ozdobna,

A hojnošcią žywnosci nie jest jej podobna,

I sama Ceres zda się w niej byč urodzona.

Prusy, Rusy, Mazury, Lechy ogrodzona.

Panstwo slawne, waleczne, w -ktorym Zz dawnych czasow

Galęzistych, zwierzami plodnych, pelno lasow. (133, 60)

„„acz niepodobna rzecz, Wlochom ty kraje

Osięsz, lecz iz to nam bog przez fata podaje,

Boga w tym musim sluchač, dosyč się shuchamy,

Przeto gardzič nie trzeba, co od bogow mamy. (133, 60)

114

*k

Iš tolo žalią -girią Palemonas išvydo,

Atskirą nuo jūros ir kranto kuprotais kalnais.
Balsu iš džiaugsmo sušuko: „Štai pažadėtoji žemė,
Mačiau, žėri jinai, dievų mums duota!"*

Vos „žemaičių krantan" išlipęs, Palemonas su vyrais, lygu ku-
nigaikštis Gediminas, išsiruošia medžioklėn:

„stumbrų ir elnių bandą pamatę,

Nudžiugo italų kariai:

Palemonas lanką išsyk su eikliomis strėlėmis nutvėrė
Ir nukovė tris anų bandų vedlius.**

Poemėlė apie Palemoną liudytų, jog renesansinė Lietuvos poe-
zija gręžėsi ne tik į graikų, romėnų, bet ir savą — lietu-
vių — antiką. M. Stryjkovskis ne tik stilizuoja antikinius Vakarų
tekstus, bet ir meniškai rutulioja, iš mito į literatūros plotmę
perkelia „pagoniškos Lietuvos" kūrybą. R. Batūros įsitikinimu,
„Kronikos“ autorius greta kitų istorinių šaltinių naudojęsis ir „se-
nais tautos padavimais" (13, 267) — jiems būdingus liaudies poe-
tinės kūrybos elementus renesansiniame, pagal „klasikinės“ antikos
pavyzdį sukirptame tekste išsergėdamas. Perimdamas iš Erazmo
Stelos Vaidevučio legendą, M. Stryjkovskis palieka tautosakinę
žmonių bendrijos ir bičių gyvenimo paralelę. Su liaudies kūrybos
detalėmis „Kronikoje“ perteikti pasakojimai apie Velykinį Algirdo
žygį į Maskvą, apie kunigaikščio Erdvilo kovas su totorių chanu
Kaidanu (48, 110—113). Ištikimybė antikinės literatūros tradicijai
M. Stryjkovskio darbuose gražiai sudera su dėmesiu lietuvių liau-
dies buičiai, papročiams, religijai, su patikliu atsivėrimu mitologi-
nei Lietuvos erdvei. Šitaip mitinis pasakojimas apie Gedimino
sapną Nesvyžiaus rankraštyje papildomas gana detaliu etnografi-
niu krašto piešiniu ir paverčiamas meniškai isšbaigta poemė-
le „Apie senųjų Trakų ir Vilniaus įkūrimą":

* Z daleka Palemon las obaczyl zielony
Z morza i brzeg gorami krzywo ogrodzony.
Krzyknie gtosen z radošci: „Onož obiecana
iai Ziemia się, widzę, šwieci nam od bogėw dana!" (133, 61)

Na brzeg žmodski przyszedwszy, ujrzą žubrėw stado
I jeleni, ktoremu wojsko wloskie rado.

Palemon wnet luk porwa! z prędkimi strzalami

I ubil trzech, co byli onych stad wodzami. (133, 63)

115

O Gediminas matu savąjį miestą apeina,

Žymėdamas sienas ir statytinų vartų vietas,

Sykiu prekybai, pirklystei turgavietės matuoja bei permatuoja,
Ir ramybę įstatymais tvirtina.

Po to tamsią girią namų dievams ir Vulkano griaustiniams
Paskyrė toj vietoj, kur dirbtuvės šiandien.

Mat ten žalčių daugybės būta, kuriuos jie garbino,

Ir kiekvienas pienu penėjo savo namuos.

O drauge ir amžiną ugnį pašventė tiesiems dievams,

Ir kunigus pristatė, kad šie ją kurstytų nuolat.

Ir taip pat dešimtinę nuo visų dalykų paskyrė.

Šitaip šaunų Vilnių šaunus Gediminas įkūrė.*

M.Stryjkovskis itin dėmesingas herojinei lietuvių liaudies poezi-
jai, istorinėms epinio pobūdžio dainoms (48, 118—128, 134). Be
„Kronikoje“ pateiktos užuominos apie Pajautos raudą, dainų apie
Daumantą bei Gurdą Gentvilaitį nuotrupų, Nesvyžiaus rankraštis
duoda dar du sklandžius lietuviškus dvieilius. Poemėlėn apie
Šventaragio laidotuves įterpiama lietuviškos gedulingos giesmės

dalis:

Kunigos Suntorogos Wakies Musiei iodos
Geros buhai rycerzos musiei linkos godos.

(133, 208)

Šiandienos kalba persakytos šios eilutės skambėtų šitaip: "Ku-
nige Šventaragi, mušei juodus (piktus) vokiečius,/Geras buvai ri-
teris — mušei lenkus, gudus". Kitoje eiliuotosios istorijos poemė-
lėje — „Triumfai ir pagoniškos aukos dievams už pergalę“ — pa-
sakojama apie religinę iš mūšio grįžusių Kęstučio karių šventę.
Užvedę ant laužo raitą kryžiuočių riterį, lietuviai šaukę:

* Zaš Gedymin obwodzi rediem miasto swoje,

Znacząc mury i gdzie bram zakladač podwoje,

Dla targow i kupiectwa rynki tež rozmierza,

I prawa ustawuje pokoju, przemierza.

Las potym ciemny bogom poswigcil domowym

W tym miescu, gdzie dzis warsztat, gromom wulkanowym,
Bo węžow wielkošė byla tam, ktore chwalili,

A každy w domu swoim mlekiem ich karmili.

K“ temuž zas ogien wieczny tym bogom pošwigcil

I kapltany przystawil, by się zawždy niecil.

Dziesigciny od wszystkich rzeczy tež fundowal.

Tak Wilno slawne slawny Gedymin zgruntowalt. (133, 235—236)

116

„O dziewule musu,
Plah posis sytu wakiu zinei grechu iussu!

(133, 284)

Šios apeiginės formulės nūdienis vertimas, regis, būtų toks: O
dievuli mūsų,/Plak (posis?) šitą vokietį, žinai jų nuodėmę."
J. Tumelio manymu, šiuodu intarpus M. Stryjkovskis greičiausiai
bus paėmęs iš jau anksčiau lietuvių kalba sukurtų eiliuotų tekstų
(146, 127).

XVI a. Lietuvos istorinė literatūra tarsi mėgino surinkti lietu-
vių herojinės poezijos likučius. Iš mitinio laiko prikelta krašto se-
novė, sykiu ir lietuvių kūrybos dvasia, M. Stryjkovskio darbuose
pagarbiai įterpiamos į bendrąjį Vakarų kultūros raštą. Nesvy-
žiaus rankraštyje ir „Kronikoje“ itin dažnas renesanso literatūrai
būdingas palyginimas, brėžiąs paralelę tarp vaizduojamų įvykių,
asmenybių ir antikinės mitologijos, literatūros, istorijos bei „su-
kultūrinto", nušventino Biblijos teksto. Veik visiems svarbiau-
siems lietuvių tautos praeities įvykiams, iškiliausioms istorinėms
asmenybėms M. Stryjkovskis atranda net po keletą atliepinių an-
tikos kultūroje ar Šventajame Rašte. Pasak eiliuotosios istorijos,
is Italijos atvykus; Palemoną lietuvių gentis sutikusi su didžia
meile — tarsi Didonė Enėją (133, 63). Komato vedami jotvingiai
zuvę nelygioje kovoje su lenkais — kaip spartiečiai ties Termopi-
lais (132, I 302). Žiauriai tarsi Neronas keršijęs Vaišvilkas tėvo
Mindaugo žudikams (132, I 300). Senovės lietuviai taip suvokę
savąją dievybę, „kaip atėniečiai nežinomą Dievą". Jie deginę mi-
rusiųjų palaikus, lygu graikai ir trojėnai Homero „Iliadoje“ (132,
I 308—309). Šventaragio slėnyje „lietuviai kunigai" kurstę amži-
nąją ugnį, atliepdami Romoje buvusį deivės Vestos kultą (132,
I 370). Lygu žydai prie Babilono upių sėdėdami ir verkdami Sio-
ną minėjo, šaukęsi lietuvių pagalbos kryžiuočių pavergti žemaičiai
(132 I 359). Gedimino sapnas primena M. Stryjkovskiui biblinį
Egipto faraono sapną, medyje paliktas ir erelio išaugintas Lizdei-
ka — vilkės išpenėtus Romulą ir Remą, meškos išauklėtą Priamo
sūnų Parį, bičių globotą Saturno sūnų Jupiterį. Lietuvių Zynys
gretinamas su Biblijos išminčiais Juozapu ir Moze, su Ciceronu ir
kitais Romos augurais (132, I 370—373). Kaip Scipionas pergalė-
jęs neįveikiamą Hanibalo kariuomenę, taip Algirdas su Kęstučiu
atrėmę Lietuvon traukusius visos Europos riterius (132, II 24).
Su Ulisu, Nestoru, Diomidu, Karpidonu, Achilu, Ajaksu lygina-
mas Kęstutis (132, II 36, 53, 62, 65). Hanibalui, Scipionui, Pi-

117

rui, Jugurtai prilygęs Algirdas (132, II 56—57). Vytautas ir Jo-
gaila bičiuliavęsi jaunystėje tarsi Jonatanas su Dovydu (132,
II 61). Kaip graikai Troją, taip Kęstutis, šieno vežimuose karius
išslapstęs, užima Jogailos valdomą Vilnių (132, II 63). Šie ir kiti
palyginimai įrašė ikikrikščionišką Lietuvą ir visą istorinį lietuvių
tautos likimą senojon (ir tuometinėn) Europos kultūron. „Pago-
niška Lietuva" renesanso herojiniame epe tapo antikine Lietu-
va — kultūros atžvilgiu identifikuotu, Vakarų Europai savu pa-
sauliu.

M. Stryjkovskio istoriniai darbai, lygu europinė renesanso lite-
ratūra (Bokačas, Vijonas, Rable), kaip lygiateisius kultūros teks-
tus suliejo vienin dvi skirtingas menines tikroves — tautosaką ir
klasikinę antiką, šiuosyk atliepusias dioniziško siautulio ir apolo-
niškos tvarkos pradus (140, 80—81, 297). Nevaldoma slėpininga
liaudies kūrybos stichija dažnusyk sulaužo retorinį pasaulio api-
brėžtumą, jo semantinį uždarumą. Patetiškais potėpiais tapoma
Lietuvos istorija susieina ir su universaliu tautos mito laiku, ir
su kasdiene jos buitimi, tiesiogiai susiliečia su stebukline fantazi-
jos, prasimanymo erdve.

M. Stryjkovskio kūriniuose išliko sveika lietuviška „metraštinė
tradicija" — ji susipina „su gyva, kartais net vulgaria liaudies
leksika" (162, 157). Poezijon prasimuša neišdailinta anuometinės
kalbos įvairovė: kasdienės šnektos intonacijos, tarmybės, lituaniz-
mai, rutėnizmai, orientalizmai (58, 6, 84—85). Nevengiama
šmaikščių, sykiais drastiškų frazeologizmų, liaudies patarlių, prie-
žodžių, lietuviškai atpasakotų anekdotų, makaroninio kalbėjimo
(162, 157—158). Į Gedimino įkurtą Vilnių supuolę žmonės „tarsi
ereliai prie dvėselienos" (132, I 372). Mykolą Glinskį Maskvos di-
dysis kunigaikštis „tuščiomis viltimis penėjo" (132, II 376). „Sena
boba" Lenkijos karalienė Elžbieta šokusi puotose tėvynei pragaiš-
tingų metu (132, II 51). Nors dėl žmonos Julijonos Algirdas ir
buvo apsikrikštijęs, „vis dėlto šviežia oda, smirdančių taukų prisi-
traukusi, senąja yda dvokė" (132, II 14).

Prie liaudies pasaulėjautos, mitinės mąstysenos M. Stryjkovskį
artino jo skelbiamas „renesansinis panteizmas". Istorinė tikrovė
mozūrų humanistui atrodė esanti kupina lemtingų magiškų zenk-
lų, visuomenės gyvenimas veikiamas slėpiningų antgamtinių galių.
Žemėje šeimininkaujanti anapusė lemtis, beveidis Dievas kalbantys
žmogui stebuklų kalba. Istorikas privaląs ją išgirsti ir stengtis
perprasti. „Stebuklas" (cud) — neatskiriama vaizduojamo pasaulio

118

dalis, savo kraupiu tikrumu, gluminančiu alogiškumu dažnusyk
sutrikdanti sklandų retorinį M. Stryjkovskio kalbėjimą. Štai Šven-
taragiui Lietuvoje viešpataujant, lenkų bajorė Margarita pagim-
džiusi 36 vaikus, kita — net 60. Tuo pat metu pasaulį išvydęs ir
septynių kojų, dviejų galvų veršis su šuns dantimis. Silezijoje tą-
syk upėmis tris dienas „kraujo vanduo" tekėjęs, Micholovo kaime
tris dienas krauju liję (132, I 307). Šiurpi žinia išmuša iš vėžių
orų metraštinį pasakojimą apie Šventaragio vaikaičių žygius: Kro-
kuvos žemėje tuo laiku gimęs kūdikis, kuris vos dviejų savaičių
sulaukęs, ėmęs kalbėti apie būsimą totorių antpuolį (132, I 313).
Apie totorių grėsmę Lietuvai praneša ir danguje sušvitusios ko-
metos (132, II 271). Jogailai neteisėtai trečiąsyk vedus „našlę, se-
ną Pileckių giminės bobą, savo krikštamotę" Elžbietą Granovską,
jo vežiman kaip Dievo rūstybės ženklas trenkęs „perkūnas iš
giedro dangaus" (132, II 156). Vilniaus vyskupo Alberto Taboro
ištartas teisybės žodis paraližavęs didijį kunigaikštį Aleksandrą
(132, II 325), o netrukus žemėn nukritusi kometa paskelbusi ir
apie greitą šio valdovo mirtį (132, II 338). Šitaip už vaizduoja-
mų Lietuvos istorinių įvykių atsiveria jokia retorika, jokia poeti-
ka neužkalbamas grėsmingas antgamtės slėpinys.

M. Stryjkovskis savo darbuose apsako tuo laiku Lietuvoje, Že-
maičiuose, Livonijoje, Kuršiuose, Prūsuose regėtas senąsias religi-
nes šventes, atkreipia dėmesį į apeigų metu liaudies atkuriamą
maginį ryšį su gamta, su antikinėmis krašto dievybėmis. Į rene-
sansinį Lietuvos istorijos raštą mozūrų poetas atvedė tautą, išser-
gėjusią senąjį mito pasaulį. XVI a. lietuviai savon istorijon įžen-
gė drauge su garbinamais žalčiais, aukojamais ožiais, „velniu
Pušaičiu", „žemės žmonėmis Parstukais", „šventaisiais“ Ziemieni-
ku, Pergrubriu (132, I 147-150; 133, 236—237. Palangoje
M. Stryjkovskis matęs aukštą kalną, kurį „taip pat ir šiandien
žemaičiai ir kuršiai vadina šventos Birutos (swigtos Birutos)" kal-
nu, kuriame „dar lig šiolei švenčiamos jai skirtos šventos iškil-
mės, ten, toje vietoje, kur ir katalikų kunigas užvažiuoja ir iš
žvakių bei aukų nemažą pelną susirenka, nors nesvarsto kaip tas
aukas Dievas priima, mat toji Biruta buvo pagonė" (132, II 44).

Liaudies kūrybą bei papročius apimąs M. Stryjkovskio meninis
piešinys paklūsta herojinio epo poetikai. Lygu vėlyvieji klasikiniai
Europos epai, renesansinė Lietuvos istorija parašyta nebe mito ar
pasakos, bet politinės istorijos kalba. Istorinius padavimus ir le-
gendas savin suėmęs epinis pasakojimas yra įgijęs konkretų geo-

119

grafinį, istorinį, etninį foną (182, 79, 288). Sykiu šiame pasakoji-
me išlieka gyvos ir ankstyvosios mitinės struktūros. Nemaža Ne-
svyžiaus rankraščio ir „Kronikos“ herojų turi aiškią „mito lieka-
ną": bambagyslė, siejanti juos su mitiniais „pirmaisiais protė-
viais — kultūriniais herojais demiurgais“ dar nėra nutrūkusi.
Kaip M. Husovianas Vytautą, taip M. Stryjkovskis Gediminą,
Kęstutį paverčia „tautos tėvais“, jos būties pagrindų rentė-
jais — suteikia jiems išskirtines mito herojų priedermes. Kita ver-
tus, Lietuvos istorijos veikėjais tampa legendų ir mitinių pasako-
jimų personažai. Istorinės bei XVI a. asmenybės M. Stryjkovskio
tekste natūraliai susiejamos su esminiais tautinės sąmonės žen-
klais — mitologiniais vardais ir įvykiais. Iš erelio lizde rasto Zy-
nio Lizdeikos išvedamos tuometinėje Lietuvoje įtakingos Astikų ir
Radvilų giminės (133, 238), iš žemaičių galiūno Boreikos — Kat-
kevičiai (133, 242), į mitinį Palemono, Kerniaus, Pajautos, Šven-
taragio pasaulį atremiama krašto viešpačių Gediminaičių genealo-
gija, istorinę galybę Lietuvai suteikęs Vytautas — pagonių žynio
Kęstučio (133, 284) ir „šventos Birutos" sūnus. Grėsmingų mito
antiherojų provaizdį yra išsaugoję neigiami Nesvyžiaus rankraščio
personažai: dvikovon su lietuvių kariais stojęs totorius ar vokiečių
riteris, savo išvaizda panešėję į Ciklopą, Sicilijos siaubūną Polife-
mą (133, 239, 270). Šitaip M. Stryjkovskio tekstai sumitina vaiz-
duojamą tikrovę. Istorijai ir dabarčiai tarsi suteikiamas mito uni-
versalumo, amžinumo matmuo.

Lietuvos istorija, lygu herojinis Europos epas, poetizuodama
iškilią karžygio asmenybę, sykiu išsergsti darnius, neantagonisti-
nius jos santykius su etniniu kolektyvu. Šie santykiai, pasak
E. Meletinskio, ir „sudaro epo ypatingą savumą ir aukščiausią
grožį" (182, 289). Herojinis pasakojimo patosas sutampa su tauti-
niu, patriotiniu patosu. M. Stryjkovskio herojų biografijos atita-
ria lietuvių tautos istoriją. Mat herojai — tautos likimo kūrėjai.
Jų individuali esatis dar nėra visiškai atšlijusi nuo bendrų kolek-
tyvo jausmų, minčių, veiksmų. Mindaugas, Vytenis, Gediminas,
Algirdas, Vytautas veikia drauge su Lietuva — drauge nusideda
dangui, drauge grumiasi su fortūna.

M. Stryjkovskio kūryboje puikiai sudera individualus — heroji-
nis ir kolektyvinis — epinis pradai. Joje, kaip ir tradiciniame
epe, tebeviešpatauja statinis—plastinis principas. Pagrindiniu vaiz-
davimo objektu išlieka veiksmas (182, 113).

Taigi Lietuvos istorija savo užmoju prašoko ir įprastas tuome-
tinės istoriografijos, ir herojinės renesanso poemos ribas, įgijo vė-
lyvojo tautinio epo lytį. Beje, išskirtine, tautą išganyti valiojan-
čia savo darbo galia šventai tikėjo pats M. Stryjkovskis. Kaip
pamatinį lietuvių tautos tekstą sutiko „Kroniką“ pirmieji jos
skaitytojai — panegirinėmis eilėmis atsišaukę Lietuvos humanistai.
Nesvyžiaus rankraščio ir „Kronikos“ pasirodymas sutapo su kriti-
niu lietuvių tautos gyvenimo metu — pirmuoju sąmoningai su-
voktu valstybingumo nuopuoliu. Eižėjančios dabarties gniuždoma
tautinė sąmonė ieškojo amžinų savo buvimo ženklų, universalių
savo būties dimensijų. Drauge XVI šimtmetis — tai lemtingas
kultūrinės ir politinės lietuvių tautos konsolidacijos laikas, kuriam
būdingas siekis laimėti Lietuvai lietuvišką valstybingumo lytį.
M. Stryjkovskio darbams kartu su kiek vėliau pasirodžiusia
J. Radvano „Radviliada“ kaip sykis ir buvo skirta atstoti pasi-
gestąjį herojinį tautinį epą.

Siedama antikinės retorikos bei poetikos tradiciją su liaudies
kūryba, Lietuvos istorija sykiu gebėjo išsergėti išskirtinį XVI a.
teksto pobūdį: ji tapė praeities paveikslą, visų pirma remdamasi
renesanso estetinėmis nuostatomis. M. Stryjkovskio darbuose susi-
pynė dvi nuo J. Visliciečio ir M. Husoviano laikų Lietuvos poezi-
Joje gyvavusios meninio tikrovės vaizdavimo tendencijos: „realisti-
nė", siekianti perteikti gyvenimo konkretybę, išorinį pasaulio spal-
vingumą, ir „klasicistinė“, gyvenimą schematinanti, stilizuojanti,
mėginanti jį įsprausti į paveldėtus iš antikos literatūrinius kano-
nus (175, 180). Savo pažiūromis į poezijos meną „Kronikos“ au-
torius daugiu atžvilgių pritapo prie XVI a. krašto poetų, neigia-
mai vertinusių fikciją literatūroje, retoriniam puošnumui priešinu-
sių asmeniniu patyrimu pagrįstą gyvenimo tiesą — skelbusių savi-
to „renesansinio realizmo" (186) principus. Ne mokytos gražbylys-
tės, bet „girios vyrui" priderančios teisybės sakėsi poezijoje siek-
siąs M. Husovianas: „Aš jau dalykų tikrų su pasakom čia nemai-
šysiu" (41, 55). „Pagal savo paprastumą visiems prastuoliams",
kurie „išmoko geriau kardu silogizmuoti, ietimi argumentuoti
(-..), nei lotyniškai disputuoti", geidė „Dešimtmečiame pasakoji-
me" kalbėti A. Rimša. Jis atsisakęs poemoje minėti Herkulį,
„trojėną Hektorą", „graiką Achilą" ir kitus „svetimų kraštų vy-
rus": „Pasakoju apie tai, ką mūsų akys matė"; „Aš rašiau kaip
sugebėjau, bet visa teisingai" (117, 1—2, 88). Nuo poetų, rašan-
čių fantastinėmis, tikrovės neatitinkančios mitologijos temomis,

121

Andriaus Rimšos „Deketeros akroama..." (Vilnius, 1585) titulinis pusl.

122

atsiribojo J. Radvanas: „Radviliados" giesmių dėl neteisybės ne-
galėsiąs apkaltinti „joks amžius" (60, 285—287). „Realistinės poe-
tikos" tiesas dėstė Stepono Batoro rūmų poetas „prūsas“ Danie-
lius Hermanas: poemos „Maskvėniška Steponiada" („Stephaneis
moschovitica", 1582) pratarmėje skelbiama, jog rašytojo pareiga
rūpintis ne „literatūrine iškalba", ne išmone, bet vien tiesa (91,
114—119).

Ištikimybę realistiniams mimetizmo principams išsako ir
M. Stryjkovskis. Poemoje „Šlovingiausias atvykimas į Krokuvą“
jis atstumia Apolono ir Helikono mūzų pagalbą, tariasi rašysiąs
paprastai („s prostu"), nes „paprastumo tiesa reikalauja". Kūri-
nyje autorius žada pasakoti ne apie antikos dievų nuotykius, bet
apsakyti vien tai, ką savo akimis matė. Lietuvos istorikas smer-
kia tuos poetus, kurie „žodžių puošnumui pirmenybę teikdami, iš
kelio išklydo". Tai esą buvę „vien žodžių, o ne dalyko istorikai".
Priešingai aniems gražbyliams, jis pats aukojąs retoriką faktui:
„Ne eilių paisau, bet istorinės tiesos,/Nes tiesa Sarmatijoje nuo
seno yra gerbiama“ (132, II 444).

Šis M. Stryjkovskio išpažįstamas gyvenimo tiesos siekimas,
nieku būdu neprieštaraudamas iš esmės retoriniam jo darbų po-
būdžiui, konkrečiai pasireiškė stipriu asmeniniu įsijautimu į vaiz-
duojamus įvykius, sasotišku herojinės Lietuvos praeities subuitini-
mu, sujausminimu, suasmeninimu.

Renesanso istorinė literatūra lygu antikinė brėžiamo praeities
paveikslo vidurin iškėlė žmogaus asmenį. Tačiau tai buvo re is
antikos filosofijos pažįstamas savo poelgius valdąs, intelekto galia
likimą kuriantis žmogus. Humanizmas atvėrė ir pasaulio istorijos
vadžias įdavė krikščionybės suformuotai asmenybei — aistringai,
impulsyviai būtybei. Istorija nūnai tampa žmogiškų aistrų Istorija
(177, 57). Nežabotas jausmas suvokiamas ne tik kaip būtina
žmogaus prigimties išraiška, bet ir kaip žmogiškos pilnatvės, gro-
žio apraiška.

M. Stryjkovskio pasakojimas — ekspresyvus, emociškai niuan-
suotas. Viešai rodomas jausminis autoriaus ryšys su praeities he-
rojais — jo asmeninės simpatijos ar antipatijos. Lietuvos senovė

apgobiama pasakotojo ilgesiu, rūpesčiu, meile. Autoriaus kalboje
nevengiama atodūsių, tiesioginių kreipinių į istorines asmenybes.
Gretindamas Vytauto valstybę su „apverktinus laikus" išgyvenan-
čia XVI a. Lietuva, M. Stryjkovskis ne kartą šūkteli: „O Vytau-
te, kad prisikeltum tu šiandieną su savo laikais!" (132, II 123,

123

157). „Mielas“ (mily) — šiuo epitetu istorikas dažnusyk išsako
savo požiūrį į antikinės Lietuvos didvyrius. Lenkų literatūros is-
toriko J. Kžižanovskio pastebėjimu, „Kronikos“ autoriui būdingas
„romantiškas santykis“ su krašto praeitimi (69, 177), vėliau at-
lieptas A. Mickevičiaus, J. Kraševskio kūryboje.

M. Stryjkovskiui, lygu ankstyvajam A. Mickevičiui, „senoji
Lietuva" daugiu atžvilgių buvo tikrovėje pražuvęs ir vien dainoje
atgyjantis pasaulis. Tautos šlovė ir garbė nesyk regėjosi esančios
„visiškai praeityje“. Nesvyžiaus rankraštyje mėginama tiksliai nu-
rodyti nykios šiandienos pradžią — tai paskutinio Kęstutaičio
mirtis. Dramatiškas pasakojimas apie Lietuvos valdovo Žygimanto
nužudymą 1440 m. Trakų pilyje užsklendžiamas nelinksmu api-
bendrinimu: „Baigėsi lietuviška dinastija anų šlovingų kunigaikš-
čių,/Kurie: nuo seniausių laikų iš eilės sostan sėdos,/Iš savos gi-
minės kilę visad šauniai viešpatavo,/Lietuvis savo Lietuvą valdė,
svetimų nepažino./ (...) Jogailos giminės antragymiai sūnūs/Virto
lenkų karaliais, o kiti/Kunigaikštystės įpėdiniai tapo šių pavaldi-
niais" (133, 422).

M. Stryjkovskio herojai — atviros aistros žmonės, netramdan-
tys pykčio ir įniršio, nesidrovintys ašarų. Krenta į akis nepapras-
tas jų asaringumas. Lietuvos kunigaikščiai, buvę orūs, majestotiš-
kų mostų ankstyvųjų metraščių didžiavyriai, M. Stryjkovskio ver-
čiami be paliovos lieti ašaras. Štai Kęstutis, Vilnių iš Jaunučio
atėmęs, „verkdamas, puldamas ant kelių ir meiliai prašydamas,
skyrė Algirdui šią garbės ir šlovės pirmenybę" (132, II 3). „Verk-
damas" „senelis Kęstutis, antras Lietuvos Ulisas ir Nestoras"
meldžia sūnų Vytautą patikėti Jogailos klasta (132, II 62). Visko
netekęs „vargšas Švitrigaila" vyksta Krokuvon prašyti brolio ka-
raliaus ir Lenkijos ponų „ramaus kampelio senatvei" Lietuvoje,
tačiau valdovas išveja jį — „ašaromis verkiantį" (132, II 197).
Ne vien krauju, bet ir ašaromis nulaisto M. Stryjkovskio herojai
Žalgirio lauką. Prieš mūšį karius išrikiavęs Jogaila kreipiasi į
Dievą — „nuo verksmo dusdamas"“. Jo ašaringos maldos klausy-
damiesi „visi taip pat verkė": „Tą patį Vytautas ir mozūrų ku-
nigaikščiai darė" (132, II 129—130; 133, 350). Ir po kautynių
Lenkijos karalius „verkdamas dūsavo, sumuštų kryžiuočių gailėda-
mas" (132, II 138). „Ašaros lūpomis ir skruostais sruvo" mirties
mūšyje išvengusiam Kazimierui Jogailaičiui (133, 486).

Žmogaus gyvenimas humanizmo literatūroje įgyja nepakartoja-
mos, individualios dramos pobūdį. Mat Vakarų kultūrai neten-

124

kant viduramžiško būties visumos jausmo, „Kristaus drama liovė-
si būti visuotine drama, indu, į kurį suteka visų žmonių likimai;
istorija įgyja dramos lytį, jos esminiu mazgu virsta konkretus

žmogaus veiksmas, iš jo drama ima savo vienovę, — dabar at-
vertas kelias žmogaus kaip tokio tragiškam likimui vaizduoti"
(165, 326).

Renesansinės Lietuvos istorijos herojai — savitos lemties ir sa-

vitos biografijos žmonės. Kiekvieno jų „šaunumas" įgauna asme-
ninį atspalvį. Su Fortūna rungiamasi individualiai ir individualiai
jai pralaimima.

M. Stryjkovskis vykusiai individualizuoja herojų kalbas — iš
antikos perimtą, renesanso istoriografijos itin pamėgtą retorinę fi-
gūrą. (172, 253—254). Jomis ne tik išsakomi paties autoriaus
politiniai įsitikinimai, ne tik pagrindžiama humanizmo tiesa, kad
istorijos eiga pareinanti nuo sąmoningos vadovaujančių asmenybių
veiklos — žodžiu išsakytos asmens valios. Gyvos, šnekos intonaci-
jų turinčios herojų kalbos tarsi išsimuša iš beveidės antikinės ar
viduramžių metraštinės patetikos, tampa menine konkrečių istori-
nių asmenybių portretavimo priemone. Šmaikščiai, aforistiškai,
liaudies išmintimi pasiremdamas, dėsto mintis Gediminas. Duoklės
atvykusiam totorių pasiuntiniui tariama:

O kad anksčiau Rusioj būta tokių vištų,
Kurios totoriams aukso kiaušius dėjo,

Tai dabar ne alavinių, geležinių galit gauti,
Jei priseis atremti pavojumi jūsų pavojų*

Demokratiško, tėvynei pasiaukojusio valdovo, ir sykiu glausta,
įsakmia karo vado kalba kreipiasi prieš mūšį į lietuvių karius Al-
girdas:

O bičiuliai mano! Bičiuliai narsūs!

Tėvynė su manimi kartu šaukia: nūn būkit galingi!
Parodykit šiandieną Marso įgimtą jėgą.

Už vaikučius, už laisves, už namų dievaičius!**

* A iž Rusi kokoszy pierwej takie byly,

Ktore Tatarom jajca zlote stąd nosily,

Teraz ni olowianych, želazne byč mogą,

Jesli przyndzie odbijač waszę trwogę trwogą. (133, 242)
O towarzysze moi! Towarzysze męžni!

Ojczyzna ze mną wola, bądžcie dzis potęžni!

125

Kaip įtakingas tautos žynys kalbasi su bajorais Kęstutis (133,
283). Pamaldumo, dievobaimingumo „dorybė“ švyti Žalgirio lauke
pasakyta Jogailos kalba (133, 349—350). Ne uz tėvynei teikiamą
labą, o už asmeninę gyvybę kaip brangiausią žemės turtą aistrin-
gai dėkoja Viešpačiui lietuvio Valiaus (žinoma, didikų Valavičių
protėvio) mūšyje išgelbėtas didysis kunigaikštis Kazimieras (133,
486). Pasiaukojanti meilė tėvynei, ištikimybė protėvių atminimui,
tėviškas rūpestis kario dalia, dvasios tvirtybė atsimuša Lietuvos
didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio itin lyriškose, rutėniz-
mais nusagstytose kalbose. Broliais, vaikais, bičiuliais vadina et-
monas karius, jaudinančiai pasakoja apie Lietuvos patiriamas
skriaudas, įsakmiai ir sykiu švelniai ragina stoti mūšin prieš grės-
mingus totorių pulkus: „Ei! o gal dabar, o gal, vaikai!" („Hej!
nuz teraz, nuz deti!") (132, II 367—368, 381).

Renesansinei herojaus biografijai tampa svarbios buities deta-
lės. M. Stryjkovskis stengiasi atskleisti visą išorinį asmenybės
spalvingumą, nenutylėdamas pikantiškų jos gyvenimo smulkmenų,
regis, kompromituojančių faktų. Į literatūrinį portretą patekę bui-
ties dalykai nesumenkina herojaus orumo ir dvasios didybės: jie
poetizuojami kaip neatskiriama asmens žemiškos būties dalis.
Mat, „Kronikos“ teigimu, Dievas kaip „didžią dovaną“ davęs
žmogui „sveiką sielą sveikame kūne“ — kūno pasaulis esąs lygiai
gerbtinas, visokeriopo dėmesio vertas (132, I XXXV). Su Jogailos
„šaunumu" puikiai sudera jo „prietaringumas" (išeidamas iš rūmų
trissyk ant vienos kojos apsisukdavęs), pomėgis kasdien pirtyje
pertis, „lietuviškai „aja, je, je" šaukiant", neišvaizdus stotas:
„buvo menko ūgio, ištįsusio veido ir kaklo" (133, 408). Vytauto
didybės nesugniuždo nekrologo pastaba, jog velionis turėjęs „bo-
bos veidą", jog „pernelyg Venerai tarnavo", „meilėje saiko nepai-
sė" — šlove Lietuvos valdovas visvien pranokęs „graikų, trojėnų,
persų etmonus" (133, 393—394). Su atlaidžia šypsena „Kronikoje“
pasakojama apie tai, kaip žygio prieš Maskvą metu Vytautas
staiga palikęs kariuomenę likimo valiai ir išskubėjęs namo pas
žmoną — „nes jį kasdien Venera degino" (132, II 124). Su nuo-
gu atvirumu aprašomi karališkos poros — Jogailos ir Jadvy-
gos — santykiai. Štai meilės apakinta jaunutė nuotaka mėgina
kirviu iškapoti rūmų spynas, kad pasimatytų su pirmuoju suzadė-
tiniu Vilhelmu; netrukus po vestuvių karalienė apkaltinama neiš-

Okažcie teraz sily wrodzone Marsowe.
Za dziatki, za wolnošci, za bogi domowe! (133, 273)

126

tikimybe, o ją įskundęs lenkų bajoras priverčiamas seime po suo-
lu garsiai šuns balsu loti (132, II 73, 82—83).

Šitaip M. Stryjkovskio tekste susilieja du planai — retoriškai
sustyguotas panegirinis, herojinis ir tikrovėn besiremiantis buiti-
nis. Tačiau vaizduojamas praeities pasaulis dar neįgyja psichologi-
nės plotmės — netampa pačių herojų vertinamas, apmąstomas, iš-
gyvenamas. Istorija Lietuvos renesanso autoriui tėra veiksmo, o
ne charakterio drama. Tragizmas — tik išorės įvykiais išsakomo
žmogaus likimo, o ne jo sielos savumas. Nors praeityje M. Stryj-
kovskis „ieškojo ir mėgo visų pirma tai, kas dramatiška ir efek-
tinga, baisias kolizijas ir nusikaltimus, žudynes, nunuodijimus,
kerštus, išdavystes" (139, 287) vis dėlto įstengė perteikti tik iš-
orinių gyvenimo siužetų dramatizmą. Sėkmingiausiai jo poetinis
talentas kaip sykis atsiskleidė mūšių aprašymuose, panoraminiuose
praeities paveiksluose, kuriuose dominuoja herojaus veiksmas,
emocinė ekspresija. Lenkų literatūros istoriko B. Chlebovskio nuo-
mone, M. Stryjkovskis „kaip tapytojas ir karo scenų apdainuoto-
jas senojoje poezijoje neturi ne tik viršesnių, bet ir sau lygių".
Mat mūšių vaizduose atsiveria asmeninė kario patirtis, „nubunda
menininkas ir riteris drauge". M. Stryjkovskio pasakojimas šiuo-
syk tampa itin gyvas ir plastiškas: kautynių detalės — vaizdžios,
apčiuopiamos, mūšio veiksmas — svaiginančiai greitas, kupinas
šurmulio, aistrų žaismes, be paliovos kintančių, kunkuliuojančių
likimų gausos (23, 203—204). Veiksmo dramatizmu grindžimas
vienas įspūdingiausių Lietuvos istorijos batalinių paveikslų — Vy-
tauto mūšis su totoriais prie Vorsklos:

O mūsų jauni ponaičiai veržiasi į mūšį.

Nenorėjo (vyresniuosius plūsdami) taikai paklūsti.

Visi „Mušt! Must!" šaukia, „Karas, karas" rėkia.

Priešų neskaičiuoja. „Mušim“, kartoja, „Mušim“".

Trimitai dusliai gaudžia, būgnai beldžia,

Zirgai žvengia. „Hala! Hala!“ totoriai šaukia.*

Mūsiškiai kardais, muškietomis juos kerta,

O totoriai iš lankų be paliovos siuva.

* Lecz mlodych paniąt naszych ochota do boju,

Nie chcieli (z krzykiem lając starczych) wziąc pokoju.
Wszyscy „Bie! Bic!" wolają, „Wojna, wojna" krzyczą.
Będziem bič", powtarzają, będą bič". Nie Liczą.
Trąby chrapliwe glosy, bębny kolat dają,

Konie ržą. „Hala! Hala!" Tatarzy wolają.

127

Dimitras Kaributas su savaisiais totorių vidurin įšoko,

Ilgai kirtos, kol minia jį sutrypė žirgais.

Riksmas ir triukšmas — iš visų pusių kariai

skirtingiausiai šaukia,

Panašūs į siaučiančias vėjyje jūros bangas,

Kai šios ritas iš šiaurės lig kuprotų krantų,

O Eolas jas gena savo dumplių galia.

Strėlės, kaip lietus, iš visų pašalių švilpdamos skrieja,

Laukuos, kaip bičių spiečiai, sukasi būriai.

Kalavijai, kardai žvanga, šarvai braška, sužeisti vaitoja;

Tarsi vaivorykšte apjuosė totoriai mūsiškius,

Kad šie net ėmė alpti prieš jų galingą gausą,

Ir vis dėlto narsiai ir šauniai totorius mušė ilgai.*

Pasiremdami D. Lichačiovo apibendrinimais, nusakančiais seno-
sios „rusų literatūros raidą, M. Stryjkovskio darbus priskirtume
„ekspresyviajam-emociniam stiliui" bei „idealizuojančiam biografiz-
mui", dar tik skynusiems meno žodžiui kelią į psichologinį žmo-
gaus charakterį (180, 72—97). Lietuvos istoriko tapomas asmeny-
bės paveikslas, nepaisant buitinio, išorinio jos spalvingumo, vis
dėlto nevalioja išsiveržti iš renesanso poemai būdingos idealizuo-
jančios herojinės patetikos. Humanizmo autoriaus regėtą vienama-
tį pasaulį — žmogaus žemiškos didybės raiškos lauką atliepė vie-
namatis meninis vaizdas. XVI a. antrojoje pusėje Vakarų litera-
tūroje plitusi baroko poetika M. Stryjkovskio kūriniuose pirmiau-
siai pasireiškė ne personažo sielos raidos, vidinio dramatizmc
įžvalga, bet stiliaus įmantrumu, manieringa kalbėsena, keistai su-
derančia su liaudišku teksto vulgarumu: Oršos mūšiui pasibaigus.
„Saulė paslėpė savo veidą, nenorėdama kraujo aukso akimis regė-
ti? (132, II 383), „iškeitė gyvenimą į mirtį“ Algirdas (132.
II 56), „gėdinga smurto mirtimi iš pasaulio išstumtas" tapo Kęs-

Naszi szablami, strzelbą ruszniczną ich biją,

A Tatarowie z hikow, bez przestanku szyją.

Dymitr Korybut w srzodek Tatar z swymi wskoczyt,
Siek! się dlugo, až go gmin on koniami stloczyl.
Krzyk i szym uf6w zewsząd rožnie się walących,
Podobni morskim walom dla wiatrow burzących,

Gdy się do krzywych brzegėow od pėnocy toczą,

A Eolus ich pędzi blazbankow swych mocą.

Strzaly jak deszcz šwieszczące lecą z kazdej strony,
W polach jak roje pszczolne kręcą się zagony.
Szable, miecze, brzmią, zbroje chrzęczczą, ranni jęczą;
Tatarzy opasali naszych jako tęczą,

Iž poczęli mdleč przed ich gwaltowną wielkošcią.
Lecz dhugo męžną bili Tatarow dzielnošcią. (133, 335—336)

128

tutis (132, II 65), „kūno skolą mirčiai sumokėjo" Žygimantas
Augustas (132, II 419).

XVI amžiaus Lietuvoje, lygu renesansinėje Europoje, literatūra
iš sekimo reikalaujančio amato virsta individualios kūrybos daly-
ku. Antikinė kultūra — ne imituojama, bet stilizuojama (169,
48). Lietuvos autoriai ryžtasi stoti polemikon ir su klasikinės an-
tikos tradicija — suliedami šią su gyva lietuvių tautosakos srove,
1 su išpuoselėta pagal visas retorikos bei poetikos taisykles Va-
karų humanizmo literatūra — priešindami jai tiesmukos gyvenimo
tiesos, konkretaus tikrovės fakto meninį grožį.

M. Stryjkovskis tuometinėn krašto raštijon renesansinį laisvės
pradą diegė bene nuosekliausiai. Jo tekstas — tai asmeninės vaiz-
duotės kūrinys, asmeninės išmonės pasaulis. Tikri istoriniai įvy-
kiai čia įsukami laisvon „meno melo" erdvėn (139, 288). Mozūrų
poeto tapomas literatūrinis piešinys pažymėtas stipria individualu-
mo, originalumo žyme. Mat išradingai pasirenkamos pačios tapy-
bos priemonės. Lenkų kalbininkės M. Karpluk pastebėjimu,
M. Stryjkovskis nuėjo tuo metu originaliausio ir moderniausio
Lenkijos poeto Jano Kochanovskio (1530—1584) pėdomis, kaip ir
šis pažeisdamas lenkų kalbomis kuriamose literatūrose įsigalėjusią
silabinio trylikaskiemenio su pastovia kadencija normą: liovėsi ak-
centuotą prasminį pasakymą dirbtinai pabaigti sykiu su kiekviena
tryliktąja silaba. Dėl to M. Stryjkovskio sakinys tapo natūralus,
laisvas, metro nesukaustytas: jo veiksnys dažnusyk paliekamas
vienoje eilutėje, tarinys keliamas kiton; vienoje esti daiktavardis,
kitoje — jį nusakantis būdvardis. Skirtingai nei tarmybių vengęs
J. Kochanovskis, M. Stryjkovskis „semia jas pilna sauja ir be
apribojimų vartoja rimuose“. Mozūruose ir LDK buvę fonetiniai
dialektizmai meistriškai panaudoti rimuotose pozicijose, gerokai iš-
plėtė poetines galimybes, padidino meninio žodžio laisvę. Tuome-
tinėje Rytų Europos žodinėje kūryboje M. Stryjkovskis iškilo kaip
„talentingas poetas" (58, 71-85), jau amžininkų sektas ir mėg-
džiotas (91, 147).

Renesansinė Lietuvos istorija buvo įgijusi individualią ir sykiu
modernią, savo laiko estetinį skonį atliepusią poetinę lytį. Ne tik
atvirai nepriklausomą asmens būtį gynusi jos mintis, „sava valia"
pasikliaujančių herojų portretai, bet ir pati meninė raiška skynė
krašto kultūroje erdvę esminiam renesansinio humanizmo laimėji-
mui — kūrybos laisvei.

i. 2033 129

LL.

BAROKINĖS LIETUVOS
ISTORIJOS PATAISOS

Iš „tuščios šlovės" į „šventą
paklusnumą"

Seniai gyventa tų, kuriuos šauni dorybė
Dangun ryžtingai kėlė,

Nūdien visam mūsų amžiųj

Nerasi šitokio žmogaus.

Mes visi, absoliučiai visi,

Kuriuos žemėje permaininga šviesa
Apšviečia Hekatė, esame neteisūs.

Nė vieno nėra tobulo.

Visi klaidžiojame ir, metams slenkant,

Vis bėgame gilyn klaidžion pasaulio girion.,

Zbignievas Morštynas (apie 1628—apie 1689)

XVII šimtmetyje Lietuvos istorija įgyja esmiškai naują kultūri-
nį kontekstą. Ji nūnai perskaitoma nauju - nesuderinamus būties
prieštaravimus reginčiu žvilgsniu, suvokiama nauju — laisvės iš-
vargintu ir autoriteto besiilginčiu protu, perrašoma nauja —
dramatiškus pasaulio disonansus atveriančia, žmogaus sielos slėpi-
niuosna prasismelkiančia kalba. Tautos praeitis paverčiama sudė-
tine baroko kultūros dalimi.

Renesansinis humanizmas suvokė asmenybę kaip „absoliučiai
vieningą ir tikslingą“ būtybę — panašią „į geometrinį tašką, į
tvarų senos, Demokrito fizikos atomą" (190, 190). Renesanso epo-
chos „klasikinis žmogus" juto amžinybės dvelksmą istorijos tėk-
mėje, „gyvenimo sraute": „laikas ir amžinybė jam nebuvo priešy-
bės, tai, kas amžina, jau buvojo laike" (131, 7). To laikotarpio
asmuo, suprasdamas laisvę kaip išorinę nepriklausomybę, stengėsi
įsišaknyti socialinėje sąrangoje — kaip vienintelėje ir baigtinėje
erdvėje.

130

Jau antrojoje XVI a. pusėje šis, pasak rusų literatūrologo
A. Smirnovo, „idiliškasis““ humanizmas Lietuvoje, lygu tuometinė-
je Vakarų Europoje, patiria pirmuosius krizės požymius. Individu-
alistinis žmogaus maištas, dar neseniai atrodęs pats savaime ver-
tingas, nūnai atveda sielvartingon netikrumo, abejonės, nežinios
būsenon. Minties laisvė liaūjasi buvusi savarankia gėrybe.
1568 m. Žemaičių seniūnas Jonas Katkevičius, tebepriklausydamas
Kalvino bažnyčiai, laiške A. Rotundui su skausmu išpažįsta: „Vi-
sa, kas šventa, yra suniekinta ir atiduota spręsti tamsios liaudies
užgaidoms ir valiai, kad visiems būtų leista visa. Nebekenčiu tad
daugiau kalvinu vadinamas. Nors ir anksčiau nebuvau visiškai tai
sektai atsidavęs, bet vis dėlto buvau kiek geresnės apie ją nuo-
monės, negu dabar, matydamas, kaip visa, kas žmogiška ir šven-
ta, yra sujaukta ir sugriauta" (43, 96). Po kanclerio M. Radvilos
Juodojo mirties radikaliausią „ereziją“ — arijonizmą, neigusį
Šv. Trejybės dogmą ir Kristaus dieviškumą, smerkia A. Volanas.
Norėdamas perspėti vilniečius dėl S. Budno ir kitų arijonų moks-
lo pragaištingumo, jis sukuria 1579 m. miesto kalvoje palaidotam
„eretikui" Kasparui Bekešui antkapinį įrašą — parodijinį renesan-
sinio antropocentrizmo manifestą: „Viską turiu pats. Dievu nesi-
rūpinu, nenoriu jo dangaus, nebijau jo pragaro. Neprašau malo-
nės, niekinu jo teismą. Nuodėmės nepripažįstu ir nepažįstu žmo-
gaus, kuriam būčiau kuo nors kaltas. Gyvenau tik sau ir tesido-
mėjau tik savimi. Nesirūpinu kūnu ir — visiškai siela. (...)? (43,
103—104).

Žemiškoji būtis, kurios džiugia absoliutaus pažinumo iliuzija
gyventa renesanso laikais, išsprūsta iš žmogaus valios įtakos, atsi-
veria šiapusėje erdvėje nesuderinamomis antinomijomis. „Vieninte-
lį, geometrinį regėjimo tašką" pakeičia „daugeriopas stereometrinis
žvilgsnis į pasaulį“ (194, 164). Vien žemiškų aistrų valdoma že-
mės tikrovė asmenybei tampa per sunki, išorėn besiskleidžianti
asmeninė laisvė išstumia žmogų protu neaprėpiamon gyvenimo
įvairovėn, šiurpion pasaulio begalybėn ir užgriūva neištveriamu
sopuliu. „Suyra išdidusis antropocentrinis pasaulėvaizdis. Visata
ima rodytis baisi, neįveikiama ir grėsminga. (...) kosminių visatos
galių akivaizdoje atsiskleidžia nuoga ir virpanti žmogaus esmė“
(159, 153). Asmuo dabar verčiamas apsispręsti nebe visuomeninės
istorijos, bet dieviškosios transcendencijos atžvilgiu. Ir šio lemtin-
go asmeninio apsisprendimo metu nebegalima pasikliauti jokiomis

131

APTIEICES DIGITI SCRIPSERVNT FRONTIS HONOREM :
„SCRIPTA ANIMVM.FORTEM FORTIA FACTA MANVM(G55

Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549—1616)

132

socialinėmis struktūromis: nei šeima, nei tauta, nei valstybe, nei
Bažnyčia. Žmogus lieka vienas su savo sąžine, visiškai vienas ke-
lyje į išganančią tiesą. M. Radvila Juodasis, puikuodamasis asme-
nine nepriklausomybe ir atsižvelgdamas į Lietuvos politinius inte-
resus, nerūpestingai keitė naująsias krikščioniškas tikybas tarsi iš-
augtus drabužius, jo vyriausiajam sūnui Mikalojui Kristupui Naš-
laitėliui „tikrosios religijos“ pasirinkimas jau tampa ir egzistenci-
niu, ir ontologiniu rūpesčiu, nebūties ar amžinojo gyvenimo klau-
simų. 1567 m., paniekinęs tėvo išpažintą „klaidatikystę", jis atsi-
verčia katalikybėn. 1573 m. Katalikų Bažnyčios globon pereina
ir būsimasis Vilniaus vyskupas, Našlaitėlio brolis Jurgis Radvila.
1571 m. katalikų kunigu tampa protestantiškuose universitetuose
išsimokslinęs kunigaikštis, būsimasis Žemaičių vyskupas Merkelis
Giedraitis, 1570 m. kalvinizmo galutinai atsisako J. Katkevičius.
1586 m. katalikybėn atsivercia M. Radvilos Juodojo globotinis ir
jo sūnų bendramokslis, būsimasis Lietuvos kancleris Leonas Sapie-
ga (1557—1633). Tais metais, jėzuitų istoriko S. Rostovskio liudi-
jimu, Romos Bažnyčion sugrįžta apie 300 iškilesnių krašto ponų
(43, 94—98). Ši konversijos banga buvo nulemta ne tiek sociali-
nių, politinių paskatų, kaip anksčiau per Lietuvą persiritusi Te-
formacija, kiek psichologinių priežasčių — egzistencinio asmenybės
nerimo, laisvės teikiamos atsakomybės už savo būtį suvokimo.
XVI a. pabaigoje Kunigaikštystės kultūrą apima kupina vidinės
įtampos nonkonformizmo dvasia. Dar neseniai savo žemiška didy-
be vaikiškai besigėrėjusi asmenybė nūnai pajunta viešos išpažin-
ties ir atgailos poreikį, Lietuvos kultūros rašte pasirodo „vidinė
asmens biografija", vaizduojanti parpuolusio žmogaus kelią iš
kančios, abejonės ir nerimo į pilnutinį dvasinį išsivadavimą, į
„sielos ramybę". 1583 m. Vilniuje iš spaudos išeina Radvilų
dvariškio, konvertito Kasparo Vilkauskio (Wilkowski) knyga
„Priežastys sugrįžimo visuotinėn tikybon iš atskalūniškų naujak-
rikštų sektų" („Przyczyny nawrocenia do wiary powszechnej od
nowokrzczencow samosatenskich“). Buvęs arijonas išsako skaityto-
jui intymiausius asmeninio dvasios gyvenimo dalykus, viešai išpa-
žįsta savas nuodėmes. Konformizmas, veidmainiškas susitaikymas
su priimta visuomenės nuomone K. Vilkauskiui atrodo esąs „sun-
kiausia nuodėmė". Kaip didžiausią blogybę jis prisimena Italijoje
jį ištikusį dvasinį silpnumą: būdamas arijonu ir „tikėdamas, kad
Naujojo Testamento auka tėra velnio per Antikristą, Romos po-
piežių, išrasta ir pramanyta stabmeldystė", vadindamas stabu

133

Viešpatį Jėzų Kristų, vis dėlto — „iš atsargumo" — dalyvavo ka-
talikų mišiose ir klaupėsi prieš Kristaus kūną. Siekdamas absoliu-
čios, su pasauliu ir Dievu sutaikančios tikėjimo tiesos, vaduoda-
masis iš „desperacijos ir baimės“, K. Vilkauskis išsižada visų gi-
minystės ir draugystės ryšių, atsisako buvusio dvasios vadovo ari-
jono — „pono mielojo mano tėvo" globos, nes „dalykas lietė sie-
lą, taigi reikėjo visa, kas kliudė, šonan atidėti" (39, 19—21).

Jau * M. Stryjkovskio amžininkų poetiniuose tekstuose iškyla
renesanso kultūrai nebūdingas atgailaujantis žmogus. Lietuvos ra-
šytojai imasi tapyti kintančios asmens sielos paveikslą. Veik sy-
kiu su „Kronika“ pasirodo nepažįstamo poeto Stanislovo Lauri-
navičiaus (Laurentius) elegija „Rauda nelaimingo Grigaliaus Asti-
ko, už savo nusikaltimą kilnumo netekusio ir mirties bausme nu-
teisto 1580 m. birželio mėnesio 15 dieną Vilniuje“ („Lament
nieszczesnego Hrehorego Oscika za jego uczynek poczciwosci odsą-
dzonego i na gardio sądzonego r. 1580 — miesiąca czerwca 15
dnia w Wilnie"). Šis plebėjiško pobūdžio kūrinys — visiškai lais-
vas nuo politinės propagandos, ideologinės savojo laiko įtampos.
Esminis jo siekinys — meno kalba nusakyti dvasinę moraliai su-
gniuždyto žmogaus būklę. S. Laurinavičius dėmesį sutelkia į tėvy-
nę išdavusio Lietuvos didiko išgyvenimus nebūties akivaizdo-
je — kalėjime ir egzekucijos metu Rotušės aikštėje. Nusikaltimas
išstumia G. Astiką iš tėvynainių bendrijos, atriboja nuo šaunumu
ir nuopelnais Lietuvai išgarsėjusios giminės — palieka vieną su
veriančia sielos gėla. Elegijos herojaus kančia iš sąžinės grauza-
ties, atgailos prieš garbingus protėvius, apmaudo dėl pražudyto
gyvenimo — bausmės vietoje perauga paniškon mirties baimėn
(91, 129—130). A. Rimša „Dešimtmečiame pasakojime" greta ide-
alizuotų, panegirinių Radvilų portretų gan meniškai atskleidžia
Ivano Rūsčiojo sielos dramą. Didybės sklidiną „žiaurų tironą", po
Žygimanto Augusto mirties drįsusį įsakinėti Lietuvai iš Maskvos
tarsi iš paties Vilniaus, Kristupo Radvilos puolimas isbloškia iš
dvasios pusiausvyros. „Vargšas“ Ivanas atsiduria tarp liepsnojan-
čių Pavolgio kaimų, be gailesčio žudomų savo tautiečių. Prie jo
veržiasi raudančios moterys ir vaikai, dejuojantys ir čia pat mirš-

tantys sužeistieji — kaltina už asmenines nuodėmes, tuščią pui-
kystę. Verkdamas, sopančia galva, apimtas gailesčio ir „didžio
siaubo", Maskvos viešpats — „„nors tironas“ — puola atgailon.

Ivanas Rūstusis prisiima asmeninę kaltę dėl valstybės ir tautos
kančių: Kristupą sutinka kaip velnių pasiuntinį, kaip Dievo baus-

134

Kristupas. Perkūnas Radvila (1547—1603)

mę, tekusią šaliai už valdovo piktadarybes. A. Rimšos poemoje
pergalingas K. Radvilos karo zygis tarsi veidrodyje atsimuša raiš-
kiuose kenčiančios maskvėnų liaudies ir jos viešpačio išgyvenimuo-
se (117, 3, 47, 72-73).

1583 m. kovo mėnesį Dieveniškėse parašytas „Dešimtmetis pa-
sakojimas" palydimas barokiniu atodūsiu: „Vargingi yra ir laikini

135

visi mūsų darbai!" (117, 88). Lietuvos žmogus suabejoja išganan-
čia savojo „šaunumo“ galia, „Istorinio nemirtingumo“ tikrumu.
M. Stryjkovskio liaupsę žemiškai asmenybės šlovei kaip tvariau-
siai gyvenimo vertybei netrunka pakeisti šlovės tuštybės išpažini-
mas. J. Radvano „Radviliadoje" vaiką Mikalojų Radvilą Rudąjį
auklėjantis išminčius Muzėjas sušunka: „O, tuščia žmonių puiky-
bė! o, menkos širdys!/Ar išties suprantat, koks tai beprasmis da-
lykas?/Niekinga žmonių šlovė — ak, gėda — tačiau šlovė — nie-
kinga" (105 I 304—306). Šie J. Radvano žodžiai tampa esminiu
XVII a. Lietuvos literatūros leitmotyvu. Vilniuje ir Kernavėje gy-
venęs Radvilų dvaro poetas Danielius Naborovskis (1573—1640)
1607 m. paskiria K. M. Radvilos Perkūno sūnui, LDK patauri-
ninkui Jonušui Radvilai (1579—1620) eilėraštį „Šešėlis“ („Cien“).
Žmogus, poeto teigimu, esąs vien „Permainingos Fortūnos žais-
liukas": „O mes, kurie maža žemės, maža jūros turim,/Bet
skrajūne mintimi dangų pasiekiam,/Deja, šešėlį ir sapną po savęs
tepaliksim" (99, 348—350). Pasak D. Naborovskio, žmogus — tai
laivas ant silpno ledo, jo buvimas — tik „garsas, šešėlis, dūmas,
vėjas, spindėjimas, balsas, taškas" (99, 354—355). Visos žmogų
viliojančios „apgaulingo pasaulio gudrybės" tėra „niekingo šešėlio
sapnas", — išpažįsta Radvilų dvariškis arijonas Zbignievas Morš-
tynas. Net šlovė, „kurią didžiai klysdami vadiname nenykstan-
čia", esanti „tik dūmas", išsisklaidąs vos vėjui papūtus. Narsūs
kariai ir galingi etmonai, neįveikiamos valstybės, visa, kas spindi
žemiška didybe, Z. Morštyno įsitikinimu, veikiai prapuola: „'To-
dėl, pasauli, jau visiems/Žaidimams tavo pasakiau sudie,/Ir nusi-
tvėriau gerokai geresnio/Ano gyvenimo" (99, 568—569).

M. Stryjkovskio šventai tikėta žmogaus tobulumu, jo visagaly-
be. „Budraus ir stipraus kario šaunumui nieko nėra sunkaus ir
nepasiekiamo", — teigė skaitytojui „Kronika“. Naivaus renesansi-
nio optimizmo dar būta ir Vilniaus jėzuitų kolegijos atidarymo
iškilmėse. 1570 m. paskelbtas atsišaukimas į šventės dalyvius kėlė
nelygstamą mokslinio pažinimo vertę žmonių gyvenime: „Įgijęs
mokslo visa, kas tik užtinkama dangaus, žemės ir vandens pavir-
šiuje ir viduje, nors būtų toli ir neregima, matys, tarsi tai gulė-
tų po jo kojomis, be jokio pavojaus suklysti, panašiai kaip Die-
vas, kuris negali suklysti nei būti klaidinamas; ir taip pažins
kiekvieno daikto esmę, kad jau pats sprendimo tvirtumas rodys
jame esant dieviškumo pėdsakus“ (104, 209). Po dviejų dešimt-
mečių Vilniaus akademijos studentai gedulingoje poezijoje jau

136

skundziasi dėl pasaulio nepažinumo ir žmogaus išminties menkys-
tės: vienintelė mirtis atskleidžianti visas šios žemės paslaptis (52,
182—183). D. Naborovskio manymu, pats Dievas „nenorėjo pa-
saulyje turėti nieko tobula" (99, 355). Vilniaus vaivadai ir LDK
didžiajam etmonui Kristupui II Radvilai (1585-1640) skirtame
eilėraštyje „Ketvirtainis“ („Czwartak“) teigiama: „Keturis daiktus
žmogus turi ir turi ne lig galo:/Narsą, draugystę ir protą su to-
bulumu./Yra už narsų narsesnis, yra draugystėj išdavystė, /Išmin-
tingame glūdi klaida, tobulame — yda“ (99, 351—354). Z. Morš-
tyno įsitikinimu, nūnai nesama visame pasaulyje nė vieno tobulo,
nė vieno teisaus žmogaus: „visi neteisūs", „visi klaidžiojame" (99,
567). Vilniaus jėzuitų pamokslininko Konstantino Sirvydo (apie
1579—1631) tvirtinimu, mūsų protas apie tikrovę nieko spręsti
negalįs: „Išmintis tieg kūno smertis yra" (138, I 382). „Kas yra
silpnesnio unt žmogaus?“ — klausiama K. Sirvydo „Punktuose
sakymų" (I d. — 1629, II — 1644). Kaip kiekvienas „sutvertas
daiktas" jis turįs savyje daugiau nebūties, nei būties. Neklydęs
biblinis Abraomas, skelbęsis dulke ir pelenais, teisus Dovydas,
„algojęsis" „šunimi numirusiu ir blusiu", tuštybe vadinęs kiekvie-
ną šios žemės žmogų. Trumpas esąs žmogaus „pagyvenimas". Jo
trumpumą rodąs ir Šv. Raštas, vadindamas mūsų metus vora-
tinkliu, žole, žiedu, dūmais, garu, šešėliu, eldijos ant vandens
„greita praeiga"“, paukščio praskridimu, vandens puta. Pats žmo-
gus — vien sausas šiaudas, vien lapas. Būdamas silpnas „ant dū-
šios ir ant kūno", .jis „privaląs ramsčio, unt kurio pasiremtų".
Tačiau visi žemės turtai, visuomeninė asmens padėtis, „galiūnų
to svieto" globa, K. Sirvydo supratimu, esą vien laikini ramsčiai,
silpnesni už patį žmogų. Asmuo iš slegiančios pasaulio nežinios,
gyvenimo tuštybės ir savo menkystės galįs išsivaduoti, tik atsida-
vęs Dievo malonei. Mat žmogiškos būtybės esmė — „dvasas", jos
„dvasingas prigimimas“, palaikomas Dievybės. Beribio žmogaus
„noro“, jo sielos alkio „nė vienas daiktas sutvertas negali paso-
tinti, tiktai pati nesutverta ir neišmatuota gėrybė Dievo" (138,
I 80—113; II 11-12, 97-99, 184).

M. Stryjkovskis žvelgė į kultūros tekstą kaip į Šventraštį, lai-
duojantį asmeniui' „istorinę amžinybę"; įsirašyti į šį teks-
tą — aukščiausia žmogaus gyvenimo prasmė. Ir Mozė, ir evange-
lijų autoriai M. Stryjkovskiui tebuvo istorikai, kultūrinio žmoni-
Jos rašto kūrėjai. Baroko asmenybė jau nebevalioja pasikliauti is-
torija kaip amžinybės buveine. Jos gyvenimo prasmė ir tobulu-

137

mas skleidžiasi ne istoriškai apibrėžtame laike, bet begalybėje.
Šiapusis buvimas žmogui tampa tik amžinybės nuoroda, tik blyš-
kiu tobulos transcendentinės būties ženklu. Lietuvos kultūron su-
grįžta dramatizmo kupinas krikščioniškasis laiko išgyvenimas (131,
7-8). Kunigaikštystės žmogus persmelkiamas ne žemiškas garbės,
bet Dievo malonės rūpesčio. M. Radvilos Juodojo anūkas, LDK
kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila (1593 ar 1595—1656), iš-
vertęs lotyniškus „Šventųjų gyvenimus" lenkų kalbon, dedikuoja
juos antrajai žmonai Kristinai Onai (1618-1667) — kad „išsaky-
tų" savo meilę jai: „ne tik čia gyvendamas artimoje santuokos
jungtyje, bet ir amžinybėje geisdamas gyventi ne atskirai, bet
su Jūsų Malonybės kompanija. ... Kad Jums skaitant šiuos pa-
vyzdžius, Dievas padarytų šitaip: kai ateis laikas, ir iš čionai gy-
venančių Katalogo pasitrauksime, įrašytų iš savo mielaširdystės
laimės neprarandančią Jūsų Didenybę drauge su manimi į amži-
nąją Knygą" (111, pratarmė).

1593 m. Vilniuje išeina iš spaudos Simono Vysockio
(1542—1622) „Pamokslas laidojant Šviesiausią Kunigaikštį (...) Jo-
ną Simoną Olelkaitį" („Kazanie na pogrzebie Jasnie Oswiecone-
go Ksiąžęcia (...) Jana Symeona Olelkowicza...") — spalvotu Vy-
ties paveikslu padabinta knyga. Jėzuitų pamokslininkas išlydėda-
mas paskutinį Slucko kunigaikščių palikuonį Simoną (m. 1592)
kitan pasaulin, raiškiai nusako ir Lietuvos kultūroje pakitusį as-
mens ir istorijos santykį. M. Stryjkovskis, dedikuodamas Simono
tėvui Jurgiui Olelkaičiui Nesvyziaus rankraštį, skatino šį pazinti
savo protėvių šlovę, mokytis iš istorijos praktinės gyvenimo iš-
minties. Didžiuotis M. Stryjkovskio aprašytais senolių Zygiais,
„atremti“ savo namus į „tėvą Algirdą", naudotis giminės „apsuk-
rumu", „geru vardu" ir turtais kvietė jaunuolį Simoną ir jo bro-
lius A. Rotundas (133, 603). S. Vysockis prie kunigaikščio karsto
jau skelbia kitokią tiesą: „tai, kas is protėvių turima, yra sveti-
ma, o ne mūsų, nes vien tai tauriam žmogui teikia garbę, ką
pats gera ir gerbtina padarė" (155, 40). Asmuo savo gyvenimą
turįs tvarkyti, atsižvelgdamas ne į istoriją, bet į amžinybę. Rene-
sansinis „šaunumas", pasikliovimas savomis galiomis liaujasi bu-
vęs dorybe. Pasak S. Vysockio, „ne tas yra iš tiesų išmintingas,
kurį veidmainiškas pasaulis kvailu savo proteliu tokiu esant laiko
ir iš kurio išminčių teplioja, bet tasai, kurį visokeriopos išminties
mokytoja Šv. Dvasia šitokiu esant pripažįsta", „išmintingas bijosi
Pono Dievo, ir priešingai, kas bijosi Pono Dievo, tas ir yra iš

138

SWIETYCH.;

„Z Niukami Dokrorow a

; "mychs Nu každy džiei i przezcds.

|| Zy Rok nabožnie, a krotko |

as OPISANE |
|

"m Gelbiemu Stąndvi do Gytėnia/i
dynėsladomania wielce Pieseie, k

7) 1
/ALBRYCHTA STANISLA WA

J

i irietkizo 2 liks Če p

M RAAKODIĘ Ė
+ Drukdrniey Lvkasza KvPISZA,
j LŽ K. M. Typogr. R. P. 1653. i

K B B

Albvesbiio Bisašdova Radvilos „Žywoty swietych..." (Krokuva, 1653)
titulinis pusl.

139

ties išmintingas" (155, 3). Nuolankumas esąs tauriausias žmogaus
sielos bruozas, vienintelis galįs atverti kelią amžinon Viešpaties
Knygon: „apie krikščioniškas dorybes kalbėdami, žinome, kad
Šventas Paklusnumas yra visų kitų dorybių ir dvasinių drabužių
(...) fundamentas, tad, jei kas be jo kitas dorybes rinko, tas,
kaip sako šv. Jurgis, dulkes vėjyje sėja". Mat „po mirties nei
turtai, nei giminės garsumas, nieks nepadės tikros garbės ir šven-
tumo pasiekti, vien tik pačios dangiškos dorybės": „tikėjimas, vil-
tis, meilė ir drąsa" (155, 41—44). S. Vysockis laidotuvių pamoks-
le aukština ne velionio karo žygius ar politinę išmintį, bet jo pa-
maldumą: vardina S. Olelkaičio funduotas bažnyčias, mini jo die-
vobaimingus poelgius. Vyties herbas, M. Stryjkovskiui ir A. Ro-
tundui ženklinęs istorinę LDK didybę ir jos valdovų šaunumą,
nūnai aiškinamas kaip gyvenimo laikinumo ir mirties simbolis.
Velionio katafalke išpiešta Vytis (Algirdaičių palikimas), S. Vy-
sockio teigimu, — „mielas Pasiuntinys ant karšto žirgo", greitai
nešąs S. Olelkaitį „per šią niekingo gyvenimo Komediją". Mirtis
esanti pagrindinis išminties šaltinis. Jėzuitų pamokslininkas prita-
ria Platonui: „visas išminčiaus gyvenimas turi būti ne kas kita,
vien nuolatinis mąstymas apie mirtį". Laidotuvių kalbą užsklen-
džia kategoriškas imperatyvas: „Bijok Viešpaties Dievo ir vykdyk
jo įsakymus, tai daro žmogų tobulą“ (155, 45—48). Barokinė as-
mens ir istorijos jungties samprata tuo pat metu kristalizuojasi ir
kalvinistų raštuose. J. Radvano „Radviliadoje" nuvertinamas kil-
mingų protėvių kultas - jam priešinama aukščiausia Dievo baimės
dorybė. Jaunuoliui R. Radvilai Rudajam poemoje primenamas iš-
skirtinis „Lietuvos valdovų rūmų“ paprotys: čia valdžios žmonės,
nelygu senovės Azijoje, esti „paprastai iškilę dorybėmis, o ne kil-
me" („Virtute solent non sanguine niti"), jų darbai prašokę titu-
lus. Valstybės vyrui esanti būtina „pati didžiausia dorybė“ („ip-
są... maxima Virtus“) — pamaldumas (105, 334—341). Sykiu ba-
rokinėje Lietuvoje, kaip ir kaimynų kraštuose, garbingų senolių
kultui rodomas ypatingas dėmesys, tačiau aukšta kilmė nūnai ne-
tenka tikrybės tvarumo, virsta „laikino gyvenimo" teatrališka
puošmena.

„Garbės troškimo" nuodėmės ir „švento paklusnumo“ dorybės
prieštarą XVII a. pradžioje Lietuvos sąmonėn nuosekliai diegia
jėzuitai, dar prieš porą dešimtmečių nuoširdžiai baisėjęsi „pragaiš-
tingais laikais, visišku Dievo nepaisymu, neįtikėtinu negalvojimu
apie amžinybę" (150, 175, 180—187). Jėzaus ordino vienuoliai be-

140

| WISNIEVIENSEM <Jt.eex . Solenni
mu) pompa ad vapėflendos Palatinanis Vilnensis
Tos Vilnam Ingredientėm suis sub tentorijs

Araiulationė Excipiunt ž

uam, + 4
us o acki (Gfellanidės
| Samogitia, Ovator Academia Vilnenfis
Socidatis TESV calamo compleziis; eidon

"ILIVSTRLSSLMO PALATINO
[ENSI: (otd Academia applaudente.

D. D.
„Aimo Domini M.DC.XLI.

Panegirikos „Septem Chodkievicii heroes..." (Vilnius, 1642) frontispisas

141

ne pirmieji įaudžia krašto kultūron aistringą, įtemptą religinę šv.
Aurelijaus Augustino (354—430) mintį: jo „Išpažinimai"“ („Confes-
siones"), Dievo akivaizdoje atliekama filosofo išpažintis, „tapo ba-
roko literatūrai nauju pavyzdžiu" (39, 47). Atliepdamas dievobai-
mingą laiko dvasią, šv. Augustino teologinius raštus, greičiausiai
pirmąsyk Lietuvoje, lenkų kalbon išverčia Bobruisko seniūnaitis,
Nesvyžiaus jėzuitų kolegijos retorikos mokinukas Petras Kazimie-
ras Tryzna — dedikuoja juos Jono Simono Olelkaičio našlei, nū-
nai didžiojo LDK etmono Jono Karolio Katkevičiaus (1561—1621)
žmonai Sofijai (m. 1619) ir išleidžia Vilniuje 1617 m. Jauno jė-
zuitų auklėtino pratarmės liudija, jog maištingas ir sykiu dievis-
kos ramybės siekiantis šv. Augustino žodis tuometinėje Lietuvoje
nebuvo nei iškreipiamas, nei suvulgarinamas. P. Tryzna subtiliai
ir įžvalgiai aptaria Hipono vyskupo rašto stilių, jo religinio mąs-
tymo ypatumus. Šv. Augustino knygose — „pati gyvenimo dva-
sia, pamaldumo afekto saldumas": „kalbėjo veriančiais žodžiais ir
su liepsnojančiu jausmu «.., ir šitokiu raštu nuostabiai nugali
protus ir nutempia į Kristaus jungą". Šv. Augustinas kūręs „pa-
prasta ir namine lotynų kalba". Mat tai esąs „senas Dievo tarnų
paprotys su visagaliu Viešpačiu paprastai šnekėtis, ir amžiną žodį
privalu ne gudriais, bet nuolankiais žodžiais versti. Nes ir pats
Viešpats Dievas su prastuoliais mielai šnekasi, ir nuolanki malda
perveria dangų. (...) religingume ne turiningos kalbos, bet nusiže-
minusios ir paprastos dvasios reikia". Garbindamas „pamaldų
protą", P. Tryzna pristato skaitytojui šv. Augustino darbus kaip
neabejotinos naudos, ypatingos svarbos knygą: „čia matyti, koks
slėpiningas ir baisus Dievo teismas žmonėms, koks bjaurus ir nie-
kingas dabartinis gyvenimas, kokie žiaurūs velnio gundymai, koks
apgaulingas pasaulis, kokia šlykšti nuodėmė, kokia reikalinga ir
naudinga atgaila, kokia smagi pramoga šnekučiuotis su Ponu
Dievu. Čia ugninga mankšta — pamaldumo, tikėjimo, vilties,
nuolankumo, kantrumo, pasaulio paniekinimo, dėkingumo uz Die-
vo labdarystes ir kitų aukštų dorybių" (6, 4-5).

Dievybė atsiskleidžia baroko asmeniui įvairiais savo pavida-
lais — įvairi, nevienalytė tampa ir asmens laikysena prieš Viešpa-
tį. XVII a. Lietuvos žmogus sueina į tiesioginį asmenybinį santy-
kį su Dievu. Viešpats nūnai iškyla ne tik kaip didingas, rūstus,
visagalis pasaulio prasmingumo sergėtojas, bet visų pirma — kaip
rūpestingas asmeninio žmogaus buvimo puoselėtojas, kaip „mano
Dievas". Padidėjusi pagarba šv. Augustinui, egzistencialistinės pa-

142

W

7N STEMMA
ILLVSTRISSIMI X. REVERENDISsSIMI DAL

D. EVSTACHII WOLOWICZ
EPISCOPI VILNENSIS,

AAA SS Eko S

/SsRlgŲ

SEA KKS

Liber, 6 fauvi difhringas Ibicula verbi,
|| In Litauo 6" Lechico peltora fige folo , |

Viprenfam CHRIS TO mittas fuper etbera pradam,
Prefūlis Eultaubi, bina Sagitta monet.
Altera tellurėm, fuperum petit altera calum ,
Svod capit in terTis ia, dat illa pole.

Konstantino Sirvydo „Punktai sakymų" (Vilnius, 1629) dedikacija
Eustachijui Valavičiui

143

kraipos mąstytojui, deramai paliudija šiuo metu pakitusį Lietuvos
religingumo pobūdį. Hipono vyskupo mintimi iš esmės remiasi ir
originali lietuviška teologinė knyga: K. Sirvydo „Punktuose saky-
mų“, lygu Vilniaus akademijoje skaitytose jo paskaitose, šv. Au-
gustinas — dažniausiai cituojamas autorius (98, 140). Lietuvių
teologo kaip ir šv. Augustino apmąstymų atspirties taškas — ne
pasauliui prasmę teikiąs Kūrėjas, bet prasmės besišaukianti žmo-
gaus siela.

Baroko epochoje išaugusį asmeninės laisvės pradą Vakarų kul-
tūroje atliepia suklestėjęs misticizmas, ginąs žmogaus. dvasinę ne-
priklausomybę, jo teisę individualiai Dievą atrasti, pažinti, su juo
bendrauti (184, 31). Vokiečių mistikai Jakobas Bemė (1575—
1624), Angelas Silezietis (m. 1677) suvokia Viešpatį kaip trapią
ir dramatišką būtybę, sergstinčią žmogaus laisvę ir geidžiančią jo
laisvo kūrybinio atsako, ne rūstaujančią, bet mylinčią ir kenčian-
čią drauge su visa nelaiminga žmonija. „Dievas negyvena be ma-
nęs", „Aš reikalingas Dievui ir Dievas man", „Aš esu kaip Die-
vas, o Dievas tarsi aš“, „Dievas yra manyje, o aš jame", „Kas
myli laisvę - myli Dievą", — skelbia religinės A. Sileziečio eilės
(153, II 49—52). Dievybės gyvastį, poeto mistiko įsitikinimu, pa-
laikanti vien pamaldi žmogaus mintis: baroko asmenybė tampa
Viešpaties likimo dalininke.

Lietuvai pirmąsias misticizmo pamokas, — tiesa, gerokai dis-
ciplinuotas, Katalikų Bažnyčios tvarkai palenktas — duoda jėzui-
tai. Ignoto Lojolos (1491-1556) < „Dvasinės pratybos"
(1548) — kiekvienam jėzuitui privalomas religinio gyvenimo vado-
vas — parasytas Ispanijos mistinių srovių apsuptyje. Žmogų
I. Lojolos mintis iškelia kaip esybę, siekiančią lygiavertės jungties
su Kūrėjų, sekančią Kristumi ir puoselėjančią savyje Jo dorybes.
Pratybas vainikuojančioje „Kontempliacijoje Dievo meilei įsigyti"
medituojantis vienuolis turįs mąstyti, kad Viešpats asmeniškai

>

esąs kiekviename mūsų, Viešpats padaręs mane savo šventove.
Dievas kuria ir dirba. Ir Jis dirba tam, kad užtikrintų mano lai-
mę. Dievas dirba man! Kuo aš Jam galiu atsilyginti? Vien pasi-
aukojimu (143, 154—155). Lietuvos žmogus ima „šnekučiuotis su
Ponu Dievu" oriai, suvokdamas ir jausdamas nelygstamą savo
paties vertę. Kancleris A. S. Radvila „Dienoraštyje apie įvykius
Lenkijoje 1632—1655 m." („Memoriale rerum gestarum in Polonia
1632—1655*) pagarbiai mini asmeninio ryšio su Dievybe ieškojusį
Kauno kolegijos jėzuitą Mikalojų Lenčinskį (m. 1653): „man la-

144

bai draugiškas, nepaprasto šventumo žmogus, nes ir apreiškimų
turėjo, ir matė Mūsų Viešpatį Kristų bei Dievo Motiną Mariją.
Pasakojo, kad jam rašyti laiškai, kuriuose žadėta jam aukšta vie-
ta danguje; darė taip pat gyvenime įvairius stebuklus ir rodėsi
jam daugybė mirusių vėlių. Iš tikrųjų didžiulė meilė Dievui pri-
slėgė jo širdį mišių metu". Prieš mirtį, klausydamas iš dangaus
sklindančios „dieviškos muzikos", M. Lenčinskis padiktuoja laišką,
kuriame atsisako maldų už savo vėlę, nes ir taip esąs tikras, jog
išsyk pateksiąs rojun. „Tuomet daug kas skaitė tą laišką, bet
daugelis jo negyrė - mat tai prieštarauja Bažnyčiai, nes mišios ir
maldos laikomos už visus mirusius. Pažiūrėsime, ką nutars Ro-
ma..." — svarsto pamaldaus bičiulio mirties sujaudintas
A. S. Radvila (110, III 382).

Jėzuitų raštija, atskleisdama ir niekindama žmogaus „antropo-
loginę niekybę“, pabrėžtinai aukštino iš dieviškos prigimties ky-
lančią jo „ontologinę didybę". K. Sirvydo teigimu, kiekvienas as-
muo — tai „mažasis svietas", kurian Viešpats visą „didį svietą“
sukrovęs. Stebuklingas mums atrodąs žemės pasaulis, bet žmogus
už jį daugsyk stebuklingesnis esąs. Žmogiškoji būtybė turinti „g€-
riausią formą“, darančią ją už visus sutvėrimus „didžiausią ir žy-
miausią". Žmogus, — „Dievo sūnus", jo „tėvainis", kuriam "Tėvas
dovanojęs visą pasaulį ir dangaus karalystę. Žmogaus asmenybė
turinti „dūšią patogią unt visokių mokslų, žinios ir kiekvienos
dailės". Apdovanota ji viltimi, meile ir kitomis didžiomis dvasios
dovanomis. Šios „dūšios tobulybės" darančios žmogų „Dievo pri-

gimimo bendrininkų", „dalininkų“. Zmogus — tai „sutvertas Die-

) »
vas", — teigia K. Sirvydas, ragindamas kiekvieną pažinti savo
žmogišką „brangybę" (138, I 88—100, 176; II 59). Dievą ir žmo-
gų siejąs bendras laisvės pradas: žmogaus sieloje slypįs „liuosas
noras (laisva valia) sako ir Dievą esantį laisvą. „Punktų saky-
mų" liudijimu, Kūrėjas, pats mėgaudamasis laisve, iš meilės ir
pagarbos kūriniui puoselėjąs ir jo laisvą valią: „Dievas sutvėrė
žmogų su liuosu noru, idant galėtų tai sav aprinkt, kas jam
mėgsta. (...) Nenori tadu Dievas įžeisti jo liuosybės, perleidžia
jam „daryti liuosai kaip jam regis ir kaip sav aprinka" (138,
I 92—93, 324—325). Taip Viešpaties akivaizdoje būvančiam baro-
ko žmogui atsiveria toji dvasios erdvė, kurioje jis esti laisvas ir
Jokiems daiktų pasaulio dėsniams nepavaldus. Glaustai ši tiesa iš-
sakoma M. Daukšos verstoje lenkų jėzuito Jokūbo Vujeko (1541—

145

ti ik
LTS NTNIdA I
RB S Dr Sonis <
Pro PATRIA, afg, DE0. cf sis INVTRVMOS parafus
Sc PATRIA arus, sic poles esse DE0.

ILL'CELS"'SVE,VETERIS OBSERVANTIA ERGO, DEDICAT LVCAS KILIANVS
Š SCVLPTOR AVGVSTANVS.A.D.M.DC.XXI.

Eustachijus Valavičius (apie 1570—1630)

146

Stanislovas Varševickis (apie 1530—1581)

147

1597) postilėje: „Kas Dievo bijos, nieko nepasibis ir nebijosis...“
(28, 81).

Laisvės rūpestis perveria visą baroko dvasią, taciau laisvė nūu-
nai išgyvenama ne kaip savaiminis gėris, bet kaip dramatiška
duotybė, kaip įpareigojanti našta. Laisvą asmens valią ir viską
apimančią Dievo meilę baroko mintis suveda prieštaringon vieno-
vėn. Z. Morštynas paskiria katalikei Kotrynai Sobieskytei Radvi-
lienei (1634—1694) „Emblemų“ („Emblematy“) ciklą, kuriame, re-
miantis „Giesmių giesmės" pavyzdžiu, skverbiamasi į pamaldžios
meilės slėpinius. Poeto supratimu, vien sąmoningai puoselėjama
meilė Dievui pajėgianti išgelbėti žmogų nuo galingų fizinių ir me-
tafizinių priešų, vien Viešpaties akivaizdoje asmuo galįs išsaugoti
laisvą sąžinę (39, 331—333). Eilėraštyje „Žmogaus mintis" („Mysl
ludzka") Z. Morštynas garbina „laisvą mintį“, kaip didžiausią
pasaulio stebuklą, kaip „dieviškos išminties ženklą“, kuris „mir-
tingame būvyje" esančius veik priartinąs prie „tobulybės“. „Nu-
liūdusi mano mintis“ — greitesnė už paukštį, už iššautą strė-
lę — valioja apskrieti visus šios žemės kraštus: jai nieko nėra ne-
pasiekiamo (99, 562—564). Visoje Z. Morštyno kūryboje pabrėžia-
ma tiesa, kad tik vienam Viešpačiui Dievui dera valdyti „žmo-
gaus širdį ir sązinę".

Dievobaimingos meilės širdingumu ir tramdomos asmeninės di-
dybės įtampa Lietuvos baroko literatūroje išsiskiria 1635 m. Vil-
niuje išėjusi A. S. Radvilos knyga „Pamaldus diskursas is kelių
žodžių apie Švenčiausios Panelės Dievo Motinos Marijos pašlovi-
nimą" („Discurs nabožny z kilku slow wzigty Oo wyslawieniu
Naswietszej Panny Bogarodzicy Mariey"). LDK kancleris savo se-
seriai, Nesvyžiaus benediktinių vienuolyno vyresniajai Kristinai
Eufemijai (1596—1657) dedikuotame darbe alegorijų prisodrinta
kalba aiškina Marijos vietą ir prasmę šventojoje hierarchijoje, nu-
sako esminius Kristaus Motinos bruožus. A. S. Radvilos „diskur-
se" susipina religinė egzaltacija ir transcendencijos vaizdo primity-
vumas, tačiau kiekviena mintimi siekiama vienintelio tikslo — pa-
maldžia meile pagerbti Švenčiausiąją Mergelę. „Dangiškasis Archi-
tektas" „pastatė Mariją“ — „kaip monarchai rūmus“: išpuošė ją
tauriausiomis dvasinėmis gėrybėmis, tarsi freskomis, paveikslais,
auksu ir gobelenais. Dievo Motina gretinama su saule ir brangak-
meniais, išsamiai nusakomas ypatingas jos „kvapnumas“ ir „ska-
numas", toli prašokąs rinktinių vynų skonį. Marija — tai „Dan-
giškoji mūsų Kleopatra“, „dvasinė Amazonė", metafizinėj kovoj

148

vien pergales skinąs „etmonas“. Tik mėgaudamasis mintimi apie
Ją ir Kristų, Zmogus gebąs išvengti „šio pasaulio girios“, kuri
kaip Labirintas neišbrendama. „Yra Marija laike ir pasaulyje,
(...), ir dalyvauja dabartyje": ji veikia senovės žydų, šiandieninių
Europos tautų istorijoje. Marija — tai „portjera"“ arba „užuolai-
da, uždengianti mūsų nuodėmes nuo baisaus Dievo veido" ir sy-
kiu atverianti mums, „vaitojusiems gyvenimo uoste, perėjusiems
per mirties orlaidę", amžiną dangaus erdvę (109, H 2, K, L, O,
P, Bb, Co, Dd, Oo). Šokiruojančios A. S. Radvilos alegorijos iš-
trina ribą tarp transcendencijos ir žemiškojo pasaulio. Baroko
žmogus „šnekina"“ Dievą savo namų kalba, rupiais, sakralumo sri-
tį nužeminančiais žodžiais (141, 237—238). Danguje ieškoma ne
tik žmogaus likimu susirūpinusio Kūrėjo asmeninių bruožų, bet ir
moteriškos meilės, motinystės jaukumos. „Pamaldus diskursas" iš-
dabintas meniškomis „Giesmių giesmės" citatomis, pakylėjančiomis
ir pačią A. S. Radvilos kalbą meilės poezijos lygmenin. Stiprios
metafizinės įtampos knygai suteikia dažnos Dovydo psalmių nuo-
trupos. Kančioje Viešpaties besisaukiantis žydų karalius Lietuvos
kancleriui tampa apibendrintu krikščionies pavyzdžiu.

Taigi baroko asmenybė parpuola prieš Kūrėją, atsiduoda Jo
valiai, gerai suvokdama žmogišką savo didybę — reikalaudama
asmeninio Dievo atsako į savąjį sielos šauksmą. Skausmingas
Viespaties ieskojimas dabar virsta vyraujančia religine jausena.
Mes, Aukščiausiojo tarnai, „negalime regėti slaptųjų Dievo išmin-
ties dekretų", — sielojasi pirmasis Vilniaus akademijos rektorius
Petras Skarga (1536-1612) (129, 29). Pasak K. Sirvydo, pametą
Dievą net teisūs ir šventieji: pats Dovydas kentėdamas ieško
Viešpaties, šaukiasi Jo, budina Jį kaip užmigus;į, skundžiasi ap-
leistas esąs ir arti prapulties. „Niekas Kristaus arba Dievo unt to
svieto tobulai rasti negali", nes Viešpats esąs kaip didžios ma-
rios, 0 mūsų „išmonia“ tarsi „viedrelis“ ar šaukštelis, — aiškina-
ma „Punktuose sakymų", pasiremiant šv. Augustino palyginimu
(138, I 117, 198, 207—209). Biblinio Dovydo paveikslas raiškiai
nusako XVII a. Lietuvos žmogų. Galingas žydų valdovas, beribio
pasaulio tyruose apverkiantis žmogaus būties trapumą, karys, ne-
galįs išsižadėti laisvės ir sopulingai ieškąs jungties su dangiškąja
Būtimi — tai esmingas baroko asmenybės ženklas. Neatsitiktinai
Dovydo asmuo tampa itin reikšmingas rašytinei tuometinės Lietu-
vos kultūrai. Jo psalmės, atliepusios amžiaus pasaulėjautą, su
karštu įsijautimu verčiamos lietuvių kalbon: išskirtinę vietą jos

149

“ ASK p kiai A 23 m.
| Dž Kilču 6iobs po Ž3pelavieniu

Uikiai
;

Albrechto Stanislovo Radvilos „Discurs nabožny..." (Vilnius, 1635)
titulinis pusl.

užima 1646 m. Vilniuje išėjusiame Saliamono Slavočinskio gies-
myne „Giesmės tikėjimui katolickam priderančios" ir tarp
1653 m. Kėdainiuose kalvinistų išleistos „Knygos nobažnystės"
giesmių.

Šitaip XVII a. krašto raštijoje įsigali nebe „šaunaus“, bet pa-
maldaus žmogaus siekinys. Kaip renesanso laikais dorovinio idealo
aukštumosna buvo keliami senieji karzygiai, nepaprastos išminties
vyrai ir galingi valdovai, taip baroko amžiuje sektinu pavyzdžiu
tampa šio gyvenimo šlovės išsižadėję šventieji (141, 231). Rene-

sanso žmogaus karštligiškai bėgta nuo mirties — grumtasi su ja
dėl žemiškos šlovės, „griebiant šiandieną“. Baroko žmogus atsigrę-
žia į mirtį kaip į vienatinį tikrą žemiškos išminties šaltinį, — mo-

kosi gyventi „atmindamas mirsiąs". Jis buvoja nuolatinėje mirties
atvirybėje, išgyvendamas šiapusį gyvenimą kaip skaudų, permai-
ningą, miglotą, neišvengiamų nuopuolių pilną ir tik atgaila nu-
šviesti valiojamą savosios sielos išganymo kelią. Bendras pasaulio
svetimumo ir asmeninio netikrumo Dievo akivaizdoje jausmas
perveria XVII a. ir vaiko, ir senio širdį. Vos keturiolikos metų
būdamas, Kristupo II sūnus Jonušas Radvila (1612-1655), būsi-
masis LDK didysis etmonas, laiške motinai Onai Kiškaitei-Radvi-
lienei (m. 1642) 1626 m. lapkričio 9 dieną rašo: „Dabar galutinai
pažinau, Šviesiausioji Kunigaikštiene, kad šis vargingas pasaulis
yra verksmo bedugnė, ašarų jūra, skausmų ganykla, kryžiaus ir
įvairiausių rūpesčių namai. Dabar neklystamai žinau, kad ne tik
mūsų gyvenimo pradžia, bet ir vidurys, ir pabaiga [paskendusi)
verksme, rūpesčiuose ir neaprašomuose skausmuose. Dabar visiems
galiu pasakyti, kad šis mūsų buvimas pries gyvenimą yra ne kas
kita, o vien tik liūdna, iš įvairių žmogaus dejonių [kylanti], visur
išsiliejanti MELODIJA — -apreiškė šitai pačiu skaudžiausiu būdu
didžiausio sopulio pilna MIRTIS Jos Kunigaikštisškosios Malony-
bės Panelės Halškos, Sesers mano mylimiausios..." (94, 45). Mir-
čiai atvertas asmens gyvenimas virsta nepaliaujama vieša atgaila.
Pasaulio galingieji stengiasi kasdiene elgsena išpažinti ir pabrėžti
savo nuodėmingos būties menkystę. A. S. Radvilos tarno, Pinsko
stalininko Stanislovo Kazimiero "Tokarskio liudijimu, Lietuvos
kancleris didį savo pamaldumą išsakydavęs itin raiškiomis, ap-
linkinius stebinusiomis lytimis. Albrechtas Stanislovas dažnusyk
gulėdavęs kryžiumi, kas Didįjį Ketvirtadienį mazgodavęs kojas
aplinkinių kaimų ubagams, nuolat versdavęs tarnus pririšti jį prie
suolo ir įkrėsti tai du šimtus, tai du tūkstančius rykščių: plaka-
mas kancleris nepaprastai rėkdavęs, o nuplaktas būdavęs labai
linksmas ir širdingai dėkodavęs tarnams, — prisimena S. K. To-
karskis apie 1681-1695 m. surašytame „Jo Malonybės kunigaikš-

151

čio memoriale" („Memorial S. P. ksiąžęcia Jegomosci") (126,
"-7).

Baroko laikų didikas viliasi galįs „ištaisyti“ nuodėmingų klai-
dų sklidiną gyvenimą dosniomis aukomis religinėms bendrijoms:
XVII simtmetyje, kai dėl tuščio valstybės iždo vis maištauja ka-
riuomenė, kai nuolat stinga lėšų karinėms ir politinėms krašto re-
formoms, Lietuvos bažnyčios ir vienuolynai sulaukia renesanso
metais neregėtų fundacijų. LDK didysis etmonas Mykolas Kazi-
mieras Pacas (m. 1682) — ūmus, ambicingas ir sykiu didžiai die-
vobaimingas magnatas, — užuot asmeninėmis lėšomis aplopęs
braškantį Lietuvos valstybės laivą, apipila auksu Katalikų Bažny-
čią. Dėkodamas Dievui, padėjusiam išvyti iš krašto maskvėnus,
vyriausias lietuvių kariuomenės vadas statydina Vilniuje puošniau-
sią šv. Petro ir Povilo bažnyčią, testamentu prisakydamas palai-
doti jį šios šventovės paslenkstėje — po maldininkų kojomis, iš-
kalant užrašą „Hic jacet peccator" („Čia guli nusidėjėlis"). Myko-
lo Kazimiero giminaitis, LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pa-
cas (1621—1684) funduoja puošnią Pažaislio šventyklą, skirdamas
ją Lietuvos atsikviestiems kamalduliams — vienuoliams atgailau-
tojams. Šie įpareigojami kanclerio permaldauti Viešpatį už Lietu-
vos Didžiosios Kunigaikštystės nuodėmes ir prašyti Dievo Motinos
užtarimo nuolatinėje priešų grėsmės akivaizdoje (43, 197). Baroko
žmogus savo sielos išganymą, anapusinį „aprinkimą“ tiesiogiai sie-
ja su priesmirtine atgaila, gebėjimu išeiti iš gyvenimo ligi galo
susitaikius su Dievu. Kasdienei XVII a. Lietuvos kultūrai ypatin-
go niauraus žavesio teikia istobulintas, netikėčiausias lytis įgyjan-

tis „menas mirti“ — „ars morienda". Maištingasis etmonas Jonu-
šas Radvila miršta savųjų apsuptas Tykocino pilyje kaip tėvynės
išdavikas — patirdamas stiprų dvasios sukrėtimą, atsidurdamas

"ties beprotybės riba. „Visų kalbėta, kad sąžinė, prikaišiodama
jam nuolatines nelaimes, kurių priežastimi buvo tapęs, įstūmė jį
Juodon melancholijon"; „Sakoma, kad kai jį apėmė mirties bai-
mė, pareikalavo nunešamas prie lango, pro kurį garsiai šaukė,
kvietė velnią, o paskui tarė, kad jam dar daugiau bėdų pridary-
siąs. Kai jo protas ir pyktis, labai ilgai trukęs, nurimo, geidė
ministro (kalvinistų šventiko|, bet kadangi jo ten nebuvo, prašė
vėliau kuo karščiausiai katalikų kunigo, sakydamas nenorįs plėši-
ku numirti" — pasakoja apie paskutiniąsias J. Radvilos dienas jo
amžininkai (57, 94, 47; 213).

(HMRISTOFORO PAZZI GRAN CANCI
DI LiTUANIA „AMMINIsTRATORE DELL“
EcoNOMEADI GRODNA A 5

I lnė .
JB tank |
šakas

Kristupas Zigmantas Pacas (1621-1684)

153

Stoišką, filosofiškai orią ir sykiu teatrališką asmens laikyseną
nebūties akivaizdoje atskleidžia kanclerio A. S. Radvilos 1655—
1656 m. surašytas testamentas. Paklūsdamas amžinon tarnystėn
kviečiančio „Aukščiausiojo Karaliaus valiai": — „nusesdamas nuo
Vyties žirgo ir gyvenimą baigdamas", lietuvių didikas skelbia:
„As, Albrechtas Stanislovas Radvila, Lietuvos Didžiosios Kuni-
gaikstystės kancleris, bet vis dėlto didis nusidėjėlis, gerai pažinda-
mas šį permainingą pasaulį ir regėdamas, kad žmogaus gyveni-
mas — ar trumpas, ar kuo ilgiausias — turi turėti savo pabaigą,
ir kiekvieno — ir gero, ir pikto — [gyvenimas| krypsta ir bėga
prie amžinosios ribos, nes siela tik ligi skirto meto vieši laikina-
me bei ydingame kūno trobesy, ir paskui, mirtimi apsivaikavusi,
paverčia savo apsiaustą kirmėlių drapanomis ir visokių nešvarumų
indu, o pati ateina į baisųjį Dievo teismą, kur vien tik blogus
ar gerus darbus kompanijon sau tepasiima. (...). Apie visa tai,
kiek žmogiškasai netobulumas leido, mąsčiau, nors retai — būda-
mas iš Dievo malonės sveiko kūno ir proto... (...) Šlykštus mano
kūnas (...) privalo būti paguldytas, įrengus rūsį be antkapio, kad
nuodėmingo žmogaus nė atminimo nebūtų, o auksas ten turi pri-
klausyti Dievo garbei... (...). Laidotuvės tebūnie kuo paprasčiau-
sios — ne pagoniškos, bet katalikiškos. Kad mano nuodėmingas
kūnas laidotuvių dieną būtų ne arkliais vežamas, bet vargšų ne-
samas, davus kiekvienam, kiek jų bus, po dukatą. Kūną aptaisyti
juodais, paprastais drabužiais, įdėjus rankon krucifiksą ir rožinį,
o ant kaklo užkabinus sškaplierių. Neštuvus užtiesti juoda gelum-
be, panašia į paklaką Įšiurkštų, pašukinį audinį| — be herbų, be
katafalko bažnyčioje, be vedamo žirgo ir kitų pompos atributų.
Kūno po mirties nemazgoti, neskrosti ir vidurių neišimti, palaikus
paprastomis vinelėmis apkalti. Šito dėl Dievo prašau, o kad me-
džiaga kūnui būtų duota, įrengti pakylą bažnyčioje, kurioje bū-
siancios laidotuvės, žiedelių, grandinėlių, nei jokios šilkinės me-
džiagos nedėti, maža svetimų svečių į laidotuves tekviesti,

daugiausiai — kunigų, vargšų, vienuolių. Pamokslo kad nebūtų, o
jei bus, kad negirtų, nes visa, kas gera, buvo iš Dievo, o ki-
ta — arba nuodėmėj padaryta, arba nuodėmėm suteršta, tad tuš-

čia liaupsė, nuodėmės tenedrįstama girti, 0 žemę prašau žemei
atiduoti ne vėliau kaip po šešių savaičių. (...) Baigdamas šį te-
stamentą prašau, kad man visi atleistų, nes daugelį išties įžei-
džiau ir tikrai papiktinau — ar atvirai, ar slapčia, kas dažnai
būdavo. Puldamas ant kelių atsiprašau... (...) "Teisingai išpažįstu

154

pries dangų ir žemę, jog buvau žmogus tingus, savo rūstybėje la-
bai smarkus, keršto geidžiantis (ir Dievas regi, kad tiesą rašau)
labiau, nei žmonės suprato, [buvau] slaptas nusidėjėlis ir pasilei-
dėlis. Tiesa, nors retai, tačiau maniau, jog esu niekingas tvarinys
ir bjaurių gyvulių pašaras, vis dėlto pagarba nebuvo tokia didi,
koks didis buvo Dievo galybės įžeidimas, ko žmonės išties nežino-
jo ir kitaip manė. Tad dėl Dievo malonės tūkstantį kartų prašau
ponios kunigaikštienės, žmonos mano mylimiausios, giminaičių,
draugų, tarnų, pavaldinių, pažįstamų žmonių, kad. dėl Jėzaus ir
Švenčiausiosios Mergelės Marijos vardo atleistų, prisipažįstu esąs
labiausiai kaltas Dievu, Išganytojui "mano. (...)P (110,
III 448—466).

Įtemptas, sudėtingas baroko laikais virsta ne tik asmens ryšys
su dangiška erdve, bet ir su visuomenės pasauliu. Šiapusis gyve-
nimas — vien laikinas uostas, komedija, klaidus, sielai pragaištin-
gas labirintas. Žmogus privaląs įžvelgti jo kerų apgaulę, nepasi-
duoti „tuščių dalykų" vilionėms. Asmeninę laisvę įmanu laimėti,
ne pasaulyje įsišaknijus ar įsiviešpatavus, bet tik jį paniekinus,
istoriško, laikino būties apvalkalo išsizadėjus. D. Naborovskis, at-
liepdamas baroko kultūroje išbudusią stoikų filosofinę mintį, tiki-
na: mus gaubianti žemė — permaininga, nepažini, priešiška, joje
laikinai buvojančiam asmeniui belieka išsergėti dvasinę nepriklau-
somybę, būti „pačiam sau dvaru, malone ir pačiam sau ponu“
(39, 246). K. Sirvydo supratimu, žmogus galįs išlikti sąžiningas
ir doras, tik nepaklusdamas primestoms gyvenimo aplinkybėms,
nūnai iškrypusioms visuomenės taisyklėms. Nesvarbu, kur jį nu-
blokštų likimas: „kalinėn", apleiston bevandenėn žemėn ar bekraš-
tėn girion, žmogus visur privaląs elgtis kaip bažnyčioje, paversti
savo laikinąjį būstą Dievo namais. Taip gyvenę Dovydas ir Jo-
nas Krikštytojas (138, I 40—41).

Šitaip socialinėje būtyje laimimai renesanso asmenybės laisvei
barokas priešina vidinę asmens nepriklausomybę, kurią valiojama
įgyti tik nusimetus slegiančių ryšių su šiuo pasauliu naštą. „9ą-
monė, protas mūsų sykiais esti Karalius, o sykiais Tironas. Ka-
raliumi būna, kai palenkia sau ir ramiai valdo savo afektus, o
Tironu — kai afektai valdo žmogų ir blogio jėgos daro, ką no-
ri", — dėsto „Pamaldžiame diskurse“ A. S. Radvila, plėtodamas
Senekos (apie 4 pr. Kr.-65) mintį (109, S). Drauge su „žemiškos
šlovės", „istorinio nemirtingumo" verte nublanksta ir valstybinio
gyvenimo svarba. Pats Lietuvos kancleris A. S. Radvila nūnai

155

Digndre me Lindaretė V,
ss mibi Uirtutem Co

| JESVS MARIA ANNA
Pulchra es K decora filia Hie.
rufalem, terribilis vt caftro;
rum acies ordinata.

| Miefnaiefteėn poobna Loro Ziavos
golimeka/(trdfina iėto GpĖ mopeld
. bobrge (porgadgonp,

4
!

Przedmomė.
ski dė | , :
a Alad > domčipu Gtuki AialarfEiey
i 5 sa 1 Ir g vGynili
„i R Omdy praeoni Ww Doganltmie 1745
Tina je NJ IGr3e/lako (Idrošytnosė opifuie/ mins
"ti Iač Y ndsymūiaę iednego Seuvio / drugiepo

aErbaliuo, Ploni do Epiu mdlos

Albrechto Stanislovo Radvilos „Discurs nabožny..." (Vilnius, 1635)

atvertimas

bodisi politika kaip nešvankiu, amoraliu reikalu (109, Ee). Į neiš-
brendamus valstybės rūpesčius įklampintas LDK lauko etmonas
"Vincentas Korvinas Gosiauskis (m. 1662) 1662 m. spalio 10 die-
ną rašytame laiške Kristupui Pacui, tuometiniam šalies kancleriui,
atsidūsta: „O kad be manęs būtų tęsiamos tos beprotybės, kurias
be manęs pradėjo" (144, 23). Baroko raštijoje nebetenka aureolės
kario — tėvynės gynėjo paveikslas. To meto memuaruose samdy-
tam ir krašte plėšikaujančiam kareiviui dažnusyk skiriamas nieki-
nantis „plėšiko" vardas (110, III 434). Z. Morštynas eilėraštyje
„Votum“ išsižada kareivystės ne tik kaip nedėkingo ir sunkaus,
bet ir nedoro, sielos išganymą apsunkinančio amato: „O tie, ku-
rių duona šitokia karti,/Ar bebus danguje" Poetas, „triukšmu pa-
sisotinęs", atsisveikina su „kariauna, stovyklomis, rikiuotėmis,
kruvinais mūšiais“ ir nori pasislėpti sešėlyje, „pulti ramybėn",
„būti sau laisvas, niekam netarnauti, namuos įsikurti", „arti, sė-
ti, akėti": „sugrįžtu iš karo prie arimo" (99, 572—575). Poetinę
Z. Morstyno svajonę savame gyvenime įkūnija D. Naborovskis,
paskutiniaisiais gyvenimo metais pasitraukdamas iš slėgusios dip-
lomatinės tarnybos Radvilų rūmuose į nuošalų Kernavėje įsigytą
dvarelį.

156

Žvelgdamas į permainas, ištikusias Lietuvos-Lenkijos visuome-
ninę sąmonę XVII a., lenkų literatūros istorikas S. Tarnovskis
yra pastebėjęs: „XVI amžiuje tauta yra kupina politinių siekių ir
jėgų (...): taip pat ir literatūra siekia, nurodo kelius, pataria, re-
formuoja. XVII amžiuje ji mato ir supranta, kad yra blogai, bet
nieko teisinga nepataria, tik uzlaužia rankas ir rauda: pagaliau
prieinama iki abejonių ir abejingumo, iki skepticizmo ir bjauraus
cinizmo, kai kalbama, kad nieko nei patarti, nei daryti nebever-
ta..." (140, II 492). Baroko raštuose išblėsta herojinė renesanso
patetika. Mat visuomenės istorija vis dažniau imama suvokti ne
kaip žmogaus galių, bet kaip metafizinių jėgų kovos laukas. Isto-
rinių įvykių baigtį nulemiąs Viešpats, o ne politiko ar kario nar-
sa. „Dievas karą valdo" — skelbė Lietuvos sostinėje pamokslavęs
P. Skarga (40, 340).

A. S. Radvilos „Dienorastyje" visos istorinės XVII a. permai-
nos sutinkamos kaip Dievo valios išraiška. Palydėdamas 1651 me-
tus, kancleris viliasi: „Marsas viešpatavo Europoje. Te duoda
Dievas laimingesnius ateinančius metus; jei nuodėmės nesutruk-
dys, Dievas tai padarys". Kalbėdamas apie 1653 m. totorių ant-
puolius, sušunka: „Raiskiai, aiškiau nei saulė, pasirodė Dievo
pyktis už mūsų nuodėmes“ (110, III 317, 399). LDK žirgininkas
kalvinistas Boguslovas Radvila (1620-1669), amžininkų smerktas
kaip „šlovės geidžiantis“, „nelaimingas karys“ („avidus gloriae“,
„fatalis žolnierz"), „Autobiografijoje“ žvelgia į savo gyvenimą tar-
si į Dievo kūrinį, net valiukiskose dvikovose laimėtas pergales be
dvejonės priskirdamas Aukščiausiojo rankai: „Susijojome ant ark-
lių su pistoletais, Dievas mane palaimino — jį nugalėjau“ (112,
127, 191).

Mąžtant asmenybės heroizacijai, barokinės Lietuvos kultūros
raštas netikėtai sužėri keisčiausiomis ironijos, autoironijos, kan-
daus humoro ir geliančio sarkazmo spalvomis. Istorijos įvykių sū-
kurin įsuktas zmogus nebesijaucia galįs asmenine valia šių įvykių
tvarkyti - taigi nebetenka savo paties ir aplinkinių nelygstamo
reikšmingumo, dirbamų darbų perdėto rimtumo potyrio. Jau
A. Rimšos „Dešimtmetis pasakojimas“, daugiu atžvilgių pagal re-
nesanso estetikos taisykles sukurptas kūrinys, išdrįsta pasišaipyti
is Pavolgin traukiančių Lietuvos karžygių. Patetiškai keldamas
K. Radvilos Perkūno kelionę Rusijos pelkėmis virš Hanibalo žygio
per Alpes, poetas šia pat pažeria karius deheroizuojančių detalių:

Nežinia buvo, kur etmonas, o kur ponaitis,
Apsibjaurojo purvuos kaip misko paršiukai.
Faunai, Panai, Silvanai ir Satyrai

Tapo girioj besivoliojančių ponų giminaičiais

(117, 37-38).

Autoironija persmelkia karo temai skirtą Z. Morštyno poeziją:
epinis karžygis čia nebetenka iškilios literatūrinės kaukės, atsive-
ria kaip nelengvo likimo nustekentas, šypsena nuo gyvenimo ab-
surdo besiginantis žmogus. Vienintelis tikras herojus mūšyje
Z. Morštynui tėra ištikimas kario žirgas, gelbstintis jį iš mirties
nagų (39, 320—327).

Baroko Lietuvon atsirita griausmingas Fransua Rable (apie
1494—1553) juokas — pasak A. Losevo, „šėtoniškas", šventumo ir
gyvuliškumo plotmes sumaišantis, blogį pateisinantis (181, 592).
1610 m. kovo 30 dieną D. Naborovskis siunčia is Bazelio laišką
Lietuvon Kristupui II Radvilai, ragindamas šį įkurti savoje tėvy-
nėje „girtuoklių valstybę" („panstwo biboszow"), kurios simbolis
būtų neišsemiama vyno statinė, o svarbiausią gyvenimo rūpestį
issakytų klausimas: „O ką ten gersime?" Is to paties laikotarpio
yra išlikęs ir antras, nedatuotas, poeto laiškas K. Radvilai, para-
šytas šio pusbroliui Jonušui paskatinus. Jame žaismingai issitycio-
Jama is istorinės pasaulio išminties ir savo meto politinio Euro-
pos gyvenimo. Girtuoklystei pašlovinti D. Naborovskis pasirenka
iškilią filosofinio traktato lytį, primenančią Cicerono, Senekos,
M. Montenio (1533—1592) veikalus. Įrodinėdamas nepaprastą vy-
no naudą žmogaus ir valstybės gyvenime, Lietuvos poetas patei-
kia nemaža antikos ir savo laiko autorių minčių, šias valiūkiškai
iškreipdamas ir parodijuodamas. D. Naborovskis šaiposi pats iš
savęs, juokiasi iš savo didžio mokytumo: „garsų filosofą Platoną",
įrodžius; žmonijai vyno vertę, jis skaitęs „In manuscripto". Laiško
teigimu, girtuoklystėje slypinti absoliuti gyvenimo tiesa, ji — Vi-
suomeninės ramybės ir politinio Europos stabilumo pagrindas.
Maskvą, Prancūziją, Ispaniją griauną vidiniai neramumai vien to-
dėl, kad „tos tautos dažniau geria vandenį, nei vyną". Lietuvos-
Lenkijos respublikoje, Danijoje ir Saksonijoje viešpataujanti san-
taika ir visuomeninė darna, nes šių šalių žmonės stipraus vyno
neniekinantys (3, 19—26). Šitaip lengvabūdiškais pokštais nuverti-
nama ir antikos išmintis, ir savojo laiko mokslo autoritetas, pa-
niekinama politinio, valstybinio gyvenimo svarba. Žaidžiantis
žmogus, grakščiai atstovautas renesansinėje P. Roizijaus poezijoje

158

Natų Gedani 5 Mai 46205 Regiomonti

| Consūts Anna Maria Princcpė

Boguslovas Radvila (1620-1669)

159

(95), barokinėje Lietuvos kultūroje praranda nekaltą naivu:
mą — jo veidą iškreipia skaudi, gyvenimo vertę ir prasmę kves-
tionuojanti ironija.

XVII šimtmečio juokas sykiu liudija ir asmenybės išsivadavim:
iš kolektyvinės nuomonės gniaužtų, visuomenėje pripažintų autori-
tetų valdžios. Nežinomi baroko autoriai kandžiai šaiposi iš šiC
pasaulio galingųjų, šventvagiškai parodijuoja religinius žanrus ai
patį Biblijos tekstą. Amžiaus pradžioje, Lietuvai nesėkmingai ko:
vojant su švedais, pasirodo anoniminių satyros kūrinių, nukreiptų
prieš LDK didįjį etmoną K. Radvilą Perkūną, jo karo draugus ii
kilmingas meilužes. Iš šių paskvilių išsiskiria „Livoniška litanija'
(„Inflandska litanija") — šmaikšti maldos parodija:

Kristupai, nepabėk nuo mūsų,

Kristupai, neapleisk mūsų,

Kristupai, muškis su mumis už mus,

Kristupai, nedrybsok namuose, bet rikiuok mus,
Kristupai, palik privačius namų reikalus ir muškis
su priešu už mus (92, 93—94).

1609 m. rudenį, Lietuvos-Lenkijos valstybei kovojant su Mask:
va dėl Smolensko, nežinomas satyrikas parašo „Evangelijos paga.
Leoną Sapiegą pradžią“ („Początek ewanjelijej wedlug Leona Sa.
piehy"). Smolenską prie Lietuvos prijungti nekantravęs LDK
kancleris šiame veikale sulyginamas su Šėtonu, sprendžiančiu
pinkles Kristui — pamaldžiam ir nerangiam karaliui Zigmantu:
Vazai (1566-1632). „Anuo metu karalius Zigmantas išvedamas iš
Lietuvos į girias ir Maskvos tyrus, idant būtų gundomas Leonc
Sapiegos“, — pradeda šmaikštų, evangelijas parodijuojantį pasako-
jJimą anonimas (92, 209). 1657 m., siaučiant Lietuvoje švedų ii
maskvėnų kariuomenėms, nežinomas poetas, sekdamas Dovydc
psalmėmis, lotyniškai sueiliuoja „Lenkų-švedų mišparus" („Vespe-
rae polono-sveticae") — savotišką Lietuvos didikų, Švedijos valdo-
vo Karolio Gustavo (1622-1660), Respublikos karaliaus Jono Ka-
zimiero Vazos (1609-1672) maldyną.. „Nežinau, kuo pavirsiu“
(guo me vertam, nescio"), — priverčiamas Dievui išpažinti LDK
žirgininkas Boguslovas Radvila (90, 223—224). Pirmojoje amžiaus
pusėje anoniminis lietuvių bajorėlis, išliedamas savo nuoskaudą ii
pagiežą, lenkiškomis eilėmis piktai išsišaipo Iš šalies senatorių
„Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elogijoje" („Elogium Wielkie-
go Księstwa Litewskiego“) duodamos ironiškos įtakingiausių didi-

160

kų charakteristikos, visiškai suniekinama jų politinė ir karinė
veikla, išsityčiojama iš „šeimyninių vargų“ su neištikimomis žmo-
nomis ir pasileidusiomis dukromis (92, 369—370).

Satyrinių, deheroizuojančių tekstų apsuptyje gerokai iškreiptą
prasmę įgyja pompastiški panegiriniai baroko kūriniai, kurių sty-
giumi XVII a. Lietuvoje nesiskųsta. Asmuo nūnai šlovinamas, ge-
rai suvokiant jo žemiškos šlovės tuštybę: panegirikas savo globė-
jams ir labdariams rašo D. Naborovskis, Z. Morštynas, Motiejus
Kazimieras Sarbievijus (1595—1640), asmeninėje poezijoje išpažin-
dami visų šio pasaulio gėrybių laikinumą ir menkystę. Taigi pa-
negirizmas dabar tėra tik „gyvenimo spektaklio" dekoracija. Baro-
ko Lietuva atitaria Šekspyro teatro šūkiui „Totus mundus agit
histrionem" („Visas pasaulis vaidina"). Savo buvimą žemėje kaip
spektaklį suvokia A. S. Radvila ir didysis etmonas Jonušas Rad-
vila, Šis, dar jaunuolis būdamas, dėsto laiškuose tėvui Kristupui
II savo gyvenimo naujienas, pasitelkęs teatro žodyną: „ir manau,
kad per menkas dalykas — aprašyti Jūsų Kunigaikštiškajai Malo-
nybei galą tos mano tragedijos, kuri komedija baigėsi" (66, 313).
Tarp 1655 m. parašytų kūrinių, smerkiančių LDK etmoną dėl
tuo metu Lietuvos vardu sudarytos unijos su Švedija, esama ir
lotyniškos parodijinės epitafijos „Tėvynės išdavikui" („In prodito-
rem patriae“)

Įvairius asmenis, Radvila, vaidinai gyvenimo scenoje:

Sykį buvai komediantu, kitąsyk — tragiku.

Kokius skirtingus pavidalus matai slypint už vieno vardo:
Niekšas ir plėšikas — vienas Ir tas pats kunigaikštis Radvila

(90, 287).

Būties netikrumo, mirties atvirybės gniuždomas baroko žmogus
dažnusyk mėgina slėptis teatralizuotoje minioje, paversdamas kas-
dienybę vaidinimu, prašmatniu ir sąlygišku reginiu. Absurdiškas
būties komizmas ir gūdžiausias tragizmas susibėga vienon ištisi-
nėn žemiško buvimo bufonadon. „Žmonių gyvenimas panašus į
komediją, — rašo Vilniaus kanauninkas, filosofijos, teologijos ir
teisės daktaras Kazimieras Vaišnoravičius (m. 1677) 1644 m. Vil-
niuje išleistame „Politiniame oratoriuje..." („Orator politycz-
ny..."), — Dievas yra teisėjas, tos komedijos vadovas, priimti ar
atmesti Jo asmenį, šį vadovą, ne mūsų galioms. (...) Pirmame
veiksme pasirodo Dovydas: piemens drabužiais, o antrame veiksme
būna jau karaliaus purpuruose. Išsiruošia scenon Dionizas kaip

6 2033 161

vainikuotas Sirakūzų karalius, o baigia tą sceną kaip skarmalais
dėvįs ilgaskvernis. (...) Taigi apskritai vita est scenae similis (gy-
venimas yra panašus į sceną)" (55, 321; 124, 139). Spalvingomis
krikšto iškilmėmis ir pompastiška laidotuvių procesija tampa
įrėminta žemiškoji žmogaus vaidyba. Teatralizuodamas gyvenimą,
baroko asmuo mėgina ir harmonizuoti savo santykius su Aukš-
čiausiąja Būtimi (dangaus pasiuntiniai — angelai ir šventie-
ji — virsta jutimiškai apčiuopiamais šio pasaulio misterijos daly-
viais), ir nors tariamai užglaistyti socialines amžiaus prieštaras,
sušvelninti įtampą tarp savęs ir visuomenės. Būties maskarade
tarsi nebelieka nuskriaustų ir išrinktų, visi tampa lygūs vieno
vaidinimo aktoriai. Respublikos karalius dvaro puotoje dalyvauja

persirengęs prancūzų valstiečiu, jo dvariškiai — Mauritanijos, Tur-
kijos valdovais, Lietuvos kancleris tampa užstalės tarnu, 0 jo
žmona — vengrų valstiete, — pasakoja „Dienorastyje“ A. S. Rad-

vila (39, 290). Radvilų rezidencijoje Nesvyžiuje prastuolių drabu-
žiais persirengę šeimininkai ir svečiai prižiūri puošnaus barokinio
parko gėlynus, augina kalakutus, grodami fleitomis ir gitaromis
gano avis (193, 26).

Vis dėlto iš tiesų socialinę XVII a. Lietuvos tikrovę daugiu
atžvilgių „tvarko“ nežabojama asmens „ambicija“ — uzgožianti
bendrus valstybinius, tautinius interesus. Renesanso laikais kancle-
ris A. Goštautas laiškuose Bonai Sforcai kėlė meilę valdovei kaip
tauriausią savo sielos bruožą. M. Stryjkovskis istorinius lietuvių
didvyrius aukštino uz istikimybę didžiajam kunigaikščiui, įkūniju-
siam visos tautos valią: Katkevičių, Valavičių protėvius Nesvy-
žiaus rankraštis pavertė apibendrintais šitokios herojiškos istikimy-
bės ženklais. Baroko raštuose teigiama didiko savybe tampa išti-
kimybė ne valstybės valdovui, bet sau pačiam — savo įsitikini-
mams ir savo naudai. Kancleris A. S. Radvila pasididžiuodamas
„Dienoraštyje" pasakoja apie savo kivirčą su Vladislovu Vaza
(1595—1648) (110, I 548). Kunigaikštystės žirgininkas B. Radvila
teisinasi „potvynio“ metais „negrįžęs tėvynėn“ iš Švedijos kara-
liaus stovyklos drauge su kitais didikais vien todėl, kad nenorėjęs
prarasti okupuotose žemėse palikusių turtų: „bet mano pinigai ir
visi dvarai Žemaitijoje buvo" (112, 182). Vėliau stojęs Respubli-
kos valdovo pusėn, B. Radvila dalyvauja 1661 m. vaduojant iš
maskvėnų Vilnių, tačiau ir toliau vadovaujasi asmenine „ambici-
ja". „Jo Didenybė Karalius išvažiavo is Vilniaus, paliepęs man
būtinai su kariais zygiuoti Kauno link, bet šito dėl tam tikrų

162

sumetimų daryti nenorėjau, susiruošdamas paties numatyton ke-
lionėn į Slucką", — rašoma B. Radvilos „Autobiografijoje" (112,
148). Apie 1656 m. išeina iš' spaudos anoniminis kūrinys „Gyni-
mas šviesiausiojo ir prakilniausiojo kunigaikščio Jonušo Radvilos
(...) buvusio Vilniaus vaivados ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-
tystės kariuomenės didžiojo etmono" („Apologia pro Illustrissimo
ac celsissimo Principe Janussio Duce Radivilio (...) guondam Pa-
latino Vilnensi, et Exercituum Magni Ducatus Lithuaniae supre-
mo Generali"). Nežinomas autorius šlovina Lietuvos ir Lenkijos
uniją nutraukusį ir dėl to daugumos tėvynės išdavyste apkaltintą
lietuvių didiką kaip savarankią, sugebančią istorijoje sava valia
vadovautis asmenybę. J. Radvilos narsa priešinama „kvailos mi-
nios kritikai", išvien veikiančios tautos klastai, daugumos pavy-
dui. Žmogaus asmeninio apsisprendimo drąsa iškeliama virš visuo-
menėje vyraujančios nuomonės. Ji, panegiristo įsitikinimu, „melo
darganotą naktį palaidota" turinti „ryškiausia šviesa suspindėti“
(4, 2—3; 94, 13).

„Ambicija" nūnai viešpatauja ir seimuose, ir šeimyniniuose
santykiuose. Susikivirčiję tarpusavyje skuba stvertis kardų Kristu-
po Perkūno anūkai Boguslovas ir Jonušas Radvilos (112, 31).
LDK etmonas Jonušas, politinėse derybose savo nuomonę ginda-
mas, išsitraukia ginklą net karaliaus rūmų aplinkoje (110,
III 341). Grumdamiesi dėl valstybinių pareigybių, B. Radvila ir
jo giminaitis, M. K. Našlaitėlio anūkas, pakancleris Mykolas Ka-
zimieras Radvila (1635—1680) 1669 m. iškviečia dvikovon du ga-
lingiausius valstybės pareigūnus: didįjį etmoną M. K. Pacą 1T
kanclerį K. Pacą (112, 97). 1652 m. kovo 9 dieną Upytės bajorų
pasiuntinys Vladislovas Sicinskis pasinaudodamas „liberum veto“
teise, sugriauna ir šiaip triukšmingo Varšuvos seimo darbą: „Aš
plūdau tą blogiausią iš žmonių, kuris nenaudėliškai išvažiuoda-
mas, išstūmė Respubliką likimo pajuokai", — rašo A. S. Radvila
(110, III 343). Lietuvos bajorai dažnusyk, negaišdami teismuose,
patys kardu sprendžia garbės ir turto klausimus. Didikai savo pi-
lyse laiko privačius kalėjimus asmeninėms sąskaitoms suvedinėti.
Tarpusavio plėšikavimuose ir žudynėse dalyvauja net moterys (7,
242—332). Dėl asmeninių skriaudų ir įžeidimų išsyk ginklo besi-
tveriantys Lietuvos bajorai gan abejingai žvelgia į tėvynės var-
gus. 1648 m. rugsėjy ties Pilavcais stovinti šauktinė LDK bajorų
kariuomenė, apsvaigusi nuo prisiplėšto aukso, „apsunkinta Cereros
ir Bacho" jau skelbiasi įveikusi maištaujančius Bogdano Chmiel-

6* 163

nickio (apie 1595—1657) kazokus, net grasina žygiuoti Varšuvon
su savuoju kandidatu į sostą, bet staiga, išgirdusi apie kazokams
pagalbon ateinančius totorius, pasprunka naktį iš mūšio lauko,
palikdama visą amuniciją: „tai todėl, kad Dievas juos apleido ir
Viešpats taip jiems lėmė. Ambicija, savivalė, vargšų augi-
mas — šie juos užpuolė“, — aiškina „Dienoraštyje“ A. S. Radvila
(110, II 112—113). 1654 m. įsiveržus Lietuvon maskvėnams, val-
dovas Jonas Kazimieras, būdamas Gardine, paskelbia visuotinį
bajorų šaukimą, tačiau tėvynės ginti šie nesiskubina ir toliau ra-
miai namuose sėdi (7, 361).

Kaip atoveiksmis visuomenės būtyje įsigalinčiai savivalei,
XVII a. raštijoje sustiprėja tendencija, lenkianti asmenybę kolek-
tyvo valiai, primetanti jai kolektyvinės kaltės ir kolektyvinės at-
sakomybės naštą. Jau J. Radvano „Radviliadoje“ iškeliamas nebe
laisvės, bet sąmoningos pareigos žmogus — Dievo ir tėvynės tar-
nas. Poemoje mokytojas Muzėjas viliasi, jog jo auklėtinis
M. Radvila Rudasis būsiąs ištikimas „pačiai didžiajai Dory-
bei" — pamaldumui, jog niekad neužmiršiąs „pareigos ginti"
krikščionybę — „garbiąją tikybą“, „ištvermingąją religiją". Kil-
mingasis jaunuolis sykiu įpareigojamas būti tauriu „tėvynės vy-

ru", neįsileisti savo sielon „Privataus Geismo" — to nūnai išpli-
tusio „bendro blogio“ („commune malum, Privata Volup-
tas") — (105, 325—344). Kovojančio pareigos žmogaus (homo mi-

litans) sampratą Lietuvos baroko kultūroje nuosekliai skleidžia
P. Skarga. Vilniuje leidžiamos jo knygos grąžina krašto sąmonei
viduramžių istorijos kaip Dievo valios lauko suvokimą. Pačioj is-
torijos tėkmėj P. Skarga mato nebe „šaunią“, su likimu besigru-
miančią asmenybę, bet tautą — sutelktinę individualybę, atsakin-
gą uz visus savo darbus prieš Viešpatį. Dievas baudžiąs už nuo-
dėmes ne tik atskirus asmenis, bet ir tautas, valstybes. Tad ir
nuodėmė, ir atgaila virsta ne individualiu, bet bendruomeniniu
rūpesčiu. XVII a. pradžioje išėjusiame veikale „Sujaudintas Skar-
ga, kviečiąs Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-
tystės piliečius neatidėliotinon atgailon“ („Skarga Wzbudzony
wzywaiący do Pokuty nieodwlocznej Obywatelow Korony Pols-
kiey, y Wielkiego Xiestwa Litewskiego“) — savotiškoje pamoksli-
ninko tiesų santraukoje — Senojo Testamento pranašo balsu Lie-
tuvos-Lenkijos valstybei grasoma artėjančia Viešpaties rūstybe,
„Dievo įsiūčiu“ („furya Boža"): „esu jums pasiuntinys iš Pono
Dievo ir esu įpareigotas jums jūsų piktybes ir atpildą už jas, jei

164

jų neatsizadėsite, parodyti" (129, 35). Pasak P. Skargos, norint
Aukščiausiojo bausmės išvengti, būtina esą valstybės teisę sude-
rinti su krikščioniška Dievo teise — „turi būti Dievo teisingu-
mas". Tačiau šiandien likęs „pasaulis kaip namai be šeimininko",
šalyje užgauliojamas ir Viešpats, ir karalius. Dangaus kerštą ir
Lietuvai, ir Lenkijai užtraukianti bajorų savimeilė ir „savivalė",
didi socialinė neteisybė: kilmingieji „aštrina savo kardą į vargšų
sprandus, nekaltųjų kraują liedami", retas iš jų „važiuoja į Sei-
mą su meile visuomenės laimei" (129, 12—20). Valstybei pražū-
tinga nuodėmė esanti ne tik piliečių klaidatikystė, bet ir jų reli-
ginė tolerancija. P. Skargos tikinimu, pakanta kito blogy-
bei — tai toji pati blogybė. Kaip liudijąs šv. Paulius, „ne vien
tas, kuris nusideda, bet ir tas, kuris nusidėti leidžia, bus bau-
džiamas". Šitaip kolektyvinės nuodėmės ir kolektyvinės atsakomy-
bės sąmonė įteisina kaip socialinį gėrį nepakantumą kitokiai, nuo
bendro autoriteto nepriklausomai minčiai, savarankiai elgsenai.
Pasak pamokslininko, valstybę prapultin stumiantys ir klaidati-
kiai, ir „eretikų nuodėmių dalyviai" katalikai: šaliai „pavojin-
giausi yra bailūs ir menkos širdies katalikai, kurie neužsiliepsnoja
teisinga ir šventa neapykanta savojo Dievo garbei ginti ir pavydo
neturi, ir stovi kaip Zvirblių kaliausė“; Viešpats atleisiąs vien
tiems Romos tikėjimo žmonėms, „kurie eretikų, kiek ir kaip gali,
nekenčia" (129, 5-9).

Tautos, kaip sutelktinės asmenybės, tvarkančios savo istorinio
likimo reikalus tik jungtyje su Dievu, samprata itin raiški kanc-
lerio A. S. Radvilos tekstuose. Jo „Dienoraštis“ iš esmės yra tau-
tos išganymo ir pasmerktumo dramos aprašas. Kolektyvinės nuo-
dėmės sąmonę vaizdžiai atmuša „Pamaldus diskursas". Jo teigi-
mu, dėl piliečių savivalės ir kitų socialinių blogybių Lietuvos-Len-
kijos valstybė jau esanti ties prapulties riba: lig šiolei nuo teisėto
dangaus keršto kraštą sergstinti vien Marija, tarsi skraistė sle-
pianti „mūsų nuodėmes" nuo rūstaus Dievo žvilgsnio (109, I 3).
Pakantumo klausimą A. S. Radvila perkelia iš socialinės į meta-
fizinę plotmę ir sprendžia jį perdėm radikaliai. „Pamaldus diskur-
sas", supriešinęs biblinius Piloto ir Juditos paveikslus, teiraujasi:
„Kas geriau: ar rankas vandeniu nusiplauti, ar nužudyti girto
sielą ir kūną?" Kas teisesnis Viešpaties akivaizdoje — Pilotas, lei-
dęs nužudyti Kristų ir neprisiėmęs asmeninės kaltės, ar Judita,
savo rankomis nupjovusi priešų karvedžiui galvą? A. S. Radvilos
įsitikinimu, šiuos dalykus svarstant, būtina atsižvelgti į žmogaus

165

Albrechtas Stanislovas Radvila (1593—1656)

166

„intenciją“. „Pilotas nusiplovė rankas, bet išleido dekretą, lei-
džiantį pralieti nekaltą kraują — Pilotas ne itin subtilus politi-
kas". Kanclerio požiūriu, ši „politiko nuodėmė" užverianti asme-
niui prieigą Dievop: „Nezinau, ar danguje pažįstama tokia politi-
ka, ir abejoju, ar ten įsileido su ja Makiavelį, veik einu lažybų,
kad prastuolis Paulius sėdi danguje aukščiau, negu pranašiausias
Politikas; daug sielų pražūsta dėl viską leidžiančios Politikos, į
kurią mes nematydami žvelgiame; nusiprausė Pilotas vandeniu,
bet, nepaisant to, paskui su Dovydu šaukė: Išvaduok mane, Die-
ve, nes pakilo vandenys net iki sielos mano". Ir priešingai — Ju-
ditos įvykdyta žmogžudystė esanti maloni Viešpačiui, nes ji tai
„Su gera intencija padarė": „Judita praliejo vieno blogo žmogaus
kraują (vengdama daugio Dievo numylėtinių kraujo praliejimo) ir
nužudė, savo gyvybę mirties lemčiai įduodama (...). Jei pats Die-
vas, nekaltas būdamas, norėjo numirti už daugelį kaltų, tai dar
geriau uz daugelį nekaltų vieną kaltą nužudyti, ypac kai šitai
liečia tikėjimą ir įstatymą". „Pamaldus diskursas" išsyk daro ir
praktines šio sprendimo išvadas: katalikai susitepą „Piloto nuodė-
me" ir Zudą valstybę, nuolaidžiaudami seimuose eretikams ir pra-
voslavams, negniauždami jų pilietinių teisių (109, Ee). Taip baro-
ko Lietuvoje nuvertinama ir politinė išmintis (A. Rotundui Ma-
kiavelis dar buvo godonės vertas autoritetas), ir tolerancija kaip
socialinė gėrybė. Istorijai virstant vienakrypte tautos išganymo
drama, menkiausia pakanta šį išganymą apsunkinančiai visuome-
ninei elgsenai darosi nepriimtina.

Tautos — Dievo akivaizdoje atsakingos asmenybės - savivoka
XVII a. tampa būdinga ir liaudžiai. Lietuviškose to laiko giesmė-
se susipina pamaldus Viešpaties meilės ir baimės išgyvenimas su
stipriu patriotizmo jausmu. Apie 1655—1667 m. jėzuitų Jono Jak-
navičiaus (1598—1668) ar Pranciškaus Šrubauskio (1620—1680)
sudėti kūriniai „Giesmė čėsu nepakajų", „Giesmė čėsu praėjusių
vainų Lietuvoj" išveda atgailaujančią lietuvių liaudį politinės isto-
rijos erdvėn, paverčia ją sąmoninga, tautiškai susipratusia istori-

Jos dalyve. Abi šios giesmės — įėjusios į populiariausią anuo. me-
tu P. Srubauskio giesmyną „Balsas širdies pas Viespatį Dievą“
(apie 1679 m.) — kreipiasi dangun visos kenčiančios, maskvėnų ir

švedų naikinamos tautos vardu: „Tavo malonės mes griešni lau-
kiame". Šalies valstybingumo griūtis liaudies suvokiama ne tik
kaip didžiausia nelaimė, bet ir kaip josios nuodėmių padarinys:
„Visi pašaliai ašaromis plūsta,/Jau regim, mūsų Karalystė žūsta";

167

„Regim ant mūsų taip sunkią koronę,/ Nupuol“ už griekus viso-
kiame stone./Iš barstė žmonės, pavargo Ponystė,/Nupuolė labai
mūsų Karalystė". Liaudies valioje — širdingai atgailaujant už
valstybės nuodėmes, melsti Viešpaties, Dievo Motinos Marijos ir
krašto globėjo šv. Kazimiero geros kloties „Lenkų, Lietuvos ir
Žemaičių šalims". Istorinę tikrovę tvarkančios, „švedus baukšti-
nančios" „Panos Švenčiausios" visų pirma prašoma ne dangiškos
palaimos, bet politinių gėrybių, pagalbos valstybės vadovams:

Tu, Motin, taisyk tarp Ponų sandarą,
Idant tarp savęs turėtų pakarą.

Idant tarp savęs pakajų darytų,

O piktas misles ant gero taisytų.

Tu pati taisyk Senatorių rodas,
Attolink kairius Ir visokias zdrodas,
Idanti Bažnyčia būtų paaukštinta,
Po visas vietas Ponystė slovinta.

Duok katalikų vierai platintisi,

O už tėviškę tvirtai jiems stotisi

(8, 229—234).

Karšta „katalikų viera" baroko minties daznusyk suvokiama
kaip būtina „tėviškės“ meilės atrama ir šios meilės liudininkė.
Tik doras katalikas — Dievo akivaizdoje teisus, taigi savo šaliai
dangišką malonę pelnantis asmuo — imamas laikyti tikru Lietu-
vos patriotu. Kita vertus, XVII a. krašto kultūroje kolektyvinės
kaltės ir atsakomybės sąmonei dar stipriai spiriasi individualistinė
nuostata, jog visuomeniškai vertingas esąs tik laisvas asmeninis
įsipareigojimas tautai, jos istorijai ir ją globojančiai Dievybei.
Kai kurie Lietuvos didikai gina „sąžinės laisvę“ kaip Jogailaičių
valdymo palikimą, kaip „prigimtinį“ šalies politinės galios šaltinį.
„Tik Dievas valdo sąžinę", — teigia 1644 m. rašytame laiške ka-
raliui Vladislovui Vazai ir Gniezno arkivyskupui Motiejui Lubien-
skiui kalvinistas Jonušas Radvila, įrodinėdamas religinės toleranci-
jos naudą valstybei. Pasak jo, senieji krašto valdovai ir viešpa-
taujantys luomai, skirtingai nuo kaimyninių šalių, sugebėję išsau-
goti Lietuvos—Lenkijos valstybę „laisvą ir ramią", apginti „nuo
suskaldymo bendrą Tėvynę ne tik su didžiule teritorija, bet ir
skirtingomis tautomis, kalbomis, papročiais ir valdytojais“ vien
todėl, kad, puoselėdami tarp piliečių pakantumą, sujungė vienon
politinėn bendrijon „nors ir skirtingų religijų, bet ištikimus ir pa-

168

Vladislovas Vaza (1595-1648)

klusnius pavaldinius". Sykiu J. Radvila suveda prieštaron patrio-
tizmą ir ištikimybę Katalikų Bažnyčiai: juk Gniezno arkivysku-
pas, paklusdamas Romai, nieko iš savo gausių pajamų negalįs
duoti tėvynainiams, katalikiškoji krašto dvasininkija nepajėgianti
laisvai rūpintis valstybės „mokyklomis, knygynais, spaustuvėmis,
teismais ir seimais". Tad nevaržoma tikybų įvairovė teikianti ša-
liai neabejotiną naudą. Laisvė, pakantumas, vadovavimasis „Die-

169

vo garbe", o „ne vien žmogišku autoritetu" esą godotini Jogailai-
čių valdomo „krašto papročiai", „protėvių savybės", „prieš dauge-
lį šimtmečių" prisidėjusios prie valstybės sukūrimo. Taigi pasikė-
sinimas į piliečių sąžinės laisvę griaunąs pačius tautos valstybin-
gumo pamatus. „Jūs, paskutinysis iš Jogailaičių, Zudo-
te..." — kaltina J. Radvila Vladislovą Vazą, Respublikos konfesi-
nės vienovės siekusį valdovą (106, 165—171). „Lietuva niekad ne-
pasiduos despotiškai valdžiai", - sušunka 1636 m. Vilniaus seime
lenkų senatoriams ir karaliui Vladislovui Jonušo tėvas, LDK di-
dysis etmonas Kristupas II Radvila (110, I 560). Laisvai prisiim-
tą, tikybinių apribojimų nepaisančią asmeninę XVII a. zmogaus
ištikimybę tautai ir jos istorijai gražiai patvirtina 1636 m. rug-
pjūčio 14 dieną Vilniuje vykęs šv. Kazimiero palaikų perkėlimas
iš jos vardo bažnyčios į naujai pastatytą koplyčią Katedroje. Ba-
rokiškai ištaigingoje katalikų šventėje dalyvauja daugel Lietuvos
pravoslavų ir „eretikų“, kurie, kanclerio A. S. Radvilos liudijimu,
„aiškino, jog atiduodą pagarbą ne šventajam, bet lietuvių kuni-
gaikščio palaikams" (110, I 555).

Suskliausdami lig šiolei dėstytas pastabas, apibūdindami pa-
teiktas XVII a. raštų citatas, turime pripažinti, kad tuometinėje
Lietuvoje, lygu visoje baroko Europoje, „nėra vienos identiškos
žmogaus sampratos pasaulio akivaizdoje, yra įvairūs variantai,
dažnai prieštaringi" (124, 302—303). Vis dėlto barokinę krašto
pasaulėvoką, matyt, galima nusakyti kaip dialektišką renesansinio
antropocentrizmo ir viduramžių teocentrizmo jungtį, kurią gyveni-
mo tikrovėje atliepia aistringas asmens veržimasis Dievop, negalįs
lig galo paneigti žemės pasaulio vertės ir žmogaus didybės (88,
33). Lietuvos kultūros tekstą nūnai kuria ir interpretuoja naujos
dvasinės sąrangos žmogus — impulsyvi kraštutinumų asmenybė.
Jos būtį veria nuolatinė įtampa — tarp blaivaus racionalumo ir
iracionalaus jausmingumo, tarp karšto pamaldumo, nusizeminimo,
gyvenimo tuštybės išpažinimo ir nežabotos „ambicijos“, praban-
gos, žemiškos didybės geismo, tarp istorijos svetimumo, absurdiš-
kumo potyrio ir tradicionalizmo, pagarbiai puoselėjamo protėvių
kulto, tarp nuolatinio asmeninės laisvės, socialinės nepriklausomy-
bės deklaravimo ir geismo atsiduoti anoniminės bendruomenės
globai, paklusti kolektyvinės nuomonės diktatui. Turbūt įmanu,
remiantis išoriniais baroko laikų dvasinio gyvenimo požymiais,
drauge su Vytautu Kavoliu kalbėti apie „represyviosios sistemos"
įsigalėjimą Lietuvos kultūroje: esminės šios sistemos žymės — ins-

170

titucinis autoritetas ar direktyvinė kolektyvo nuomonė, ideologinių
mažumų prievartinis slopinimas, hegemonijos teisinimas iraciona-
liais, egzaltuotais, siaubą ir išsigelbėjimo viltį žadinančiais argu-
mentais, rezignuoto klusnumo, „savo likimo" pasyvaus priėmimo
įtvirtinimas, agresijos prieš „svetimuosius“ pagausėjimas — aki-
vaizdžios (59, 104). Išties — „šlovės tuštybės“ išpažinimas ir
„švento paklusnumo" įsigalėjimas raiškiausiai apibūdina barokinį
krašto pasaulėvokos lūžį. Išties — veiklų, dorovės skrupulų nepai-
santį politikos amžių nūnai pakeičia kontempliatyvus, Dievo bai-
me grindžiamos moralės amžius. Tačiau vidinį „represyviosios sis-
temos" turinį sudaro ne aklas laisvės siaubas, bet „tragiškojo hu-
manizmo“ diegiama pareigos sąmonė. Vyraujanti baroko žmogaus
egzistencinė laikysena — laisvas įsipareigojimas Dievui ir visuome-
nei. To meto visuomeninės sąmonės sąrangą tyrinėjęs vokiečių
kultūrologas Kornelijus Gurlitas pastebi: „Pasaulėžiūros vienybėje
jie rasdavo dvasios laisvę" (195, 348).

Šiame iš baroko kultūros citatų sudurstytame kontekste kiek
adekvačiau atsiveria ir anuo laiku rašytos Lietuvos istorinės lite-
ratūros prasmė.

Asmens ir tautos išganymo drama

„Jei ieškotume prasmės nuosekliame ir nuo-
latiniame mirtingųjų garbės troskime, tai prie
to, kas pasakyta, galėtume pridurti, jog kara-
liai ir pasaulio kunigaikščiai nuolat kėlėsi sau
ne tuos tikslus, kuriuos turėjo domėje Dievas.
Jie visados rūpinosi vieno šlove, bet niekad ne-
sirūpino kitų nelaimėmis. Mėgaudamiesi gyveni-
mu, jie nepaisė Dievo patarimų, bet sekė artė-
jančios mirties patarimais. Taigi mirtis, netar-
dama nė žodžio, moko žmogų pasaulio išmin-
ties, tuo metu Dievas nepajėgė to padaryti nei
savo Įstatymo žodžiais, nei pažadais, nei grasi-
nimais. Mirtimi, kuri nekenčia ir žmogų nužu-
do, tiki, o Dievą, kuris jį sutvėrė ir myli, pa-
meta. Tik mirtis leidžia žmogui pažinti patį
save. O iškalbingoji, teisingoji, galingoji mirtie!
Tu įtikini tuos, kurių nieks negalėjo įtikinti, tu
padarai niekingus tuos, kuriems pasaulis lenkė-

k

S.

Wolteris Raleigh (apie 1554—1618)

Nepaisant esminių pasaulėžiūros permainų, istorinė baroko lite-
ratūra išlieka tarp pamatinių savo meto kultūros tekstų. Išsizadė-
Jusi renesansinių pretenzijų atstoti amzinybės geidziančiam zmogui
Bibliją, gan kukliai glausdamasi greta gausių hagiografinių raštų,
istorija vis dėlto išsergsti dar antikoje pelnytą „gyvenimo moky-
tojos" autoritetą — tik esmiškai pakinta jos mokymo turinys.
Nūnai istorinė literatūra diegia ne egocentrišką asmeninės šlovės
geismą, bet bendrąsias krikščioniškos moralės tiesas. Praeities
vaizdai, istoriko įsitikinimu, turį atskleisti istorijoje veikiančio
Dievo visagalybę, mokyti žmogų pamaldžios išminties, Viešpaties
meilės ir — ištikimybės tėvynei, gebėjimo asmeninius interesus su-
derinti su aukštesniais visuomenės siekiais. Šios baroko istorijos
pamokos netenka renesanso laikams būdingo tiesioginės polemikos
įkarščio, įgyja objektyvaus mokslinio dėstymo pobūdį. Mat rašo-
ma įsitikinus, jog „tiesa turi paveikti pati savimi". Istoriko pa-

172

skirtis — ne vertinti, interpretuoti, o vien teisingai faktus išdėsty-
ti, įzvalgiai psichologines universalios gyvenimo tiesos pasireiškimo
sąlygas atskleisti (68, 57—58). Tokia Europos baroko autoriams
būdinga nuostata spėriai prigyja Lietuvos istoriniuose raštuose.

P. Skarga išverčia lenkų kalbon ir jau 1607 m. Krokuvoje iš-
leidžia „vieną pagrindinių baroko istoriografijos kūrinių“ (68,
57) — kardinolo, Vatikano bibliotekos direktoriaus Cezario Baro-
nijaus (1538—1607) „Bažnytinius analus" („Annales ecclesiasti-
ci...",. Roma, 1588—1593), sušelpdamas juos naujos-baroki-
nės — pakraipos pratarmėmis. P. Skargos žodyje nebelieka
M. Stryjkovskiui būdingo puikavimosi nuveiktu darbu: su skaity-
toju intymiai dalinamasi asmenine patirtimi, įgyta verčiant
C. Baronijaus veikalą. Kreipdamasis į knygos fundatorių Gniezno
arkivyskupą Stanislovą Karnkovskį (1520—1603), buvęs Vilniaus
akademijos rektorius sakosi pažinęs iš „Bažnytinių analų" katali-
kų religijos senumą ir nepaprastą Dievo jėgą: Jis visas valstybes
valdąs, keičiąs, dalinąs, naikinąs. „Regėdamas taip pat ne tik šei-
mų viešpačių bei aukštų giminių, bet ir karalysčių ir karalių kai-
tą, skaudžius jų nuopuolius, aušinu savąjį vargą ir sakau: virsta
ąžuolas, o man — menkai Zolelei — argi skriauda! O stebėdamas
šioje istorijoje žmonių žemiškos laimės, kuria anie pasikliovė, lai-
kinumą ir silpnumą, galėjau tarti: O kasdienybės malone, norėjau
tavimi pasiremti, bet tu mane savom apgavystėm sužeidei. O va-
nitas vanitatum [O tuštybių tuštybej. Ne menkiau pasimokiau iš
tironų ir svetimo turto plėšikų: kaip aukštai ir džiaugdamiesi
sliuogia to pikto lobio ir žemiško išdidumo medin, tačiau niekad
is jo laimingai ir sveiki neišsiropščia — rėkdami ir lapų stverda-
miesi, krisdami ir smarkiai susikuldami, žūva. (...) Šią [knygą]
skaitant, taip pat galima išmokti šventų žmonių išminties ir pro-
to..." P. Skarga, lygų M. Stryjkovskis, prisipažįsta ėmęsis verti-
mo „dėl tautos labo". Tačiau nūnai siekiama ne tautos darbus
„Iš niaurių sutemų“ išplėsti ir šitaip jai „istorinį išganymą“ su-
teikti, bet dieviskon amžinybėn žmonių mintis nukreipti, jų rū-
pestį dangiškuoju išganymu pažadinti. P. Skarga sakosi triūsęs
dėl stipresnio piliečių pamaldumo, geisdamas juos „geriems dar-
bams paskatinti". Pratarmėje prašoma arkivyskupo nusiųsti „sava
ranka šią knygą karaliui" — Zigmantui Vazai, tikimasi, jog ji at-
kreipsianti ir „mokyčiausio"“ karalaičio Vladislovo dėmesį. Šiam
P. Skarga išverčia ištraukų is Konstantinopolio imperatoriaus Ba-
zilijaus I Makedoniečio (m. 886) testamento sūnui Leonui Filoso-

173

Petras Skarga (1536—1612)

174

“

aido I 4 ME Nvėi 4 Yet AM elt: Nig: Šitemst
Naslie. sie Majemis Duokite, Au flants Vie,

V peruiechjowslie et.et.) i
Duiedniezuy Lrol. |

is oi
gas sa Violin

Zigmantas Vaza (1566-1632)

175

fui: būsimajam baroko laikų monarchui primenama viduramžių
ismintis. „Senųjų istorijų išties nesiliauki skaitęs, nes ten be trūso
atrasi tai, dėl ko kiti daugel plušėjo. Iš jų pažinsi gerųjų dorybes
ir piktųjų nusikaltimus, pažinsi žmogaus gyvenimo permainas ir
Jo laimės kaitą, ir pasaulio nepastovumą, ir pamatysi, kaip di-
džios viešpatystės nuopuolin slenka. Išvysi, kaip baudžiami piktie-
Ji ir apdovanojami gerieji, pirmųjų sergėkis, kad pats tokio kerš-
to nepatirtum, o antraisiais seki, kad ir tau atlyginta bū-
tų", — pataria sūnui Bazilijus, perspėdamas: „Gerbk Dievo Baz-
nyčią, kad ir ji tave gerbtų, o Kunigus gerbk kaip dvasios tėvus
ir maldininkus mūsų pas Viespatį Dievą. Nes garbė, kurią Kuni-
gams atiduodi, Dievą pasiekia". Atskira, 1603 m. parašyta, pra-
tarme P. Skarga kviečia skaityti „Bažnytinius analus" kiekvieną
luomą, kiekvieną žmogų, primindamas „senus pagonių mokslinin-
kus", vadinusius istoriją „laiko liudininke, tiesos šviesa, atminties
siela, gyvenimo mokytoja". „Vaikeliu vis nesusivokianciu ir nie-
kad nesubręstančiu palieka nežinantis, kas prieš jį vyko. Tokios
vaikystės kiekvienas privalo gėdytis ir turi ryžtis patirti tai, kas
anksčiau darėsi", — mokomas Respublikos skaitytojas. Pasak
P. Skargos, žmogui skirtos dienos — tai „laikas Dievo, laikas
trumpas ir brangus“. Viešpats paliepęs „mūsų trumpomis dieno-
mis siekti mus išganančios išminties“. Tad privalu knygų skaity-
mu vyti šalin girtuoklystę, „tuščias kalbas", „visų nuodėmių mo-
tiną veltėdystę", „visokio dvasios skurdo tėvą tinginiavimą“. Iš
rašto surinktas „išminties lobis“ padedąs žmogui išvengti nuodė-
mingų klaidų, „savo darbus ir savo gyvenimą gerai pabaigti".
Uoliai skaitančiam nebelieka laiko nusidėti. Prie knygos sėdint,
ismokstama ne tik Dievą, bet ir visuomenės labą gerbti: „Pamil-
kite gerai savo tėvynę, kurios pagalbai prikimškite protus prael-
ties istorijų ir pavyzdžių". Dievobaimingą ir patriotišką pagraude-
nimą P. Skarga baigia baroko autoriui įprastu nusizeminimo žo-
džiu: „Nuolankiai prašau tavęs, mieliausias ir dėkingasai Skaityto-
jau, kad (...) senos rankos darbą, Viešpačiui Dievui ir tavo išga-
nymo pataisymui skirtą, gera širdimi, dėkingai, su malda už nuo-
dėmingą ir silpną Kristaus darbininkėlį ir baudžiauninkėlį priim-
tumei" (12, pratarmė). Taip istorinė literatūra įvedama baroko
kultūron kaip visuomenei privalus — ir valdovui, ir žemiausiam
pavaldiniui būtinas — krikščioniškos dorovės vadovas, kaip žmogų
su Dievu sutaikantis tekstas. C. Baronijaus veikalui parūpintos
P. Skargos pratarmės patenka barokinėn Maskvos ir bulgarų isto-

176

riografijon, jose cituotas „Testamentas arba priesakas Bazilijaus,
graikų caro, jo sūnui Leonui Filosofui" 1607 m. išleidžiamas Ki-
Jeve ukrainietiškai, vėliau kelissyk perspausdinamas rusų kalba
(188, 14, 25).

Vertybinei baroko nuostatai palenkiama Lietuvos istorija: jai
XVII a., kaip ankstesniais renesanso laikais, rodomas pagarbus
dėmesys. Beje, veik visa barokinė krašto istoriografija atsiremia į
renesansinius M. Stryjkovskio veikalus, juos taisydama, perrašyda-
ma, komentuodama. 1611 m. A. Gvagninis išleidžia Krokuvoje
lenkų kalbon išverstą „Europinės Sarmatijos aprašymą" — kadaise
Vitebske is savo pavaldinio M. Stryjkovskio pasisavintą veikalą.
Knygos skyrių apie Lietuvą — „lenkiškai parašytą Lietuvos istori-
ją" — italų humanistas dedikuoja pamaldžiajam M. Radvilos
Juodojo sūnui, Vilniaus vaivadai M. K. Našlaitėliui. Pratarmė, su
nostalgija minėdama renesanso etinius idealus, drauge išpažįsta ir
graudų jų sąlygiškumą. „Vien kario šaunumas ne tik vienodą,
bet vis didesnį prestizą turi“, — teigia A. Gvagninis, patį „šau-
numą", kaip ir kitus žmogaus gyvenimo dalykus, jau vadindamas
tik „žaidimu“ (zabawa). Pašlovinęs „kilnią lietuvių tautą", italų
autorius ima aukštinti M. K. Radvilos Našlaitėlio „didžią sielą“
ir graziausią šios sielos puošmeną — pamaldumą. Pratarmėje pri-
menama garsioji Vilniaus vaivados atgailos kelionė į Jeruzalę, ke-
liami jo nuopelnai ginant katalikybę Lietuvoje. „Taip tave tarsi
saulė Didybė anų Dieviškų dorybių apšvietė ir apsiautė", — sako-
ma M. K. Našlaitėliui (37, pratarmė).

1626 m. Liubčioje iš spaudos išeina Sapfo strofomis sueiliuota
Lietuvos istorija — „Genealogija arba trumpas didžiųjų Lietuvos
kunigaikščių ir jų didžių bei narsių karo žygių aprašymas. Kadai-
se Motiejaus Stryjkovskio sukurtas, o dabar atnaujintas (...) Sa-
muelio Daugirdo iš Pogovo" („Genealogija albo krotkie opisanie
wielkich ksiąžąt litewskich i ich wielkich a męžnych spraw wojen-
nych. Uczynione niegdys przez Matysa Stryjkowskiego, a teraz
odnowione (...) przez S. Dowgirda z Pogowa"). Kristupui II Rad-
vilai dedikuotas, patriotiniais eilėraščiais „LDK Vytis", „Šlovė
LDK Sūnums"“, „Marso priesakas Vyčiui" padabintas Samuelio
Daugirdo veikalas lig šiolei nepatekęs Lietuvos kultūros istorikų
akiratin, nėra jo šiandien nė Lietuvos bibliotekose. Nežinia, dėl
kokių priežasčių sis M. Stryjkovskio „Kronikos“ „iš pagrindų atl-
iktas perdirbimas“ (58, 16) paliko XVII a. kultūros pariby-
Jė — po dviejų dešimtmečių, atliepdamas krašto visuomenės po-

177

reikius, jėzuitas Albertas Vijūkas-Kojalavičius /(1609—1677) vėlei
imasi perrašyti M. Stryjkovskį, apie S. Daugirdą nė neužsiminda-
mas. „Genealogijos“ sklaida, matyt, ateity atvers įdomų istorinės
Lietuvos savivokos puslapį. Vis dėlto esminį XVII a. visuomenės
požiūrį lietuvių tautos praeitin formavo dvitomė A. Kojalavičiaus
„Lietuvos istorija" („Historia Lituana“, I d. — 1650 m. Gdanske,

II d. — 1669 m. Antverpene). Ji raiškiai atmuša barokinį tautos
istorinės sąmonės lūzį.
A. Kojalavičius — baroko kultūros subrandintas ir ją reiškęs

asmuo. Kilęs iš Kauno bajorų, 18 metų būdamas įstoja Jėzaus
draugijon, studijuoja Nesvyžiaus kolegijoje (1629—1632) ir Vil-
niaus akademijoje (1634—1638), 1643 m. tampa šios akademijos
profesoriumi, 1644 m. dėsto teologiją Braunsberge, 1645—
1655 m. — filosofiją ir scholastinę teologiją Vilniuje, 1654 m. be
paskyrimo eina akademijos rektoriaus pareigas. Blaškomas Lietu-
vos okupacijos metais, po 1661 m. tampa Vilniaus profesų namų
prie šv. Kazimiero bažnyčios pamokslininku, 1662—1666 m. šiems
namams vadovauja. 1668 m. iškeliamas Varšuvon — čia lig pas-
kutinių dienų prabūva nuodėmklausiu kolegijoje ir profesų na-
muose (162, 149—151). Miršta, palikdamas apie 40 literatūrinių
proginių, filosofinių, teologinių, istorinių darbų. Tarp teologijai
skirtų veikalų — knyga „Teologo pokalbiai su Politiku apie pro-
tingą vienos krikščionių religijos pasirinkimą“ („Cologuia Theolo-
gi cum Politice de electione prudenti unius verae christiane reli-
gionis", Vilnius, 1640), rankraščiai „Apie meditaciją" („De Medi-
tatione"), „Praktinis šv. T. Ignoto, Jėzaus Draugijos įkūrėjo,
dvasinių pratybų metodas..." („Methodus practica exercitiorum
spiritualium S. P. Ignatii Societatis Jesu fundatoris..."). „Lietuvos
istoriją" lydi šalies Baznyčios istorijėlė — „Įvairenybės apie Baz-
nyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje" („Miscellanea
rerum ad statum Ecclesiasticum in Magno Lituaniae Ducatu per-
tinentium", Vilnius, 1650), veikalas „Apie žygius prieš Zaporožės
kazokus 1648-1649 m." („De rebus anno 1648 et 1649 contra
Zaporovios cosacos gestis", Vilnius, 1651), etmonui Jonušui Rad-
vilai dedikuota „Radvilų kronika" („Fasti Radiviliani“. Vilnius,
1653), rankraščiuose pražuvę „Sapiegų kronikos fragmentai"
(„Fastorum Sapiehanorum fragmentum“), „Katkevičių kronika“
(„Fasti Chodkieviciani") bei „Knyga, skirta Radvilų ir Katkevičių
varžyboms" („De Radivilorum atgue Chodkieviciorum aemulatio-
nibus liber singularis“), pagaliau — „Lietuvos Didžiosios Kuni-

178

FASTI
RADIVILIANI

GESTA
ILLVSTRISSIMA DOMVS |

DVCVM

E TWII:

PE ERDIO CONTINENTES.

= | :
ER VK KOLALOWICZ SOC. IESV,

Sai r > i i

Se 2 As Bi "B Ža ana

: 7 1 > NA L
Ypis Academicis ša IEsv. Anno Chrifti
M. D C. LIN,

i o“ i A ; Ad

Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Fasti Radiviliani..." (Vilnius, 1653)
titulinis pusl.

gaikštystės ir jos provincijų šeimų bei herbų sąrašas“ („Nomenc-
lator familiarum et stemmatum Magni Ducatus Lithuaniae et
provinciarum ad eum pertinentium“, baigtas 1658 m.). Krašto is-
torija nėra Lietuvos jėzuitų mokyklose specialiai dėstoma discipli-

179

na. Tad jos studijos A. Kojalavičiui, lygu lietuvių kalbotyra
Konstantinui Sirvydui ar Jonui Jaknavičiu,, — asmeninio apsi-
sprendimo, laisvo įsipareigojimo tautos kultūrai dalykas. Mat gal-
bės, įsiamžinimo siekis, skatinęs M. Stryjkovskio darbą, baroko
laikų rašto žmogui nustoja svarbos — lieka vien įsisąmoninta
„šventa pareiga“ triūstis „tautos labui" ir „didesnei Dievo gar-
bei" („ad majorem Dei gloriam").

A. Kojalavičiui būdingas jėzuitiškas kuklumas, perdėtai santū-
rus savo isgalių ir nuveikto darbo vertinimas. Pagarbiai „Lietu-
vos istorijoje" įvertinamas anksčiau krašto istoriografijon sudėtas
M. Stryjkovskio triūsas. Pasak A. Kojalavičiaus, šis „iš lenkų kil-
ęs" autorius esąs „nepaprastai Lietuvai nusipelnęs". Skirtingai nei
renesanso kultūros žmonės, pabrėžę savo darbo esminį naujumą,
Jėzuitų istorikas nusižeminęs slepiasi už pirmtako vardo: „kiek
leis mano menki gabumai ir dar menkesnis išsilavinimas, be kitų
būtiniausių darbų, imuosi pagal rašytinio veikalo reikalavimus ir
dėsnius tvarkyti istoriją, bet ne naujai savo triūsu sudėtą, o iš
Motiejaus Stryjkovskio metraščių išrankiotą“ (65, 42—43). Vis
dėlto „Lietuvos istorija", nors daugiu atžvilgių sekanti „Kronika",
kartojanti faktografines jos klaidas (Mečislovo Jučo paskaičiavi-
mu, 80 nuošimčių M. Stryjkovskio ir A. Kojalavičiaus tekstai su-

tampa (50, 78) — tai esmiškai naujas kūrinys, palenkiąs krašto
praeitį XVII a. pasaulėvokai. Įsidėmėtina, kad A. Kojalavičius
nepritaria anuo metu gyvai nuomonei — tiesiog perleisti lotynišką
M. Stryjkovskio knygos vertimą. Mat tuosyk, jo įsitikinimu, mo-
zūrų autorių — „daugiu atvejų išaukštintą tarp savųjų labiau,
negu tai atitinka istorinę tiesą", — būtų tekę „atiduoti išsilavinu-

sio skaitytojo kritikai" (65, 43). „Tvarkydamas" tautos istoriją
„pagal rašytinio veikalo reikalavimus ir dėsnius", A. Kojalavičius
visų pirma suteikia jai mokslinį pobūdį. Subjektyvumo pasauliui
priklausiusį renesansinį „istorijos meną" stengiamasi perkelti ob-
jektyvaus mokslo lygmenin (68, 56). Gaivališkas, polemiškai išga-
ląstas M. Stryjkovskio žodis jėzuitų istoriko rašte įgyja neutra-
laus santūrumo, XVII a. gamtos mokslų istorijai primesto objek-
tyvumo. „Lietuvos istorija“ paklūsta bendrai tuometinėje jėzuitų
istoriografijoje įsigalėjusiai kritiškumo tendencijai, yra veikiama
baroko laikais „madingų“ hiperkriticizmo ir skepticizmo srovių,
pastangų visuomenės gyvenimą paaiškinti universaliais fizinio pa-
saulio dėsniais (178, 123, 143—145). 1643 m. Antverpene — vie-
name svarbiausių jėzuitų istorijos mokslo centrų — Žanas Bolan-

180

das (1596—1655) pradeda leisti fundamentalų veikalą „Šventųjų
darbai" („Acta Sanctorum“). Leidinio tikslas — patikrinus istori-
nius šaltinius negailestinga skeptiško proto kritika, sutvirtinti ka-
talikiškąjį šventųjų kultą. Šventųjų gyvenimus Bolandas ir jo tal-
kininkai pateikia ne kaip legendas, o kaip moksliniais kritiniais
metodais patikrintą istoriją (178, 124). Su „bolandistų draugija"
Vilniaus istoriką galėjo sieti ir tiesioginiai ryšiai: vargu bau atsi-
tiktinai antroji „Lietuvos istorijos" dalis pasirodo Antverpene.

M. Jučo pastebėjimų, A. Kojalavičius papildęs M. Stryjkovskio
darbą ir naujų šaltinių, ir savo meto žodinės tradicijos duomeni-
mis. Jis pateikęs tikslių zinių iš Lietuvos ir Lenkijos unijos aktų,
Vilniaus ir Maskvos diplomatinės korespondencijos, davęs naujų
pastabų apie Goštautų, Giedraičių, Radvilų, Vilniaus teologų ir
vyskupų gimines, apie patį Vilniaus miestą ir jo pilis (50,
80—81). Kukli jėzuitų istoriko laikysena toli gražu nesutinka su
jo nuveiktu moksliniu darbu. Tvarkydamas „Kroniką“, A. Kojala-
vičius praleidžia daugel protui neįtikimų dalykų, nurodo logiškai
nepaaiškinamas M. Stryjkovskio teksto vietas — „akivaizdžias
klaidas" (65, 69). „Lietuvos istorijoje" nebelieka daugumos „Kro-
nikoje" buvusių „stebuklų“ aprašymų. Istoriniai įvykiai nūnai
grindžiami universaliomis psichologinėmis priežastimis, nurodant
jų priklausomybę nuo veikėjo charakterio (162, 154—155), „ste-
buklai" mėginami paaiškinti realiomis fizinėmis prielaidomis. Štai,
perpasakodama „stebuklingą“ M. Stryjkovskio žinią apie karalių
Aleksandrą ištikusį paralyžių po griežtos vyskupo Alberto Taboro
kalbos, „Lietuvos istorija" priduria: „Gal priepuolį sukėlė per di-
delis pyktis, išsiliejus tulžiai, bet žmonės jį išsiaiškino kaip blogą
ženklą, kaip Dievo kerštą" (65, 584). Apskritai, A. Kojalavičius
suvokia istoriją ne kaip aktyviai kuriamą ir „sukuriamą", „iš
praeities ūkanų“ rašytojo gelbstimą tikrovę, bet universalios ir
objektyvios, nuo pasakotojo valios nepareinančios tiesos skleidimo-
si lauką. Istorikas praeities nežiedžiantis, o vien ją stebintis, -aiš-
kinantis, komentuojantis. Istoriniams įvykiams ir herojams sutei-
kiama visiška autonomija. „Stebėdamasis galvoju, kas tuo metu
rūpėjo Vyteniui..." — prasitaria A. Kojalavičius, sykiu atskleisda-
mas ir bendrąjį savo santykį su praeitimi (65, 171).

Kita vertus, jėzuitų autorius sugeba objektyvuman pakylėtą is-
torijos tiesą lanksčiai suderinti su baroko pažiūrų sąranga, pa-
lenkti ją didaktiniams siekiams — mat laikomasi XVII a. istori-
kams būdingo įsitikinimo, jog paveiki esanti pati loginio proto

181

apnuoginta tiesa. A. Kojalaviciaus darbe raiškiai atsimuša „vienas
esmingiausių baroko istoriografijos bruozų" — „medžiagos turtin-
gumu besiremiantis mokslinis pobūdis ir neribotas lojalumas, tar-
naujant aukštesnei idealiai ar realiai instancijai" (68, 68). Dėl šio
ypatybės „Lietuvos istoriją“ sugebama skirti išsyk dviem skirtin-
giems adresatams — Europos mokslinei visuomenei ir besimokan-
čiam krašto jaunimui (65, 42).

A. Kojalavičius, lygu Vakarų baroko autoriai, grąžina tautos
istorijon renesanso pamestą krikščioniškos doros matmenį. Jau
XVII šimtmečio priešaušry prancūzų istorikas Francois de la
Noue (1531-1591) „Politiniuose ir kariniuose samprotavimuose"
(„Discours politigues et militaires“, 1587) sielojasi, jog „vargšei
Prancūzijai?" dėl dorovinio nuopuolio gresianti greita prapultis.
Šalies visuomenė esą pasidavusi „nekenčiamo“ Makiavelio ir „iš-
tvirkusios" literatūros įtakai, politinės išminties neleistinai 1eško-
ma Aristotelio ir kitų bedievių knygose, o ne Šventajame Rašte.
Doriškai smukusią valstybę, de le Noue įsitikinimu, galįs išgelbėti
vien pamaldus auklėjimas (172, 391). Agrippa d Aubigne
(1552-1630) „Visuotinėje istorijoje" („Histoire Universelle“,
1616—1620) skaitytojams jau teigia: „iš šių pasakojimų jūs gausi-
te tikrą istorijos vaisių — žmonių beprotysčių ir silpnumo, Dievo
teisingumo ir galybės pažinimą“ (172, 395). Wolteris Raleigh
(apie 1554—1618) — anglų poetas, keliautojas, piratas ir karaliaus
sekretorius — įmestas kalėjiman, Senojo Testamento stilium para-
šo „Penkiaknygę pasaulio istoriją“ („The Historie of the World
in five bookes", 1614) — savotišką krikščioniškos dorovės vadovė-
lį. „Viskas tuštybė ir sielos gniuždymas“, — išpažįsta istorikas,
apžvelgęs nuodėmingų darbų kupiną žmonijos kelią (172,
437—439). Biblijos išmintimi pagrindžiamas baroko Prancūzijoje
itin populiarus Žano Beni Bossuet (1627-1704) Liudviko XIV
įpėdiniui skirtas didaktinio pobūdžio veikalas „Samprotavimai
apie pasaulio istoriją“ („Discours sur 1/histoire universelle",
1681). Valdovai ir tautos esą Dievo sumanymo vykdytojai.
„Aukštai danguje Viešpats laiko visų valstybių valdžios vairą ir
Jo rankose visų žmonių širdys: Jis čia užgniaužia aistras, čia .at-
leidžia vadžias, ir šitaip Jis judina visą žmonių giminę", — teigia
Bossuet (178, 141).

A. Kojalavičiaus „Lietuvos istorija" darniai įsiterpia tarp šių
ir kitų barokinės pasaulėvokos Vakarų istoriografijos darbų. Jėzui-
tų autoriaus žvilgsnį visuomenės pasaulin vaizdžiai nusako pirmo-

182

KOIALOWICZ,

SocIels
Ss. THM.D,

DANTISOIL S KPTIBVS GEORGU FORS1
Bibliopo S. R.M.A165
Cum Pris lego S RM. Polonia a

Alberto Vijūko-—Kojalavičiaus „Historiae Litvaniae" (Dancigas, 1650)

pirmo tomo titulinis pusl.

sios kūrinio dalies pabaiga: „Dievui, visų karalysčių pirmapra-
džiam ir aukščiausiajam valdovui bei viešpačiui, — garbė ir šlo-
183

vė" (65, 290). A. Kojalavičius suvokia istoriją kaip žmogaus ir
Dievo valių sąveikos lauką. Žmonėms šioje žemėje suteikta visiš-
ka veiklos laisvė — savo darbais jie galį ir nusidėti Viešpaties
tiesai ir, stiprindami dorinius „gyvenimo pagrindus, jai tarnauti.
Tačiau pasaulį valdęs Dievo protas, kreipiąs istorinius įvykius,
atsizvelgdamas į tautų bei valdovų veiklos dorovingumą: Jogaila,
pasak istoriko, meldžiasi prieš Žalgirio mūšį „gerai zinodamas,
jog karai paprastai kyla dėl žmonių įgeidžių, o pergalės pasiekia-
mos tiktai Aukščiausiojo valia" (65, 379). Šitaip regima istorija
nebetenka herojinės epo didybės — tampa permaininga asmens ir
tautos išganymo drama. M. Stryjkovskio šlovinti „šaunūs" didvy-
riai „Lietuvos istorijoje" virsta nuodėmingais žmonėmis. A. Koja-
lavičiaus rašte prapuola veik visi „Kronikoje“ buvę lietuvių ir
antikos herojų sugretinimai, istorines asmenybes liaupsinantys epi-
tetai. Asmeninės garbės geismą, M. Stryjkovskio skatintą kaip di-
dzią dorybę, jėzuitų istorikas smerkia kaip krikščionies elgsenai
prieštaraujančią valdovų nuodėmę. Nežabojamas šlovės godulys
(„ambitio") nūnai gerokai pritemdo renesanso laikais veik dievin-
tą Vytauto asmenį. Ir kovodamas su Jogaila dėl Lietuvos, ir jėga
palenkdamas slavų žemes, ir siekdamas karaliaus vainiko, Vytau-
tas, pasak A. Kojalavičiaus, buvęs apsėstas „senosios valdovų li-
gos — garbės troškimo" (65, 418). Teigiamu herojumi „Lietuvos
istorijoje" tampa nebe laisvės, bet priedermės žmogus — įsiparei-
gojęs Dievui danguje ir tautai, valstybei žemėje. i

Didžią asmenybę, renesanso minties laikytą pagrindiniu istori-
jos veikėju, baroko istoriografijoje pakeičia tauta, virtusi dabar
svarbiausia istorinio vyksmo dalyve. Valstybė, renesanso autoriaus
vertinta vien kaip tinkama erdvė asmens šaunumui pasireikšti,
baroko raštuose imama suvokti kaip savita aukštesnė individualy-
bė: vertingas esąs vien jai palenktas asmens gyvenimas? Jau
XVII a. pradžioje prancūzų istorikas Jacgues Auguste De Thou
(1553—1617) kilsteli Europos istoriografiją naujon pakopon, veika-
le „Savo laikų istorija" („Historia sui temporis“, 1604) pagrindi-
niu sklaidos objektu paversdamas visą prancūzų tautą, o valstybę
aiškindamas kaip aukščiausią visuomenės gyvenimo gėrybę, pirmi-
nį ir tvirčiausią žmonių bendrumo pamatą. Valstybė svarbiausiu
pasakojimo herojumi tampa anglų lordo Edvardo Klarendono
(Clarendon, 1608—1674) veikale „Maišto ir pilietinio karo Angli-
joje istorija" („History of the Rebellion and Civil Wars in Eng-
land", 1646—1671), vokiečio Samuelio Pufendorfo (1632—1694)

184

darbuose — „Švedijos įvykių komentarai" („Commentarii de rebus
Suecicis", 1686) ir „Didžiojo Brandenburgo elektoriaus Fridricho
Vilhelmo istorijos komentarai" („De rebus gestis Friderici Wilhel-
mi Magni Electoris Brandenburgici Commentarii", 1695). Pamati-
ne žmogaus dorybe šiuose istoriniuose kūriniuose laikomas asme-
ninės „atsakomybės už valstybę jausmas" (68, 73—75). Lygu jo
amžininkai Vakaruose, A. Kojalavičius paverčia tautą ir jos su-
ręstą valstybę esminiais istorijos veikėjais. Ne valdovų garbė, bet
LDK likimas apgobiamas didžiausiu istoriko rūpesčiu. Lietu-
va — ligotas „kūnas“, nelaimių ištiktas „sudužęs laivas", „vargs-
tanti", „žūstanti tėvynė", „našlaitė“ (65, 49, 113, 116, 148, 324).
„Rūpestis valstybe" — tauriausia valdovo savybė. Gebėjimas, už-
gniaužus asmeninę „ambiciją“, aukotis aukštesniems valstybės in-
teresams — esminė tautos narių kultūros ir žmoniškumo žymė.
Vaidevutis, vesdamas lietuvius ir prūsus kultūros būvin, pirmiau-
sia išmokęs juos „neišlavintu protu aiškiai suvokti, kad esama
dalykų, kurie vertintini labiau nei bet kokie asmeniški reikalai,
būtent — visuomenės gerovė" (65, 52). Garbėtroška — ne tik as-
meninį išganymą apsunkinanti, pamaldumą paminanti nuodėmė,
bet ir valstybei pragaištinga yda. Dėl jos peikiamas ne tik Vy-
tautas, bet ir legendinių laikų viešpačiai: Vaidevučio sūnų „ambi-
cija" pražudžiusi bendrą baltų tautų politinį junginį: „visa vals-
tybė dėl jaunuolių garbėtroškos ir lengvabūdiškumo atsidūrė be-
veik prie bedugnės krašto" (65, 53). Daug vargų Lietuvai sutei-
kęs Treniota, kurio širdis „buvo linkusi į garbę", „iš prigimties
neramus garbėtroška "Tautvilas", „nepastovaus būdo Skirgaila",
kuris „bemaž niekada nepajėgdavo atsidėti visuomenės reikalams“,
„išpuikęs ir pasipūtęs" Švitrigaila (65, 110-111, 303, 440). Tikros
pagarbos vertas tik ištikimai valstybei tarnaujantis asmuo: „nesą
nieko sunkesnio nė kilnesnio, kaip širdyje puoselėjama tėvynės
meilė" (65, 115). „Ištikimybė tėvynei" — tauriausia herojaus do-
rybė — priskiriama Kęstučiu (65, 262—263), Jogailai (65, 394),
Vilniaus vyskupui Albertui Taborui (65, 583, 596), didžiajam et-
monui Konstantinu Ostrogiškiu (65, 599), Žygimantui Senajam
(65, 678). Antrosios veikalo dalies pratarmėje A. Kojalavičius
aukština Lietuvos didįjį etmoną Povilą Joną Sapiegą
(m. 1665) — „paaukojusį save karaliui ir tėvynei" — bei visą Sa-
piegų giminę, kurios „namuose palaikoma ištikimybė tėvynei bei

valdovui" (65, 294—295).

185

Taigi „Lietuvos istorija" vertina praeities asmenybės darbus
vienu atžvilgiu — ar jie sutinka su dorine Kristaus tiesa, ar ne-
prieštarauja bendriesiems tautos siekiams, negriauna valstybės la-
bo. Vienodą — krikščioniškos — doros matmenį A. Kojalavičius
taiko ir „pagonybės“ ir krikščionybės laikų lietuvių žygiams. Jo
knygoje pagarbiai aptariama su doros principais suderanti Vaide-
vučio, Palemono, Kęstučio veikla, tačiau neigiamai žvelgiama į
M. Stryjkovskio išaukštintą ant laisvės laužo sudėtą Punios gynė-
jų auką. Renesansinės „Kronikos“ požiūriu, tai esąs amžinybės
vertas, spartiečių šlovę prašokęs lietuvių narsumas. A. Kojalavi-
čiaus nuomone, krikščionybės mokymą išduodanti pilėnų savižudy-
bė tėra „visai beviltiškas sumanymas", „beprotiškas" elgesys (65,
229). M. Stryjkovskis herojaus „šaunumu“ gebėjo pateisinti žiau-
riausias piktadarybes. Jėzuitų istorikas kategoriškai smerkia kiek-
vieno — nors ir iškiliausio asmens — nedorą elgesį. Renesansinį
panegirinį žvilgsnį praeitin pakeičia pamokslininko ir teisėjo nuo-
stata. A. Kojalavičiaus tapomi istorijos vaizdai tarsi pagrindžia
baroko galvosenai būdingą mintį, jog valstybės likimas tiesiogiai
pareinąs nuo jos valdovų dorinės brandos. XVII a. LDK istikusio
nuopuolio priežastis istorikas stengiasi įžvelgti nuodėmingoje jos
pirmųjų viešpačių veikloje. Mat jau Rimgaudas, „kuris pirmas iš
lietuvių valdovų didžiuoju kunigaikščiu pasiskelbė“, buvo nustu-
męs nuo valdžios „teisėtą paveldėtoją Šventaragį". Jo valstybė
stiprėjo „asmeniškos skriaudos sąskaita" — „per klastą ir apgaulę
viešpatavo Rimgaudo palikuonys“ (65, 94). Dar į baisesnes nuo-
dėmes Lietuvos valstybę įklampinęs „Rimgaudo įpėdinis Mindau-
gas*. Šis, „imdamas valdžią, kurią tėvas įsigijo nuskriausdamas
našlaitėlį brolėną, netruko susitepti rankas giminaičių žudynėmis
ir krauju". Mindaugas pradėjo neteisingą karą pries brolėnus:
„štai tada ir tapo padėti pamatai būsimai lietuvių vidaus nesan-
tarvei bei jų valstybės pragaiščiai", — daro išvadą A. Kojalavi-
čius (65, 98—99). Pragaištingas tautai esąs ir Treniotos žygis:
nužudydamas Mindaugą, jis pirmąsyk išmėginęs „naują kelią į
valdžią". Nuo tol imta veržtis Lietuvos sostan „nepaisant ne tik
padorumo, bet ir kraujo giminystės" (65, 110—111). Šią tiesą pa-
liudija vėlesnės Vytauto kovos: „pikčiau nei laukinis“ jis Zudęs
tautiečius, ropšdamasis Lietuvos valdžion. „Nieko nėra šventa
tiems, kurie, praradę žmogiškuosius jausmus, sykį pradeda smuk-
ti", — pastebi jėzuitų istorikas, aprašydamas Vytauto karo žygį į
Vilnių (65, 320). Jokiom priežastim nepateisinamas esąs Algirdo

186

ir Kęstučio „sąmokslas“ prieš šalies valdovą Jaunutį (65, 217—
218), „barbariškai žiaurus Mykolo Glinskio maištas prieš Žygi-
mantą Senąjį ir lietuvių didikus (65, 600).

A. Kojalavičius, nuvertindamas M. Stryjkovskio diegtus rene-
sansinės visuomenės idealus, neigiamai apibūdina ir pačias rene-
sanso amžiaus permainas. „Kronikos“ liaupsę 1512 m. Lenkuose
išplitusioms naujoms madoms, nubudusiai žmoniškesnei kultūrai
„Lietuvos istorija" išverčia baroko kalbon: „Lenkijoje tais metais
paplitę nauji papročiai. Žmonės trumpino ilgus plaukus, trumpus
drabužius keitė ilgais; be ginklo niekas nežengė nė žingsnio iš na-
mų, nors vargu ar kada kovoje buvo rodoma mažiau drąsos kaip
tada, visi iš paskutiniųjų krovė turtą, visai nepaisydami, ar jis
garbingai įgytas, nedorovingas užeigas labiau vertino nei gramati-
kų mokyklas, jėgas bei jaunystę žudė puotose ir girtuoklių sam-
būriuose, o elgėsi ir rengėsi visai ne taip, kaip reikalavo senolių
papročiai. Kai pradėjo sklisti minėti papročiai, daugeliui rodėsi,
jog jie pranašauja kažkokią nelaimę (65, 623). A. Kojalavičius
suniekins laisvamanišką renesanso dvasią, tuosyk Lietuvon šaknis
suleidusias „Liuterio ir Kalvino erezijas“. Šios, pasak istoriko,
griovusios valstybės „viešąją tvarką", slopinusios piliečių ištikimy-
bę tėvynei, jos tradicinei gyvensenai: „Jauni vyrai, lankęsi Vokie-
tijoje ir ten mokęsi, važiavo tėvynėn senuosius tikybinius įsitiki-
nimus pakeitę naujais, kurių ten prisigėrė. Padarę nelemtą išva-
dą, jog prosenelių puoselėtos apeigos netinka tikram Dievo garbi-
nimui, jie, nežinodami, kurią iš daugybės sektų pasirinkti, nebuvo
ligi šiol nusistatę, kokiomis apeigomis šlovinti Visagalį. Nauji ti-
kybiniai įsitikinimai laisvai plito po didikų bei bajorų dvarus,
nuolatos pripilamų taurių kurstomi, kėlė galvą per puotas ir gė-
rynes, tačiau kelias į bažnyčias jiems ilgai buvo užkirstas" (65,
696). Baroko veikale susilaukia kritikos renesansinės kultūros glo-
bėjas Žygimantas Augustas: „Mokytas tai buvo valdovas, bet sa-
vo mokytumą suteršė prietaringu smalsumu" (65, 755).

Taigi A. Kojalavičiaus „Lietuvos istorijoje" gan raiškiai iškyla
XVII a. visuomenės vertybinei orientacijai atliepęs asmenybės sie-
ja „Įvairenybėse“ („Miscellanea rerum“) garbinami istoriniai as-
menys: Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, Vilniaus vyskupai
Jurgis Radvila ir Eustachijus Valavičius (apie 1560—1630), kanc-
leris Albrechtas Stanislovas Radvila. Kunigaikštis M. Giedraitis,
istoriko liudijimu, buvęs ne tik išmintingas ir Lietuvai naudingas

187

senatorius, „žemaičių kalbą“ kasdieniuose pamoksluose vartojęs

krašto kultūrintojas, bet ir labai dievobaimingas vyras — „ki-
tiems didis, pats save niekinęs"“. Zemaičių vyskupas vengęs tarno
paslaugų — pats klodavęs lovą, pats tamsoje ieškodavęs žibinto

nakties maldai, „pamaldumo viršūnę pasiekė", kai „vargšų kojas,
savomis rankomis numazgotas, išbučiavo" (63, 14—15). Mikalo-
jaus Juodojo sūnus J. Radvila, atsivertęs iš „erezijos“ kataliky-
bėn, iškilo ir kaip „pamaldumą tarp visų stiprinęs" ganytojas, ir
kaip sumanus valstybininkas — „dėl žmoniškumo, meilės jausmų
ir nepriekaištingo gyvenimo girtiniausias vyras" (63, 78—79). Išti-
kimai Dievui ir tėvynei tarnavo E. Valavičius — didžiavęsis prieš
lenkus garbingų lietuvio vardu. Šis „iš šviesios lietuvių giminės
kilęs" vyskupas „rodė nuostabų geismą šventiems dalykams":
mazgojęs varguolių kojas, nuolat lavinęsis šv. Ignoto surašytais
dvasiniais pratimais (63, 80—81). Tėvynei ir Bažnyčiai „ištiki-
miausias kunigaikštis" esąs mokytas ir dievobaimingas kancleris
A. S. Radvila (63, 119). Idealiai pamaldžių Lietuvos žmonių ga-
leriją pratęsia hagiografinis A. Kojalavičiaus darbas . „Trumpas
paminėjimas šventai mirusių brolių jėzuitų koadjutorių" („Pa-
miątka krotka braciey koadiutorow Societatis Iesu swiątobliwie
zmarlych..." Vilnius, 1673). Šiame veikale tauriausių tautos asme-
nybių greton iškeliami nusizeminę prastuoliai. Lietuvis Motiejus
Janavičius (m. 1617) veik visus ordine praleistus metus prabuvęs
virėju — šitaip pelnydamas išskirtinę Dievo malonę (64, 75). „Iš
Žemaičių Kunigaikštystės kilęs" Jonas Egertas buvo pasiekęs „to-
kių dorybių": „skurdo, tylėjimo, tobulo paklusnumo ordinui". Kol
sveikata leido, jis dirbęs „su didžiausiu noru" kepėju įvairiose ko-
legijose. Buvęs toks „veltėdystės priešas“, jog nepaliovęs triūstis,
net ranką ir koją paralyžiui sukausčius: „Sveikąją ranką, kuria
dirbo, vadino valstiečiu, o sergančią — bajoru, nes ši darbuotis
nepadėdavo". Mirė Nesvyžiuje 1655 m. (64, 150). Lietuvis Kristu-
pas Kulkevičius, nors trumpai draugijoje gyvenęs, „metus dorybe
apdovanojo": „Jau naujokyne sykį tvirtai įsidėjo sau į širdį ir
atmintį, kad valgyti jam reikia ir mažai, ir skurdžiai, o dirbti,
kentėti, jausti — kuo daugiausiai". Išgirdęs brolių skundus dėl
prasto maisto, „linksmu veidu atsakydavo: aš juk ir šitokio val-
gio nesu vertas, negalima dangun patekti be didžios kantrybės,
apsileidimu nieko nenuveiksime". Mirė Vilniuje 1653 m. (64,
265). Jonas Butkevičius, 1655 m. visiems broliams bėgant nuo
Maskvos ir kazokų kariuomenės, pasilikęs Nesvyžiaus kolegijo-

188

Alberto Vijūko-—Kojalavičiaus „Pamiątka Krėtka..." (Vilnius, 1673)
titulinis pusl.

189

je — namų saugoti ir artimiesiems pavojaus metu patarnauti. At-
radę jį tarp kitų lavonų maskvėnų žiauriai nužudytą — kryžiumi
gulintį, „linksmai dangun atgręžtu veidu" (64, 304—305). „Lietu-
vių bajoras“ Sebastijonas Aleksandravičius, „ilgai įvairiuose
dvaruose laiką leidęs", 1638 m. įstoja ordinan, tampa virėju. Pa-
garsėjęs širdies dorybėm — „meile, darbu, malda ir paklusnumu".
„Pasninkų išsekintas vos pats bepajudėjo (...), bet visad melstis
eidavo bažnyčion ir ten savo pašnekesius su Viešpačiu Dievu tęs-
davo" (64, 308). „Paprastas žmogus", lietuvis amatininkas Kas-
paras Lulavičius, įveikęs Šėtono gundymus ir atėjęs pas Vilniaus
jėzuitus. Brolių raginamas pramokti lenkiškas knygas skaityti,
kad šitaip didesnę Viešpaties malonę pelnytų, atsakęs: galįs būti
išganytas ir tuomet, jei dorai jau išmoktų amatu užsiimsiąs.
Prieš mirtį kentėdamas baisius skausmus, jų dar daugiau Dievo
prašęs. Miręs Vilniaus kolegijoje apie 1650 m. (64, 356—366).
Nepaisant aiškiai išsakyto dorovinio idealo, A. Kojalavičiaus
darbai, ypač „Lietuvos istorija", nieku būdu neišsitenka griežtuose
didaktinio kūrinio rėmuose. Skirtingai nei M. Stryjkovskis, jėzuitų
autorius vengia vienpusiškos praeities asmenybių idealizaci-
jos — stengiasi atskleisti visą dvasios gyvenimo prieštaringumą.
„Lietuvos istorijoje“, lygu Vakarų baroko istoriografijoje, asmeny-
bės paveikslas tapomas nebe dviem skirtingom — juoda, balta —
spalvom, pamėgtom renesanso rašytojų, bet įvairiais atspalviais,
subtiliais pustoniais (68, 74). A. Kojalavičius praturtina Lietuvos
raštiją svarbiais baroko meno ir literatūros atradimais — kintan-
čiu herojaus charakteriu, psichologine sielos drama. Kaip ir pran-
cuzų istorikas De Thou, lietuvių rašytojas suteikia moksliniam
veikalui darnią literatūrinę lytį (172, 400). Tad, pagrįstu Vlado
Žulio tvirtinimu, A. Kojalavičius, skirtingai nei liaudies herojinio
epo tradicijai neatsispyręs „Kronikos“ autorius, „teisėtai gali būti
laikomas mūsų grožinės literatūros pirmtaku" (162, 149). „Lietu-
vos istorija“ jau M. Stryjkovskio meniškai atskleistą veiksmo
dramatizmą papildo kenčiančios ir kintančios sielos dramatizmu.
Pratęsdamas Andriaus Rimšos, S. Laurinavičiaus meninius ieskoji-
mus, A. Kojalavičius stengiasi perteikti ne tik istorinius įvykius,
bet ir herojaus patirtą jų išgyvenimą. Lietuvos baroko literatūroje
įsigali renesanso nepažintos vaizdo kūrimo priemonės — menamoji
kalba, vidinis personažo monologas. Šitaip renesansiniam epui bū-
dingą monologinį autoriaus pasakojimą pakeicia savarankių cha-
rakterių drama, grindžiama skirtingų tiesų sankirta, herojų pokal-

190

biu. Livonijos magistro spiriamas krikštytis Mindaugas A. Kojala-
vičiaus kūrinyje svarstąs: „Lyg plėšikai, atėmę iš jo kai kurias
žemes, net nepamėginę kautis teisėtoje kovoje, verčia jį išsizadėti
protėvių tikėjimo. Ką jie dar būtų susimanę įsakyti, jeigu būtų
laimėję karą? Lietuviams dar užteksią jėgų kovai. Kam gi jie
taip įžūliai tarsi nugalėtojai įsakinėją jam, žmogui, kurio dar ne-
išbandė kovos lauke? Perdaug atvirai jie tyčiojąsi iš jo, dar svei-
ko, ir, nešykštėdami titulų, grobsto žemes" (65, 102). Jėzuitų is-
torikas mėgina bešališkai išsakyti ne tik krikščionybės, bet ir Lie-
tuvos priešų mintis. Prieš Traidenį sukilęs Daumantas ketinąs
traukti tėvynėn su rusų kariauna, tačiau imąs dvejoti: „Ar gali
kas būti tikras, kad jie atkakliau kausis už tremtinį, nei lietuviai
už valdovą ir tėvynę? Kovojant be galo svarbu, dėl ko kovoja-
ma: šitai didžiai skatina narsumą ir labai padeda laimėti mūšį“
(65, 144). Vidiniais monologais „Lietuvos istorija" perteikia lietu-
vių triuškinamo Lenkijos valdovo Lešeko Juodojo, karo zygin
prieš lietuvius išsirengusių kryžiuočių nuostatas (65, 145, 371).

M. Stryjkovskį visų pirma domino asmenybės šaunumo, jos
heroizmo proveržos, A. Kojalavičius zvilgsnį. nukreipia į priešta-
ringus, dažnusyk kraštutinius asmens išgyvenimus, į jo jauseną Ti-
binėje, apsisprendimo reikalaujančioje būklėje. Pragaištingon vidi-
nėn sumaištin atvedęs Lietuvos karalių melagingas krikštas: „Tuo
tarpų Mindaugas, neseniai iš baimės priėmęs krikščionybę, viešai
ją pripažino, tačiau, vienas likęs, ant stabmeldžių aukuro ją be-
gėdiškai įžeidinėjo. Kai praėjo pavojus ir atslūgo baimė, jis smar-
kiai gailėjosi šitaip padaręs. Nepaisant to, kad turėjo karaliaus
vardą, jo valdžia visur rodėsi menka (...) Iš visos širdies dabar
neapkentė to, ką neseniai padarė skatinamas baimės ar veidmai-
nystės. Prieštaringi jausmai galop sukėlė baisų įnirtį, ir visai ne-
daug betrūko, kad išprotėjęs Mindaugas būtų viešai atsižadėjęs
krikščionybės..." (65, 103). Atskleisdamas Jogailos klastą, Kęstutis
sūnų Vytautą įstūmęs sopulingon dvejonėn: šis „blaškydamasis
tarp meilės tėvui ir palankumo pusbroliui, ilgai nežinojo, nei ką
sakyti, nei ką galvoti. Jis pasveikino tėvą, kad tam pavyko išaiš-
kinti klastingus priešo sumanymus ir užkirsti kelią klastai, tačiau
sveikindamas sielvartavo dėl paniekinto- kilnaus draugystės jaus-
mo, nes bičiulis Jogaila nuo dabar pavirto priešu. Gal visomis
priemonėmis gelbėti draugą, kuris, suimtas ir įkalintas, nė nežino,
ar liks gyvas, tačiau ar nepamins tuo būdu meilės, kurią sūnus
turi jausti tėvui?" (65, 268). Apsispręsti tarp Dievo ir „žūstan-

192

Jurgis Radvila (1556—1600)

čios tėvynės" verčiami vienuoliai kunigaikščiai: Mindaugo sūnus
Vaišvilkas, Traidenio sūnus Rimantas (65, 116, 148—151). Tapy-
damas Žygimanto Kęstutaičio nužudymo sceną, A. Kojalavičius
dėmesį sutelkia ne tiek į tragišką veiksmą, kiek į asmens laikyse-
ną, jo apsisprendimą šio veiksmo atžvilgiu. Didžiojo kunigaikščio
žirgininkas Skabeika, sąmokslininkų raginamas dėl tėvynės ir pi-
liečių gerovės išduoti mirčiai tironiškai viešpataujantį valdovą,
pasirenka savo likimą tautos istorijos, „būsimųjų kartų" akivaiz-
doje: „Suvokęs, kokiam nepaprastam žingsniui esąs raginamas,

7. 2033 193

7.

Skabeika kurį metą jautėsi lyg šaltu vandeniu perlietas; kai ilgai-
niui iš gailesčio krašto gyventojams širdyje pabudo neapykanta
valdovui, jis pasizadėjo saugoti paslaptį ir talkinti sąmokslinin-
kams" (65, 463). Gerbtinas, A. Kojalavičiaus nuomone, esąs ir
priešingas, bet sąmoningai ir laisva valia pasirinktas elgesys. Ska-
beikai ir sąmokslininkams parbloškus Žygimantą Kęstutaitį, šio
kambarinis „Slavka, užgulęs leisgyvį valdovą, norėjo savo kūnu
uzstoti jį nuo smūgių, tačiau Jonas Čartoryskis nuvilko jį į šalį
ir išmetė pro langą; nieko negali sakyti, žmogus buvo vertas
tauresnės dalios, nes paliko būsimosioms kartoms pavyzdį, koks
ištikimas turi būti tarnas savo valdovui" (65, 464). „Lietuvos is-
torijoje" kaip dorybė nurodomas stoiškas asmens žvilgsnis į per-
mainingą ir priešišką pasaulį, gebėjimas santūriai „atremti bet
kokį likimo smūgį" (65, 258). Vaizduodamas lietuvių kovas su
kryžiuočiais, jėzuitų autorius nukreipia žvilgsnį į Orią ir ramią
žmogaus laikyseną mirtino pavojaus akivaizdoje: „Į karą traukė
is tiesų visos Europos riterijos žiedas; apie nieką kita jie nesvajo-
jo, apie nieką kita nekalbėjo, tik apie Lietuvos sunaikinimą.
Garsas apie tą jų žygį pasiekė bemat ir Lietuvą. Daug kas ėmė
būgštauti, kad šalį ištiksianti pražūtis. Algirdas ir Kęstutis (šitaip
įpratę daryti taurūs žmonės) nerodė nei per didelio jaudinimosi,
nei per didelio pasitikėjimo: jie viską taip tvarkė, kad galėtų vie-
nu ar kitu būdu atremti priešą ir priversti jį pasitraukti" (65,
233).

A. Kojalavičius, apdovanojęs savo personažus tauriausiais jaus-
mais, sykiu stumia juos pragaištingų aistrų sūkurin, veda šiui-
piausių nuodėmių bedugnėn, verčia daryti lemtingas klaidas, čia
pat duodamas galimybę jas skaudžiai pajusti, kančioje dėl jų at-
gailauti. Šio pasaulio permainų blaškomos sielos raida tampa es-
miniu Lietuvos istorijos leitmotyvu. Jogaila iš „valdžios trokštan-
čio jaunikaičio", „tūztančio ir kersto trokštančio" dėdės zudiko
virsta pamaldžiu, išmintingų karaliumi, pagarsėjusiu „kilnia, aukš-
tų tikslų siekiančia siela" (65, 264, 273, 453). Jo sūnus Kazimie-
ras „santūriai ir išmintingai" tvarkęs Lietuvos reikalus, uoliai gy-
nęs jos sienas, sėdęs Lenkijos sostan ir priverstas derinti nesuderi-
namus lietuvių ir lenkų siekius, netenka savitvardos, vėliau ima
ir į šalies reikalus žiūrėti pro pirštus: „bėgant metams ir nyks-
tant dvasios žvalumui, vis labiau vengė valstybinių reikalų ir vis
smarkiau mėgo medžioklę" (65, 481, 499, 533). „Jaunatviškai
lengvabūdiškas" Žygimantas Augustas paskutiniaisiais gyvenimo

194

metais likimo nubloškiamas skaudžion vienatvėn: pajutęs, jog jo
politiniai sprendimai nebeturi galios, jog nebeįstengsiąs atitaisyti
Liubline padarytos skriaudos Lietuvai, karalius „pirmą kartą su-
vokė esąs daugumos apgautas. (...) Toks slogutis užgulė jam sie-
lą, kad netrukus paliego ir kūnas galop visai pradėjo nykti ir
silpti" (65, 674, 754). Įtaigiai A. Kojalavičius perteikia Mykolo
Glinskio nuopuolio tragediją. Nesyk Lietuvą nuo priešų gynūsį
„be galo garsų ir kilmingą rusų tautybės didiką" nezabotas val-
džios geismas paskatinęs sukilti prieš tėvynę ir Dievo priesakus.
Pykčio apsėstas, jis žiauriai nužudo Lietuvos maršalą Joną Zabe-
rezinskį. „Kai pamažėle atlėgo įniršis ir suvokė padaręs didelį nu-
sikaltimą, suprato, jog esąs taip toli nuėjęs, kad jau nebelieka
jokios vilties susitaikyti su karaliumi, nes priešinga šalis be galo
galinga. Tada nusprendė pakelti tikrą maištą ir savo nedorus
ginklus nukreipti prieš patį karalių bei visą tėvynę. Nelyginant
siaubingas žvėris, įsiutęs nuo pralieto kraujo, ir jis, įvykdęs
žmogžudystę, užmiršo Dievo bei žmonių įstatymus..." (65, 600). .
M. Glinskis „su barbarišku žiaurumu" kovojęs pries Lietuvą
Maskvos valdovo pusėje, tačiau, šio apgautas, greit ėmęs graužtis
dėl padarytų nusikaltimų: „Atsimindamas, kokia sėkmė jį anks-
čiau lydėjusi, jis bodėjosi dabartine padėtimi, kai niekuo negali-
ma pasitikėti; visur matydamas rusų barbariškumą, juto širdyje
gailestį dėl savo veiksmų. Kiekvieną dieną krūtinę plėšė be palio-
vos stiprėjantis tėvynės ilgesys ir didėjo viltis, jog karalius gali
viską atleisti". „Permainingą savo lemties žaidimą" M. Glinskis
baigia, stojęs Maskvos rūmuose ginti padorumo — dėl šitokio po-
elgio pasmerktas myriop (65, 628—630). „Lietuvos istorijoje"
kiekvienai praeities asmenybei, skirtingai nei išdidiems M. Stryj-
kovskio herojams, yra suteikiama išskaidrinančios kančios, atgailos
teisė: su Dievu ir tauta susitaikę išeina iš gyvenimo Vytautas,
Kazimieras, Aleksandras. Atitardamas teatralizuotą baroko laikų
gyvenseną, A. Kojalavičius istorinių asmenų agonijos scenas pa-
verčia „mirties meno" pavyzdžiais. Nebūties akivaizdoje Vytautas
paniekinęs šlovės ir valdžios geismą, atvėręs sielą Viešpaties ma-
lonei: „Kai širdį apima nusivylimas ligšioliniu gyvenimu, rūpina-
masi būsimuoju; štai ir Vytautas netrukus paliovė sielotis dėl Ze-
miškųjų reikalų, kurie jam dabar rodėsi be galo menki, pasmerkė
savo senuosius siekimus, už kuriuos turėsiąs atsiskaityti griežčiau-
siajam teisėjui, ir galop nutarė krikščioniškai užbaigti gyvenimą“
(65, 428). Stoiškai mirtį pasitikęs karalius Kazimieras: . „Kai gy-

= 195

Illuftrifimo ac Celfifimo Domino,

Domino

CASIMIRO LEONI
> A £A4 BHA,
Magni Ducatus Litvania

PROCANCELLARIO,

Slonimenfi , Lubofzanenfi , Volpenfi, Šc. Šc.
„GVBERNATORI
Domino ac Patrono Gratiofifimo.

SE Iltoriam i keoass, ati
Zac ftudio: „Revereridilimi
| i Pasio Alberti Kojalowicz |
e [Naftabrė elucubratam X ab

=> iplis gentis hujus incuna-
bulis o pergue juventam aduf
gue virilem xtatem didučtam,meis vero
famptibus nunc demum exfcriptam , fi
* 2 cui

Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Historiae Litvaniae" (Dancigas, 1650)
pirmo tomo dedikacija Kazimierui Leonui Sapiegai

dytojas Jokūbas Zaleskis, palieptas atvirai iškloti, ar karalius at-
laikys ligą, nieko gero negalėjo pažadėti, karalius pasakė: „Vadi-
nasi, reikia mirti" ir visą savo dėmesį nukreipė į paskutiniuosius
mirtingųjų rūpesčius" (65, 540).

A. Kojalavičiaus kūrinys vaizdžiai atveria ne tik paskirų as-
menybių, bet ir tautos vidinę dramą. M. Stryjkovskio niekinta
bebalsė „tamsuomenė"“ (czern) nūnai tampa gyva ir byli, verti-
nanti istorinius įvykius ir asmenybių poelgius. Barokinėje krašto
istorijoje iškyla kenčiančios, badų, karų, marų varginamos „visos
Lietuvos" paveikslas. Greta politinių valstybės įvykių jėzuitų isto-
rikas, neslėpdamas asmeninio skausmo, tapo jaudinančius liaudies
kančių vaizdus: „Gegužei baigiantis (...) smarkiai prisnigo (...).
Kaimiečiai nusiminė: šaltis pakando išplaukėjusių javų žiedus, uz-
vertė juos sniegas; matydami juos šešias dienas laidote palaido-
tus, jie raudojo, kad žuvo ir darbas, ir sėkla, ir galop visos vil-
tys" (65, 241). „Nelaimingi metai, ne tik dėl to, kad tapo nuzu-
dytas valdovas [Žygimantas Kęstutaitis], bet ir todėl, kad krito
galybė paprastų žmonių. Po atšiaurios ir ilgesnės nei paprastai
žiemos užėjo gyvulių maras, galop baisus badas užgriuvo vargšus
žmonelius. Kurie, prisidžiovinę medžių lapų ir juos sutrynę, kepė-
si duonos, tie tarėsi prabangiai besimaitiną, o kiti nevengė net
lavonų. Daug kas lindo miškų tankumynuose į žvėrių urvus, sva-
jodami, kad gal žvėrys sudraskys juos bei jų artimuosius, kurių
patys vos nedraskė iš bado" (65, 465—466). „Išdžiūvo upės, kai
kur taip nuseko vandenys, kad Nemunas prie Ragainės buvo ne-
sunkiai perbrendamas. Dėl to iš pradžių kilo baisus badas, o vė-
liau užėjęs gyvulių bei žmonių maras privertė lavonų ne tik kai-
miečių trobelėse, bet ir bajorų rūmuose bei pilyse. Nelaimingieji
turėjo tik tą paguodą, kad, užsirūstinus Aukščiausiajam,. paliko
juos ramybėje priešų kariai" (65, 524). Gyvenimo negandas ken-
čianti liaudis — „žmonės“, „tauta“ (homines, populus) — tampa
svarbiausia doros sergėtoja istorijoje. Jos nuomonė ir valia,
A. Kojalavičiaus įsitikinimu, atliepiančios paties Dievo sprendi-
mus: „dangus smerkė tai, ką atmetė lyg susitarę Zzmonės. Mat
visuotinę žmonių nuomonę paprastai remia slaptas Aukščiausiojo
sprendimas" (65, 395). „Lietuvos istorija" suveda prieštaron poli-
tikos ir dorovės tiesas. Valdžios vyrai dėl valstybės interesų esą
linkę pateisinti valdovo nusikaltimus, liaudis, nors ir regėdama
"stiprėjančios valstybės vaizdą“, išliekanti ištikima žmoniškumui:
Šventaragio skriaudiko Rimgaudo „negeras poelgis sukėlė kur kas

197

didesnį nepalankumą tautoje nei senate, mat tauta, atidesnis ir
savarankiškesnis tiesos saugotojas, smerkė viską, kas nedora, tuo
tarpu senatas, pratęs asmenines teises aukoti visuomenės labui,
nelaikė didele gėda iš viso paniekinti dorumą" (65, 95). Dorovi-
niam tautos teismui atiduodamas Kęstučio ir Jogailos ginčas. Su-
žinoję apie slaptą Jogailos sutartį su kryžiuočiais, „žmonės ryžtin-
gą ir iš pirmo žvilgsnio žiaurų Kęstučio elgesį įvertino kur kas
atlaidžiau: jie neužjautė Jogailos, atvirkščiai, „pradėjo šio nekęsti.
(-..) Visi lengvai išsižada tų, kuriuos pamilo paskatinti jausmo, o
ne proto" (65, 268).

Lietuvių tauta A. Kojalavičiaus regima kaip kintanti individu-
alybė. Vaidevučio laikų „laukinės sielos" (feroces animi) ilgainiui
išmoksta aukotis visuomenės labui, paklusti vienam valdovui,
„kurio įsakymais (...) laiduojama laisvė“ — tampa valstybės pilie-
čiais (65, 48—50). Tačiau jų turimas valdžios ir Dievo suvokimas
dar nesąs kultūringas ir žmoniškas. Neišprususi tauta nuolankiai
paklūstanti „nesantūriai", despotiskai Traidenio valdžiai — šis
"kuo žiauriausiu būdu rodydavo savo galią; be abejo, tai didžiulė
valdovo yda, tačiau laukinių žmonių ji laikoma dorybe ir žadina
jeigu ne meilę, tai bent nuostabą ir pagarbą“ (65, 143). Šventa-
ragio, Gedimino laikais buvusį prietarų iškreiptą tautos ryšį. su
Dievybe nuskaidrinusi kupina pakantos apaštališka Jogailos veik-
la: Jogaila pats ėmėsi visomis jėgomis rūpintis neapšviestų Zmo-
nių krikštijimu. Tada jis ir patyrė, koks tai sunkus darbas. Be
abejo, nieko nėra sunkiau žmonėms, kaip kito liepimu atsisakyti
senelių tikėjimo, kurį kiekvienas gavo su motinos pienu. Mat pa-
garba dievams ir baimė, iš mazens įskiepyta širdyje ir tolydžio
bręstanti, negali būti vien jėga išraunamos iš neapšviestų širdžių.
(...) Būdavo, kad pats valdovas, keliaudamas skersai išilgai po
Lietuvą, nevengė lietuviškai aiškinti gausiai miniai krikščionių
mokslo" (65, 287—288). Krikščioniška lietuvių tauta tampanti iš-
ties laisva ir oria bendrija — nebepavaldžia tirono valiai (65,
462—463). Lietuvos išganymo dramą A. Kojalavičius pratęsia
„Įvairenybėse" — krašto Bažnyčios istorijoje. Šioje savotiškoje lie-
tuvių tautos ir Dievo sandoros knygoje, aprašančioje šventuosius
globėjus ir jos šventąsias vietas, Lietuvos gyvenimas pavirsta sak-
raline istorija, Lietuvos žemė — Viešpaties žeme (63, 1-11,
21-37).

Kita vertus, barokinė „Lietuvos istorija", skirtingai nei „Kro-
nika", patetiškai garbsčiusi menkiausią tautos kultūringumo ap-

198

raišką, kultūrinę šalies brandą regi lydimą skaudžių dorovinių ne-
tekčių. Džiaugdamasi vis naujais kultūros vaisiais, „kylančia gero-
ve", Lietuva nustojanti senųjų laikų herojinės dvasios. Pakilų ša-
lies sostinės aprašą A. Kojalavicius baigia atodūsiu: „Mūsų laikus
jis [Vilnius] pasiekė taip viskuo garsėdamas, kad su įžymiausiąis
miestais gali lenktyniauti. Savo didumu, turtais, gyventojų gausu-
mu, atvykstančių svetimšalių įvairove ir daugumu, šventovių di-
dybe, universitetu, prekybos platumu ir kitais miestus puošian-
čiais dalykais Vilnius yra garsiausias iš visų sarmatų miestų:
jis — valdovų buveinė, teismų, mokslo ir prekybos, bažnytinio ir
valstybinio gyvenimo centras. Nieko jo garbei netrūksta, išskyrus
tai, ko ir turėjo trūkti tautoje, kuri Laisvę ir Taiką užsitikrinda-
vo ne sienomis ir pylimais, o piliečių narsumu" (65, 207). Naujų-
jų laikų mūšiuose atsiradęs paraku užtaisomas šaunamasis ginklas
isniekinęs kario narsumą, išmušęs žmogaus likimą iš jo paties
rankų: „kai vartojami tokie vamzdžiai, atsitiktinumas lemia mir-
tį, kurios narsiausias karys negali išvengti, uz kurią negali atker-
šyti, nes nežino, iš kieno rankos ji ateina" (65, 216). Legendi-
niais Rimgaudo valdymo metais, skirtingai nei dabarties amžiuje,
„ne tiek klasta ar sumanumu, kiek jėga buvo grumiamasi dėl
pergalės" (65, 96). Pasakodama apie didžiojo kunigaikščio Alek-
sandro vainikavimą „Lietuvos istorija" pastebi: „atviros to meto
širdys nemokėjo apgaulingai nei šiaip šnekėti, nei grazbyliauti, o
gyvenime — pataikauti. Valstybėje kol kas svarbiausia buvo ran-
ka ir Zygiai, o ne liežuvis ir bemaz iš mokyklos išsinešti iskalbin-
gi, bet migloti postringavimai" (65, 543). Tauta jėzuitų istorikui,
skirtingai nei M. Stryjkovskiui, nėra nelygstamos vertės, pati sa-
ve pagrindžzianti, aukščiausia tiesos instancija esanti žmonių bend-
rija. Ji, kaip kiekvienas nuodėmingas šio pasaulio žmo-
gus, — klystanti ir nupuolanti, ontologinio pamato stokojanti ir
jo ieškanti, dangiškojo išganymo siekianti, su Dievo valia ir tiesa
savo gyvenimą suderinti mėginanti būtybė.

A. Kojalavičius, išvesdamas Lietuvos istorinę literatūrą iš pa-
tetiško, idealizuojančio renesansinio vaizdavimo, paversdamas isto-
riją savarankių ir kintančių charakterių drama, sykiu atveria
krašto raštiją nekaustomam gyvenimo srautui, realioms žemiškos
būties prieštaroms. Tokiu būdu Lietuvos praeitis tampa palenkta
barokinei disonansų estetikai. XVII a. autorius meniškai apnuogi-
na nesuderinamus dvasios prieštaravimus, atskleidžia šiurpų tra-
giskų išgyvenimų grožį — ir drauge išsergsti pasaulio darnos, jį

199

MO AC REV £-
a RomiNo, A is
TYSZKIEWICZŽ
OPO VILNENSI
Ducacūs Lituania Principi,

Epifioparu S amagiria ad Vilnenfėm,
ro, Kafirimo Ver) oriniu "Voto „Ene-
: Vilnam: Vrbem Dievefėos priniipem , 69
. is rams At i o paras Vinfimui
L: fanta "tona [vas gratijiena T wa dignitiuis Įbotlavmlo
vo onatari, 1am latis aječtikus , olyisin effundantus.
Mibi "end precpėenda etiam alios necojitarem, deli-
žain T eobferuantia, imipofia : Ji nevdjiras večiė diu
are82s Jal guua prona Valuntas fio ingento Jertuv.
| Le Kamen neceljotatis nomen non fužerė, "Ut ex Ingo:
|| aradebiti profefionetantim de officio meu deivefiatu
|. Vasa M Affurrexerunt. Nrhil enim
eh puod non debeam Tila cm Parenteinfbiraui ies
ESP, guam. fėmiper eximia beneuolėntia vom
ot 29: nibal, guvd min debeam cum altrive Įudio-
DAEOFUNI „a Vninerfivate Vilnenfi gus "04
nus Įingrila rem, Lo aj fėmber ex pertaeji,
jo (3

tia

Alberto Vijūko—Kojalavičiaus „Miscellanea rerum..." (Vilnius, 1650)
atvertimas su dedikacija Jurgiui Tiškevičiui

persmelkusios universalios tiesos jutėjimą. Šį prasmingą visumos
jausmą A. Kojalavičius išsako baroko pamėgta sentencijų, metafo-
riškų palyginimų kalba: ji skirtingų asmenybių išgyvenimus ir po-
elgius įrašo amžinon būties drobulėn, išauston iš tvarių gamtos ir
dvasios gyvenimo dėsnių. Žmogaus sielos geismą, jos būseną „Lie-
tuvos istorijoje" metaforiškai atliepia gamtos pasaulis: „Garbėtroš-
kos jausmo laikas negydo, anaiptol, brandina: kaip upė, patvinus
vandenims, pasiekia užtvaros lygį ir pralaužia pylimą, taip ir
garbės troškimo jausmas, laiko šiek tiek aptramdytas, stiprėja, o
jeigu jo kokia galia nesulaiko, viską pranoksta ir pasidaro toks
įžūlus, kad laužo kas pakliūva" (65, 311). „Netikėta pasiuntinių
kalba (...) gerokai apmalšino Vytauto iškilius potroškius. Kaip
kieti kūnai, iš aukštai krisdami, arba sudūžta, arba atšoka, tren-
kęsi į švelnią žemę, taip ir jam jau užgulė širdį gailestis dėl ši-
tokio savo elgesio" (65, 422—423). „Kaip magneto paveikta adata
tol nenurimsta, kol nepatenka į tam tikrą padėtį, taip ir širdis,

200

garbėtroškos nuodų sudirginta, teranda ramybę tada, kai pasiekia
užsibrėžtąjį tiksla..." (65, 308).

Taigi baroko amžius praturtina Lietuvos istorinę literatūrą ir
naujomis meninėmis lytimis, ir nauja išmintimi. Išpažindamas
prigimtą asmens ir tautos dvasios prieštaringumą, A. Kojalavičius
aiškiai nužymi ir šiems siekti privalomo, tobulo, su Dievo valia
suderančio gyvenimo apmatus. M. Stryjkovskio garbinga asmens
šlovė ir laisvė nūnai aukojamos tautos, tėvynės labui, akla tau-
tos, kaip nelygstamos gėrybės, meilė — aukštesnei dieviškos, dori-
nės tiesos meilei. Renesansinė „Kronika“ įvedė lietuvių tautos
praeitį asmenybės šaunumo ir Portūnos valdomon pasaulio istori-
jon, barokinis A. Kojalavičiaus kūrinys — sielos atgaila grindžia-
mon žmoniškumo raidon. :

Valstybės paveikslas

„Taigi, kai išklibintas ar susilp-
nintas vienas kuris iš keturių vals-

tybės ramsčių — religija, teisingu-
mas, mąstymas ar iždas — žmonės
turi melstis, kad jų neištiktų nelai-
mė"

Fransis Bekonas (1561—1626).

Lietuvai XVII a. — ne tik renesanso laikais skelbto antropo-
centrinio pasaulėvaizdžio dialektinio neigimo metas, bet ir tolesnė
humanizmo minties įaudrintų grumtynių dėl kultūrinio ir politi-
nio tautos savarankumo tąsa. M. Stryjkovskio „Kronika“ — svar-
biausias renesansinis šalies istorijos veikalas — atverdamas sava-
rankią lietuvių tautos praeitį, jos rytdieną įjungė lenkų kuriamos
Sarmatijos raidon, tautos politinę sąmonę palenkė polonocentrinei
sarmatizmo ideologijai. Jau baroko priešaušryje krašto literatūra
stoja neakivaizdžion polemikon su šitokia mozūrų istoriko nuosta-

201

ta: stengiamasi apginti ir įvertinti lietuvių valstybės nepriklauso-
mos ateities sampratą.

Politinei šalies savivokai teorinius pamatus kloję M. Husovia-
nas, Mykolas Lietuvis, A. Rotundas esmine tautos savarankumo
ir valstybinės sąrangos savitumo atrama laikė bajorų savivalę za-
bojančią stiprią didžiojo kunigaikščio valdžią. „Lenkų laisvei"
priešingą tvirtos rankos idėją išsergsti ir XVI a. pabaigos litera-
tūra. Tik po Liublino unijos ir paskutinio Jogailaičio Žygimanto
Augusto mirties šią idėją raštijoje įkūnija nebe valdovas, bet kil-
mingas lietuvių magnatas — Pater Patriae (tėvynės tėvas). Hero-
jinės A. Rimšos ir J. Radvano poemos Lietuvos valstybės likimą
įduoda į Radvilų giminės rankas. Tuometinis šalies lauko etmo-
nas Kristupas Radvila Perkūnas A. Rimšos „Dėšimtmetyje pasa-
kojime" iškeliamas kaip pagrindinis „Lietuvos valstybės"
(„Panstwa Litewskiego") gynėjas, šlovingų Vytauto žygių tęsėjas.
Jo vadovaujama lietuvių kariuomenė traukianti Maskvos gilumon
Vytauto pramintais takais, atrasdama ir nepagerbdama kadaise
šio statytas šventyklas (117, 55-56). K. Radvila po ilgo laiko vė-
lei atvedąs „žmones iš Lietuvos" „prie pasaulyje šlovingos Volgos
upės". „O didis Radvila, o garbingiausias vyre“, — sušunka poe-
tas, kodėl mes tavęs neturėjome „senais laikais“, kai maskvėnai
Lietuvos kaimus plėšė"..A. Rimšos viltimi, nūdienis lauko etmon-
as turįs sugrąžinti šaliai buvusią galybę, vėlei atverti jai šlovingą
ateitį. „Kalbės apie tave palikuonys,/Sudės apie tave gražių
dainų./Būsi garsus kaip Vytautas įvairiausiuos kraštuos", — sako-
ma K. Radvilai Perkūnu (117, 45—46). Dar raiškiau Radvilų
kultą kuria „Radviliada“ — didžiojo etmono Mikalojaus Rudojo
atminimui skirtas veikalas. Pratarmėje į Kristupą Perkūną Lydos
seniūnas Jonas Abramavičius (m. 1602) aukština šio tėvą — ve-
lionį etmoną — kaip „Lietuvių Kalaviją 17 Skydą", „Tėvynės "Te-
vą ir Paguodą", „Tautų Ganytoją", „Išmintingą, Garbingą, Die-
vobaimingą Herojų". M. Radvilai priskiriamas didis teisingumas,
laisvės troškimas, ištikimybė tėvynei ir demokratinei jos tvarkai:
„Su savo piliečiais gyveno kaip su vaikais, kilmingas Kunigaikštis
buvo lygus su kitais laisvės atžvilgiu". Jo įpėdinis K. Radvila,
pasak J. Abramavičiaus, esąs „Laisvės ir mūsų gimtosios tautos
Autonomijos karščiausias gynėjas". Kristupas, jau spėjęs su savo
kariais išvaikščioti „Vytauto takelius“, prašomas toliau tęsti gar-
bingus tėvo darbus (105, pratarmė). „Radviliados“ knygon įdėta
ir 1584 m. balandžio 27 dieną A. Volano pasakyta kalba prie

202

M. Radvilos karsto. Vilniaus teisininko zžodžiu, velionis etmonas
buvęs ir tvirčiausias valstybės ramstis, vertai „tėvynės tėvu" va-
dintas, ir ištikimiausias piliečių globėjas — net jo tarnai jutę, jog
gyveną ne prie pono, bet su draugu. Lietuviai esą netekę tėvo,
draugo, o ne viešpaties. Jo įpėdinis Kristupas skatinamas eiti tė-
vo pėdom — ištikimai ginti protėvių žemę, skleisti svečiose šalyse
įgytą išmintį (60, 283). Pati J. Radvano poema iškelia M. Rad-
vilą Rudąjį kaip vienintelį lietuvių tautos istorijos paveldėtoją ir
jos nūdienį kūrėją. Didžiojo etmono skyde poetas regi iškaltus
garbingiausius Lietuvos praeities žygius: romėno Libono kelionę
Žemaitijon, „lietuvių karaliaus" Mindaugo „vaiskią šviesą",
„Smarkiojo Vytenio" pergales prieš lenkus, pranašišką „vilko stau-
gimą" ir „lietuvių sostinės Vilniaus" statymą, Gedimino, Kęstu-
čio, Algirdo kovas su „visa Germanija". Ženkliškai J. Radvanas
suveda akistaton M. Radvilą ir didįjį kunigaikštį Vytautą: sapno
regėjime pasirodęs iš Žalgirio mūšio grįžtąs valdovas priekaištauja
dėl sunykusios šalies galybės, primena etmonui šlovingus Nari-
manto ir Algirdo žygius, ragina drąsiai ginti valstybę (60,
294—296). „Juk tu — lietuvių viltis, patikimiausia mūsų imperi-
jos šviesa", — kreipiamasi į M. Radvilą. M. Radvila Rudasis ku-
ria Lietuvą, gąsdindamas „barbarišką Volgą“ — narsiai kovoda-
mas su stiprėjančia Maskva, vienydamas senąsias baltų žemes,
sergėdamas lietuvių suręstą imperiją: jis gelbsti nuo Ivano Rūs-
čiojo ir prijungia prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Livoni-
ją — „lietuviams biciulišką tautą“, gina nuo totorių Volui-
nę — „LDK provinciją". Pries mirtį didysis etmonas meldžia Die-
vą pasigailėti lietuvių, pažadėti galingai Lietuvai skeptrą, garbę
ir šlovę. Jam pasitraukus is gyvenimo, „vienintele lietuvių vilti-
mi" palieka narsūs etmono sūnūs.

Prie kuriamo Radvilų, kaip „tėvynės tėvų", kulto XVII a.
pradžioje prisideda A. Gvagninio ir S. Daugirdo istoriniai darbai.
Dedikuodamas Lietuvai skirtą „Europinės Sarmatijos kronikos"
(„Kronika Sarmacyey europskiey", 1611) dalį M. K. Radvilai
Našlaiteliu,, A. Gvagninis prideda ir eilėraštį „Skaisčiai šviesių Jų
Didenybių Kunigaikščių 17 Ponų Radvilų garsiam ir senoviniam
herbui". Jame Radvilų genealogija ir jų giminės ženklas vykusiai
susiejami su Vilniaus įkūrimo mitu. Kadaise erelio lizde išaugin-
tas žynys Lizdeika, legendinis Radvilų protėvis, — „jo patarimu
Vilnius įkurtas" — uz padėtus pamatus tautos sostinei pagerbtas
Erelio ženklu, tapusiu „garsiu“ visos giminės herbu. Šitaip Radvi-

> »

203

los paverčiami veik svarbiausiais Lietuvos valstybės kūrėjais: jų
pradininko sumanumas lėmęs šalies sostapilio Vilniaus atsiradimą.
A. Gvagninis kreipiasi prakalba į Vilniaus vaivadą M. K. Radvi-
14 Našlaitėlį kap į išrinktąjį lietuvių tautos atstovą — dėkodamas
jam už „šioje garsioje Valstybėje" patirtą „didį palankumą ir pa-
slaugumą", atsilygindamas jam dedikuotu kūriniu už „nepelnytą
taurios lietuvių tautos žmogiškumą". S. Daugirdas Lietuvos istori-
ją patiki M. Radvilos Rudojo anūko Kristupo II valiai. Beje, į šį
didiką, dar vaiką, kreipėsi eilėraščiu J. Radvanas, ragindamas
„pIražystančioje jaunystėje" susipažinti su prosenelių, senelių ir tė-
vo žygiais, išsergėti ateityje galingą Lietuvą (60, 282).

Taip renesanso literatūros formuotą didžiojo kunigaikščio, kaip
visuomeninio teisingumo ir valstybės gerovės sargo, vaizdinį baro-
ko raštijoje pakeičia didiko — tėvynės gynėjo — paveikslas. Lie-
tuvių tautos valią raštijoje ima atstovauti ne tiek Lenkijoje kara-
liaujantis didysis kunigaikštis ar „bajorų tauta", kiek iškiliausias
krašto magnatas. Šiuo atžvilgiu Lietuvos literatūra tiksliai atmu-
šai politinio šalies gyvenimo tikrovę: Respublikoje šlovinama „ba-
jorų lygybė" už rytinės Lenkijos sienos praktiškai buvo virtusi
didikų visagalybė (16, I 170—171). Pagrindiniais Lietuvos valsty-
bingumo, lietuvių tautos globėjais jautėsi esą ir tuometiniai kras-
to magnatai. M. K. Radvila Našlaitėlis dar 1577 m. lenkiškai ra-
šytame laiške savo broliui Jurgiui, tuosyk Vilniaus vyskupui ko-
adjutoriui, įsakmiai primena: „Jūsų Malonybe, esi lietuvis, ne
lenkas. Laikykis, Jūsų Malonybe, savo tautos, to neslėpdamas.
Lenkai supranta, kad negali jos paglemžti, todėl stengiasi viso-
kiais būdais jai kenkti" (103, 21).

Gindami savo tautos reikalus Lietuvos didikai ne sykį spren-
džia valstybės klausimus, nepaisydami nei karaliaus, nei sąjungi-
ninkų lenkų valios. 1622 m. liepos 10 dieną tuometinis lauko et-
monas Kristupas II Radvila, rūpindamasis vien „vargšės Lietu-
vos" likimu, pasirašo paliaubas su Švedija. 1627 m. Vilniun su-
važiavę Lietuvos senatoriai įgalioja L. Sapiegą darsyk sudaryti se-
paratines paliaubas su švedais, palikdami prieš juos kariauti vie-
nus lenkus. 1655 m. sava valia Lietuvos likimą tvarkydamas, Jo-
nušas Radvila išduoda karalių, nutraukia uniją su Lenkija ir su-
jungia LDK su Švedija (136, 178—181).

XVII šimtmečio Lietuva tęsė A. Rotundo pradėtą polemiką su
„bajorų laisvę" garbinusia lenkų politine mintimi. „Tėviška“ lie-
tuvių magnato valdžia imama priesinti iš Lenkijos atėjusiai bajo-

204

rijos savivalei, į didiką žvelgiama kaip į tvarkos sargą ir bajorų
plėšiamų valstiečių gynėją. Tokį poziūrį aiškiai issako Vilniaus jė-
zuitai, patys atvėrę savo mokyklas „vargšams ir mužikams“. Be-
je, tuo metu Krokuvos lenkai I. Lojolos ordiną peikia kaip tik
už tai, kad šis atitraukiąs jaunimą nuo „arklo ir adatos" (134,
16). Universiteto studijų prefektui, priimančiam naujus studentus,
buvo įsakyta „neatstumti nė vieno dėl to, kad jis ne iš kilmin-
gųjų ar vargdienių". Veik pusę visų Vilniaus mokyklos studentų
sudaro valstiečių ar miestelėnų vaikai (103, 25—26).

Iš Lietuvos sostinės Respublikos bajorų savivalę ir nežmoniską
valstiečių engimą griežtai smerkia P. Skarga. Pritardamas A. Vo-
lano, A. Rotundo, M. Daukšos nuomonei, pirmasis Vilniaus aka-
demijos rektorius teigia, jog valstiečiai esą „žmonės tos pačios
kalbos ir padermės kaip ir ponai, nei kare paimti, nei pirkti, o
tik darbui ir arimui pasamdyti", tad jų pavergimas — neteisėtas
ir bedieviškas, užtraukiąs visai valstybei pelnytą Viešpaties kerštą
(129, 15). Šią mintį kartoja Vilniuje pamokslavę Jokūbas Vujekas
ir Jokūbas Olšauskas (Olszewski, 1587—1634. Šis Vilniuje
1634 m. išėjusiuose „Pamoksluose arba tituluose“ („Kazania albo
tytuly") sielojasi: „Lenkijoje ir Lietuvoje valstietis — nuosavas
asilas. (...) Taigi ponams neskauda, o valstietis kenčia" (98,
230). Baudžiauninkas turįs būti ne vergas, bet laisvas žemvaldžio
samdinys, — tikina akademijos profesorius Martynas Smigleckis
(1564—-apie 1619) 1607 m. išleistame papildytame veikalo „Trum-
pas mokslas apie palūkanas..." („O lichwie (...) nauka krotka",
Vilnius, 1596) leidime (81, 49—50). Krikščionišką prigimtos žmo-
nių lygybės idėją iškelia „Punktuose sakymų" K. Sirvydas. Jo
įsitikinimu, jokio žmogaus nevalia vien „iš viršaus sūdyti" ir dėl
išvaizdos jį „už nieką turėti“. Motinos gimdančios vaikus tokio
„Stono", kokio pačios esančios: „nevalnikė" — „nevalniką", bajorė
— bajoraitį, tačiau savo dvasia visi žmonės esą „sūnūs Dievo",
„karaliūnai, kunigaikščiai dangaus karalystės". Turtingas ir „gry-
nas" (vargšas) susitinką gyvenimo kelyje tam, kad pasidalintų šio
pasaulio turtų našta. Tačiau didžiūnai „dėl savo puotų, gėrimų
ir pilvo apsunkimo (...) dažnai apleidžia gerus darbus" (138,
I 221, II 36, 87, 176). K. Sirvydo nuomone, kilmingieji privalą
sekti Kristumi, plovusiu ir buciavusiu apaštalams kojas. Is Dievo
sūnaus reikią mokytis užuojautos ir meilės varguoliams: „Kuo di-
desnis esi, tuo su visais žemiau apsieiki". Kaip ir Kristus šios Ze-
mės viešpačiai turį nuolat klausti savo „valdonių“ (pavaldinių),

205

ar nėra šiems prasikaltę, ar jų „neabidija“. Kaip šv. Samuelis
galingieji privalą leisti pavaldiniams su savimi teismuose bylinė-
tis. Deja, — atsidūsta K. Sirvydas, — nūdien nebelikę „ant svieto
tokių viešpačių, kurie noringai pasiduotų sūdytis savo valdo-
niams". Kituose kraštuose teisė dar priverčianti didikus gerbti
jiems priklausomus žmones, o „čionai, mūspi ne teisybė, bet ga-
lybė viršų turi labai tunkiai, o valdoniui ir prieigos viešpatiesp
nėra" (138, II 134—135, 178—183). Vilniaus jėzuitų akademijoje
profesoriavęs teisininkas pasaulietis Aleksandras Aronas Olizarovi-
jus (apie 1618—1659), lygu Lietuvos renesanso publicistai, skelbia
ne uždarų luomų, bet lygiateisių asmenų — piliečių — visuomenės
sampratą. Kanclerio Leono Sapiegos sūnui, pakancleriui, teisės ka-
tedros fundatoriui universitete Kazimierui Leonui (1609—1656) de-
dikuotame darbe „Apie politinę žmonių sąjungą" („De politica
hominum societate“, Gdanskas, 1651) A. Olizarovijus įrodinėja,
jog vergiška Respublikos valstiečių padėtis esanti neteisėta, nes
jie, kaip ir kitų luomų žmonės, esą piliečiai ir teisiškai lygūs
tautos nariai. Bajorystę, Vilniaus profesoriaus įsitikinimu, sąlygo-
jančios asmens dorybės, o ne kilmė (81, 58—66). „Ponus lenkus"
Dievas baudžiąs švedų, kazokų ir maskvėnų kariaunomis ne dėl
bedievystės ar girtuoklystės — „sunkesnių nuodėmių už Lenkiją
kaimynai yra padarę“, — „bet dėl šlėktų savivalės, neturtingų
brolių ir pavaldinių priespaudos", -— teigia Vilniaus akademijos
profesorius Jonas Chondzinskis (1600—1660) rankraštyje likusiame
veikale „Vieno lenkų dvasiškio diskursas 1657 metais po Viešpa-
ties Atsimainymo šventės, kuriame parodoma už ką Dievas Len-
kų Karūną baudžia ir kaip tolesnio baudimo išvengti galėtume"
(„Discurs kaplana jednego polskiego roku tysiąc szesc set pigdzie-
siątego siodmego post festum Transfigurationis Domini w ktorym
pokazuje za co Bog Koronę Polską karze y iako dalszego karania
uysc mamy“). Pasak jėzuitų teologo, „savivalė bei niekšybė" Len-
kijoje „vietoj pasmerkimo įgavo garbingą laisvės titulą", tačiau
Dievas nenorįs, „kad ir toliau Lenkija būtų pragaras valstiečiams
ir žemesnės padėties žmonėms, kuriems kartu su ponais dangų
pažadėjo". Lenkai privalą šį pragarą sunaikinti ir Respubliką
„žmoniškai sutvarkyti, kad valstiečiai ne tik svetimų, bet ir savų
ponų nebūtų engiami", — tikina J. Chondzinskis (24, 172—175).
M. Smigleckio, A. Olizarovijaus, J. Chondzinskio mintys apie ša-
lies žemdirbių padėtį buvo žinomos Vilniaus universiteto studen-
tams ir jų gyvai svarstomos (81, 87). Atvirai krašto valstietijos

206

557—1633)

(1

J
BO
k
=
8
22
ta
E:
5
=)
v
A

stoja ginti ir kai kurie ano meto Lietuvos didikai. „Jums valstie-
tis — chlopas, o man -prakilnus, šviesiausia prakilnybė, nes jei
neturėčiau valstiečių, aš pats nebūčiau šviesiausiu dauggaliu", —
aiškina valdžios vyrams XVI a. pabaigoje kancleris Leonas Sapie-
ga (81, 98). 1610 m., piktindamasis samdytos kariuomenės siau-
tėjimu, jis sielojasi: „Išeina valstietis su jauteliu artų, o kareivis,
is plūgo iškinkęs, jautį pasiima. Išveža valstietėlis avižas, miežius
ar kviečius sėti, o kareivis grūdus iš vežimo stveria (...), išties
visą Lietuvą į niekį pavertė" (92, 221). Su užuojauta apie varga-
ną Lietuvos žemdirbių būklę kalba „Dienoraštyje“ A. S. Radvila,
1623 m. perėmęs iš L. Sapiegos kanclerio pareigybę. „Vargšai
valstiečiai", jo žodžiu, sykiais labiau skriaudžiami savų kareivių
nei priešų. „Linksmai grįžo kariuomenė, patenkinta taika ir dar
labiau džiaugdamasi viltimi pareiti tėvynėn. Bet ši su liūdesiu
Juos priėmė savo glėbin, nes kareiviai kaip. priešai naikino bajorų,
dvasininkų ir karaliaus turtus. Lietuva labiausiai nukentėjo... (...)
Prieita net iki to, kad vargšus valstiečius imta vietoje arklių kin-
kyti vežimuosna ir raginti juos botagais. Atrodė, kad eina totorių
orda, o ne krikščionių kariuomenė, nes ir laukiniai totoriai turi
daugiau meilės bei pasigailėjimo artimui, nei kartais mūsiškiai.
Lietuvoje ypač pasižymėjo lenkai. Jie net išplėšdavo is tėvų vai-
kus, kuriuos net ir manojoje Pinsko seniūnijoje vargšai tėvai tu-
rėjo pinigais išsipirkti. Vertas skundo vaizdas Kariūnos ir Lietu-
vos, kur pergalę pritemdė skausmas ir plėšikavimai; ir nežinia, ar
vargšai valstietėliai negeistų geriau karo nei tokios taikos", — ap-
rašo kancleris 1634 m. lietuvių ir lenkų kariuomenės sugrįžimą
po žygio prieš Maskvą (110, I 379; 136, 212—213). Drauge su
kitais Lietuvos senatoriais S. A. Radvila 1653 m. priekaištauja
Respublikos valdovui, kad „Karūnos daliniai, prieštaraudami uni-
jos paktui, daro žalos Lietuvoje" (110, I 361, III 383, 434, 437).
„Pamaldžiame diskurse" tarp didžiausių valstybės „nuodėmių“ nu-
rodoma didikų „prabanga“, bajorų „savivalė“ ir „pavaldinių prie-
spauda" — šiuos kaip belaisvius be teismo, be priežasties ir bau-
džiame, ir naikiname (109, J3). Pats A. S. Radvila, jo tarno
S. Tokarskio liudijimu, ypač rūpinęsis pavaldiniais: mėgdavęs as-
meniškai kalbėtis su valstiečiais, teiraudavęsis jų, ar nėra skriau-
džiami, šelpdavęs sergančius, gindavęs žemdirbių reikalus teismuo-
se. Negalėdamas pakęsti įkaušusių bajorų siautėjimo, LDK kancle-
ris įrengęs savo valdose blaivyklų trobas, kuriose prievarta apna-
kvindindavęs girtus šlėkteles (126, 78—79).

208

Lietuvos baroko kultūroje didikas iškyla ir kaip senųjų tautos
papročių — visų pirma religinės tolerancijos, piliečių sązinės lais-
vės gynėjas. Tuometinėje Respublikoje kristalizuojantis vieningai
bajorų sarmatų katalikų „tautai", stiprėjant neapykantai visiems
kitatikiams (142, 9, 17), į laisvamaniškesnę Lietuvą žvelgiama
kaip į nuodėmingą eretikų kraštą. Plūsdamas „eretišką piktžodžia-
vimą prieš Viešpatį Dievą“, P. Skarga rūsčiai pastebi: „o Lietu-
voje daugiausia tos neištikimybės ir burnojimo esama" (129, 4).
Sąžinės laisvę kaip lietuvių politinės ir visuomeninės sąrangos
principą Respublikos karaliaus akivaizdoje gina kalvinizmą išpa-
žįstantys Kristupas II Radvila ir jo sūnus Jonušas (110,
I 560—561). Karštas katalikas Leonas Sapiega, ragindamas Poloc-
ko arkivyskupo Juozapato Kuncevičiaus (1580—1623) ateiti talkon
ir pasaulietinės kanclerio valdžios galia priversti šalies pravoslavus
paklusti Romai — pereiti unitų Bažnyčion, atsako šiam ugningu
1622 m. kovo 12 dienos laišku. L. Sapiega kategoriškai smerkia
prievarta grįstą arkivyskupo apaštalavimą, pasisako prieš cerkvių
užkalinėjimą. Pasak jo, „Aukščiausiasis kviečia visus savęsp malo-
niai: „Ateikite pas mane visi ir t. t.", tačiau prievarta suvarytų
vergų nenori turėti ir nepriima". J. Kuncevičius sėjąs neapykantą,
pavojingai žarstąs žarijas valstybėje. „Išties, — sutinka kancleris,
— reikia pagalvoti apie jų [pravoslavų] atsivertimą, siekiant, kad
būtų viena avidė ir vienas piemuo, bet tai reikia daryti protin-
gai, atsizvelgiant į laiko sąlygas, ypač dalykuose, priklausančiuose
nuo laisvo sutikimo, juo labiau mūsų tėvynėje, kur visiškai nega-
lioja toji sentencija: „priversk juos įžengti", „coge intrare“. Būti-
na, kad šis mūsų uolumas ir visuotinio susijungimo noras remtųsi
meilės tiesomis..." Polocko arkivyskupas, šaukdamasis keršto ir
pasaulietinės valdžios pagalbos, L. Sapiegos nuomone, nutolęs nuo
Kristaus ir Evangelijos. Juk Dievo Sūnus nesigynęs nuo savo
skriaudėjų, nei apaštalai, nei kiti šventieji niekad negrasinę žmo-
nėms šio pasaulio galingųjų valdžia. J. Kuncevičiaus raginimui iš-
vyti iš valstybės unijai nepaklusnius pravoslavus atkertama:
„Gink Dieve! tenebūnie mūsų tėvynėje tokios žiaurios neteisybės!"
Geriau esą būti be bažnytinės sąjungos, nei dėl jos įstumti pavo-
jun tėvų šalį (127, I 374—378). 1632 m. surašytame testamente
L. Sapiega, grasindamas baisiausiais prakeiksmais, prisako sūnums
ir būsimiesiems palikuonims globoti ne tik jo funduotas katalikų
bažnyčias ir vienuolijas, bet ir „graikų unitų“ cerkves. Šioms

»

209

skirtos aukos turinčios „būti amžinos ir neliečiamos, laikomos Jų
didenybių graikų vyskupų valdžioje" (127, I 406).

Tautos interesus ir LDK valstybingumo tradicijas ginančio di-
diko vaizdinys — išskirtinis tuometinio Lietuvos kultūros rašto
bruožas: Lenkijoje per visą XVII a. nieks nedrįso šlovinti magna-
tų valdžios (142, 16). Sykiu Lietuvos baroko raštijoje, lygu rene-
sanso laikų publicistikoje, kaip atsvara lenkiškai „aukso laisvei"
dažnukart keliamas ir stiprios monarcho valdžios siekinys. Mykolo
Lietuvio, A. Rotundo išsakytą nerimą dėl silpstančios valdovo ga-
lios valstybėje atkartoja P. Skarga, K. Sirvydas, A. Olizarovijus,
J. Chondzinskis, M. K. Radvila Našlaitėlis, pratęsdamas A. Ro-
tundo mintį apie Lietuvos-Lenkijos Respubliką valdantį „lietuvį
valdovą", 1572 m. liepos 15 dienos laiške dėdei M. Radvilai Ru-
dajam dėsto: „Yra dar tokių, kurie labai susižavėję Piastais, bet
jau nebe tie laikai. Gerai žinau, kad lenkas nenoromis lenktųsi
lietuviui, o lietuvis lenkui. Greičiausiai, kad taip ir neišeis. Ir
saugok, Dieve, jei taip išeitų. Mūsų Viešpats Žygimantas Augus-
tas| neturėjo nė lašelio lenkiško kraujo, tik lietuvišką ir itališką.
O kad prie to buvo prisidėjęs lenkiškas auklėjimas, Lietuva tą
labai skaudžiai jaučia ir, jei Dievas nepasigailės, dar jaus" (135,
279). Priešgyniaudamas Respublikoje įsigalėjusiai bajoriškos laisvės
apologetikai, už tvirtą didžiojo kunigaikščio valdžią pasisako
K. Sirvydas. „Punktuose sakymų" smerkiamas Samarijos karalius,
buvęs panašus į vėjų mėtomą vandens putą. Nesipriešindamas pa-
valdinių norams, jų „tūliems pageidimams" bevalis viešpats ir sa-
ve, ir savo karalystę prapuldęs (138, II 72). K. Sirvydo prielan-
kumas absoliutizmui vaizdus Jono Krikštytojo ir Kristaus sugreti-
nimo. Kodėl žydai troškę išsirinkti šv. Joną „mesijašiumi"? —

klausiama pamoksluose. Tokio žydų noro priežastis — „liuosybės
piktos geidimas". Jie neva tikėjęsi, jog Jonas Krikštytojas, tapęs
mesijumi, jiems nieko nedrausiąs — pataikausiąs pavaldiniams už

patirtą iš jų malonę. Tuo metu Kristaus valdžia būtų buvusi
tvirta ir žydams nepalanki (138, I 71—74). Drauge lietuvių pa-
mokslininkas aiškiai atriboja stiprią monarcho valdžią nuo tironi-
jos: Kristus „Punktuose sakymų" iškyla kaip griežtas, bet teisin-
gas „karalius“, kovojantis prieš „tironą“ Vėliną (velnią). „Kur vi-
si viskuo rūpinasi, tai visi nesirūpina", — pastebi „Vieno lenkų
dvasiškio diskurse" J. Chondzinskis. Juk „pats pragaras be tvar-
kos (subordinacijos, santarvės nors ir blogyje) neišbūtų", lenkai,
to nesuvokdami, nesiliaują piktnaudžiauti „laikina“, „tvirtu teisin-

„5

210

S

Konstantino Sirvydo „Punktai sakymų" (Vilnius, 1629)
pirmos dalies titulinis pusl.

gumo, gero valdymo pagrindu“ neparemta laisve. „Netgi pati ka-
rališkoji didybė yra paniekinama, ir prieinama iki to, kad, jeigu
kas nors ponui nepatinka, kitą karalių pasodina sau ir tėvynei

211

visų prazūčiai", — sielojasi J. Chondzinskis, siūlydamas sustiprinti
valdovo ir valstybinių institucijų valdžią (24, 189—192). A. Oli-
zarovijus, tarsi atliepdamas prieš šimtmetį išsakytą A. Rotundo
nuomonę, pasisako už paveldimą monarchiją kaip tobuliausią val-
dymo lytį. Lenkų bajorijos šlovinamą karaliaus elekciją — vieną
svarbiausių „aukso laisvės“ požymių — Vilniaus profesorius smer-
kia dėl ją lydinčios korupcijos. Jei valstybės viešpatį tenką rink-
tis, geriau esą sostan sodinti saviškį, vietinį šalies gyventoją, „pi-
lietį, o ne atėjūną" (116, 112—113). Šitokiai nuomonei atitaria ir
Jonušas Radvila, sarmatišką laisvų karaliaus rinkimų idėją pa-
lenkdamas lietuviškai vietinio paveldimo valdovo sampratai.
1644 m. laiške Vladislovui Vazai Lietuvos didikas iškelia Jogailai-
čių nuopelnus tėvynei: Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augus-
tas „įgalino laisvą tautą laisvai rinktis savo papročius, į laisvą
karaliaus vietą ieškoti ne svetimo, o išsirinkti sau viešpatį iš bu-
vusių valdovų žiedyno, kuris sugebėtų sujungti nors ir skirtingų
religijų, bet ištikimus ir paklusnius pavaldinius“ (106, 167).

Taigi Lietuvos baroko politinė mintis, remdamasi XVI a. pub-
licistikos nuostatomis, daznusyk spyrėsi tuometinėje Lenkijoje
viešpatavusios ir Lietuvon sklidusios sarmatizmo ideologijos pama-
tiniams teiginiams: nevaržomai bajorijos laisvei, uždaros bajorų
katalikų „tautos“ supratimui, laisvai valdovo elekcijai, absoliu-
čiam valstiečio priklausomumui nuo bajoro valios. Barokinė Lie-
tuvos literatūra polemizuoja ir su vieningos „Sarmatų imperijos“
samprata, priešindama šiai politinės baltų žemių vienybės ir „Lie-
tuvos imperijos" idėją.

J. Radvano „Radviliada“ pradedama nuo „lietuvių imperijos
galybės ir didybės“ — nuo „lietuvių genčių", įsiviešpatavusių
„nuo Baltijos iki Juodosios jūros", pašlovinimo. Lietuvos Didžioji
Kunigaikštystė poeto regima kaip giminingų baltų genčių gyvena-
mas kraštas:

Čia toji pati žemė išgarsino lietuvius ir rūsčius sūduvius

(Sudinos),

Ir mirties nebijančius jotvingius, ir nomadus, ir polovcus

(Poloucos),

Ir senuosius prūsus, ir narsiaširdžius alanus,

Ir jų giminaičius gepidus, ir kitas galingas tautas.

Sarmatiją J. Radvanas tapatina tik su Lenkija, laikydamas
Lietuvą atskira „Jogailaičių Zeme“. Lietuvių tautos valdovai, Ge-

212

dimino palikuonys, pasak jo

valdė lenkus, bohemus, vengrus, si-
leziečius":

1»

Ši Jogailaičių žemė
davė Sarmatijai karalius ir skyrė viešpačius
Galingajam hunui ir čekų gentainiams bohemams

(105, I; 60, 287—288).

1597 m. Vilniuje išeina iš spaudos savitas „lietuvių imperializ-
mo" manifestas — anoniminė poemėlė „Tėvynės mylėtojas Lietu-
vos senatui ir tautai" („Philopatris ad senatum populumgue Li-
tuanum"): lotynišką jos tekstą lydi tapatus lenkiškas vertimas.
Sielodamasis dėl „daugvaldės lietuvių tautos nūdienio sunykimo,

peikdamas piliečių egoizmą, nežinomas poetas ragina „dorąjį lie-

tuvį" nusibraukti nuo akių sapną — vėlei siekti „senosios šlovės
savo tėvynei". Visa poema sudėta kaip personifikuotas lyrinis
„motulės Lietuvos" ir jos vaikų — esamų ir buvusių Didžiosios

Kunigaikštystės žemių — pokalbis.

Šiandien mano ir mano karalystės garbė pražudyta,
Siandien mano turtai sunykę ir šlovė nuplėsta,

— „Iauda"“ Lietuva, prisimindama buvusi lietuvių motina ir
» 3
galinga karalienė". Apverkdama žuvusių sūnų kaulus, vydama ša-
lin „žiaurią fortūną“, prašydama dievų pagalbos savo „nuliūdusiai
alvai", ji kreipiasi į nupuolusius lietuvius:
, P 1

O išsigimę sūnūs, arba ginkit,
Arba jūsų daugiau nelaikysiu vaikeliais savais.

Į šį Lietuvos skundą pirmieji atsišaukia Vilnius, Ašmena ir
Lyda, Trakai, Gardinas, Kaunas ir Upytė. „Garsios valstybės sos-
tapilis" Vilnius guodžiasi motinai panašia vargo dalia. Kiti lietu-
vių miestai taria dar atmeną „tauriąją laisvę": dėl jos ir „viena-
tinės motulės" jie nepagailėsią nė gyvybės. Ištikimybę Lietuvai
prisiekia Žemaitija, kadaise savo tvirtybę parodžiusi, nusimesdama
nuo sprando kryžiuočių jungą.

Tu vis dėlto liaukis ašarom savas akis drėkinti,
Dar, duos Dievas, bus mūsų reikalai geri,

— ramina tėvynę žemaičiai. Karštą viltį sugrįžti Lietuvos glo-
bon išsako Maskvos ir Lenkijos pasiglemžtos žemės. Su ilgesiu

213

ankstesnę motinos meilę prisimena lenkams atitekusi Kijevo vai-
vadija, vis dar tikinti, jog jos noras susijungti su lietuviais nebus
paniekintas. Nors prieš savo valią tapau atskirta nuo „dėkingo-
sios motulės", — sako Lietuvai Voluinė, — „vis dėlto neatšalo
mūsų meilė tau“. „Pikto Maskvėno" tironija skundžiasi Smolen-
skas, Pskovas, Didysis Naugardas ir Polockas, vildamiesi, jog bu-
vusi tėvynė Lietuva išvaduosianti juos iš vergijos ir vėlei priim-
sianti savo malonėn. Jausmingu žodžiu „numylėtąją motulę". ra-
mina gudų miestai: Naugardukas, Slonimas, Volkoviskas, Vitebs-
kas, Orša, kviesdami pasikliauti galingu Dievu, kuris turėtų su-
grąžinti „anuos aukso metus". Poliesė prisimena buvusi šlovingos
jotvingių tautos tėvynė. Senieji jos žmonės ilgai nepasidavę nei
mozūrams, nei sarmatams, o vėliau „netrumpą laiką“ gyvenę
drauge „su lietuviškų žemių motute". Įsidėmėtina, jog nežinomas
„Tėvynės mylėtojas" ne tik lietuvių, bet net ir mozūrų nevadina
sarmatais: šis vardas skiriamas vien lenkų tautai. Lietuviai ir li-
vonėnai susijungę „vieną tautą sudarė ir buvo vienas noras ir
vienoda laisvė", — tikina Livonija, „Lietuvos sesuo", skųsdamasis
„didelėm dabarties permainom". Draugiškai į „motulę Lietuvą"
kreipiasi ir pati Maskva, kviesdama „paslėpti kardus", užmiršti
senus vaidus, susiimti rankomis pagonių turkų grėsmės akivaizdo-
je. Vis dėlto poemėlė baigiama kovinga Perekopo totorių kalba.
Šie, minėdami laikus, kai tarnavo Algirdo ir Vytauto galybei,
vardindami iš lietuvių tautos patirtas malones, Lietuvai iškilmin-
gai pažada:

Jei mūsų geidi, matai pergalės ženklus,
Eisim į Maskvą, ji — tavo priešas (97).

Politinę „Tėvynės mylėtojo" nuostatą atliepė ir XVI-XVII a.
sandūroje M. K. Radvilos Našlaitėlio dvare sudarytas, 1613 me-
tais Amsterdame išleistas Lietuvos žemėlapis. Pirmojoje šio Zemė-
lapio dalyje pažymimos ne tik „naujosios“, bet ir „senosios“,
prieš Liublino uniją buvusios, LDK sienos, apimančios Voluinę,
Podolę ir kitas Ukrainos žemes. Iškalbingi ir žemėlapio prierašai.
Prie jotvingių gyventos Poliesės pažymėta: „Podlesia, kitų Pole-
sia, arba kaip vietiniai gyventojai vadina Polesio, yra Lietuvos
dalis. Sritis greta Voluinės miškinga ir pelkėta, nuo to ir pats
vardas kilo". Antrąją žemėlapio dalį, vaizduojančią Dniepro vagą,
lydi šitoks paaiškinimas: „Skaitytojui. Labiausiai du dalykai vertė
mus pridėti prie savo žemėlapio Dniepro tėkmę. Pirmiausia, no-

214

no L anuas A. Š.
4 e Ke 2 aka

Knygos „Philopatris ad senatum populumgue Lithuanum" [B. v.], 1597
titulinis pusl.

ras parodyti šios upės ilgį (...). Antra, noras parodyti senosios
D. Lietuvos Kunigaikštijos ribas, ypač D. Kunig. Vytauto lai-
kais". Lietuvių valstybės savarankumo idėją pabrėžia ir žemėlapių
priedas — M. K. Našlaitėlio kartografo Tomo Makovskio (1575—

215

1630) duodamas Lietuvos aprašymas. Glaustai išdėstęs užsienio
skaitytojui pamatinius tautos istorijos dalykus, Radvilų dvariškis
tęsia: „Ir taip ši maloni Kunigaikštija, atnaujinta ir pilna seno-
viškų tradicijų 1569 metais susidėjo su Lenkijos karalija į vieną
Respublikos kūną, išlaikydama sau savo teises ir laisves, nes savo
vyriausybę ir valdininkus lietuviai, aišku, tebeturi kaip ir anks-
čiau" (2, 442—446, 450). Taigi imperinė lietuvių sąmonė baroko
amžiuje gan sklandžiai derėjo su „dviejų tautų", „dviejų valsty-
bių" unijos samprata, tačiau griežtai kirtosi su sarmatizmo ideo-
logija. Šitokią prieštarą vaizdžiai atskleidžia greičiausiai po
1661 m. pasirodęs rankraštis — „Svarstymai, dėl ko šviesiausias
kunigaikštis Boguslovas Radvila negali būti išrinktas Poliesės vai-
vadijos vadu generolu" („Refleksyje, dla ktorych jasnie oswiecony
ksiąžę Boguslaw RadziwiH nie može byc obrany wodzem genera-
lem wojewoztwa podlaskiego"). LDK žirgininkui B. Radvilai pra-
šant karaliaus Poliesės vaivadijos, nežinomas „senas Radvilų na-
mų tarnas" šios Lenkijai priklausančios žemės bajorijos vardu už-
ginčija lietuvių didikui šitokią teisę. Pirmasis anonimo argumen-
tas: „Kunigaikštis Boguslovas yra Lietuvis, tad yra teisingiau, jei
sugriauto Vilniaus mūrus restauruotų, o mes, Karalystės sūnūs,
turime Karalystės vadų ir etmonų". Kita vertus, B. Radvilos val-
džia gresianti kraštui visiškai nauja tvarka: mat jis, nusižengda-
mas Lenkijos papročiams, be karaliaus ar etmono sutikimo sava-
vališkai renkąs kariuomenę. Tad įtartina B. Radvilos ištikimybė
unijinei valstybei — juk „kiekviena naujybė Respublikoje yra pa-
vojinga". Boguslovo valdžia kelianti rimtą „bajorijos ir laisvių
priespaudos" pavojų. Didysis etmonas Jonušas Radvila vadinęsis
daliniu Lietuvos kunigaikščiu — ar nenorįs ir jo brolis tapti Poli-
esės kunigaikščiu. Sykiu katalikai poliesėnai negalį paklusti klai-
datikio evangeliko įsakymams. B. Radvila galįs įvesti jų žemėn
net lietuvių ar švedų kariuomenę. Kuriozišką tuometinės lietuviš-
kosios ideologijos ir tikrovės susirėmimą liudija „Svarstymų" pa-
baiga. Kreipdamasis į B. Radvilą, kurio tėvynainiai tuo laiku te-
begina politines Lietuvos teises į Poliesę, įrodinėja čia gyvenusių
jotvingių ir lietuvių etninę giminystę, nežinomas autorius įspėja:
„O tu, kunigaikšti Boguslovai, savo karius iš Poliesės paleisk.
(...) Būtina žinoti, jog poliesėnai savo protėvių jotvingių pavyz-
džiu greičiau panorės visi išsyk žūti, nei armis coacti [jėga pri-
versti] Radvilų bajorais tapti, vale [lik sveikas)" (112, 190—193).

Imperinė XVII a. Lietuvos sąmonė turėjo nemaža sąlyčio taš-
kų su tąsyk gana stipria etnokultūrinė lietuvių savimone. Neatsi-
tiktinai poemėlėje „Tėvynės mylėtojas" pirmosios į „motutės Lie-
tuvos" skundą atsišaukia lietuviškos LDK zemės. Baroko laikais
išlieka aiški takoskyra tarp lietuviškos ir slaviškos kilmės valsty-
bės piliečių, iš šalies pareigūnų reikalaujama „lietuviškų papro-
čių". Anoniminiame satyros kūrinyje „Lietuvos Didžiosios Kuni-
gaikštystės kreipimasis" krašto sėnatoriai pašiepiami ne tik dėl
turto, šlovės, malonumų vaikymosi, bet ir dėl lietuvybės išdavys-
tės. Apie Vilniaus kaštelioną Mikalojų Hlebavičių (m. 1632), iš
Vitebsko kilusios giminės didiką, rašoma:

Barzda lig juosmens Vilniaus pono,
O galvoje tuščia, mat tai rusų žmogus.*

Net uoliam Lietuvos patriotui A. S. Radvilai prikišama:

Kancleris kunigaikštis Radvila — ne savas lietuvis,
Nes lietuviški papročiai jame seniai užgeso,
Zmoną vedė vokietę, o pats — voluinėnas.

Plačios kelnės rodo taip pat esant vokietį.**

Barokas Lietuvoje — atkaklių, ne manifestinės, bet vidinės
įtampos kupinų, kovų dėl lietuviškos kultūros amžius. Šiuo laiku
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lygu Prūsuose lietuvybė ne
tik išsaugoma, bet ir pakylėjama europinės kultūros lygmenin.
Jos gyvastį nuolat palaiko du pagrindiniai lietuvių raštijos Zidi-
niai: vienas kurstomas Vilniaus akademijos jėzuitų, kitas puoselė-
jamas kalvinistų po Radvilų Erelio sparnais.

1644 m. Šiluvon susirinkęs Žemaitijos reformatų sinodas nuta-
ria: „Išleisti Naująjį Testamentą ir himnų knygų lietuviškai" (43,
164). Šį sumanymą remia Jonušas Radvila, suteikdamas lituanis-
tiniam darbui M. Daukšos ir M. Giedraičio laikais turėtąjį vals-
tybinį užmojį. 1651 m. Kėdainiuose jis įsteigia spaustuvę „specia-
liai lietuviškiems reformatų raštams leisti" (73, 95). Vaclovas Bir-
žiška svarsto: „atrodo net keista, kad tokios kultūrinio darbo rū-

* Broda do pasa a w glowie są pustki

U pana wilenskiego, bo to czlowiek ruski.
** Ksiąžę kanclerz Radziwil to nie Litwin wlasny,
Bo w nim dawno litewskie obyczaje zgasly,
Zonę poją! Niemkinię, a sam jest Wolyniec.
Z pluder rez, jako sądzič, tylko, že jest Niemiec. (154, 200)

217

—————————-—-——-- E a > ia B 3

Jonušas Radvila (1612—1665)

šies imtasi tuo laiku, kada visas kraštas buvo įtrauktas į karus
ir vis Nauji priešai artinosi prie valstybės sienų. Ar tik nešvytu-

218

riavo jau anuo laiku Jonušo Radvilos galvoje mintis atskirti Lie-
tuvą nuo Lenkijos ir tokioj nepriklausomoj, ar su kitu kraštu su-
jungtoj valstybėj remtis lietuvišku elementu?" (15, 93). Regis, ir
pats didysis Lietuvos etmonas — Onos Kiškaitės (m. 1642) sūnus
— bus mokėjęs lietuviškai: kare su kazokais slaptu, priešui nesu-
prantama lietuvių kalba parašytu, laišku kreipiasi į jį sąjunginė
lenkų kariuomenė (137, 12), lietuvišką eiliuotą pasveikinimą „Ant
herbo kunigaikščio, jo mylistos" skiria jam Kėdainių burmistras
Steponas Jaugelis Telega (apie 1600—apie 1666), dedikuodamas
mecenatui 1653 m. J. Radvilos spaustuvėje išleistą „Knygą noba-
žnystės krikščioniškos" — trijų religinių knygų, giesmyno, postilės
ir maldyno, sąvadą. Prie šio lituanistinio darbo, be giesmes ver-
tusio S. Jaugelio Telegos, triūsė Naujamiesčio pastorius ir Žemai-
čių senjoras Jonas Božimovskis Vyresnysis (1610—1673), lietuvių
pamokslininkas Kėdainiuose Samuelis Tamošauskas (apie 1605—
1650), Radvilų dvaro ir lietuvių pamokslininkas Biržuose, vienas
iš Boguslavo Radvilos mokytojų Samuelis Minvydas (1602—1660)
(112, 16). Kėdainių spaustuvė, matyt, buvo skirta ir lietuviškai
Biblijai leisti. Ją versti imasi J. Božimovskis Vyresnysis. Per ka-
rą spaustuvei žuvus, 1660 m. savąjį Biblijos vertimą Londone
pradeda spausdinti Samuelis Boguslovas Chilinskis „Lietuvnikas"
(apie 1632—1668). Jo darbą remia rekomendacinis B. Radvilos
laiškas. Priešininkų niekinamas kaip „aistringas lietuvis", užsiimąs
beprasmiu Šventojo Rašto vertimu į menkai paplitusią kalbą,
B. Chilinskis 1659 m. išleidžia anglišką knygelę „Biblijos vertimo
lietuvių kalbon svarba" („An Account of the Translation of the
Bible in to the Lithuanian Tongue“, Oxford) ir jos lotyniškąjį
variantą „Ratio Institutae Translationis Bibliorum in Linguam
Lithuanicam", kur aiškina, jog lietuvių kalba vartojama plačioje
Lietuvos valstybės teritorijoje ir kaimyniniuose kraštuose: Livoni-
joje, Kurše, Juodojoje Rusioje, Rytų Prūsijoje ir pasienyje su
Maskva (80, 89—94). (Beje, šimtmečiu anksčiau apie tose vietose
gyvenančius „lietuvių giminaičius“ kalbėjo M. Stryjkovskis.) Ši-
taip antrojoje XVII a. pusėje imperinė Lietuvos sąmonė paremia-
ma ir etnokultūrinio valstybės vientisumo idėja: lietuvių kalba
skelbiama esanti ne tik LDK, bet ir uz jos esančių baltų gyvena-
mų žemių kalba.

Dėl Lietuvos kalvinistų tarpusavio nesutarimų žlugus B. Chi-
linskio pradėtam leidimui, Šventasis Raštas toliau verčiamas Kė-
dainiuose. Čia 1663 m., B. Radvilai tarpininkaujant ir laiduo-

219

jant, atgabenamas iš Karaliaučiaus J. Bretkūno Biblijos vertimo
rankraštis, turėjęs palengvinti kėdainiškių darbą. Prie kalviniško-
sios Biblijos pluša J. Božimovskis Vyresnysis, jo sūnus Jonas Bo-
žimovskis Jaunesnysis (1645—1687), Mikalojus Minvydas (m. po
1685), Samuelis Bitneris (apie 1632—1710), Samuelis Lipskis
Daugaila (m. 1689), Karolis Girdvila, Aleksandras Skominas,
S. Monkevičius (80, 98; 82, 116—121). Šių žmonių parengto Nau-
jojo Testamento rankraštis 1681 m. sudega per gaisrą Biržų baž-
nyčios klebonijoje ir tik 1701 m. S. Bitnerio sutvarkytas išeina
Karaliaučiuje paskutinės Biržų Radvilų palikuonės, Jonušo Radvi-
los anūkės ir Boguslovo Radvilos dukters Liudvikos Karolinos
(1667—1695) lėšomis. Tarp reformatų lituanistinio sąjūdžio žmo-
nių sutinkame ir Biržų lietuvių pamokslininką Tomą Ksšivenskį
(m. 1678), palikusį lietuviškos postilės rankraštį (82, 122).

M. Daukšos žodžiui baroko amžiuje lieka istikimi ir lietuviai
jėzuitai, šiuo laiku gimtajai raštijai suteikę profesionalios kultūros
pobūdį. Vilniaus akademija, įsteigta kaip Lietuvos valstybės ir
lietuvių tautos aukštoji mokykla (103, 22—24), išties tapo lemtin-
gu tautos kūrybinių galių išmėginimu. Jau 1595 m. Vilniaus lie-
tuvių pamokslininkas jėzuitas Laurynas Manikevičius (1559—1606)
skundžiasi ordino generolui Lietuvos mokyklų polonizacija, apgai-
lestauja, jog gabiam, bet nepasiturinčiam lietuvių jaunimui aukš-
tasis mokslas sunkiai prieinamas (103, 40—42). Per visą XVII
šimtmetį stengiamasi laimėti Vilniaus akademiją lietuvybei, lietu-
vių kultūrai, paversti vyriausiąją šalies mokyklą tautinės kūrybos
ir europinio mokslo darnios sąveikos buveine. 1608 m., įsteigiama
atskira, nuo Lenkijos nepriklausoma Lietuvos jėzuitų provincija,
aprėpusi lietuvius, žemaičius, prūsus, gudus ir mozūrus. 1626—
1631 ir 1640-1643 m. šiai provincijai vadovauja žemaitis Jonas
Jamielkauskis (1575—1650). Jam esant provincijolu išleidžiami ar
parengiami spaudai svarbiausi K. Sirvydo lituanistiniai darbai:
pirmoji „Punktų sakymų“ dalis, antroji ir trečioji žodyno „Dic-
tionarium trium linguarum“ laidos (1631 ir 1642 m.) ir, kaip
manoma, pirmoji lietuvių kalbos gramatika „Clavis linguae litu-
anicae" (1630 m.). 1644-1646 m. tvarkant provinciją lietuviui
Jonui Gruževskiui (1578—1646), beje, 1618-1625 ir 1641—
1642 m. buvusiam Vilniaus universiteto rektoriumi, išeina iš
spaudos antroji "Punktų sakymų" dalis, Saliamono Mozerkos Sla-
vočinskio giesmynas „Giesmės tikėjimui katolickam priderančios“
(1646 m.), paruošiamos spaudai K. Sirvydo mokiniui ir talkinin-

220

kui Jonui Jaknavičiui priskiriamos anoniminės „Lenkiškos ir lietu-
viškos Evangelijos" („Ewangelie polskie y litewskie“, 1647). Tai
knygos, išvedusios lietuvišką žodį profesionalios grožinės kūrybos,
tuometinio Europos mokslinio ir filosofinio mintijimo lygmenin.

1628 m. liepą Vilniuje susirinkusiame Lietuvos jėzuitų provin-
cijos suvažiavime, vadovaujant provincijolu J. Jamielkauskui,
tarp 40 kunigų dalyvaujant ordino vadovybėn prasimušusiems lie-
tuviams: Andriui Novakui, Vilniaus profesų namų viršininkui, Jo-
nui Gruževskiui, tuometiniam Varšuvos profesų namų viršininkui,
šio broliui Jurgiui Gruževskiui, rezidencijos Gardine viršininkui,
žemaičiui Mykolui Kaunackiui, Kražių kolegijos rektoriui, K. Sir-
vydui bei J. Jaknavičiui, dvi dienas svarstomas klausimas „Apie
lietuvių kalbos studijų skatinimą", nutariama sustiprinti lietuvių
kalbos mokymą naujokyne, kolegijose įsteigti lietuvių kalbos lavi-
nimosi „akademijas“, lietuviškai atlikinėti pamokslų sakymo pra-
tybas, suteikti išskirtinių lengvatų šią kalbą studijuojantiems
(102, 107—108). Po antrojo lietuvių kilmės rektoriaus A. Kojala-
vičiaus Vilniaus akademijai vienas paskui kitą vadovauja net šeši
lietuviai: žemaitis Žygimantas Liauksminas (1656—1657), Kazimie-
ras Kojalavičius (1657—1662), žemaitis Mykolas Ginkevičius
(1662—1663), žemaitis Danielius Butvilas (1663—1666), Andrius
Valavičius (1666—1669), Stanislovas Tupikas (1669-1672).
1655 m. pavasarį, prieš pat maskvėnų įsiveržimą, iš akademijoje
dirbančių 43 jėzuitų kunigų net 21 yra lietuviai, o 4 — zemai-
čiai. Šiuo laiku Lietuvos universitete, P. Rabikausko pastebėjimu,
„lietuviškumas visomis kryptimis buvo pasiekęs savo viršūnę“
(103, 28, 30, 39). Su Vilniaus jėzuitų lituanistiniu sąjūdžiu susi-
jęs Jokūbas Paškevičius (1587—1657) — lig šiolei neatrastos Ze-
maitiškos postilės autorius, Pranas Šrubauskis, apie 1679 m. išlei-
dęs giesmyną „Balsas širdies" ir katekizmą „Pamokslas Krikščio-
niškas" (14, 262, 322). Kai kurios P. Šrubauskio paskelbtos gies-
mės dar ir XVIII a. ugdė valstybinę lietuvių liaudies sąmonę.

Šių kultūrinių ir politinių kovų dėl Lietuvos savarankumo
kontekste raiškiau atsiskleidžia ir A. Kojalavičiaus istoriniuose
darbuose išsakyta lietuvių tautos bei jos valstybingumo samprata.
Tiesa, politinės jėzuitų istoriko pažiūros jau yra veik sutartinai ir
gana kategoriškai apibrėžtos sių laikų tyrinėjimuose. Dar 1930 m.
„Praeityje“ J. Matusas-Sedauskas priskyrė A. Kojalavičiui unijinę
nuostatą ir pastebėjo, jog „Lietuvos istorija" „turi kažkokį abiejų
tautų niveliavimo atspalvį“; ji nerodanti, kad autorius „būtų bu-

221

vęs kokis garsus ar didelis Lietuvos istorininkas“ (84, 326—328).
Z. Ivinskis bostoniškėje „Lietuvių enciklopedijoje" teigia „jis [A.
Kojalavičius| neberodė to Stryjkovskio Kronikai charakteringo pri-
sirišimo prie D.L.K-tijos ir jos šilto patriotizmo, kokiu dar kve-
pėjo M. Giedraičio laikotarpis“. „Lietuvos istorijoje", pasak
Ž - Eegis „lietuviškoji valstybinė sąmonė (-..) yra visai išblėsu-

* (74, XII 196). Šitokiam požiūriui pritaria ir I. Jonynas. Jo
manymu, „Kojalavičius neturi nė krislelio to lietuviško patriotiz-
mo, kurį kas žingsnis randi skaitydamas Platųjį Lietuvos metraš-
čių sąvadą ir kuriuo gana vykusiai naudojasi Stryjkovskis" (49,
136). J. Tijūnėlytė, apžzvelgusi „Lietuvos istorijos" vaizdų sąran-
gą, pastebi: „M. Stryjkovskis, nepaisant to, kad buvo lenkas, lie-
tuvių atžvilgiu buvo objektyvesnis ir patriotiškesnis, nei lietuvis
A. Kojalavičius". Šis dėl „Savo jėzuitiškos kosmopolitinės pasaulė-
žiūros" buvęs „santūrus ir abejingas tėvynei" (192, 121). J. Jur-
ginis, atskleisdamas gana raiškius valstybinės sąmonės ženklus jė-
zuitų istoriko darbe, tvirtina: „Tautos supratimu Kojelavičius pa-
darė didelį žingsnį atgal nuo savo pirmtakų humanistų. (...) Jam
tauta — privilegijuotasis lenkiškai kalbantis bajorų luomas, skyrę-
sis nuo liaudies dar tada, kai atsirado tauta" (54, 123—124).
J. Jurginio teigimu, A. Kojalavičius dažnusyk tapatinęs tautybės
ir pilietybės sąvokas, esminiu tautybės pagrindu laikęs ne kalbą,
kaip renesansinė M. Stryjkovskio „Kronika", bet religiją (56, 161;
53, 12—13). Kas teikia postūmį šitokiems vertinimams? Matyt,
pirmasis M. Stryjkovskio ir A. Kojalavičiaus tekstų sugretinimo
įspūdis: „Lietuvos istorijoje? pasigendamas „šiltas patriotizmas"
daugiu atžvilgių sutapatintas su „Kronikoje“ gyva renesansinė
praeities asmenybių heroizacija. M. Stryjkovskio ir A. Kojalavi-
čiaus darbai lyginti, nepaisant renesanso ir baroko pasaulėvokų
takoskyros. Panegirinę M. Stryjkovskio patetiką pakeitęs moksliš-
kai santūrus, psichologiškai niuansuotas, ne istorinio asmens didy-
bę, bet jo sielos dramatizmą atskleidžiantis A. Kojalavičiaus pa-
sakojimas nepagrįstai palaikytas „abejingumo tėvynei“ apraiška.
Kita vertus, „Lietuvos istorijos" supratimą sykiais lemia išanksti-
nė "nuostata: XVII šimtmetis — „reakcingo jėzuitizmo" ir lietuviš-
kos sąmonės apmirimo metas. Iš jėzuitų istoriko laukiama ne šios
tiesos paneigimo, bet jos paliudijimo.

Kultūrologinis, stilistinis žvilgsnis atveria kitokią A. Kojalavi-
čiaus politinių pažiūrų sąrangą, leidžia „Lietuvos istoriją" perskai-
tyti kaip lietuviškos, prieš M. Stryjkovskio skleistą sarmatizmą

222

Jurgis Tiškevičius (?—1656)

nukreiptos ideologijos kūrinį. Patį šios knygos autorių brandino
tuomet gyvos kultūrinės ir politinės Lietuvos nepriklausomybės

223

idėjos. A. Kojalavičius studijuoja ir dirba krašto jėzuitų mokyklo-
se paties lietuviškumo klestėjimo metais. 1627 m. įstojęs į ordiną,
jis iki 1629 m. greičiausiai studijuoja Vilniaus kolegijoje: tuo pa-
čiu metu Vilniuje „Punktus sakymų" rengia K. Sirvydas, šv. Jo-
no bažnyčioje lietuviškus pamokslus sako J. Jaknavičius, J. Ja-
mielkauskio vadovaujamas provincijos suvažiavimas nutaria stip-
rinti lietuvių kalbos studijas. Vėliau, nuo 1634 iki 1655 m. studi-
juodamas ir profesoriaudamas Vilniaus akademijoje, A. Kojalavi-
čius dirba greta J. Jaknavičiaus, J. Gruževskio, S. M. Slavocins-
kio. 1645 m. pradėta rašyti „Lietuvos istorija" darniai įsiterpia
tarp tuo laiku jėzuitų rengiamų lituanistinių darbų. A. Kojalavi-
čius palaiko ryšius su Vilniaus vyskupų Jurgiu "Tiškevičiumi
(1596—1656), lietuviškos politinės ir kultūrinės savimonės žmogu-
mi: jam skiria 1650 m. išėjusią Lietuvos Bažnyčios istoriją „Įvai-
renybės" („Miscellanea"). Iš Ukrainos kilę Tiškevičiai renesanso ir
baroko laikais skelbėsi esą Gedimino sūnaus Manvydo palikuonys
(156, 683). Jurgis Tiškevičius, Brastos vaivados, narsaus karve-
džio, jėzuitų kolegijos Brastoje fundatoriaus Eustachijaus Tiškevi-
čiaus (m. 1631) sūnus, prieš tapdamas Vilniaus vyskupu, 1633—
1649 m. valdo Žemaičių vyskupystę, kurioje tuomet, pasak
Z. Ivinskio, dar būta gyvų M. Giedraičio sergėtos „Vytautinės
Lietuvos valstybingumo sąmonės“ atšvaitų. Žemaičių vyskupystę
J. Tiškevičius paveldi iš M. Giedraičio auklėtinio ir sekretoriaus,
raseiniškio Merkelio Geišo Elijošaičio (apie 1570—1633), garsėjusio
puikiais žemaitiškais pamokslais (42, 309—310). Žemaičių kalbą
anuo laiku gina ir pats Žemaitijos seniūnas Jeronimas Valavičius
(m. 1641), kadaise iš Gardino kilusios didikų giminės palikuonis
(19, 381). 1631 m. jis remia M. Geišo paskyrimą į vyskupus —
„nes jis moka žemaičių kalbą, visai skirtingą nuo lenkų kalbos, o
žemaitiškai, išskyrus dabartinį kandidatą Geišą, beveik joks vys-
kupas nebemoka" (42, 310). Žemaitijoje J. Tiškevičius darbuojasi
drauge su M. Giedraičio lietuvybei išaugintais kunigais. Vienam
iš jų — žemaičių bajorui Jonui Smulkai Kazakevičiui (apie 1582—
1646) — 1638 m. Varnių kapitula paveda parašyti šventais dar-
bais pagarsėjusio velionio vyskupo M. Giedraičio biografiją (42,
294, 305). Pats J. Tiškevičius tęsia M. Giedraičio pradėtą katali-
kybės restauracijos darbą, kaip ir jo pirmtakas stengdamasis su-
teikti katalikybei liaudišką lietuvybės lytį. Vyskupo rūpesčiu Gar-
duose 1637 m. įkurdinami dominikonai ir įsteigiamos garsiosios
Žemaičių kalvarijos. J. Tiškevičiaus pastangomis sukuriamos lietu-

224

viškos giesmės ir maldos einantiems į šias kalvarijas, Skuode
liaudžiai suburiama religinė šv. Izidoriaus artojų brolija (74,
XXXI 240). Gavęs vyskupo sutikimą, prelatas Jurgis Šavinskis
1634—1639 m. keliauja po Žemaičių parapijas, rinkdamas etnogra-
finę medžiagą, aprašinėdamas vietos papročius, vėliau — praneši-
me Propagandos kongregacijai Romoje gretina lietuvių kalbą su
lotynų ir graikų kalbomis (43, 178). Tad neatsitiktinai Žemaičių
vyskupą J. Tiškevičių lietuvišku eilėraščiu „Brangus feniksas
paukštis" Šiaulių bažnyčios pašventinimo proga 1634 m. pasveiki-
na Šiaulių klebonas Petras Tarvainis, 1646 m. lotyniška panegi-
rika „Šviesiausiam ir garbingiausiam ponui, p. Jurgiui Tiškevi-
čiui...? („Illustrissimo Ac Reverendissimo Domino, D. Georgio
Tyszkiewicz (...) Episcopo Samogitiae“) į jį kreipiasi save vysku-
po klientu ir vyskupijos auklėtiniu vadindamas lietuviškų giesmių
vertėjas S. M. Slavočinskis (73, 87, 121). Matyt, nėra atsitiktina
ir A. Kojalavičiaus Bažnyčios istorijos dedikacija 1649 m. Vil-
niaus vyskupu tapusiam J. Tiškevičiui. Juo labiau, kad M. Gied-
raičio asmeniui šioje jėzuitų istoriko knygoje rodoma išskirtinė
pagarba: jis minimas ne tik kaip lig šiolei žmonių godojamas Že-
maičių vyskupas, bet ir iškeliamas tarp nedaugelio „po mirties
plačiai šventumu pagarsėjusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
vyrų" (63, 14—16, 86). A. Kojalavičius, aukštindamas nepaprastą
M. Giedraičio pamaldumą, pabrėžia ir jo patriotizmą, ištikimybę
tėvų papročiams: „kol gyveno, kasdienius pamokslus buvo papra-
tęs sakyti žemaitiškai". L
Jėzuitų istoriko neužsisklęsta tarp Romos tikėjimo lietuvių
kultūrininkų ir valstybininkų. Minsko vaivados Andriaus Zavišos
1600 m. ištartas pastebėjimas: Lietuvoje įprasta, jog „katalikai
kalbasi su eretikais" (43, 140) lieka teisingas ir XVII a. viduryje.
1653 m. išleistą „Radvilų kroniką“ A. Kojalavičius dedikuoja ne
kuriam nors Radvilų giminės katalikui, bet tuo metu didžiausiam
Lietuvos valstybingumo gynėjui kalvinistui Vilniaus vaivadai, lau-
ko etmonui Jonušui Radvilai, tardamas, jog Radvilų žygiais re-
miasi visa lietuvių tautos istorija, jog Jonušas, valstybės sostinės
Vilniaus viešpats, esąs labiausiai nusipelnęs šios „Lietuvos istori-
jos santraukos" (61, pratarmė). Įsidėmėtina, kad „klaidatikiui",
nuosekliam kalvinizmo ir sąžinės laisvės gynėjui skirtą knygą at-
spaudžia ne kas kitas, bet „Jėzaus draugijos akademijos spaustu-
vė". Taigi įpusėjus XVII šimtmečiui net tarp Vilniaus jėzuitų iš-
lieka gyva lietuviška „laisvamanybės“ ir religinės tolerancijos

5. 2033 225

lu dimo že i kei
PRINCIPEM: DOMINYM D. 5

B
A k |
ŠOĖ IS TORIE LITVANA im
4 EH Ži No Eakeo k am ieva L

ania cogitaro cap ) kysilimų e t. At pi

*

Alberto Vijūko-—Kojalavičiaus „Fasti Radiviliani..." (Vilnius, 1653)
dedikacija Jonušui Radvilai

226

dvasia. Dėl jos 1611 m. akademijos profesoriams priekaištauja
Romoje sėdįs ordino generolas Klaudijus Akvaviva (1542—1615)
(98, 128), ją gina 1628 m. Vilniuje susirinkęs Lietuvos jėzuitų
provincijos suvažiavimas, svarstąs, ar verta priimti į aukštesnią-
sias kolegijų klases eretikus ir schizmatikus (pravoslavus), nelin-
kusius pereiti katalikybėn — mat šie filosofijos ir teologijos studi-
jose įgytas žinias vėliau kaip ginklą nukreipią prieš Romos tikėji-
mą. J. Jamielkauskio vadovaujamas suvažiavimas nutaria: kitati-
kių iš mokyklų nešalinti, bet leisti jiems studijuoti („tolerandos
esse"), nes nieks nežinąs, kada Dievas manąs jiems suteikti atsi-
vertimo malonę (102, 108). Pagarbą J. Radvilai A. Kojalavičius
išsergsti ir po dramatiškos jo mirties — nesmerkia, kaip lenkų
publicistai, Respubliką išdavusio ir su švedais susidėjusio Lietuvos
etmono. „Lietuvos istorijos“ antrosios dalies pratarmėje, aukšti-
nančioje J. Radvilos priešo Povilo Sapiegos žygius Potvynio me-
tais, apie tuo laiku daugelio niekinamą velionį lietuvių kariuome-
nės vadą santūriai sakoma: „didysis etmonas, laikydamas padėtį
beviltiška, pasidavė naujai valdžiai" (65, 294). Beje, Kėdainiuose
1655 m. spalio 20 dieną unijinę Lietuvos ir Švedijos sutartį
drauge su J. Radvila, Žemaičių vyskupu Petru Parčiauskiu (apie
1598—1658) bei 1134 lietuvių bajorais Vilniaus kapitulos ir vys-
kupo J. Tiškevičiaus vardu pasirašo ir kanauninkas Jurgis Bialo-
zoras (m. 1665).

Taigi darbų skyrimas J. Tiškevičiui, „Vytauto Didžiojo nuro-
dytu keliu" ėjusio M. Giedraičio (42, 288) religinės valdžios pa-
veldėtojui, ir Jonušui Radvilai, „Vytauto takeliais“ vaikščiojusio
K. Radvilos Perkūno anūkui, jau savaime nusako paties A. Koja-
lavičiaus politinę orientaciją. Iškalbios yra ir „Lietuvos istorijos"
dedikacijos iškiliausiems Sapiegų giminės atstovams. Sapiegos, nuo
Smolensko kilę didikai, savo galybės laikais kildinasi iš Gedimi-
naičių: skelbiasi esą Gedimino sūnaus Narimanto anūko, XV a.
Trakų kašteliono Sunigailos palikuonys (156, 678). Antrojoje
XVII a. pusėje, mąžtant Radvilų ir Pacų didybei, ši giminė tam-
pa tvirčiausia Lietuvos valstybingumo sergėtoja. 1650 m. išėjusi
pirmoji „Lietuvos istorijos" dalis skiriama pakancleriui Kazimierui
Leonui (1609—1656) — tuo laiku vieninteliam gyvam garsiojo
Lietuvos kanclerio, III Lietuvos Statuto parengėjo Leono Sapiegos
sūnui. L. Sapiega krašto valstybingumo idėją perėmė iš nuosek-
liausių jos gynėjų Radvilų: jaunystėje mokytis jis buvo leistas į
M. Radvilo Juodojo dvarą, su šio sūnumi studijavo Leipcige.

8 227

1599 m. L. Sapiega vedė K. Radvilos Perkūno dukrą Elzbietą.
Būsimasis kancleris drauge su M. K. Našlaitėliu ir jo broliu Jur-
giu, Vilniaus jėzuitais bei Lietuvos luomais du metus grūmėsi,
kad laisvą Žemaičių vyskupo vietą užimtų ne Gniezno arkivysku-
po proteguojamas ir paties popiežiaus remiamas lenkas Jokūbas
Voroneckis, bet sklandžiai gimtąją „žemaičių kalbą“ mokąs
M. Giedraitis (42, 303—304; 43, 102). 1592—1600 m. kancleris
L. Sapiega sykiu su M. Giedraičiu gynė Vilniaus vyskupystę nuo
karaliaus Zigmanto Vazos jon peršamo lenko B. Maciejevskio —
paragintas nusileisti valdovui, atsakęs: „Arba žūti, arba iškovoti,
kad Vilniaus vyskupu būtų Lietuvis" (135, 282). L. Sapiegos pa-
rengtas ir sumaniai Zigmanto Vazos elekcijos metu 1588 m. pa-
tvirtintas III Statutas, uždraudęs svetimšaliams įsigyti krašte nuo-
savybės ir užimti valstybines vietas, įteisinęs religinę toleranciją
kaip lietuvių visuomenės gyvenimo principą, ilgam laikui sustipri-
no Lietuvos valstybingumo pamatus. 1632 m. surašytame testa-
mente L. Sapiega prisako sūnums „ištikimai, dorai, nuolankiai ir
rūpestingai tarnauti" valdovu ir savo tėvynei (127, I 401).
1665 m.. mirus didžiajam Lietuvos etmonui Povilui Jonui Sapie-
gai, pagrindiniu Sapiegų giminės turtų ir galios paveldėtoju lieka
jo sūnus, bevaikio pakanclerio Kazimiero Leono didžiuliais turtais
apdovanotas krikštasūnis Kazimieras Jonas Sapiega (1637—1720).
Šiam jaunam didikui, ragindamas sekti velionio tėvo bei protėvių
pėdomis, linkėdamas išgarsinti „Sapiegos vardą, kuris visada buvo
(...) nelyginant skydas, saugantis Tėvynę“, ir skiria A. Kojalavi-
čius 1669 m. antrąją „Lietuvos istorijos" dalį (65, 299). Dedika-
cijos Sapiegoms nėra tuščias jėzuitų istoriko mostas: jų patrioti-
nę, politinę prasmę deramai atliepia perdėm lietuviška knygos
ideologija.

Jau patyrėme, jog esminis dėmesys ir rūpestis barokinėje „Lie-
tuvos istorijoje" skiriamas nebe iškiliom praeities asmenybėm, bet
tautos ir jos valstybės likimui. A. Kojalavičiaus nuostata tiksliai
išsakoma darbo pratarmėje: „kalbu kaip eilinis Zmogus, tačiau
turiu galvoje bei širdyje ir valstybę" (65, 40). Lietuvos valstybės
samprata tampa pamatiniu M. Stryjkovskio ir A. Kojalavičiaus
ginčo dalyku. Jėzuitų istorikas perrašo „Kroniką“, stropiai naikin-
damas ne tik renesansinio antropocentrizmo, bet ir lenkiškos sar-
matų ideologijos apraiškas. Jo priekaištas, jog „svetimšaliai rašy-
tojai dažniausiai nelabai rūpinasi kitų tautų reikalais“, regis, ne-
tiesiogiai yra skiriamas ir mozūru M. Stryjkovskiui (65, 43).

228

A. Kojalavičius atmeta biblinėmis legendomis grįstą, bendrą slavų
ir baltų kilmę aiškinančią, rutėnų papročius aprašančią panslavis-
kąją „Kronikos" dalį ir pradeda savo pasakojimą nuo lietuvių
tautos ir baltų genčių protėvynės. Kaip ir M. Stryjkovskis, jėzui-
tų istorikas artimiausiais lietuvių giminaičiais laiko prūsus, žemai-
čius, latvius, jotvingius, polovcus ir pečenegus, visų jų protė-
viams, pasirėmęs austrų istoriko Volfgango Lazijaus (1514—1565)
nuomone, skiria herulų vardą. Prieštaraudamas sarmatizmo ideo-
logų teiginiui, jog lenkai esą seniausia sarmatų tauta, vieninteliai
teisėti kadaise buvusios Sarmatijos imperijos paveldėtojai, A. Ko-
jalavičius, lygu antikos autoriai, vartoja ne politinę, bet vien
geografinę Sarmatijos sąvoką. Sarmatų žemė, jo įsitikinimu, nuo
seniausių laikų esanti herulų — baltų tautų — tėvynė: „visoje eu-
ropinės Sarmatijos dalyje, apimančioje Prūsiją, Žemaitiją, Kuršą,
Livoniją, Estiją, Lietuvą, Jotvingiją, arba Poleksiją [Subsylva-
niam), ir kai kurias kitas žemes, gerokai toliau nuo Venedų jūros
esančias, kitados gyvenusios tautos, kurių ir kalba, ir kilmė
bendra su lietuviais“ (65, 62, I 5). Slavai, renesanso ir baroko
laikais dažnusyk laikyti vieninteliais sarmatų protėviais, „Lietuvos
istorijoje" virsta atėjūnais, įsiveržusiais į baltų gyventą Sarmatiją:
„šios kaimyninės lietuviams tautos, artimos kilme ir kalba, sla-
vams su savo vadu Lechu įsiveržus į Sarmatiją [a Sclavinis Duce
Lecho Sarmatiam ingressis|, buvo išstumtos iš savo sodybų ir tų
pačių slavų piktžodžiaujant, kaip kai kas pažymi, pavadintos sla-
višku žodžiu vandalai. Taip pat langobardai, kurių pirmąsias so-
dybas kurie ne kurie rašytojai įkurdina palei Latviją ir kurie dėl
ilgesnių barzdos plaukų buvo paprastai vadinami latvių ir lietu-
vių kalba ilgabarzdžiais [Igabarzdaii — vienintelis lietuviškas žo-
dis lotyniškoje „Lietuvos istorijoje"], rusų netikėtai iš Sarmatijos
išvyti [a Russis forte e Sarmatia exacti), įsiveržė iš pradžių į
Germaniją, o vėliau ir į kitas romėnų žemes“ (62, 17; 65, 45).
Šitaip A. Kojalavičius, nors keliais šimtmečiais pavėlavęs, lietuvių
tautos vardu įsiterpia į antikinio pasaulio dalybas. Vandalus, lan-
gobardus, dėl kurių etninės priklausomybės jau renesanso amžiuje
pešėsi vokiečių ir lenkų istorikai, jis, nesileisdamas į didesnę pole-
miką, priskiria lietuvių protėviams herulams. Istorinį lietuvių tau-
tos kelią A. Kojalavičius regi likimiškai aprėžtą santykių su kai-
mynais slavais — lenkais, rusais, vėliau — maskvėnais. Lenkų ir
rusų išguitos iš savo tėvynės Sarmatijos, herulų gentys priverstos
dalyvauti didžiajame tautų kraustymesi: daug kartų siaubti Ro-

230

mos imperiją, ne sykį ginti romėnų vėliavas (65, 45—46). Nuola-
tinėse kovose su Sarmatijoje įsikūrusiais slavais subręsta, suklesti
ir sunyksta Lietuvos valstybė. Jėzuitų istorikas sugriauna „Kroni-
kos" kurtą idilisšką darnių lietuvių ir rusų, lietuvių ir lenkų san-
tykių vaizdą, lig galo apnuogina tarp šių tautų atsivėrusius prieš-
taravimus. „Lietuvos istorija" virsta baltų ir slavų tarpusavio ko-
vų istorija. Mat A. Kojalavičius ne tik išpažįsta, bet ir išgrynina
M. Stryjkovskio prikeltą baltų tautų etninės, kultūrinės ir politi-
nės vienovės idėją, iškelia lietuvių tautą ir jos valstybę kaip visų
baltiškų žemių vienytoją ir gynėją. Sekdamas „Kronika“, jis nu-
kelia baltų valstybingumo pradžią į IV a., į legendinius Vaidevu-
čio laikus. Tačiau renesansinė legenda apie pirmąjį prūsų ir lietu-
vių valdovą nūnai įgyja mokslinį, „sociologinį“ pobūdį — tampa
raiškia XVII šimtmetyje itin populiarios, Hugo Grocijaus
(1583—1645), Tomo Hobso (1588—1679) Europoje skelbtos, visuo-
meninės „sutarties teorijos iliustracija. Iš natūralaus, prigimtom
egoistinėm aistrom grįsto žmonių būvio — „visų karo prieš visus"
(„bellum omnium contra omnes" — T. Hobsas) — lietuviai ir
prūsai, A. Kojalavičiaus nuomone, išbridę visuomeninio susitarimo
būdu. „Laukinės sielos, gyvenančios be įstatymų ir valdžios“
(„absgue lege ac Magistratu viventibus feroces animi") buvusios.
papratę visa spręsti vieninteliu būdu — „visuotinėmis žudynėmis"
(„per mutus caedes"). Vėliau nuolatinių pavojų išvarginti žmonės
pradėję „tartis“ (communicare) ir nusprendę išsirinkti valdovą —
mat suvokę, „jog bendruomenėje visuotinė ramybė esti tada, kai
laikomasi tų pačių įstatymų ir klausoma tos pačios valdžios". Šį
baltų tautų pasitarime priimtą sprendimą ir įgyvendinęs lietuvis
Vaidevutis (Veidewutas), palenkdamas pavienių žmonių laisves
vieno valdovo valdžiai („imperio libertas (...) permittatur"). Taip
tapo sukurta prūsų ir lietuvių (alanų) valstybė — Respublica
Prussorum et Alanorum (62, I 13-17; 65, 48-51). Jos atsiradi-
mą, A. Kojalavičiaus manynu, sąlygojusi ir Sarmatijon atkakusių
slavų grėsmė: mat prūsai su džiaugsmu įsileidę lietuvius savon
žemėn „tokiu laiku, kada kaimyninės tautos, atsikėlusios prie
Vyslos, iš arti ėmė grasinti ginklais Prūsijai" (65, 48).
Vaidevučio respublikai dėl sūnų nesantaikos suirus, baltų vals-
tybingumo židiniu tapusi Lietuva: 373 m. Litalano sukurta lietu-
vių ir latvių bendra valstybė netrukus aprėpusi ir žemaičių žemes
(65, 54, 63), pradėjusi kovą su rusais ir lenkais, eidama pagal-
bon giminaičiams jotvingiams, prūsams, pečenegams ir polovcams.

231

Ne visuomet baltų grumtynės su slavais buvusios sėkmingos:
X a., Lietuvoje viešpataujant Palemonui, Kijevo valdovo Sviato-
slavo „pulkus sumušęs „pečenegų kunigaikštis lietuvis Kuris", ta-
čiau Sviatoslavo sūnus Vladimiras pavergęs „lietuvių kaimynę ir
sąjungininkę" jotvingių tautą ir prisijungęs prie Rusios pačią Lie-
tuvą (65, 62—63). Palemono sūnus Spera, tapęs Lietuvos valdo-
vu, „keletą kartų siuntė ginkluotą pagalbą kaimyninei Prūsijai,
kai šią gentį ėmė puldinėti lenkų karalius Boleslovas Narsusis"
(65, 64). Vis dėlto kadaise Vaidevučio įkurta Romuvos alkvietė
su šventuoju ąžuolynu tapusi „nuniokota ir iškirsta lenkų" (65,
53). Speros sūnūs Kernius ir Gimbutas, nebepakęsdami rusų
„smurto“ ir „atkaraus plėšikavimo", užpuolę ir nusiaubę jau
anksčiau polovcų kunigaikščio Sekalio nuvargintą Rusią (65, 65).
XIII a. pradžioje itin žiauriai jotvingių ir lietuvių žemes niokojęs
Galičo ir Vladimiro kunigaikštis Romanas (65, 71—73). Vėlesniais
laikais baltų tautos su rusais sykiais dėjęsi draugėn kovai prieš
bendrą priešą: rusai, gindamiesi nuo „sarmatų“ — lenkų ir
vengrų — kvietęsi „į ginklo brolius“ polovcus, lietuvius ir jotvin-
gius, skitų užpulti polovcai, prašę rusų pagalbos (65, 74—76).
Skitų ordų išdegintą Rusią paveržę Erdvilo vedami lietuviai, že-
maičiai ir kuršiai. Šio Lietuvos karo zygio A. Kojalavičius, skir-
tingai nei M. Stryjkovskis, nevaizduoja kaip ypatingos lietuvių
malonės ir taurumo veiksmo. Pasak jo, „atsidurti lietuvių val-
džioje rusus labiau vertė būtinybė nei laisva valia" — mat „ver-
gaudami" lietuviams, rusai turėję vilties išvengti totorių grėsmės
ir išsaugoti „neliečiamas krikščioniškas apeigas" (65, 79). Rimgau-
do sukurta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, aprėpusi Lietuvą,
Žemaitiją, Kuršą, Poliesę, Naugarduką, Mozyrių, Pinską, Sever-
ską, Černigovą, A. Kojalavičiaus teigimu, išsyk susilaukusi Rusios
neapykantos. Didžiajam kunigaikščiui Rimgaudui krašto valstybin-
gumą tekę apginti lemtingame kare su Kijevo valdovu Sviatosla-
vu (65, 94—97). Rimgaudo anūkas Vaišvilkas teikęs pagalbą su
vokiečiais kovojusiems Sembos prūsams, tačiau nesugebėjęs savo
valdžioje išlaikyti jotvingių gyvenamos Poliesės (Poleksijos) —
jam viešpataujant karingą jotvingių gentį veik sunaikinę lenkai
(65, 118). „Išvyti lenkus ir vėl ten atkurti senąsias lietuvių tei-
ses" ėmęsis Traidenis. Tai padaryti nebuvę sunku: „išlikę jotvin-
giai, iš seno nekęsdami lenkų, patys nuo jų atsimetė" (65, 141).
Su lenkais dėl jotvingių, su vokiečiais dėl prūsų laisvės daugelį
metų kovojęs Traidenio įpėdinis Vytenis (65, 154, 168). Šio sū-

232

nus Gediminas užėmęs Kijevą — „rusų tautos bei valstybės sosti-
nę" — ir šitaip, A. Kojalavičiaus įsitikinimu, pridėjęs prie Lietu-
vos didžiojo kunigaikščio Rusios didžiojo kunigaikščio titulą, pa-
daręs Lietuvą teisėta visų Rusios Zzemių vienytoja ir valdove: mat
„Iusų valstybėse nuo seno buvo priimta, kad tas turi. aukščiau-
siąją valdžią visoje Rusioje, kas valdo Kijevą“ (65, 95, 201,
204). Jėzuitų istorikas, lygu prieš pusamžį nežinomasis „Tėvynės
mylėtojas" ir M. K. Radvila Našlaitėlis, gindanas Lietuvos impe-
rijos idėją, atmeta sarmatizmo nuostatą, jog Lenkija esanti vie-
nintelė visų slaviškų žemių paveldėtoja ir karalienė: „nė vienam
lenkų karaliui dar nebuvo pavykę nei gauti Kijevo kunigaikščio
vardo, nei išvyti iš šių valdų teisėtų valdovų, nei nugalėtų tautų
paversti savo valdiniais“ (65, 204). Jokių teisių į Kijevo Rusios
palikimą A. Kojalavičius nepripažįsta ir Maskvai (50, 83). Prie-
šingai, pati Maskva, jo įsitikinimu, esanti Kijevo valdovų pavel-
das. Ji — naujas, dirbtinis, jokių istorinių tradicijų neturintis po-
litinis darinys: „Riuriko laikais vargu ar kitos Rusios gentys bu-
vo girdėjusios maskvėnų vardą, ko gero, visai jo nežinojo, nes ši-
taip vadino tik Maskvos miesto bei apygardos gyventojus. Kaip
niekas niekada negalės tvirtinti, kad Maskva nepriklausė Riurikui,
taip visi žmonės, susipažinę su istorija, niekada nepripažins
Maskvos kunigaikščiams jokių teisių į Riuriko bei jo įpėdinių
valdas" (65, 711). „Lietuvos istorijoje" be išlygų pritariama Vy-
tauto politikai Rytuose: „Paskelbus Aleksandrą Vytautą Lietuvos
Didžiuoju kunigaikščiu, prasidėjo valstybėje klestėjimo laikai“,
niekad Lietuva „nei žygių šlove, nei valdomų žemių platumu ne-
buvo didingesnė, kaip viešpataujant Vytautui" (65, 332). Tironiš-
ka Maskva laikoma didžiausiu Lietuvos priešu, jos valstybingumo
duobkasiu. Laiku nesutramdyta maskvėnų galybė esanti pagrindi-
nė XVII a. viduryje Lietuvą ištikusios tragedijos priežastis. Del
savo meto krašto nelaimių A. Kojalavičius kaltina Kazimierą Jo-
gailaitį, neišsergėjusį vytautinės Lietuvos imperijos, leidusį Mask-
vos kunigaikščiui Ivanui Vasiljevičiui 1478 m. užgrobti lietuvių
valdytąjį Didįjį Naugardą: „Šios turtingos žemės praradimas davė
pradžią Lietuvos smukimui iš tų aukštybių, į kurias ją buvo iš-
kėlęs Vytautas. Vėliau bemaž po kiekvieno karo reikėjo už taiką
mokėti arba ištisa žeme, arba kokia apygarda; retai pavykdavo
ką is priešo atgauti; Žygimanto Augusto paliaubų aktas galutinai
pakirto jėgas, o visa valstybė suiro mūsų laikais, kai ją visomis
jėgomis iš karto užpuolė trys priešai: Maskva, Švedija ir Zaporo-

233

a

Idomus Aeidta ymas
4 žiai ao
Meniu S Ardapia B
ienas S euro |
Epas
fen

REB 4
Ddrina Ja "t
k Li Li d 3 i (

1611 m. Maskvos planas

žė" (65, 530—531). Lietuvos santykiai su Maskva jėzuitų istoriko
knygoje, lygu prieš šimtmetį rašytuose Žygimanto Augusto ir
G. Katkevičiaus laiškuose Ivanui Rūsčiajam, vaizduojami kaip
laisvos Vakarų šalies grumtynės su visas teisės ir doros tiesas pa-
mynusiu „laukiniu“ Rytų kraštu. Lietuvių didieji kunigaikščiai su
Maskvos valdovais, A. Kojalavičiaus teigimu, verčiami kalbėtis
kitoniška, Europai svetima kalba. Vilniaus pasiuntiniai Maskvoje
užgauliojami ir niekinami — „nelyginant būtų atsidūrę laukinių
žmonių šalyje" (65, 753). Maskvėnams priekaištaujant, kodėl Lie-

234

tuva siunčianti pas juos jaunus, bebarzdžzius, nekilmingus diplo-
matus, lietuviai aiškinę „barbarams" pamatinius demokratinio gy-
venimo dalykus: „Esą Lietuvoje nė vienas žmogus nevertinamas
pagal paveldėtą tėvoniją ar įsigytus turtus, nes ten visi bajorai
naudojąsi lygiomis teisėmis ir privilegijomis" (65, 707). Žygiman-
tas Augustas, kviečiamas Ivano Rūsčiojo nedelsiant sykiu pulti
totorius, pasak A. Kojalavičiaus, pagalbon eiti atsisakęs, nes
„laisvų žmonių valstybėje valdovas įstatymų verčiamas skaitytis
su kitų nuomone“ (65, 699). Raginamas pripažinti Ivano prisi-
skirtąjį caro titulą, Zygimantas Augustas Maskvos viešpačiui dės-
tęs: „Tuo tarpu carais tituluojami tik mahometonų atskalos val-
dovai, krikščionių tikėjimo priešai, tokie, kaip turkų tironas ir
skitų tautų chanai. Kadangi Lenkijos karaliai laiko' Maskvos didį-
jį kunigaikštį nelyginant savo broliu ir gerbia kaip krikščionių
valdovą, jie jaustųsi pažeidę krikščionio orumą, teikdami jam to-
kią pat pagarbą kaip ir barbarams“ (65, 691). Maskvos kuni-
gaikščius „Lietuvos istorija" tituluoja „barbarų barbaro"“, „pasipū-
tėlio", „savimylos“, „laukinio“ vardais, pabrėždama, jog šie teisę
tevertinę tiek, kiek šitai jiems naudinga, jog maskvėnų žodžiai
visai neatitinką jų darbų, menkai esą galima pasitikėti Maskvos
pažadais (65, 564—565, 631). Amorali ir despotiška Maskvos vals-
tybės prigimtis raiškiai atsiskleidusi Livonijos kare: laužydami su-
tartis, dangstydamiesi pramanytomis istorinėmis teorijomis, . mask-
vėnai veržęsi į svetimą baltų kraštą. Su Maskva dėl rusų ir bal-
tų žemių kovojanti Lietuva A. Kojalavičiaus darbe iškyla kaip
doros ir Vakarų demokratijos gynėja: apsaugoję Livoniją nuo
maskvėnų despotijos, lietuviai laidavę šiaurės kaimynams visas
žmogaus, miestų bei luomų teises, laisvę išpažinti liuteronybę, pa-
žadėję, jog Rygos miestą valdysią tik vietiniai žmonės, moką ar-
ba vokiečių, arba latvių kalbą (65, 714—715, 742—743).

Jėzuitų istorikas, kaip ir Radvilų tarnas S. B. Chilinskis, i1m-
perinę Lietuvos sąmonę stengiasi paremti lietuvių valdytų Zemių
etninės, kalbinės, kultūrinės vienovės idėja. Vilniaus teisė į Livo-
niją grindžiama lietuvių ir latvių giminyste: „Mat Livonijos gy-
ventojai, kitados kilę iš to paties kelmo kaip ir lietuviai bei kal-
bėję ta pačia kalba, nesantarvės metais ne kartą buvo Lietuvos
didžiųjų kunigaikščių nugalėti, kol vokiečiai dar nebuvo atsikraus-
te į šį kraštą" (65, 717). A. Kojalavičius papildo M. Stryjkovskio
duotą savo meto Poliesės aprašymą, prie „Kronikos“ nurodytų
dabartinių šio krašto gyventojų lenkų bei rusų priskirdamas dar

235

ir lietuvius: šitaip Lietuvos teisei į tąsyk Lenkijos savintąsi jot-
vingių tautos palikimą suteikiamas etninis pamatas (65, 118).
A. Kojalavičius nenutyli M. Stryjkovskio žinios apie nūdienį lie-
tuvių giminaičių polovcų likimą: „polovcų likučiai, įsikūrę prie
Suomijos upės Korelos, Maskvos valdose, dar praėjusiame amžiuje
kalbėję šneka, artima lietuvių kalbai. Polovcų sodybos buvo iš-
mėtytos nuo Volgos upės ligi Suomijos" (65, 54). Apskritai jėzui-
tų istorikas aiškiai skiria tautybės ir pilietybės sąvokas, į LDK
žvelgia kaip į lietuvių sukurtą ir valdomą keliatautę imperiją. Ši-
tokią nuostatą vaizdžiai atskleidžia Kernavės seimo paveikslas. Po
Treniotos nužudymo lietuviams valdžion keliant Mindaugo pali-
kuonį Vaišvilką, o Lietuvos rusams siūlant Rusios karaliaus Da-
nieliaus sūnų Švarną, žemaičiai ir jotvingiai, bijodami Vaišvilko
keršto už tėvo nužudymą, pritarę rusų sumanymui. Tačiau šių
trijų valstybės tautų sprendimui ryžtingai pasipriešinę lietuviai:
„Ką gi kita yra bandę pasiekti Lietuvoje didelės Kijevo, Galičo
ir kitų žemių kariaunos, daugel kartų netikėtai sulaužiusios sutar-
tis ir paskelbusios karą? Ką gi kita ligi šiol stengėsi lietuviai iš
paskutiniųjų atremti? Ar ne šitai, ką dabar taikos metu naugar-
dukiečiai taip gražiai pataria ir su kuo taip nerūpestingai sutinka
žemaičiai, tai yra rusų kunigaikščio valdžią Lietuvoje ir Žemaiti-
joje? (...) Ko galima tikėtis, kai rusas tapsiąs valdovu? Tegu ką
tinkami galvoją žemaičiai ir jotvingiai, bet jie esą įsitikinę, jog
nepakęsią valdovo, kilusio iš tautos, kurią jų senoliai ginklu už-
kariavę ir padarę pavaldžią Lietuvai. Iš visų jėgų jie ir saugosią
sentėvių palikimą, tai yra lietuvį, valdantį Rusią..." (65, 115).
Rusų maištus ar jų pastangas persimesti Maskvos valstybėn
A. Kojalavičius, skirtingai nei M. Stryjkovskis, be jokių išlygų
smerkia kaip „tėvynės“ išdavystę (65, 441, 539, 559, 602—603).
Nors tėvynė Lietuva jo knygoje yra ne tiek politinė, kiek etninė
sąvoka: Vilnių Gediminas įkūręs kaip „lietuvių tautos ir visų
Lietuvai priklausomų žemių" sostinę, Jogaila uždraudęs daugelio
dievų garbinimą „visoje Lietuvoje ir kitose Lietuvai priklausančio-
se žemėse“ (65, 206, 286).

A. Kojalavičiaus skleidžiama imperinė Lietuvos sąmonė nu-
kreipta ne tik prieš „laukinę“ Maskvą, bet ir prieš „brolišką".
Lenkiją. Tiesa, antilenkiška „Lietuvos istorijos" nuostata yra kiek
pridengta išsyk į akis krintančios „unijinės dvasios": jėzuitų isto-
rikas pašiepia ambicingą Vytauto siekį vainikuotis Lietuvos kara-
liumi, pasveikina M. Stryjkovskio veik nutylėtą Liublino uniją —

236

MISCEĘELLANEA
RER VM
Ad Statum Ecclefiafticum
1N MAGNO LITVANIĖ,
Dv CA T V.

a že Caldtta

40

NV : VILNA, Typis Kcademicis )

ANNO DomiNi
M, DC. L, ,

Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Miscellanea rerum..." (Vilnius, 1650)
titulinis pusl.

„Nenoriu būti šiuo atveju teisėjas, džiaugdamasis, kad buvo pa-

siekta santarvė" (65, 75). Tačiau jo kuriami Vytauto karūnavi-

mosi ir Liublino unijos vaizdai yra barokiškai daugiaprasmiai,

polilogiški. A. Kojalavičius išsako Vytauto teisę karūnon gynusio

imperatoriaus Zigmanto nuomonę: „karaliaus titulas Lietuvoje ne-
237

sąs visai neįprastas; nors valdant Mindaugui, jis ir ne visai čia
tikęs, bet dabar Vytauto pastangomis Lietuva taip išplėtusi savo
sienas, kad šiuo metu ji aiškiai esanti nuskriausta, kadangi tokia
didžiulė valstybė neturinti valdovo soste karaliaus" (65, 418).
Vytauto „ambicijai", pasak „Lietuvos istorijos", iš meilės tėvynei
slapčia pritaręs ir Lenkuose karaliavęs Jogaila: „Vargu ar galima
tikėti, kad karalius nieko nebūtų žinojęs apie Vytauto gudrius
sumanymus, jis veikiau dėjosi nieko nežinąs, didžiai trokšdamas,
kad išgarsėtų Vytauto bei Lietuvos vardas" (65, 393—394). Tad
yra pagrindo ir kiek netikėtam, ankstesnių tyrinėjimų išvadoms
prieštaraujančiam M. Jučo teiginiui, jog „Lietuvos istorijos" auto-
rius „aukštino Vytauto bandymą karūnuotis karaliaus vainiku,
(...) palankiai žiūrėjo į Vytauto karūnavimosi planus" (50, 85).
Viešas A. Kojalavičiaus „džiaugsmas“ Liubline pasiekta lietuvių ir
lenkų santarve iš esmės prieštarauja visam idėjiniam „Lietuvos is-
torijos" audiniui. Mat jėzuitų autorius atvirai reiškia nuomonę,
Jog tautos teisę į nepriklausomą valstybinį būvį remianti ir isto-
rinėje būtyje besiskleidžianti Dievo valia, ir gamtos taisyklės, ir
pati istorinės raidos logika: „kai vienoje valstybėje gyvena skir-
tingos tautos, tada kiekvienai rūpi savo reikalai, tada kiekviena
baudžiasi tvarkyti krašto reikalus taip, kad nuostolių turėtų kita
tauta, o ne ji pati" (65, 373); „sujungtos didelės karalystės dėl
skirtingų tautų nuotaikų ir papročių vargiai paklūsta vieno žmo-
gaus valdžiai, nes Aukščiausiasis irgi taip sutvarkė žmonių reika-
lus, kad kaip vienas kūnas turi vieną galvą, taip vienas karalius
reikalingas vienai tautai" (65, 363); „vieno valdovo per maža
skirtingoms valstybėms, kaip per maža vienos sielos į dvi dalis
padalytam kūnui" (65, 83). Žmogui prigimta tautystės idėja,
A. Kojalavičiaus teigimu, vertusi Lietuvos labui tarnauti Lenkijos
karalių Jogailą ir jo palikuonis — „mat visada didesnį palanku-
mą rodome tėvynei bei jos reikalams" (65, 433), „paprastai žmo-
nių širdys labiau linksta į tą pusę, į kurią jas traukia ta pati
tautybė" (65, 53). Vien Vilniuje viešpataujančio valdovo būtinybę
suvokę lietuviai dar Jogailos laikais: Žygimantas Kęstutaitis gei-
dęs, kad Jogailos sūnūs „išsižadėtų minties paveldėti Lietuvą, ku-
rią ketino išsaugoti savo sūnui" (65, 460); po Žygimanto mirties
apie krašto ateitį galvoję lietuvių bajorai „svarstė, kokios žalos
atnešė valstybei Jogailos išvykimas į Lenkiją. (...) Esąs tik vienas
būdas suteikti valstybei saugią ramybę, tas pats, kuriuo pavyko
išplėsti jos valdas, būtent išrinkti tokį valdovą, kuris, neturėda-

238

mas kitų rūpesčių, nevaldydamas svetimų valstybių, asmeniskai
rūpintųsi išsaugoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vientisu-
mą" (65, 467—468). A. Kojalavičius pritaria savarankių Vilniaus
valdovų — Kazimiero Jogailaičio, Aleksandro Kazimieraicio —
vainikavimui Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, smerkia lenkų
pastangas sutrukdyti lietuviams pasiskelbti vien savą viešpatį.
Lenkų didikai visaip kliudę pries jų valią Lietuvos valdovu iš-
rinktam Kazimierui rūpintis lietuvių reikalais: „jie net jam nelei-
do mokytis lietuvių kalbos, kuri labai padėtų patraukti savo
krašto žmones į save" (65, 472). Ir priešingai, lietuviai prieštara-
vę, kad jų didysis kunigaikštis užimtų po Vladislovo Jogailaičio

mirties likusį Lenkijos karaliaus sostą — mat jau buvo spėję pa-
tirti, „kaip naudinga Lietuvai, jog valdovas gyvena Lietuvoje“
(65, 484).

Kita vertus, A. Kojalavičiaus parodytas palankumas Lietuvos
ir Lenkijos unijai tampa visiškai suprantamas XVII a. politinio
gyvenimo kontekste: antroji „Lietuvos istorijos" dalis rengiama
krašto okupacijos metais, Vilniuje siaučiant maskvėnų ir kazokų
kariaunai, švedams siaubiant Žemaitiją. Maskvos grėsmės akivaiz-
doje jėzuitų istorikas Lietuva; matė vienintelę iseitį — abipusiai
naudingą sąjungą su Lenkiją. Taciau jo darbe nuosekliai laikoma-
si ne lenkiškos, bet lietuviškos unijos sampratos — dar XVI šimt-
metyje raiškiai išdėstytos A. Rotundo publicistikoje. A. Kojalavi-
ciaus požiūriu, Lietuva bendroje Respublikoje esanti savaranki
valstybė, savos dinastijos valdovų valdoma. „Lietuvos istorijoje"
itin dėmesingai aprašomi nuolatiniai lietuvių ir lenkų vaidai dėl
Krėvos unijos sąlygų bei turinio. Vaizduodamas abiejų tautų ki-
vircą 1448 m. Liublino seime, A. Kojalavičius praleidžia „Kroni-
koje" išdėstytą lenkišką unijos supratimą (pasak M. Stryjkovskio,
Jogaila Krėvoje pažadėjęs Lietuvą prie Lenkijos „prijungti ir jos
nuosavybe paversti" — „przylęczyč i przywlaszczyč" (132, II
228—229) ir prideda neva tąsyk iškeltus lietuvių reikalavimus:
„Lietuviai visų pirma reikalavo iš naujo surašyti Jogailos sudary-
tą sutartį (paprastai vadinamą unija), mat kadaise į susitarimo
aktą dėl kurių ne kurių žmonių apsileidimo ir lengvabūdiškumo
pakliuvo keli straipsniai, žeminantys Lietuvos Didžiosios Kuni-
gaikštystės orumą ir kenkiantys jos labui, juos esą reikią pašalin-
ti 1r aiškiai parašyti, kad vienam valdovui pavaldi dviejų tautų
sąjunga truksianti tol, kol Jogailos šeimos palikuonys karaliausią
Lenkijoje" (65, 489). Lenkams su šiais reikalavimais nesutikus ir

239

pasiūlius Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę išvis panaikinti, lietu-
viai, pasak A. Kojalavičiaus intarpo, „šaukdamiesi dangaus kerš-
to, pakėlė didelį triukšmą: girdi, lig šiol patraukliu žodžiu „uni-
ja" jiems akis muilinę, susimanė galop atimti žemes ir pasiekti,
kad, išnykus lietuvių bei rusų vardams, neliktų nė pačios Lietu-
vos. (...) Nedaug betrūko, kad dviejų tautų sąjunga būtų amžinai
nutraukta" (65, 491). Panašiai jėzutų autorius papildo ir
M. Stryjkovskio duotą 1451 m. Parčevo seimo aprašymą, „Lietu-
vos istorijos" teigimu, šiame seime lietuviai „dar atkakliau reika-
lavo atnaujinti unijos aktus, tvirtindami, jog tuose aktuose esą
tokių straipsnių, kurie nerūpestingai ir lengvabūdiškai suformuluo-
ti rusų patariamų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, smarkiai įžei-
džia lietuvius ir atneša visokeriopos žalos visuomenei. (...) Kas
be ko, jie gerai žiną, kad jų, lietuvių, rūpesčiai nė motais kai
kurioms Lietuvai priklausančioms žemėms, ginklu užkariautoms ir
pripratusioms vergauti. Tuo tarpų Lietuva negalinti dėl esamos
padėties nesikrimsti: ji savo noru susivienijusi su Lenkija ne tam,
kad tarnautų jos karaliams, bet tam, kad lietuviai, sudarę amži-
ną sąjungą su lenkais, gyventų lygiomis su jais teisėmis" (65,
495—496; 132, II 518—519). M. Stryjkovskio vos vienu sakiniu
paminėtai 1569 m. Liublino unijai A. Kojalavičius skiria itin
daug dėmesio: tai, jo manymu, esąs lemtingas lietuvių tautos is-
torinio kelio posūkis. Jėzuitų istorikas neabejoja šios sutarties bū-
tinybe: ji buvusi reikalinga karan su maskvėnais įsitraukusiai Lie-
tuvai (65, 735). Lietuviai, pasak jo, „nuoširdžiai troškę" sutar-
ties, tik manę, kad jos „sąlygos turinčios laiduoti ir saugoti lie-
tuvių valstybės bei tautos orumą": „Be abejo jie norėjo unijos,
bet tokios, kad nebūtų pažeistas valstybės orumas, pakeista pa-
reigybės ir teismai, be to, įstatymai, privilegijos, papročiai, paga-
liau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos" (65, 736). Deja,
lietuvių iškeltų sąlygų neatliepusi Liublino sutartis, kurią Lietuvos
atstovai pasirašę iš prievartos — karaliaus grasinami. Neatnešusi
ji lietuvių valstybei ir tikėtosios gerovės: „Būsimosios kartos, ap-
mąstydamos veiksmus zZmonių, kuriems buvo patikėtos šitokios
sunkios pareigos, be vargo pastebės, kaip pasikeitė dabartinė Lie-
tuva palyginti su tadainykšte". Pounijinės Lietuvos valdos vargiai
bepateisinusios garbingą didžiojo kunigaikščio titulą — „nes, vie-
name pakraštyje priešui atplėšus Seversko, Naugardo, Pskovo,
Smolensko bei Polocko kunigaikštystes, o kitame sąjungininkams
atėmus Kijevą, Volynę, Palenkę, gerokai sumažėjo jos teritorija“

240

(65, 748—750). A. Kojalavičiaus liudijimu, pats Žygimantas Au-
gustas suvokęs, „kokia skriauda, atimant tiek žemių, padaryta jo
tėvynei, ir nutarė šiek tiek už šią skriaudą atsiteisti, pazadėda-
mas prie Lietuvos prijungti Mazoviją" (65, 750). Šiam sumany-
mui įgyvendinti paskutinysis Jogailaitis 1571 m. sušaukęs Varsu-
vos seimą, tačiau jo valiai pasipriešinę Lenkijos luomai ir patys
mozūrai. „Tada karalius, pasak Lietuvos istorikų, pirmą kartą
suvokė esąs daugumos apgautas. Jis, gailėdamasis, kad nepasisekė
padaryti to, ką norėjo, ėmęs rūstauti ant kaltininkų ir pats vie-
nas svarstyti širdyje, kuriuo būdu esą galima nutraukti Liublino
susitarimus" (65, 754). Taigi 1569 m. uniją A. Kojalavičius aiš-
kina kaip lietuvių tautos orumo įžeidimą, kaip vieną iš Lietuvos
imperijos nuopuolio priežasčių, kaip lemtingą Jogailos vaikaičio
Žygimanto Augusto klaidą. Nežinia, kokiais „Lietuvos istorikais"
Vilniaus profesorius šitokią savo nuostatą grindžia? Vis dėlto veik
netenka abejoti, jog tarp minimų anoniminių autorių bus buvęs
ir Žygimanto Augusto sekretorius A. Rotundas: „Herbyne“
(1658 m.) A. Kojalavičius sakosi. matęs jo „Kronikos arba Lietu-
vos istorijos" rankraštį Nesvyžiaus bibliotekoje (11, XI 131). Re-
gis, tik A. Rotundas, kaip artimas valdovui žmogus, bus galėjęs
patirti priešmirtinę Žygimanto Augusto valią, regėti dėl tėvynei
padarytos skriaudos kenčiančio Jogailaičio dramą.

„Lietuvos istorija“ ginčijasi su Liublino sutartimi ir jos sąly-
gas padiktavusia sarmatizmo Ideologija, is paskutiniųjų gindama
lietuvių imperijos idėją. A. Kojalavičius gerokai nuosekliau nei
M. Stryjkovskis kelia Lietuvos teises į lenkų pasiglemztus Podolės
ir Voluinės kraštus (50, 84; 65, 290, 489—491), neigia Lenkijos
pretenzijas į Livoniją: šią gentainių latvių salį Lietuva valdžiusi
„kaip savo žemę ir viena, lenkams nė kiek neprisidedant, savo
lėšomis ir jėgomis gynė nuo maskvėnų ir švedų" (65, 715, 719,
742—744). Kita vertus, pati unija bei jungtinė abiejų tautų Res-
publika jėzuitų istoriko vertinama iš lietuviškojo imperializmo po-
zicijų: jo įsitikinimu Lietuvos—Lenkijos valstybėje privalą viešpa-
tauti lietuviai Jogailaičiai. Į nūnai Respubliką valdančią Vazų gi-
minę „Lietuvos istorija" Zvelgia kaip į Vytenio palikuonis. Jau
keturis šimtmečius trunkantį Vytenaičių valdymą buvęs trumpam
nutraukęs tik prancūzas Henrikas Valua — „tačiau netrukus vals-
tybės reikalai visų didžiausiam labui vėl atsidūrė sitiek amžių is-
bandytose rankose. Atstatė is savo krašto kilusių Lietuvos valdo-
vų seką Lenkijos karalius Zigmantas III, ketvirtas Lietuvos kuni-

241

gaikštis, Švedijos karaliaus Jono I ir Kotrynos, Vytenio trečios
eilės anūkės bei Onos sesers sūnus, be to, Lenkijos karalius, var-
du Vladislovas IV, Lietuvos didysis kunigaikštis (...). Iš tos pa-
čios giminės Lenkijos karalius Kazimieras IV ir trečiasis Lietuvos
didysis kunigaikštis, kuriam valstybė, beveik sugniuždyta didžiulių
pavojų, paskyrė karaliaus sostą, kad jis, padedamas dievų, grą-
žintų valstybei Vytenio ir Jogailos giminės išpuoselėtą stiprybę,
tarsi saugų prieglobstį nuo griūvančių nelaimių..." (65, 152—153).
Šitoks požiūris į Vazas, kaip į savą, lietuviškos kilmės valdovų
giminę, matyt, buvo įprastas XVII a. Lietuvoje. 1632 m. elekci-
niame seime Kristupas II Radvila gina būsimą viešpatį Vladislo-
vą Vazą nuo senatorių ketinimų apkrauti jį didžiuliais mokesčiais
valstybės labui, tardamas: „Viena buvo Steponuųį ar Henrikui
kaip svetimšaliams siūlyti pacta conventa [rinkiminiame seime
tarp valdovo ir luomų sudaromą sutartį|, ir kas kita tam, kuris
yra mūsų pilietis, kaulas iš mūsų kaulų, čia gimęs, išauklėtas ir
mums gerai nusipelnęs. Nekraukime ant jo pečių nepanešamo jun-
go, juk žinome jo galimybes“ (110, I 221). Zigmantas Vaza, pa-
brėžiant jo lietuvišką kilmę, Lietuvos raštuose (kanclerio L. Sa-
piegos laiškuose) vadinamas lietuvišku Žygimanto vardu — „Žigi-
mont", „Žigismont" (127, I 411, 423).

Gindamas lietuvių kilmės dinastiją Respublikos soste, A. Koja-
lavičius nuosekliai pasisako už paveldimą viešpaties valdžią, at-
meta pamatinį sarmatizmo ideologijos principą — laisvai renkamo
karaliaus idėją. „Kronikoje“ buvusią bajorų teises ir laisvus val-
dovo rinkimus šlovinančią Traidenio sūnaus vienuolio Rimanto
šneką Kernavės seime „Lietuvos istorija“ išverčia lietuviškos ideo-
logijos kalbon. A. Kojalavičiaus Rimantas, skirtingai nei
M. Stryjkovskio herojus, nebeskatina bajorų gyventi nepriklauso-
mai, patiems savo viešpačius renkantis, tik prašo juos teisėtai jo
paveldėtą, tačiau dėl vienuolystės užimti nevaliojama Lietuvos
valdžią „pripažinti“ "Traidenio maršalu Vyteniu (65, 149—150;
132, I 328—329). Sosto paveldimumo, įpėdinio skyrimo prie gyvos
valdovo galvos (vivente rege) nuostatą pagrindžia pati „Lietuvos
istorijos" vaizdų sąranga: Palemono sūnus Spera „gyvas būdamas,
nusprendė nepalikti po mirties sūnums paveldimo neapykantos
šaltinio, todėl pasistengė laiku padalyti valdžią" (65, 64); Lietu-
vos kunigaikštis Živinbudas „baigdamas gyvenimą, (...) deramu
laiku perdavė valdžią sūnui" (65, 85); Šventaragis „norėjo, kad
tėvynėje visada viešpatautų ramybė, todėl, skubiai sukvietęs tary-

242

bos posėdį, paskyrė savo įpėdiniu beveik šešiasdešimtmetį sūnų
Germantą" (65, 128); Gediminas, „norėdamas iš anksto užkirsti
kelią vaidams (...) paskyrė didžiuoju kunigaikščiu" sūnų Jaunutį
(65, 217). Lygu Lietuvos politinę mintį tęsę Vilniaus jėzuitai
K. Sirvydas, J. Chondzinskis, A. Olizarovijus — A. Kojalavičius
yra stiprios monarcho valdžios šalininkas. Sarmatizmo ideologų
garbinama „aukso laisvė", jo manymu, kelianti didžiausią grėsmę
Lietuvos ir Respublikos valstybingumui. Daug kam atrodę, kad
Lietuva Aleksandro Kazimieraičio laikais netekusi dalies žemių dėl
valdovo apsileidimo, — pastebi jėzuitų istorikas, — „tačiaus tuos
nuostolius valstybė patyrė ne dėl jo nesėkmingo valdymo, o dėl
bajorų ydų. Mat bajorai ne tik nenorėjo šaukiami eiti į kariuo-
menę, bet visaip vengė laiku mokėti mokesčius, reikalingus algi-
ninkams atlyginti, nors Aleksandras ir nesistengė jų pernelyg ap-
krauti šia našta..." (65, 592). Aleksandro brolis Žygimantas Sena-
sis vadintas „savo amžiaus valdovų tėvu" mat „uoliai tramdė di-
dikų nesantarvę, mirtiną valstybės ligą" (65, 678). Sykiu A. Ko-
jalavičius aiškiai skiria savavalį despotą nuo valstybei tarnaujan-
čio viešpaties: „tikrais tironais“ tapusių Skirgailos, Žygimanto
Kęstutaičio nužudymai esą teisėti (65, 324, 344, 461—463), di-
džiajam kunigaikščiui privalu paisyti „Lietuvos papročių ir teisių"
(65, 579, 583). Taigi „Lietuvos istorijoje" išlieka gyva A. Rotun-
do „Lenko pasikalbėjimo su lietuviu" išsakyta, N. Makiavelio au-
toritetu ir Vytauto pavyzdžiu paremta, paveldimo, pačios tautos
išsiauginto, tvirtos rankos valdovo samprata. Iš naujojo Respubli-
kos viešpaties Jono Kazimiero Vazos (1609—1672) jėzuitų autorius
kaip išganymo žlungančiai valstybei laukia griežtesnės — lietuviš-
kos — tvarkos. Šitoks požiūris XVII a. viduryje nėra vienišas —
pats Jonas Kazimieras senato ir bajorijos atstovų taryboje
1658 m. išdėsto radikalią valstybės reformos programą, ketina,
rūmų partijos padedamas, iš esmės sustiprinti savo valdžią, pa-
naikinti laisvus karaliaus rinkimus, įvesti Respublikoje paveldimą
sostą (90, 247). Taip paklusnumą paveldėtam valdovui sergstinti
politinė Lietuvos sąmonė, padėjusi Žygimanto Augusto laikais pa-
lenkti raudančius lietuvių didikus Liublino unijai, nūnai žadėjo
valstybinį tautos prisikėlimą.

Neigdamas sarmatišką bajorų lygiateisiškumo idėją, A. Kojala-
vičius remia tuometinės lietuvių politinės minties skleidžiamą di-
diko — Tėvynės Tėvo—sampratą. Dedikuodamas pirmąją „Lietu-
"vos istorijos" dalį Kazimierui Leonui Sapiegai, jis iškelia Sapiegų

243

giminę kaip tvirčiausią tėvynės valstybingumo ramstį. Sapiegos
gelbėję Lietuvą pragaištingiausiais metais: apgynę kraštą nuo
M. Glinskio sukelto rusų maišto, nuo Vazų laikais sukilusių ka-
zokų. Pats K. L. Sapiega „šiais niūriais laikais labiausiai palaiko
Lietuvos valstybę“. Jam, kaip nuo seno tėvynės meilę širdyje
puoselėjančios giminės palikuoniui, A. Kojalavičius ir patiki isto-
rinį lietuvių tautos likimą: „Lietuvos istorija atiduotina "Tavo
Aukstybei ne tik pasižiūrėti, bet ir ypatingai globoti" (65, 39—
40). Po trejų metų išleista „Radvilų kronika" skiria „Lietuvos is-
torijos santrauką“ J. Radvilos globai. Vilniaus vaivada skelbia-
mas esąs pirmas žmogus po karaliaus Lietuvoje (61, 110). Šią
nuostatą jėzuitų autorius pagrindžią legendine Radvilų genealogija
ir jų istoriniais žygiais. Giminės pradininkas Lizdeika — lizde
„paties Vytenio rastas berniukas" — A. Kojalavičiaus vadinamas
Traidenio anūku. Kunigaikštišką vyriausiojo žynio kilmę patyręs,
Vytenis išleidęs už jo savo dukrą. Taigi Radvilos esą ir Traide-
nio, ir Vytenio palikuonys (61, 4—5). Ištikimai Lietuvos valsty-
bingumą gynusi Radvilų giminės politika kronikoje priešinama
Žygimanto Augusto išdavystei: tėvynę apiplėšusi Liublino unija
buvusi sudaryta prieš Radvilų valią — „karaliui privertus" („Re-
ge urgente"). Tragiškas buvęs ir vėlesnis Žygimanto Augusto pra-
regėjimas: „kai pats savuosius Liublino dokumentus peržiūrėjo ir
kenčiančia siela suvokė, is liūdesio kilusios slegiančios dvasios li-
gos tapo pagaliau užgesintas“ (61, 47—48). Vilniaus vaivada
J. Radvila A. Kojalavičiaus knygelėje iškyla kaip imperinių Gedi-
mino, Algirdo, Vytauto žygių tęsėjas: vydamas „maištininkų ka-
zokų gaują“ 1651 m. su lietuvių kariais jis užėmęs kadaise Gedi-
mino Lietuvai laimėtą, Žygimanto Augusto Lenkijai priskirtą „vi-
sų rusų sostinę Kijevą" (61, 105—106).

Vis dėlto sarmatizmui priešinama lietuvių imperijas idėja jė-
zuitų istoriko darbuose neįgyja nelygstamos vertės, nevirsta aukš-
čiausia tautos gyvenimo tiesa. A. Kojalavičius išgali Lietuvos
praeitį vertinti ne tik lietuvių, lenkų ar maskvėnų, bet visos Eu-
ropos zžvilgsniu, regėti lietuvių tautos kelią krikščioniškojo pasau-
lio raidoje. Į ginčą dėl Vytauto karūnos „Lietuvos istorijoje“
krikščionių balsu leidžiama įsiterpti Romos popiežiui, nuogąstau-
jančiam, „jog Vytauto vainikavimo sukelti didžiuliai sąmyšiai iš
pamatų sukrės krikščioniškąją valstybę“ (65, 424). Pasisakydamas
prieš tautos orumą žeminančias Krėvos ir Liublino unijų sąlygas,
A. Kojalavičius lieka įsitikinęs, jog lietuvių ir lenkų" sąjunga la-

244

Alberto Vijūko-—Kojalavičiaus „Historiae Litvaniae..." (Antverpenas, 1669)
antro tomo titulinis pusl.

245

bai naudinga visam krikščioniškajam pasauliu" (65, 570).
XVII a. imperinė Lietuvos ideologija, skirtingai nei lenkų sarma-
tizmas, neperauga į mesianizmą — į Dievo išrinktosios tautos
kultą. 1633 m. Varšuvoje išeina iš spaudos pranciškono Vojciecho
Dembolenskio (apie 1585-apie 1647) knyga „Vienvaldės pasaulio
valstybės pagrindimas" („Wywod jedynowlasnego panstwa swia-
ta") — karaliaus Vladislovo Vazos privilegija paremtas, „Lenkijos
karalystės tautoms" dedikuotas leidinys. Lenkų vienuolio teigimu,
pirmieji žmonės Adomas ir Ieva rojuje šnekėję lenkiškai, lenkai

esą seniausia pasaulio tauta, Lenkijos karalystė — Adomo sūnaus
Skito sukurta vienvaldės „skitų karalystės" tąsa, lenkų karaliai,
iki nūdienio Vladislovo, — teisėti visos žmonių giminės viešpačiai,

Adomui Dievo duotos pasaulinės valdžios paveldėtojai. V. Dem-
bolenskio įsitikinimu, baltasis lenkų erelis netrukus išskleisiąs
sparnus virš viso pasaulio: lenkų karalius, sumušęs turkus, perkel-
siąs „pasaulo sostą arba majestotą“ iš Lenkijos į Siriją ir ten
nuo Libano kalno „vėl kaip anksčiau" valdysiąs su savo įpėdi-
niais Aziją, Afriką ir Europą, ir būsią taip iki pasaulio pabaigos
(32, I 144). Mintį, jog lenkų tauta esanti Dievo pašaukta tęsti
istorinę Izraelio misiją, XVII a. skelbia publicistas Simonas Staro-
volskis (1588—1656), poetai Vaclovas Potockis (apie 1621—1696)
ir Vespazjanas Kochovskis (1633—1700). Mesianistinį pobūdį baro-
ko amžiuje įgyja vokiečių tautinė sąmonė. Anglų puritonai yra

įsitikinę, jog Anglija — Dievo karalystės įsikūnijimas žemėje,
Anglijos kolonijos — tai Kristaus dovana už tikrojo tikėjimo
skleidimą. Anglai — Viešpaties išrinktoji tauta, jos pašaukimas —
nešti žmonijai laisvę, — tikina Džonas Miltonas (1608—1674) (17,
45-48).

Baroko žmogui savas krikščionies žvilgsnis nesudievina lietuvių
tautos — priverčia ją kantriai nešti bendrą atsakomybės uz krikš-

čioniškąją Europą naštą. Katalikybės restauracijos amžius diegia
tautinėn lietuvių sąmonėn ne viešpatavimo pasaulyje Dievo var-
du, bet tarnystės pasauliui ir Dievui mintį. Atliepdamas XVII
šimtmetyje vyraujančią pamaldžią „tautos nuotaiką", A. Kojalavi-
čius iskelia istorinę lietuvių bylą į sakralinę erdvę. Sykiu su pir-
mąja „Lietuvos istorijos“ dalimi 1650 m. jis išleidžia „Įvairenybes
apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje" — lie-
tuvių tautos ir Dievo šventos sutarties knygą. Lietuva šiame kū-
rinyje stoja Viešpaties akivaizdon su savo „vietiniais globėjais“,
„šventumu plačiai pagarsėjusiais vyrais" ir draugė atsiveria kaip

246

sakralinių ženklų — Dievybės pėdsakų — sklidina žemė. Tarp
LDK patronų A. Kojalavičius aprašo ne tik Romos, bet ir
„graikų tikybos" šventuosius. Greta Mindaugo laikais gyvenusio
Lietuvos vyskupo Vito, Jogailos anūko šv. Kazimiero, neva žydų
XVI a. nukankintų „lietuvių tautybės" vaikų — palaimintųjų Elz-
bietos ir Simono — su pagarba minimi ir pravoslavai: X a. Ru-
sios monarchas Vladimiras, jo sūnūs Dovydas ir Romanas,
šv. Prakseda — „Polocko kunigaikštytė, Erdvilo, Lietuvos kuni-
gaikščio Naugarduke, proanūkė“, palaimintasis Jelisiejus — „kai
kas, jei neklysta, sako jo tėvu buvus Lietuvos kunigaikštį Traide-
nį", Algirdo nužudyti „lietuvių bajorai" Joanas, Antonijus ir
Eustachijus, Kijevo metropolitas Aleksejus, unitų vyskupas Juoza-
patas Kuncevičius. Trečioji „Įvairenybių“ dalis skiriama „dėl ste-
buklų dažnai lankomoms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vie-
toms": šalia katalikiškų Vilniaus, Nesvyžiaus, Žemaičių Kalvarijos,
Paširvinčio, Budos šventenybių apsakomos ir stebuklingos pravos-
lavų relikvijos Polocke, Lavriševe, Vilniuje. Tad vargiai galima
sutikti su J. Jurginio nuomone, jog A. Kojalavičiaus raštams esąs
būdingas „religijos statymas virš tautybės" (56, 161). Rašydamas
Lietuvos bažnyčios istoriją, jėzuitų autorius remiasi, ne tiek kon-
fesiniu, kiek valstybiniu ir tautiniu principu, jo laikais dar gyva
lietuviška religinės tolerancijos nuostata. LDK Bažnyčiai „Įvaire-
nybėse" priskiriami visi krikščionys: katalikai, pravoslavai, unitai,
liuteronys, kalvinistai. Romos, „graikų“ ir „eretikų“ bažnycioms
skiriamos atskiros knygos dalys. Pasakodamas apie Vilniaus šven-
tyklas, A. Kojalavičius pagarbiai mini ne tik tais laikais mieste
veikusias 23 katalikų bažnyčias ir 9 unitų cerkves, bet ir kalvi-
nistų, liuteronų, „rusų schizmatikų“, judėjų ir mahometonų mal-
dos namus (63, 76). Gedimino paveržtos Kijevo Rusios šventieji
nūnai paverčiami „vietiniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
globėjais". Lietuvių valstybės likimas patikimas ne vien katalikų,
bet ir pravoslavų šventųjų galiai. Tiesa, kiek įstengdamas,
A. Kojalavičius pabrėžia daugumos jų lietuvišką kilmę. Apskritai
„įvairenybės“, kaip ir „Lietuvos istorija“, lietuvių imperijos idėją
stengiasi suderinti su lietuvybės idėja, su lietuviška savimone.
A. Kojalavičiaus Lietuva geidžia būti Dievo palaiminta ir su sa-
vo imperija, ir su sava tautyste. Nėra ir turbūt negali tapti pa-
grįstas teiginys, jog tauta jėzuitų istorikui — „privilegijuotas ba-
jorų luomas, kalbantis lenkiškai" (53, 15). A. Kojalavičiaus dar-
bai priklauso demokratinei Lietuvos jėzuitų kultūrai, telkusiai

247

bendram kūrybos darbui ir liaudį, ir dvasios aristokratus. Drauge
su kitais Vilniaus akademijos profesoriais „Lietuvos istorijos" au-
torius sarmatiškai „bajorų tautos" sampratai priešina atviraluo-
mės visuomenės, valstiečių ir miestelėnų lygiateisiškumo idėją. Į
liaudies žmogų jis atsigręžia ne tik kaip į garbingą Dievo kūrinį,
bet ir kaip į lietuvių tautos narį. „Trumpame paminėjime šven-
tai mirusių brolių jėzuitų koadjutorių" tarp gausybės šventai gy-
venusių viso „pasaulio jėzuitų tapomi jaudinantys lietuvių „pra-
stuolių" portretai. „Įvairenybėse" greta kunigaikštiškos, bajoriškos
kilmės šventųjų Lietuvos globėjų iškeliami Punios ir Vilniaus
miestelėnų vaikai — „lietuvių tautybės" kankiniai (63, 4). Jau
anksčiau patyrėme, jog „Lietuvos istorija" žvelgia į kenčiančią
lietuvių liaudį kaip į Viešpaties valios reiškėją, tvirčiausią doros
tiesų sergėtoją žemėje. Šiame kūrinyje pagarbiai aptariamos lietu-
vių ir kitos baltų kalbos, smerkiama tėvų kalbos išsižadanti di-
duomenė. „Iš tiesų lietuviškajame žodyne, — pastebi A. Kojalavi-
čius, — protarpiais pasitaiko nemaža lotynų kalbos liekanų; be
to, pačiu linksniavimu, kirčių įvairove labiau nei kitos sarmatų
kalbos lietuvių šliejasi prie lotynų ir graikų kalbų [ultra alias
Sarmaticas linguas, ad Latinam et Graecam sese acclinent|" (62,
I 9; 65, 46). Šios liekanos lietuvių šnekoje atsiradę dar prieš ro-
mėnų atsikraustymą Lietuvon — mat Europoje kariavę lietuviai
„be gausaus grobio, parnešdavo saviesiems ir svetimą kalbą. Ta-
tai sena ir visuotinė bėda: svetur iš svetimšalio ko nors semtis, o
savais dalykais bjaurėtis; taigi kad atrodytų esą išmintingesni už
prastuomenę, atsisakę gimtosios kalbos, per tam tikrą laiką pa-
keitė ją svetima" (65, 46—47). Tėvų kalbą pamynusiems didi-
kams „Įvairenybėse“ netiesiogiai priešinamas kunigaikštis Merkelis
Giedraitis — ne tik mazgodavęs, bučiuodavęs varguolių kojas,
valgydavęs su jais prie vieno stalo, bet ir lig mirties skelbęs Die-
vo žodį žemaičių kalba (63, 14—15).

Regis, istorinio asmens tautybės klausimas A. Kojalavičiui esti
itin opus. Lietuvos Bažnyčios istorijoje stropiai nurodoma krašto
šventųjų, Vilniaus ir Žemaičių vyskupų tautinė priklausomybė.
Įsidėmėtina, jog tarp daugybės prierašų „Įvairenybėse" nėra nė
vieno lauktino „gente Lituanus, natione Polonus". Jėzuitų auto-
rius atskiron tautybėn išskiria ne tik lietuvius, lenkus, rusus, bet
ir žemaičius, mozūrus. Greta ketvirtojo Žemaičių vyskupo Jokūbo
pridurta: „lietuvių tautybės trakiškis, liaudies vadintas Raudonu
[Rawdonas|". Penktasis — Baltramiejus — esąs „mozūrų tautybės

248 .

[natione Mazouius|", devintasis — Martynas — žemaitis („natione
Samogita"). Ir visiškai netikėtas keturioliktojo (išties tryliktojo)
Žemaičių vyskupo Venclovo Virbickio apibūdinimas — „natione
Lithuanus, gente Polonus" (63, 84—85).

Taigi A. Kojalavičius, perrašydamas M. Stryjkovskio „Kroni-
ką", apvalo tautinę sąmonę nuo svetimos sarmatų ideologijos ap-
našų, vėlei atveria Lietuvos istorinį kelią savarankion ateitin. Jo
darbai gina ir XVII šimtmečio gyveniman diegia M. Husoviano,
Mykolo Lietuvio, A. Rotundo, A. Volano subrandintą savito lie-
tuviško valstybingumo sampratą.

Jėzuitų autoriaus sukurta istorinė drama ligi galo suvaidinama
kupinoje paradoksų tuometinėje krašto politinio gyvenimo scenoje.
Paskutinysis Jogailaitis — Žygimanto Augusto sesers Kotrynos
anūkas Jonas Kazimieras Vaza, A. Kojalavičiaus manymu, turėjęs
sugrąžinti valstybei „Vytenio ir Jogailos giminės išpuoselėtą stip-
rybę", neįveikęs bajorų savivalės, praradęs viltį reformuoti irstan-
čią Respubliką, 1668 m. atsisako sosto. Paskutiniame seime ver-
kia atsiveikinimo kalb4 sakydamas karalius, verkia Prancūzijon jį
islydintys luomai.

Kazimieras Jonas Sapiega, antrosios „Lietuvos istorijos" dalies
pratarmėje ragintas „sekti protėviais“, „žengti į aukščiausią šlo-
vę", netrunka įkūnyti A. Kojalavičiaus skleistą Tėvynės Tėvo sie-
kinį — išties imasi „globoti“ tautos istoriją. 1682 m. tapęs Vil-
niaus vaivada ir didžiuoju LDK etmonu, jis tvarkosi „lietuviš-
kai": slopina bajorų savivalę, savo paties lėšomis išlaiko didžiulę
Lietuvos kariuomenę, tėviškai rūpinasi kraštu ir pavaldiniais, jau-
čiasi esąs nepriklausomas nei nuo lenkų, nei nuo lenkų kilmės
valdovo Jono Sobieskio (1629—1696) valios. Krašte viešpataujantis
etmonas amžininkų vadinamas „Lietuvos karaliuku" — „krolik Li-
tewski" (127, II 175—180), 212), kalbama, jog K. J. Sapiega sie-
kiąs nutraukti Lietuvos ir Lenkijos uniją, užsidėti Lietuvos Di-
džiosios Kunigaikštystės mitrą (74, XXVI 474). Vis dėlto šito-
kiam magnato valdymui pasipriešina, anot A. Rotundo ir A. Vo-
lano, „lenkiškos savivalės" geidžianti Lietuvos bajorija. K. J. Sa-
piegos teigimu, „iš Liublino" sukurstyta, ji ima siaubti etmono ir
jo giminės dvarus. Maištininkų vadas Žemaičių seniūnas Grigas
Oginskis kreipiasi į karalių Augustą II Saksą (1670—1733), „visos
tautos vardu“ prašydamas įvesti Lietuvon svetimą kariuomenę
„Respublikai ir laisvei apginti" (127, II 416—418). Tėvynės priešu
apskelbtas K. J. Sapiega 1699 m. vasario 16 dieną Gardine sura-

249

šo „Manifestą Dievui, pasauliui ir tėvynei" („Manifest Bogu,
swiatu i ojczyznie"). Jame sielojasi dėl maištininkų niokojamo
krašto, plėšiamų paprastų žmonių, dėl „laisvos nuomonės" perse-
kiojimo tėvynėje, kurios pati prigimtis buvusi — „jausti, kas pa-
tinka, ir kalbėti, ką jauti". „Manifeste“ Dievo ir tautos akivaiz-
doje tikinama, kad ne etmonas, bet bajorai išdavę Lietuvą — pa-
kvietę jon svetimą kariuomenę ir šitaip pažeidę „iš abiejų valsty-
bių ir tautų sudarytos respublikos" pagrindus, suniekinę lietuvių
žemės valstybingumą. Pats K. J. Sapiega visados gynęs „Lietuvos
Kunigaikštystės tautos šlovę", neleidęs tėvynėn įžengti nei sveti-
mai, nei lenkų kariuomenei. Deja, dabar liūdnai išpažįstąs, jog
bajorų valdoma Lietuva nuo jo nusigręžusi, jog esąs „nuginkluo-
tas sutikimo visos tautos, kuri veik visa prieš mane metėsi"
(127, II 413—432). 1700 m., tyliai karaliui pritariant, Lietuvos
bajorai galutinai pakerta Sapiegų galybę. Valkininkų kautynėse
netekęs sūnaus Mykolo, etmonas bėga iš tėvynės, o krašto bajo-
rai, liudydami ištikimybę vytautinei Lietuvos valstybingumo tra-
dicijai, 1700 m. lapkričio 24 dieną Valkininkuose surašytu doku-
mentu paskelbia karalių Augustą II absoliučios ir paveldimos val-
džios Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, tardami: „...Išsižadame visų
savo beverčių lenkiškų didžiosios Lietuvos kunigaikštijos, Lenkų
karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių mūsų protėviams duotų
laisvių. Atmetame laisvą priešinimosi žodį [t. y. liberum veto) ir
apie valstybę galvojimo laisvę. Valdžią ir jos dispoziciją taip pat
pavedame ir įteikiame mūsų absoliutiškajam ir aukščiausiajam
viešpačiui, šviesiausiajam Lietuvos kunigaikščiui, kaip kadaise ją
turėjo paveldėjamieji Lietuvos kunigaikščiai. Gediminai, Algirdai,
Jogailos viešpatavo absoliutiškai. Amžinai išsižadame laisvojo
Lenkų karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio rinkimo teisių
su visais jų punktais, klauzulėmis ir paragrafais..." (76, 378—
379). 1701 m. pasipiktinęs Varšuvos seimas šį raštą viešai sudegįi-
na.

250

PABAIGA

XVI-XVII amžių LDK istorinės literatūros tyrinėjimai leidžia
prieiti prie šių išvadų:

1. XVI a. Lietuvos kultūroje viduramžiams būdingą ontologinį
pasaulio supratimą pakeitė istorinis mąstymas. Istoriografija kraš-
to humanistų tapo suvokta kaip universalus, asmens ir tautos
gyvenimą įprasminantis tekstas. Įrašydama į šį tekstą savo dar-
bus tauta turėjusi įgyti „istorinę“ amžinybę.

2. M. Stryjkovskio skelbtas etinis renesanso mokymas, kreipęs
žmogų į vienintelį aukščiausią tikslą — į „amžiną šlovę“ žemės
pasaulyje, iškėlė krašto kultūroje „šaunios“ — veiklios, herojiškos,
krikščioniškos moralės principų nepaisančios, savo jėgomis perdėm
pasikliaujančios — asmenybės idealą.

3. Polemizuodami su kaimyninių šalių ideologinėmis nuostato-
mis XVI a. Lietuvos publicistai Mykolas Lietuvis, A. Rotundas,
A. Volanas, P. Roizijus bei kiti kūrė tautinės — savita lietuvių
tautos prigimtimi, papročiais ir kultūra pagrįstos — valstybės
sampratą. Stipri, paveldima, bet su teisės normomis suderanti di-
džiojo kunigaikščio valdžia, „bajorų tautos“ išskirtinumą neigian-
ti, žemųjų luomų pilietines teises ginanti demokratija buvo laiko-
mos svarbiausiomis lietuviško valstybingumo savybėmis.

4. Renesansiniai M. Stryjkovskio istoriografijos darbai sukūrė
vientisą lietuvių tautos istoriją, apibrėždami lietuvių tautą kaip
savarankišką, savitos kilmės, papročių, kalbos, savitos istorinės
raidos etninę bendriją. M. Stryjkovskis tuometinėje Lietuvos kul-
tūroje nuosekliausiai gynė antropocentrinės Vakarų dvasios idealus
— laisvą, savo galiomis „žemiško išganymo" siekiančią asmenybę
ir savarankią, istoriniais žygiais savąjį buvimą įprasminancią tau-
tą. Didžios įtakos tolesnei lietuvių politinės minties raidai ir Lie-
tuvos savimonei apskritai turėjo M. Stryjkovskio prikelta baltų
tautų kultūrinės ir politinės vienovės samprata, jo skleista tauti-
nės lietuvių valstybės idėja. Bet lietuvos ateitį „Kronika" vertino
iš panslaviškojo sarmatizmo pozicijų, lietuvių tautos likimą pa-
lenkdama bendrai lenkiškos „Sarmatų imperijos" raidai.

5. XVI. Lietuvos literatūroje būta nemaža pastangų, sekant
antikinės klasikos pavyzdžiais, kurti herojinį epą. M. Stryjkovskio
eiliuotoji Lietuvos istorija gebėjo unikaliai sujungti klasikinę poe-
tiką su lietuvių mitologiniu pasauliu, šitaip peršokdama įprastas

251

renesanso istoriografijos bei herojinės poemos ribas ir įgydama vė-
lyvojo tautinio epo lytį.

6. XVI a. pab. — XVII a. pirmojoje pusėje Lietuvos kultūrą
ištiko renesansinio antropocentrizmo krizė, esmingai pasikeitė ver-
tybinė ir pasaulėžiūrinė asmens orientacija, buvo grįžta prie tra-
dicinės krikščioniškos moralės. Krašto baroko literatūroje tapo pa-
neigta „žemiškos šlovės“ vertė, egocentrišką „šaunų" herojų, neri-
botos laisvės asmenybę pakeitė pamaldaus, Dievui ir tėvynei įsi-
pareigojusio žmogaus siekinys.

7. Vertybinei baroko nuostatai XVII amžiuje buvo palenkta
Lietuvos istorijos interpretacija. A. Kojalavičius suteikė tautos
istorijai renesanso pamestą krikščioniškos doros matmenį, vertino
praeitį kaip Zmogaus, tautos ir Dievo valių sąveikos lauką. Jo
teigimu, valstybės likimas priklausąs ne tiek nuo piliečių „šaunu-
mo", kiek nuo jų valstybės valdovų dorinės brandos, gebėjimo
krikščioniškomis dorybėmis pelnyti savai tautai Dievo paramą.

8. A. Kojalavičius, perrasšydamas M. Stryjkovskio „Kroniką“,
atmetė jos skleistą polonocentrinę sarmatizmo ideologiją, vėlei at-
vėrė Lietuvos istoriniam keliui savarankišką ateitį. „Lietuvos isto-
rija" gynė ir XVII a. sąmonėn diegė A. Goštauto, M. Husoviano,
Mykolo Lietuvio, A. Rotundo, A. Volano, M. Daukšos subrandin-
tą savitomis lietuviškomis tradicijomis grįsto valstybingumo sam-

pratą.

252

PERSON, VOLK, STAAT IN DER HISTORISCHEN
LITERATUR DES GROBFURSTENTUMS LITAUEN

Zusammenfassung

Die historische Literatur war ein wichtiger Teil der Kultur
des GroBfūrstentums Litauen im XVI-XVII Jh., die die wesentli-
chen weltanschaulichen, ideologischen und žsthetischen Suchens-
vermogen jener Zeit zu umfassen und zu verallgemeinern versuch-
te. Die auferordentliche Bedeutung dieser Literatur wurde durch
die Veranderungen im BewuBtsein des Westeuropas verursacht
und zwar: die ontologische Weltauffassung wurde durch die histo-
rische Denkweise der Renaissanceepoche ersetzt.

Die Historiographie des XVI-XVII Jh., deren Grund die Wer-
ke von Motiejus Stryjkovskis (1547—vor 1593) und die von Al-
bertas Kojalavičius (1609—1677) bilden, drūckte aus und formier-
te das politische BewuBtsein Litauens, zugleich den gesellschaftli-
chen Gedanken der Litauer in die politische Polemik West- und
Osteuropa einzufugend. In den historischen Werken von M. Stryj-
kovskis wiederspiegelt sich am deutlichsten die renaissancische an-
tropozentrische Auffassung der Personlichkeit, der Nation und des
Staates. Aus der Position der theozentristischen Weltauffassung
korrigierte die barockische Historiographie von A. Kojalavicius die
Konzeption des Individuums, interpretierte neu die Beziehungen
zwischen dem Individuum und dem Volk, zwischen dem Individu-
um und dem Staat.

Das Ziel dieser Arbeit ware — auf Grund der historischen Li-
teratur — die Dominanten der Weltauffassung des litauischen
Menschen der XVI-XVII Jh., seine geistigen Werte, das kulturel-
le und politische BewuBtsein dessen, sowie die ideologischen
Grūnde der Staatlichkeit Litauens herauszustellen.

Also man betrachtet die historische Literatur des Groffirstėn-
tums Litauen als einen Kulturtext. Man analysiert sie im Sinne
des Kulturstils, wenn man als den Determinator des Stils die
Weltauffassung der schopferischen Personlichkeit annimmt und
wenn man den Stil nicht nur als eine historische Benennung der
Kulturbegriffe betrachtet, sondern als ein Prinzip des Kulturschaf-

253

fens selbst, das alle getrennten -Gebiete des geistigen Lebens der-
selben stilistischen Epoche in sich vereint.

Es ist hervorhebenswert, da8 die im Mittelalter herrschende
abstrakte Empfindung der Zeit durch das konkrete, immer fort-
laufende und nicht zurūckkehrende Bild der Zeit in der Weltauf-
fassung der Renaissanceepoche verdrūngt wird. Der westeuropai-
sche Mensch gelangte in die Welt der historischen Zeit, seine Be-
ziehung dazu k6nnen wir „als“ einen Kampf gegen die Zeit" be-
nennen. In diesem Kampf bemiūhte sich der Renaissancegeist die
einfache Zeit in die geschichtliche umzuwandeln — also aus ihr
eine -bedeutungsvolle, sinngemaBe Vergangenheit zu machen.

Dem historischen Schriftentum der Renaissanceepoche wurden
die wichtigsten Aufgaben der Kulturarbeit gestellt, namlich — die
Wirklichkeit wissenschaftlich zu erkennen und das Weltbild
kūnstlerisch auszupragen. Die Historiographie wurde als eine lite-
rarische Gattung aufgefaBt, die ihre didaktische Funktion besitzt
— die Wahrheit der Vergangenheit aufzuklšren und an Beispielen
dieser die gegenwartige Gesellschaft zu belehren.

M. Stryjkovskis, wie auch die anderen Autoren des damaligen
Westeuropas, erfasste schon keine gottliche Ursachlichkeit, die die
historischen Ereignisse vereint, nahm die Geschichte als ein
Kampffeld wahr, das fur alle mėglichkeitshabenden Pers6nlichkei-
ten und Vėlker offen bleibt. Die historischen Ereignisse werden
nicht durch den Willen Gottes verursacht, sondern durch den
mit dem Schicksal kampfenden Menschen, durch den Geist des
Volkes. Anstelle des Gottes tritt die antike Fortuna.

Zugleich hob M. Stryjkovskis „die Kunst der Geschichte" als
ein universelles, ontologisches Grundprinzip des Menschenseins
hervor. Die Bibel wurde durch die „heiligen" Geschichtswissen-
schaften ersetzt, die die Weltordnung behiten, das Menschenle-
besn sinnvoll machen und die Menschenarbeiten in die Richtung
der „historischen Ewigkeit" lenken sollen.

Die ethische Lehre der Renaissanceepoche stellte der Person-
lichkeit das ewige hochste Ziel — das war „der ewige Ruhm" des
irdischen Lebens im Gedachtnis der Kultur. „Die Tugend" grin-
dete auf dem Begehr des irdischen Ruhms. Der Zweck der Histo-
riographie ware das durch die Vorbilder der Vergangenheit anzu-
spornen. Das Grundprinzip der geistigen WertmaBe des Menschen
in der renaissancischen Historiographie Litauens wurde durch die
Kmterien „der Bravheit" und „des Patriotismus" bestimmt. Die

254

Personlichkeit sollte den „ewigen Ruhm" nicht fur sich selbst,
sondern auch fr die Heimat suchen. Ė

Die Urheber der Renaissancehistoriographie in West- und Mit-
teleuropa waren die ersten Beschūtzer der nationalen Staaten, die
Grūnder der neuen — nationalen — Ideologie.

Schon am Anfang des XVI Jh. hob der Kanzler des GroBfūrs-
tentums Litauen Albertas Goštautas die Idee des nationalen li-
tauischen Staates hervor, dem zugrunde eigentūmlicher Ursprung
des Volkes, seine Sitten und Brauche, sowie die eigenartige Kul-
tur liegt. Er trennte sehr deutlich die Begriffe das Volk und der
Staat, auch die Nationalitšt und die Būrgerschaft voneinander.
Als Gegensatz zur Idee der staatlichen Selbstandigkeit des litaui-
schen Volkes, die Albertas Goštautas verteidigte, stellte der Dich-
ter Jonas Vislicietis (ungefahr 1490—1520) in seinem Poem „Der
preuBische Krieg" (1515) die Ideologie des panslavistischen Sar-
matismus dar.

Es ist hervorhebenswert, daB in den nachsten Jahrzehnten der
politische Gedanke in Vilnius sich in der Richtung der Ideen von
A. Goštautas und nicht in der des Poeten J. Vislicietis entfalte-
te. Durch die Polemik mit der Ideologie der Nachbarlander ver-
mochte der Gedanke Litauens des XVI Jh. seine eigenartige Auf-
fassung der Regierungsmacht und der Gesellschaftsordnung, die
auf Traditionen des staatlichen Lebens des Volkes stūtzt, auszu-
pragen. Dem von Moskau vergėtterten Despotismus stellte Vilnius
die Personlichkeit des freien Willens und die demokratische Gese-
Ilschaftsordnung gegenūber. Gegen die aus Krakau kommende
Ideologie, die aufBerordentliche Rechte des Adelstandes deklarierte,
wurde in Litauen Idee der starken rechtlichen PFiūrstenherrschaft
und der Demokratie, die weite burgerliche Rechte der niederen
Stande garantiert, verbreitet.

„Die Chronik“ von M. Stryjkovskis (1582 in Konigsberg)
krėonte die Bemihungen der Renaissancehistoriographie Litauens
kompakte Geschichte des litauischen Volkes zu schaffen, wobei
das litauische Volk als eine selbstandige Individualitat hervortritt
— also als eine ethnische Gesellschaft, dię ihren eigenartigen
Ursprung, ihre Sitten und Brauche, ihre Sprache und ihre einzi-
gartige geschichtliche Entwicklung besitzt.

M. Stryjkovskis machte einen klaren Unterschied zwischen den
Begriffen das Volk und der Staat. Seine in Sluzk 1575-1577 ge-

schriebene erste litauische Geschichte in Versen, das so genannte

255

Nesvyžius-Manuskript „Uber den Ursprung und Munterheit, Hel-
dentaten und innere Sachen des edlen Volkes der Litauer, Žemai-
čiai und Russen" (O początkach, wywodach, dzielnosšciach, spra-
wach rycerskich i domowych slawnego narodu litewskiego, Ze-
moidskiego i ruskiego) ist keine Geschichte des „politischen Vol
kes", sondern die Geschichte des litauischen Ethnos, das vielna-
tionales GrofBfūrstentum Litauen geschaffen hatte. Die Verhaltnis-
se zwischen der Religion und der Nationalitat betrachtet
M. Stryjkovskis aus dem Standpunkt des Religionpluralismus, der
Renaissanceepoche eigen war. Die Religion sei nur der historische
sich immer wieder zu verandbarer Teil des Volkslebens. Die Mis-
sion des Glaubens ist unweigerlich gesellschaftlichen Charakters —
die Verstarkung der Kraft des Volkes und des Staates.

Im Begriff von M. Stryjkovskis bleibt die litauische Kultur
nur insoweit wertvoll, wie sie alle Wesensmerkmale der Nation
bewahrt. Noch vor der Erscheinung der ersten litauischen Būucher
im Groffūrstentum Litauen beschūtzt der Autor offentlich die
Rechte der litauischen Sprache.

in Bewuftsein des litauischen. Volkes hat M. Stryjkovskis die
Idee des selbstūndigen historischen Schicksals der Litauer, die
Idee ihres eigenartigen Ursprungs tief eingepragt.

Die litauische Historiographie stellte den Begriff der politi-
schen und kulturellen Einheit der Balten dem durch die Renais-
sanceepoche erweckten Nationalismus der Deutschen und Slaven,
der expansiven Ideologie des Pangermanismus und Panslavismus
gegenūber.

M. Stryjkovskis hat die Vergangenheit des litauischen Volkes
in die Weltgeschichte eingezogen. Seiner Theorie nach stammt
das litauische Volk aus dem Geschlecht des Enkels des biblischen
Noah. Damit hat er die Ursprūnge der Litauer in die Anfange
der Menschheit eingeflochten. In den Erzahlungen ūber die
Kampfe der Litauer mit dem romischen Reich oder mit anderen
Volkern Westeuropas wurden die Litauer als gleichwertiges Bin-
deglied der antiken politischen Welt geschildert.

Zugleich verteidigten die Werke von M. Stryjkovskis die Idee
des nationalen litauischen Staates. Er bemihte sich die vielfalti-
gen Adligen verschiedener Nationalitaten des GroBfirstentums Li-
tauen im XVI Jh. auf Grund der litauischen Nationalitat zu ver-
einigen. Der Schriftsteller bietete der Geneologie der hervorra-,
gendsten Edelleute Litauens an, er behauptete, daf die Ahneii“

256

der Litauer und Russen aus ehrenvollen antiken Litauer stamm
ten und litauischer Nationalitūt waren. Also war das politische
Bewuftsein der Adligen im XVI Jh. noch nicht vom ethnischen
SelbstbewuBtsein entfernt. M. Stryjkovskis hat die selbstandigė
Vergangenheit Litauens hervorgehoben, leider seine selbstandigė
Zukunft nicht erblickt. Die Gegenwart bewertete er aus der Posi-
tion des panslawistischen Sarmatismus.

Die zweideutigen ideologischen Vorbedingungen der Texte von
M. Stryjkovskis wurden nicht sofort sowohl in Litauen als auch
in Poland bemerkt. Die polnischen Leser schrieben dem Autor
die Schuld zu, daf dieser die Interessen des Heimatlandes Polen
verriet, daB er den Litauern schmeichelte. Dagegen in Litauen
weckten zunachst die Werke von M. Stryjkovskis den litauischen
Patriotismus, unterstūtzten die Ideen der Staatlichkeit und kultu-
rellen Selbstandigkeit Litauens.

Den Gedanken von M. Stryjkovskis nach, ist die geschichtli-
che Selbstverstandigung Litauens ohne das asthetische Gedachtnis
unvorstellbar. So bemihte man sich die Welt der Vergangenheit
als ein Kunstwerk darzustellen.

Die Litauische Literatur des XVI Jh. fuhrte einen Dialog mit
der „klassischen“ Antike der Griechen und der Romer. Sie ent-
wickelte sich als eine bewuBte und erfinderische Stilisation der
Antike. Am Beispiel des antiken Epos begann. J. Vislicietis im
Jahre 1515 eine nationale Epopoe zu schaffen. Die in Versen ge-
dichtete „Geschichte Litauens"“, die M. Stryjkovskis in Sluzkas
geschrieben hat, entspricht in mehreren Aspekten den Forderun-
gen der klassischen Literatur der Antike.

Die Renaissanceliteratur Litauens wandte sich nicht nur zur
griechisch—r6mischen, sondern auch - zur litauischen Antike.
M. Stryjkovskis stilisierte und kūnstlerisch erweiterte die antiken
europaischen Texte, das Schaffen des „heidnischen Litauens“"
ubertrug aus der Mythologie auf die literarische Ebene. Fast alle
groBte historische Ereignisse und Personlichkeiten haben ihre Vor-
bilder in der antiken Kultur oder in der Heiligen Schrift. Damit
wird das vorchristliche Litauen, so wie der ganze historische
Schicksal des litauischen Volkes, in. den Kontext der alten und
Aamaligen Kultur Europas eingeschrieben.

Die von M. Stryjkovskis geschaffene „Geschichte Litauens"
'berschritt alle Schranken der gew6hnlichen Historiographie und

9. 2033 257

des Heldenepos der Renaissance. Sie nahm die Form des spaten
Nationalepos an.

M. Stryjkovskis war ein origineller Kūnstler, dem die Rahmen
der Renaissancepoetik zu eng waren, Er vereinte novatorisch die
heroische Lobstilistik mit dem vulgaren Realismus. Leider bekam
die Schilderung der Vergangenheitswelt noch keine psychologische
Tiefe, weil die Helden nicht imstande waren die Situation selb-
standig zu bewerten, nachzudenken und zu 'analysieren.

Am Beispiel des Schaffens von M. Stryjkovskis konnen wir
SchluBfolgerungen ziehen, daB die Literatur des XVI Jh. sowohl
in Litauen als auch in Renaissanceeuropa zum individuellen Teil
des Schaffens wurde und nicht als nachahmentlicher Beruf geblie-
ben war. Die antike Kultur wurde nicht mehr nur imitiert, son-
dern auch stilisiert.

Auf Grund des feierlichen Schaffens damaliger Zeit, der Werke
von Andrius Rimša, Jonas Radvanas, Petras Skarga, Danielius
Naborovskis, Zbignievas Morštynas, Albrechtas Stanislovas Radvi-
la kėnnen wir deutlich das aksiologische Paradigma der Barock-
kultur betrachten.

Schon am Ende des XVI Jh. uberlebte der Mensch in Litauen
die Krise der antropozentristischen Weltauffassung. Das irdische
Sein, dessen in der Renaissanceepoche herrschende Erkennenmėg-
lichkeitsillusion schon aus der Macht des Menschenwillens wegge-
schlichen war, offenbarte sich im diesseitigen Raum voll von wi-
derspruchreichen Antinomien.

„Die Bravheit" in der Literatur des XVI Jh. war schon keine
Tugend mehr. „Die Ruhmbegier" war als das Laster bewertet.
Der renaissancische „virtus“ bekam eine negative Konnotation in
den barockischen "Texten als „ambitio". Den Ruhmsiūchtigen wa-
ren solche Tugenden wie „Gottesangst“, „Frommigkeit" und „hei-
lige Gehorsamkeit" gegenubergestellt.

Anderseits suchte der Barockmensch persėnliche Kontakte mit
dem Gott anzukniūpfen. Der Herr war schon nicht nur als mach-
tiger Beschūtzer des Weltsinnes, sondern zuerst als sorgvoller,
lieblicher Schūtzer des personlichen menschlichen Seins. Der Herr
war zum „mein Gott" geworden. Mit dem „irdischen Ruhm" war
auch die Wichtigkeit des staatlichen Lebens abgewertet. Im
Schriftentum des XVII Jh. Litauens bildete sich ein neuer Ideal
des Menschen — eine fromme Personlichkeit anstelle einer braven.
In den deheroisierten Texten des XVII Jh. wurden die Tendenzen

258

klarer sichtbar, wobei die Personlichkeit dem Willen des Kollek-
tivs untergeworfen wurde und womit das BewuBtsein der kollekti-
ven Schuld und der kollektiven Verantwortung transparent wur-
de.

Die Weltauffassung der litauischen Barockzeit konnen wir mit
Recht als ein dialektisches Bindeglied zwischen dem renaissanssi-
schen Antropozentrismus und dem mittelaltrigan Theozentrismus
wahrnehmen. Diese Ideen fanden Widerhall in der Gegenwart als
fammiger Drang nach dem Gott, der Personlichkeit, die den
Wert des irdischen Seins und den Stolz des Menschen bis zum
Ende nicht verleugnen konnte. Das Bekenntnis „der Lehrheit des
Ruhms" und anstatt dieses „die heilige Frommigkeit" wiederspie-
geln am deutlichsten den Bruch der Weltauffassung des Landes.
Anstelle eines aktiven politischen Zeitalters, der keine moralische
Skrupel bekannte, brach das neue kontemplative auf Angst vor
Gott und auf die strengste Moral gebaute Jahrhundert aus. Den
inneren Inhalt des geistigen Lebens des XVII Jh. bildete nun-
mehr keine blinde Furcht vor der Freiheit, sondern die Besin-
nung der Pilicht, die der tragische Humanismus sich einzuleben
bemihie. Die vorherrschende existenzielle Haltung des barocki-
schen Menschen — die freie Verpflichtung dem Gott und der Ge-
sellschaft gegeniber.

Die Historiographie der Barockkultur hob ihre Anspriche ab,
die Bibel zu ersetzen, aber bewahrte die Autoritat der „Lehrerin
des Lebens", die sie in der Antike verschaffen hat. Nur der
Inhalt der Lehre verūnderte sich wesentlich. Die geschichiliche Li-
teratur deklarierte nicht mehr die egozentristische personliche
Ruhmbegierde, sondern drūckte allgemeinen Regel der christlichen
Moral aus. Die Geschichte Litauens wurde nach den Ansprichen
des barockischen Wertsystems dargestellt. Den Bruch des baroc-
kischen historischen Bewu8tseins der Nation wiederspiegelt am
deutlichsten die „Geschichte Litauens" in zwei Banden des Pro-
fessoren der Akademie Vilnius, des Jesutten A. Kojalavičius
(„Historia Lituana"— T.I. 1650 in Gdansk, T.II. 1669 in Antwer-
pen). Als Vorbild zu diesem Werk diente „Die Chronik" von
M. Stryjkovskis. A. Kojalavičius verlieh aber dem "Text einen
ganz neuen Sinn. “

Anderseits vermochte A. Kojalavičius die objektivisierte geschi-
chtliche Wahrheit mit dem Weltauffassungssystem der Barockepo-
che zu verkniūpfen, sie damit den didaktischen Regeln zu len-

y* 259

kend. So gelang es ihm, wie auch den anderen Autoren des
Westbarocks, den Mafstab der christlichen Tugend, der in der
Renaissanceepoche verloren ging, in die Volksgeschichte wieder
einzuziehen. In der „Geschichte Litauens" wird die Vergangenheit
als ein Wirkungsfeld zwischen dem Menschen- und dem Gottes-
willen begriffen. Die Menschen auf der Erde haben vėllige Frei-
heit des Tuns, sie kėnnen Sūnden begehen, aber auch anderseits
— der Wahrheit des Gottes dienen, so die moralischen Grūnde
des Lebens verstarkend. Die Vernunft Gottes herrscht aber tuber
die Welt, lenkt die geschichtlichen Ereignisse in Hinsicht auf die
Moral der V6lker oder der Volkerleiter. Von diesem Blickpunkt
aus verlor die geschilderte Geschichte die Starke des „heroischen
Epos" — sie wurde zum Bekehrungsdrama der Person und des
Volkes.

Sowohl die „Geschichte Litauens“ als auch die religiosen
Schriften von A. Kojalavičius hoben den Ideal der Personlichkeit,
der Ansprūchen des gesellschaftlichen Wertsystems des XVII Jh.
"entsprach, hervor — den frommen Patrioten des Landes. Sonst
waren die Rahmen des einplanigen didaktischen Werkes dem
Schaffen von A. Kojalavičius zu eng. Unterschiedlich von
M. Stryjkovskis weigerte der Barockautor die Vergangenheitsper-
sonlichkeiten einseitig zu idealisieren und bemihte sich alle wi-
dersprūche des Lebensgeistes zu schildern. Er fūhrte in die Land-
literatur der Renaissanceepoche noch nicht bekannte poetische
Ausdrucksmittel wie die erlebte Rede und den inneren Monolog
ein.

In dem historischen Text des Barocks waren die in der Re-
naissanceepoche verehrten Ruhm und Freiheit der Personlichkeit
als Opfer dem Volk und der Heimat gebracht, die blinde Liebe
der Nation — der hoheren gėttlichen Liebe der tugendhaften
Wahrheit geopfert.

Als Gegensatz zur Freiheitsideologie des polnischen Adels, ho-
ben die litauischen Autoren nach der Lublinsunion und nach dem
Tod des letzten Vertreters des Geschlechts von Jogaila Žygiman-
tas Augustas die Idee hervor, daB die Macht nicht geerbt sein,
sondern dem Adel geh6ren muB. A. Rimša und J. Radvanas
wollten das Schicksal des Staates in die Hande der adligen Rad-
vilos ubergeben und suchten unter diesen GroBen „Pater Pat-
riae".

“260

Der eigenartige Zug des Schrifttums der Barockkultur ware
das Bild des edligen GroBen, der alle Interesse des Volkes und
des Groffūrstentums Litauens schūtzt. In Polen hat man keinen
Mut im ganzen XVII Jh. die Macht der Magnaten zu loben. An-
derseits aber kamen in der damaligen Literatur auch die anderen
Tendenzen zum Vorschein, z. B., A. Olizarovijus hob die Idee
der geerbten Macht des Monarchen hervor.

Der politische Gedanke des litauischen Barocks, der sich auf
die Vorbedingungen der Publizistik des XVI Jh. stūtzte, war als
Gegensatz den wesentlichen Thesen der Ideologie des Sarmatis-
mus, der damals in Polen herrschte und nach Litauen drang,
eben der unbeschrūnkten Freiheit der Adligen, dem Begriff des
„geschlossenen Volkes" der christlichen Adligen, dem Begriff der
freien Elektion des Monarchen, der absoluten Abhangigkeit des
Bauers von dem Willen des Adligen. Die schriftliche Kultur des
Barocks polemisierte mit dem Begriff „des Sarmatenreiches" und
hob dagegen die Idee der politischen Einheit der baltischen Lan-
der, auch „das Reich Litauens"“ hervor. A. Kojalavičius lehnte
die Vorbedingung des Sarmatismus ab, da8 Polen der einzige
Erbe aller slavischen Lander ist. Damit unterstūtzte er die Idee
des litauischen Reiches.

Die Beziehungen zwischen Vilnius und Moskau sind in der
„Geschichte Litauens" als der Kampf des freien Westlandes mit
dem wilden Ostland geschildert, das alle Wahrheiten des Rechts
und der Tugend zugrunde gerichtet hat. Das gegen Moskau
kampfende Litauen hat A. Kojalavičius als einen Beschūtzer der
westlichen Demokratie und der christlichen Tugend hervorgeho-
ben.

Das imperische BewufBtsein Litauens bemūhte sich der jesuiti-
sche Historiker mit der Idee der ethnischen, sprachlichen und
kulturellen Einheit der eroberten Lander zu begrūnden. In seinen
Schriften ist die Verwandtschaft der Litauer und der Letten, der
Litauer und der PreuBen hervorgehoben.

Das Groffūrstentum Litauens betrachtet A. Kojalavičius als
ein litauisches Reich, das das litauische Volk und der litauische
Ursprung geschaffen hat. Die Heimat war fur ihn nicht nur ein
politischer, sondern auch ein ethnischer Begriff.

Die Ideologie des litauischen Reiches setzte der Schriftsteller
nicht direkt der Idee der Union zwischen den Litauern und den
Polen entgegen. In seinen Schriften ist die politische Vorbedin-

261

gung klar, daB nur der Staat stark sein kann, den ein Volk bil-
det und der nur einen Herrscher hat. Anderseits im zweiten
Band der „Geschichte Litauens"“, das A. Kojalavičius in der Zeit
der Okkupation seines Heimatlandes durch Moskau schrieb, sah
er nur einen einzigen Ausweg gegen diese Agression — die Union
mit Polen. In seinen Schriften finden wir den Begriff der Union
nicht im polnischen Sinne des Wortes, sondern im litauischen,
den A. Rotundas noch im XVI Jh. hervorgehoben hat.

Die imperische Ideologie Litauens, unterschiedlich von Ideen
des Sarmatismus, wurde nicht zum Messianismus — daraus bilde-
te sich nicht der Kult des gėttlichen Volkes. Der christliche
Blick des Barockautors verherrlichte das litauische Volk nicht. In
den Schriften von A. Kojalavičius soll Litauen geduldig die ge-
meinsame Verantwortung fur das christliche Europa tragen. Das
Jahrhundert der Restauration des Christentums pragte im natio-
nalen BewuBtsein der Litauer keine Herrschaft in der Welt im
Namen Gottes, sondern den Gedanken des Dienens der Welt und
dem Gott.

JEDNOSTKA, NAROD, PANSTWO W
LITERATURZE HISTORYCZNEJ WIELKIEGO
KSIESTWA LITEWSKIEGO

/
Resumė

Literatura historyczna — niezwykle wažna częšc kultury Wiel-
kiego Księstwa Litewskiego XVI-XVII wieku — potrafila ogarnąc
i uogolnic istotne poszukiwania šwiatopoglądowe, ideologiczne i
estetyczne owegu czasu. O szczegolnym znaczeniu tej literatury
zadecydowaly zmiany, ktore zaszty w sšwiadomošė na Zachodzie:
zamiast ontologicznej koncepcji šwiata w okresie odrodzenia przy-
szto myslenie dziejowe.

Historiografia XVI-XVII stulecia, ktorej podstawę stanowią
prace Macieja Stryjkowskiego (1547 — przed 1593) oraz Alberta
Kojalowicza (1609—1677), formulowala i uksztaltowala sšwiado-

262

mošč polityczną Litwy, wlączyla mysl spoleczną Litwy do polemi-
ki politycznej między Europą Zachodnią i Wschodnią. Historyczne
dzieta M. Stryjkowskiego najjaskrawiej w Owczesnej kulturze kraju
krzewily renesansowe, oparte na antropocentryzmie pojęcie jed-
nostki, narodu i panstwa. Historiografia barokowa A. Kojalowicza
z. pozycji teocentrycznego rozumienia swiata istotnie korygowala
koncepcję indywiduum, po nowemu interpretowala stosunki międ-
zy jednostką a narodem, jednostką a panstwem.

Podstawowym celem pracy jest zbadac, opierając się na litera-
turze historycznej, dominanty mentalnosci cztowieka Litwy XVI-
XVII wieku, jego hierarchię wartošci, samosšwiadomošė kulturalną
i polityczną oraz fundamenty ideologiczne panstwowosšci Litwy. A
wigc literatura historyczna Wielkiego Księstwa Litewskiego zostala
przedstawiona jako tekst z zakresu kultury. Bada się ją pod
względem stylu kultury, przyjmując za wspolny mianownik stylu
šwiatopogląd osobowošci tworzącej, pojmując styl nie tylko jako
szatę zewnętrzną kultury, lecz rowniež jako zasadę jej tworzenia,
lączącą w jedną calosč rožnorodne dziedziny žycia duchowego tej
samej epoki stylistycznej.

Daje się zauwažyč, že panujący w wiekach srednich abstrak-
cyjny odbior' (interpretacja) czasu wypiera obraz czasu konkretne-
go, mijającego bezpowrotnie. Czlowiek Zachodu znalazt się w
swiecie czasu dziejowego, jego stosunek do czasu stal się „walką
z czasem". W walce tej duch renesansu usiluje przeksztalcic czas
w historię — swiadomą, uwarunkowaną przesztošcią.

Renesansowemu pišmiennictwu dziejowemu powierzono do spel-
nienia misję kulturalną: naukowe poznanie rzeczywistosci, artys-
tyczne przyozdobienie šwiata. Historiografia jest pojmowana jako
gatunek literacki o swoistym przeznaczeniu dydaktycznym — ma
wyjawič prawdę o przesztosci, ksztaltującą spoleczenstwo wspol-
czesne.

M. Stryjkowski, podobnie jak Owczesni autorzy zachodnio-—
europejscy, nie dostrzega! pierwiastka Boskiego jednoczącego wy-
darzenia przesziošci, dzieje widzial jako pole walki narodow i jed-
nostek, posiadających szerokie možliwošci. Nie wola Boga, lecz
potęga walczącego Zz losem cztowieka decyduje 0 wydarzeniach
dziejowych narodu. Boga wypiera z historii antyczna Fortuna.

Jednoczešnie M. Stryjkowski „sztukę historyczną" wysunąl jako
uniwersalną, ontologiczną podstawę žycia ludzi. „Swiete“ nauki
historyczne zastąpily Biblię: wlašnie one powinny strzec ladu na

263

šwiecie, nadac sens zyciu cztowieka, skierowac jego dzialalnosč ku
„wiecznošci dziejowej".

Renesansowa nauka etyczna kierowala jednostkę ku jedynemu
najwyžszemu celowi — „ku wiecznej chwale" na šwiecie ziemskim
i wpisaniu się w pamigč kultury. „Cnota" stala się uzasadnionym
požądaniem chwaly ziemskiej, przeznaczeniem historiografii jest
zachęcač do niej przykladami z przesztošci.

Patriotyzm obok bohaterstwa w litewskiej historiografii rene-
sansowej jest podstawowym miernikiem oceny czlowieka: obowiąz-
kiem jednostki jest nie tylko poszukiwanie „niesmiertelnej stawy“
dla siebie, lecz i dla Ojezyzny.

Tworcy historiografii renesansowej zarowno Europy Zachodniej,
jak i Europy Srodkowej byli pierwszymi obroncami panstw naro-
dowych, založycielami nowej — narodowej — ideologii.

Juž na początku XVI w. kanclerz Wielkiego Księstwa Litews-
kiego Albertas Gosztautas wysuną! ideę litewskiego panstwa naro-
dowego, swoistego pod względem cech narodowych, obyczajow i
kultury. Wyraznie rozdzieli! pojęcie narodu i panstwa, narodowos-
ci i obywatelstwa.

Poeta Jan z Wislicy (okolo 1490 — okolo 1520) w poemacie
„Wojna pruska" (Bellum Prutenum 1515) panstawistyczną ideolo-
gię sarmatyzmu przeciwstawil idei samodzielnošci panstwowej na-
rodu litewskiego, w ktorej obronie występowa! A. Gosztautas.
Opiewając heksametrem przesztosc Litwy, Jan z Wislicy kompo-
nowal ją do dziejow stowianskich, przysztosė narodu litewskiego,
w perspektywie historycznej, upatrywal!l w Imperium Polskim —
Sarmacji. W ten sposob patriotyzm Wielkiego Księstwa Litews-
kiego probowal pogodzič ze samošwiadomoščią Sarmaty.

W pozniejszych dziesigcioleciach mysl polityczna Wilna kieruje
się nie ku ideom Jana z Wislicy, lecz sktania ku koncepcji nak-
rešlonej przez A. Gosztautasa.

Mysl litewska XVI w., polemizując z ideologią panstw sąsied-
nich, potrafila przedstawič swoistą koncepcję ladu panstwowego,
opartą na tradycjach narodowych žycia panstwowego. Wilno prze-
ciwstawialo ustroj žycia wolnych jednostek i demokratycznego
spoteczenstwa despotyzmowi bronionemu przez Moskwę. Wbrew
gloszonej przez Krakow ideologii wyjątkowosci stanu szlacheckiego
w Litwie poruszano kwestie silnej wladzy ksiąžęcej, opartej na
praworządnošci oraz demokratycznych gwarancjach szerokich praw
obywatelskich stanow nižszych.

264

„Kronika“ M. Stryjkowskiego (1582 r., Krolewiec) uwienczyla
wysilki renesansowej historiografii Litwy w sprawie stworzenia
jednolitej historii narodu litewskiego, wyodrgbnienia narodu li-
tewskiego jako samodzielnej, zespolonej jednostki — wspolnoty et-
nicznej odrębnego pochodzenia, obyczajow, języka, swoistego ro-
zwoju dziejowego.

M. Stryjkowski wyraznie rozgranicza! pojęcie narodu i panst-
wa. W latach 1575—1577 jego pierwsza napisana w Slucku wier-
szowana historia Litwy „O początkach, wywodach i dzielnosciach,
sprawach rycerskich i domowych stawnego narodu litewskiego, že-
moidskiego i ruskiego", tak zwany rękopis niešwieski, nie jest his-
"torią „narodu politycznego", lecz dziejami etnosu litewskiego, kto-
ry stworzyt wielonarodowe Wielkie Księstwo Litewskie.

M. Stryjkowski postrzegal stosunek narodowošci i religii z po-
zycji charakterystycznego Ienesansowi pluralizmu religijnego. Reli-
gia jest jedynie dziejową zmieniającą się formą žycia narodu.
Spoleczne przeznaczenie wiary — to wzmacnianie potęgi narodu i
panstwa.

Kultura litewska, zgodnie z twierdzeniem M. Stryjkowskiego,
zachowa swą wartosc jedynie strzegąc swych form narodowych.
M. Stryjkowski, jeszcze przed pojawieniem się w Wielkim Księs-
twie Litewskim pierwszych ksiąžek, zaczyna publicznie bronic pra-
wa języka litewskiego.

M. Stryjkowski wyryl w swiadomosci litewskiej ideę samodziel-
niego losu dziejowego narodu litewskiego, odrębnosci jego pocho-
dzenia.

Historiografia litewska koncepcję jednolitosci politycznej i kul-
turalnėj Baltow przeciwstawiala rozbudzonemu przez idee renesan-
su nacjonalizmowi niemieckiemu i slowianskiemu, ekspansywnej
ideologii pangermanizmu i panslawizmu.

M. Stryjkowski wpisa! przesztošė narodu litewskiego do dzie-
jow šwiatowych. Wywodząc Litwinow z rodu biblijnego wnuka
Noego, wywiod! rodowod Litwinnw od zarania wspolnoty ludzkiej,
opowiadając zaš o walkach przodkow Litwinow z Cesarstwem
Rzymskim i narodami Europy Zachodniej, wlączyl Litwinow jako
rownoprawnych cztonkow do antycznego šwiata politycznego.

Jednoczešnie prace M. Stryjkowskiego bronily idei litewskiego
panstwa narodowego. Jednoczyly one wielonarodową szlachtę
Wielkiego Księstwa Litewskiego XVI w. na gruncie narodowosci
litewskiej. Podając genealogię najznakomitszych magnatow owego

265

czasu, M. Stryjkowski wywodzit rody litewskie i ruskie z tych sa-
mych korzeni — godnej szacunku Litwy antycznej. Zatem swiado-
mosščė polityczna szlachty XVI w. nie byla oderwana od samo-
šwiadomošci etnicznej.

Apoteozując niezaležną przesztošė narodu litewskiego, M. Stryj-
kowski nie dostrzega! niepodlegtej przyszlosšci Litwy. Dzien dzisiej-
szy kraju ocenial z pozycji panstawizmu sarmackiego.

Dwulicowosč ideologiczna tekstėw M. Stryjkowskiego nie od
razu zostala zauwažona w Litwie i Polsce. Czytelnicy polscy
XVI-XVII w. oskaržali autora „Kroniki" 0 zdradę interesow
Polski, przypochlebianie się Litwinom. W Litwie prace M. Stryj-
kowskiego inspirowaly przede wszystkim patriotyzm litewski, pro-
pagowaly idee panstwowosšci kraju, samodzielnošci kulturowej.

Zgodnie z twierdzeniem M. Stryjkowskiego, historyczna samo-
šwiadomosč narodu nie jest možliwa bez pamigci estetycznej. Za-
tem swiat, ktory przeminąl, usilowano. odtworzyč jako dzielo
sztuki.

Literatura litewska XVI w. toczyla dialogi z „klasyczną“ lite-
raturą grecką i rzymską. Rozwijala się ona jako šwiadoma i došč
pomyslowa stylizacja antyku. Juž w 1515 r., wzorując się na
eposie antycznym, Jan z Wislicy przystąpi! do tworzenia „epopei
narodowej". Pisana w Slucku wierszowana historia Litwy
M. Stryjkowskiego rėowniež pod wieloma względami odpowiadala
klasycznym kanonom literatury antycznej.

Litewska literatura renesansowa zwracala się nie tylko ku
greckiej, rzymskiej, lecz i ku wlasnej — litewskiej — antycznošci.
„M. Stryjkowski nie tylko stylizowal! antyczne teksty europejskie,
lecz artystycznie je rozwijal, przenios! tworczošė „Litwy pogans-
kiej" z mitu na plaszczyznę literatury. Prawie wszystkie najwa-
žniejsze wydarzenia i jednostki historyczne mają swe odpowiedniki
w kulturze antycznej lub Pisšmie Swigtym. W ten sposob Litwa
przedchrzešcijanska i caly los dziejowy narodu litewskiego zostal
wpisany do najdawniejszego i Owczesnego tekstu kulturowego
Europy.

Historia Litwy, stworzona przez M. Stryjkowskiego, swoim
rozmachem przerosla zarowno granice przyjęte w Owczesnej histo-
riografii, jak i w renesansowym poemacie heroicznym, nabrala
formą požnego eposu narodowego.

M. Stryjkowski byt artystą oryginalnym, nie mieszczącym się
w ramach poetyki renesansowej, smialo lączącym heroiczną stylis-

266

tykę panegiryczną Zz wulgarnym realizmem bytowym. Jednakže
przedstawiany przez niego šwiat przesztosci nie potrafil jeszcze
nabyč glębi psychologicznej — nie byl oceniany, przemyslany,
pIrzežywany pIrzez samego bohatera.

Tworczošė M. Stryjkowskiego šwiadczy o tym, že w Litwie
XVI w., podobnie jak w Europie epoki renesansu, literatura z
wprawnego Irzemiosta przeksztalcila się w podmiot tworczošci
indywidualnej. Kultura antyczna nie jest juž kopiowana, lecz sty-
lizowana. į

Opierając się na utworach tego okresu oraz na tekstach And-
rzeja Rymszy, Jana Radwana, Piotra Skargi (1536—1612), Danie-
la Naborowskiego (1573—1640), Zbigniewa Morsztyna (ok. 1628—
ok. 1689), Albrechta Stanistawa Radziwila (1593 lub 1595—1656)
zostal ujawniony paradygmat aksjomatyczny kultury barokowej.

Juž w koncu XVI w. cztowiek Litwy przežy! kryzys antropo-
centrycznego postrzegania swiata. Byt ziemski, ktorego iluzją
absolutnego poznania žylo sig w okresie renesansu, wydart się
spod wplywu jego woli, ujawnit nie dające się pogodzic w na-
szym šwiecie antynomie.

„Walecznosė" w literaturze.konca XVI w. przestaje byc cnotą.
Zaczyna się oceniač „pragnienie chwaly“ jako grzeszną wadę.
„Virtus" epoki renesansu w tekšcie barokowym zaczęto ujemnie
interpretowač jako „ambitio". Czlowiekowi žądnemu zaszczytow
przeciwstawiano takie cechy moralne jak bojazn Boga, pobožnosė,
„šwietą pokorę“.

Z innej strony, cztowiek baroku szukai! bezposredniego osobis-
tego obcowania z Bogiem. Bog ujawnil mu się nie tylko jako
majestatyczny stražnik sensownego šwiata, lecz, przede wszystkim,
jako troskliwy, kochający opiekun istnienia czlowieka-jednostki,
jako „moj Bog".

W odbrązowionych tekstach XVII w. wzmogla się tendencja
podporządkowująca jednostkę woli zespolowej, ksztaltująca swiado-
mošė winy i odpowiedzialnošci zespolowej.

Barokowe postrzeganie šwiata w Litwie možna przedstawic ja-
ko lącznik dialektycznego antropocentryzmu renesansowego i teo-
centryzmu šredniowiecznego, ktore w realnym šwiecie odzwiercied-
laly namigtne dąženie cztowieka do Boga. Czlowiek jednak nie
potrafi do konca wyrzec się wartošci žycia ziemskiego oraz py-
chy: wyznawanie „marnošci chwaly" i utrwalenie się „swietej po-
kory" najjaskrawiej charakteryzuje przehom w widzeniu kraju.

267

Wiek polityki czynnej, nie uznającej skrupulow moralnych, zastą-
pil wiek kontemplacyjny, oparty na bogobojnej moralnošci. Jed-
nakže trešč žycia duchowego polowy XVII w. stanowil nie šlepy
strach wolnosci, lecz šwiadomošė obowiązku zaszczepiana przez
„tragiczny humanizm“. Panująca postawa egzystencjalna cztowieka
baroku — to swobodne zobowiązanie, ztožone wobec Boga i spo-
leczenstwa.

Historiografia kultury barokowej zrezygnowala z pretensji okre-
su renesansowego do zmiany Bibli, zachowala jednak zdobyty
jeszcze w antyku autorytet „szkoly žycia". Jedynie zmienila się
istotnie tresč jej nauczania. Teraz juž literatura historiczna nie
zaszczepiala egocentrycznego pragnienia chwaly osobistej, lecz glo-
sila powszechne prawdy moralnosci chrzescijanskiej.

Historia Litwy sklania się ku hierarchii wartošci baroku. Naj-
jaskrawszy przelom barokowy w historycznej šwiadomošci narodu
odzwierciedla dwutomowa „Historia Litwy“ („Historia Lituana",
I cz. 1650 r. Gdansk, II cz. — 1669 r. Antwerpen) A. Kojatowi-
cza, profesora Akademii Wilenskiej, jezuity. Autor baroku opieral
się na tekscie „Kroniki" M. Stryjkowskiego, istotnie ją przetwa-
rzając.

Z innej strony, A. Kojalowicz potrafi! prawdę historyczną
podniesioną do obiektywnosci skojarzyc z barokową konstrukcoją
poglądėw, naktonic ją do celow dydaktycznych. Podobnie jak
autorzy zachodni baroku, zwroci! dziejom narodu zatracone Ww
epoce renesansu zasady moralnošci chrzešcijanskiej. Przesztošč w
„Historii Litwy" jest pojmowana jako pole wzajemnego oddzialy-
wania woli cztowieka i Boga. Ludziom na tej ziemi dana jest
calkowita wolnošč postępowania — swoim postępowaniem mogą i
zgrzeszyč przeciwko prawdzie Božej, i služyč jej przez utrwalanie
zasad žycia moralnego. Jednakže kierujący swiatem Rozum Boski
kieruje wydarzeniami historycznymi, uwzględniając moralnošč „pos-
tepowania narodow i wladcow. Tak postrzegana historia utracila
wielkošč eposu heroicznego — stala się zmieniającym -się drama-
tem zbawienia jednostki i narodu.

Zarowno „Historia Litwy" A. Kojalowicza, jak i jego dziela
religijne, wyražnie podniosly hierarchię wartošci spolecznej
XVII w., ktėora znalazta oddzwick w ideale jednostki — pobož-
nym patriocie ojezyzny.

Z innej strony, prace A. Kojalowicza nie zmiešcily się w šcis-
lych ramach jednoplanowego utworu dydaktycznego. Odmiennie

268

niz M. Stryjkowski, autor baroku unikal! jednostronnego idealizo-
wania jednostek historycznych, staral się odzwierciedlic calą sprze-
cznošė žycia duchowego. Wprowadzi! do literatury kraju nieznane
w epoce renesansu šrodki tworzenia obrazu — wewnetrzny mono-
log postaci.

W barokowym tekšcie historycznym czczona przez renesans
chwala i wolnošė jednostki zostaly zložone w ofiarze dobru
ojczyzny, narodowi, šlepa zas bezwarunkowa milosč žycia narodu
— umilowaniu prawdy boskiej.

Po unii lubelskiej i po smierci Zygmunta Augusta Jagiello-
nczyka jako przeciwwagę szlacheckiej ideologii „wolnošci polskiej"
autorzy litewscy wysuwali idee nie wladzy dziedzicznej, lecz wta-
dzy možnowladcow. A. Rymsza, J. Radwan losy panstwa przeka-
zali w ręce rodziny Radziwiltow, szukali wšrod Radziwikow Pater
Patriae (ojca Ojezyzny).

Obraz magnata broniącego interesow narodu i tradycji pans-
twowosci Wielkiego Księstwa Litewskiego — to wyjątkowa cecha
barokowego pišmiennictwa kulturowego Litwy. W Polsce na prze-
ciągu calego XVII w. nikt się nie wažyl wysltawiac wladzy mag-
nackiej. Z innej strony, Owczesna literatura litewska wysuwala
cele silnej dziedzicznej wtadzy monarszej (A. Olizarovius).

Litewska barokowa mysl polityczna, opierająca się na prawach
publicystyki XVI w., częstokroč stawiala opor wobec panującej w
6wczesnej Polsce i przedostającej się do Litwy fundamentalnej te-
zy ideologii sarmatyzmu: niczym nie krępowanej wolnosšci szlach-
ty, pojęcia zamkniętego katolickiego „narodu" szlacheckiego, wol-
nej elekcji wladzy, absolutnej zaležnosci chlopa od wladzy szlach-
ty. Barokowa kultura pisemna Litwy polemizowala rowniež Z
koncepcją „jednolitego imperium sarmackiego", przeciwstawiając
jej jednošė polityczną ziem baltyckich oraz idee Imperium Litews-
kiego.

A. Kojatowicz, broniąc idei Imperium Litewskiego, odrzucil te-
zę sarmatyzmu o tym, že Polska jest jedyną spadkobierczynią
wszystkich ziem slowianskich. 2

W „Histori Litwy“ stosunki migdzy Wilnem a Moskwą
przedstawione są jako potyczki „wolnego" kraju zachodniego Zz
„barbarzynskim" krajeom wschodnim, ktėory pogwalcil wszystkie
zasady prawa i moralnosci. A. Kojalowicz walczącą z Moskwą
Litwę wywyžszyl jako obronczynię demokracji zachodniej i moral-
nosci chrzescijanskiej.

269

Historyk jezuicki usilowal poprzec ideę jednolitošci ziem zarzą-
dzanych przez Litwę pod względem etnicznym, językowym, kultu-
ralnym swiadomošcią imperialną Litwy: w jego tekstach wyraznie
się podkrešla pokrewienstwo Litwinow i Lotyszow, Litwinow i
Prusow. Wielkie Księstwo Litewskie A. Kojalowicz odbieral! jako
imperium, stworzone przez narod litewski i litewskie ze swej na-
tury. Ojczyzna stanowila dla niego nie tylko pojęcie polityczne,
lecz i etniczne.

Imperialną ideologię Litwy A. Kojalowicz posrednio przeciwsta-
wial idei unii litewsko—polskiej. W jego tekstach niejednokrotnie
wyraznie jest podkreslona teza polityczna o tym, že tylko takie
panstwo može byč silne, ktore jest založone przez jeden nardd i
zarządzane jest przez jednego wladcę. Z innej strony, pisząc Ww
okresie okupacji Ojezyzny drugą częšč „Historii Litwy", A. Koja-
lowicz w obliczu grozby moskiewskiej dostrzega! dla Litwy jedyne
wyjscie — dwustronnie korzystny sojusz z Polską. W jego pra-
cach jednak konsekwentnie przestrzegana jest nie polska, lecz li-
tewska koncepcoja unii wyluszczona jeszcze w XVI w. przez
A. Rotundusa.

Poglądy chrzescijanskie dziejopisa baroku nie uczynily z naro-
du litewskiego mesjasza, teksty A. Kojatowicza zmuszają Litwę
do cierpliwego džwigania brzemienia odpowiedzialnošci wspolnej
dla Europy chrzescijanskiej. Wiek restauracji katolicyzmu rozwinąl
w swiadomosci litewskiej mysl stuženia swiatu i Bogu.

LITERATŪRA

1. Agrippa W. Oratio funebris de illustrissimi principis et domini Jo-
hannis Radziylli. [B. v.] 1553.

2. Andrius J. Kunigaikščio Radvilos Lietuvos žemėlapis//Aidai. 1952.
Nr. 10.

3. Andrzejewska - Wasilenkowa A. Cytat z Kochanowskiego w prozie epi-
stolograficznej Daniela Naborowskiego//Barok i barokowošč w literaturze
polskiej. Opole, 1985.

4. Apologia pro Illustrissimo ac celsissimo Principe Janussio Duce Radivi-
lio, Sacri Romani Imperii Principe, Duce Birsarum et Dubincorum etc.
guondam Palatino Vilnensi, et Exercituum Magni Ducatus Lithuaniae
Supremo Generali. [B. m.|
5. Archiwum Komisyi Prawniczej. Krakow, 1900. T. 7.

6. Augustin A. Ksiąg pigcioro. Wilno, 1617.

7. Avižonis K. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. K.,
1940.

8. Balsas sirdies pas Wieszpati Diewa. Vilnius, 1790.

9. Bardach J. O dawnej i niedawnej Litwie. Poznan, 1988.

10. Bardach J. Studia z ustroju i prawa Wielkiego Księstwa Litewskiego
XIV-XVII w. Warszawa, 1970.

11. Baryczowa M. Augustyn Rotundus Mieleski, Wojt Wilenski, pierwszy
historyk i apologeta Litwy//Ateneum Wilenskie. 1935, X; 1936, XI.

12. Baronius C. Rocznedzieie Koscielne od Narodzenia Pana y Boga nasze-
go Iesusa Christusa. Krakow, 1607.

13. Batūra R. Lietuvos metraščių legendinės dalies ir M. Stryjkowskio
„Kronikos“ istoriškumo klausimu//Lietuvos TSR Mokslų Akademijos dar-
bai. Serija A. 1966. T. 2(21). į

14. Biržiška V. Aleksandrynas. Senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš
1965 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos//Čikaga, 1960.
T. 1

15. Biržiška V. Lietuviškų knygų istorijos bruožai. K., 1930.

16. Bystron J. S. Dzieje obyczajow w dawnej Polsce. Wiek XV-XVIII.
Krakow, 1932. T. 1-2.

17. Bystron J. S. Megalomanja narodowa. Warszawa, 1935.

18. Bodinus J. Methodus ad facilem historiarum cognitionem. 1566. [B. v.)

19. Boniecki A. Poczet rodow w Wielkiem Księstwie Litewskiem w XV i
XVI wieku. Warszawa, 1887.

20. Bretkūnas J. Postila Tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas
Euangeliu. Karaliaucziuie, 1591.

21. Bretkūnas J. Rinktiniai raštai. V., 1983.

22. Budreckis A. M. Algirdas senovės Lietuvos valstybininkas. Jo veikla ir
laikai. Brooklyn, 1981.

23. Chlebowski B. Poezya polska w wieku XVI//Dzieje literatury pieknej
w Polsce. Encyklopedya polska. Warszawa, 1918. T. 21.

24. Chondzinskis J. Vieno lenkų dvasiškio apmąstymai 1657 metais po
viešpaties atsimainymo šventės...//Lietuvos publicistai valstiečių klausimu
XVI a. pabaigoje-XVII a. pirmojoje pusėje. V., 1976.

25. Corpus antiguissimorum poetarum Poloniae latinorum usgue ad Joan
em Cochanovium. T. 2. Pauli Crosnensis Rutheni atgue Joannis Visli-
censis. Carmina/Ed. B. Kruczkiewicz. Cracoviae, 1887.

26. Czacki T. Czy prawe rzymskie bylo zasadą praw litewskich i polskich?
Wilno, 1809.

27. Daukantas S. Raštai. V., 1976. T. 1-2.

28. Daukšos Postilė. Fotografuotinis leidimas. K., 1926.

29. Dundulis B. Lietuvos užsienio politika XVI a. V., 1971.

30. Fijalkowski T. Orzechowski i Rojzjusz. Kartka z dziejow polemiki sta-
ropolskiej//Prace Polonistyczne. 1972, ser. 28.

31. Fijalkowski T. Piotr Rojzjusz — polski romanista XVI wieku. Zarys
problematyki//Z dziejow polskiej kultury umyslowej w XVI i XVII wie-
ku. Wroclaw—- Warszawa- Krakow-— Gdansk, 1976.

32. Filozofia i mysl spoleczna XVII wieku/Oprac. Z. Ogonowski. Warsza-
wa, 1979. Cz. 1-2.

33. Fromas E. Psichoanalizė ir religija. V., 1981.

34. Gedimino laiškai/Parengė V. Pašuta ir I. Štal. V., 1966.

35. Genzelis B. Renesanso filosofijos metmenys. V., 1988.

36. Goštautas A. Albertas Goštautas, Vilniaus vaivada, Bonai Sforcai,
Lenkijos karalienei, prieš kunigaikštį Konstantiną Ostrogiškį ir prieš
Radvilas//Mokslinės bibliotekos metraštis. V., 1972.

37. Gwagnin A. Kronika Sarmacyey europskiey. Krakow, 1611.

38. Gwagwin A. Sarmatiae Europae descriptio. Cracoviae, 1578.

39. Hernas Cz. Barok. Warszawa, 1976.

40. Hernas Cz. Zarys razwoju literatury barokowej//Polska XVII wieku.
Warszawa, 1977. .

41. Husovianas M. Giesmė apie stumbrą. V., 1977.

42. Ivinskis Z. Rinktiniai raštai. Krikščionybė Lietuvoje. Roma, 1987.
T. 4.

43. Yla S. Šiluva žemaičių istorijoje. Reformacija ir restauracija. Boston,
1870; D: 1.

44. Jakubovskis J. Tautybių santykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją: K.,
1921.

45. Janet P. Historja doktryn politycznych wraz z historją filozofji prawa.
Poznan, 1923. T. 1.

46. Jasas R. Bychovco kronika ir jos kilmė. Nr. 77.

47. Joachimsen P. Geschichtsauffassung und Geschichtschreibung in Deut-
schland unter dem Einfluss des Humanismus. Leipzig-Berlin, 1910.
I. Au

48. Jonynas A. Lietuvių folkloristika. V., 1984.

49. Jonynas I. Istorijos baruose. V., 1984.

272

50. Jučas M. A. Kojelavičiaus istoriografiniai interesai//Lietuvos TSR
Mokslų Akademijos darbai. Serija A. 1985. T. 2.(91).

51. Jučas M. Lietuvos metraščiai. V., 1968.

52. Jurgelėnaitė R. Gedulingoji Senojo Vilniaus poezija//Sietynas. 1988.
T. 3. ?

53. Jurginis J. A. Kojelavičiaus „Lietuvos istorija" ir jos reikšmė//Kojela-
vičius-Vijūkas A. Lietuvos istorija. V., 1988.

54. Jurginis J. Istorija ir kultūra. V., 1984.

55. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. Feodaliz-
mo epocha. Iki aštuonioliktojo amžiaus. V., 1981.

56. Jurginis J. Tautos samprata renesansinėje Lietuvos istoriografijoje//
Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A. 1976. T. 2(55).

57. Kalicki B. Zarysy historyczne. Lwow, 1869.

58. Karpluk M. O języku Macieja Stryjkowskiego historyka i poety Zz dru-
giej polowy XVI wieku. Wroclaw- Warszawa—Krakėw- Gdansk, 1977.

59. Kavolis V. Represyvioji sistema lietuvių kultūroje//Metmenys. 1988.
Nr. 54.

60. Kazlauskas B. Jono Radvano poema „Radviliada"//Literatūra. 1965.
T. 8.

61. Koialowicz Wiivk A. Fasti Radiviliani Gesta Illustrissimae Domus Du-
cum Radziwi! Compendio Continentes. Vilnae. 1653.

62. Koialowicz Wiiwk A. Historiae Litvanae pars prior. Dantisci, 1650.
Pars altera. Antverpiae, 1669.

63. Koialawicz Wiivk A. Miscellanea rerum Ad Statum Ecelesiasticum in
Magno Litvaniae Dvcatv pertinentium. Vilnae, 1650.

64. Koialowicz Wiiuk A. Pamiątka krotka braciey koadiutorėw Societatis
Iesu swiątobliwie zmarlych. Wilno, 1673.

65. Kojelavičius-Vijūkas A. Lietuvos istorija. V., 1988.

66. Kotlubaj E. Žycie Janusza RadziwiHa. Wilno i Witebsk, 1859.

67. Krantz A. Vandalia. Coloniae Agrippinae, 1519.

68. Kraus A. Grundzūge barocker Geschichtsschreibung. Historisches Jahr-
buch. Minchen — Freiburg, 1968.

69. Krzyžanowski J. Historia Literatury Polskiej. Alegoryzm — preroman-
tyzm. Warszawa, 1979.

70. Kuczynska A. Czlowiek i Šwiat (wątki antropologiczne w poetykach
Renesansu wloskiego). Warszawa, 1976.

71. Lappo I. 1588 metų Lietuvos Statutas. K., 1934. T. 1, d. 1.

72. Lebedys J. Mikalojus Daukša. V., 1963.

73. Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra. V., 1977.

74. Lietuvių Enciklopedija. Boston, 1953—1985. T. 1—37.

75. Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Feodalizmo epocha/Red.
K. Korsakas ir J. Lebedys. V., 1957.

76. Lietuvos istorija/Red. A. Šapoka. K., 1936.

77. Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. V., 1971.

78. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. V., 1955,*T. 1.

273

79. Lukšaitė I. A. Volano pažiūros į visuomenės kilmę, struktūrą ir teisės
funkcijas//Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A. 1968.
T. 2(27).

80. „Lukšaitė I. Lietuviškos S. B. Chilinskio biblijos spausdinimo aplinky-
bės//Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A. 1971. T. 1
(35).

81. Lukšaitė I. Lietuvos publicistai valstiečių klausimu XVI a. pabaigoje-
XVII a. pirmojoje pusėje//Lietuvos publicistai valstiečių klausimu
XVI a. pabaigoje-XVII a. pirmojoje pusėje. V., 1976.

82. Lukšaitė I. Reformacijos veikėjai Lietuvoje ir lietuvių kalba XVII a//
Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A. 1971. T. 1(35).

83. Maceina A. Asmuo ir istorija. Chicago, 1981.

84. Matusas-Sedauskas J. Albertas-Vijukas-Kojalavičius kaip Lietuvos istori-
ninkas//Praeitis. 1930. T. 1.

85. Mykolas Lietuvis. Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius. V.,
1966.

86. Modrzewski Frycz A. O poprawie Rzeczypospolitey. Ksiegi czwore.
Losk, 1577.

"87. Miinster S. Cosmographia. Basileae, 1569.

88. Narbutt O. Barok: Sztuka-Literatura-Filozofia. Wroclaw— Warszawa—
Krakow-— Gdansk, 1976.

89. Nehring W. O historykach polskich szesnastego wieku. Poznan, 1860.

90. Nowak-Dluzewski J. Okolicznošciowa poezja polityczna w Polsce. Dwaj
mlodsi Wazowie. Warszawa, 1972.

91. Nowak-Dluzewski J. Okolicznošciowa poezja polityczna w Polsce.
Pierwsi krėlowie elekcyjne. Warszawa, 1969.

92. Nowak-Dluzewski J. Okolicznošciowa poezja polityczna w Polsce. Zyg-
munt III. Warszawa, 1971.

93. Orzechowski S. Polskie dialogi polityczne. Krakow, 1919.

94. Paliušytė A. Jonušo Radvilos mecenatystė. (Diplominis darbas.) Lietu-
vos dailės akademija. V., 1989.

95. Palujauskaitė B. Dvaro gyvenimas P. Roizijaus epigramose ir satyrose.
(Diplominis darbas.) Vilniaus universitetas. V., 1988.

96. Paškonytė S. Renesansinė žmogaus ir istorijos samprata Jono Vislicie-
čio poemoje „Prūsų karas". (Diplominis darbas.) Vilniaus universitetas.
V., 1988.

97. Philopatris ad senatum populumgue Lituanum. 1597.

98. Piechnik L. Dzieje Akademii Wilenskiej. Rozkwit Akademii Wilenskiej
w latach 1600-1655. Rzym, 1983. T. 2.

99. Poeci Polscy od sredniowiecza do baroku/Oprac. K.Žukowska. Warsza-
wa, 1977.

100. Poetika ir literatūros estetika. Nuo Aristotelio iki Hegelio. V., 1978.

101. Poška D. Raštai. V., 1959.

102. Rabikauskas P. Konstantino Sirvydo asmuo ir reikšmė//Aidai. 1982.
Nr. 2. +

274

103. Rabikauskas P. Lietuviškumo apraiškos Vilniaus akademijoje//Lietuvių
Katalikų Mokslo Akademijos Suvažiavimo Darbai. Roma, 1987. T. 11. *

104. Rabikauskas P. Mokslinė pažanga Vilniaus akademijoje//Lietuvių Kata-
lLikų Mokslo Akademijos Suvažiavimo Darbai. Roma, 1972, T. T.

105. Radvanus J. Radivilias sive de vita et rebus praeclarissime gestis im-
mortalis memoriae Illustrissimi Principis Nicolai Radivii Georgi filii.
Vilnae, 1588. Ė

106. Radvila J. Į vokiečių kalbą verstas nuolankus Jonušo Radvilos atsaky-
mas Jo karališkajai didenybei Lenkijos karaliui ir Jo malonybei Gniezno
arkivyskupui...//Sietynas. 1989. T. 7.

107. Radziszewska J. Maciej Stryjkowski. Historyk-poeta Zz epoki Odrodze-
nia. Katowice, 1978.

108. „Radziszewska J. Maciej Stryjkowski i jego dzielo//Stryjkowski M. O
począętkach, wywodach, dzielnošciach, sprawach rycerskich i domowych
stawnego narodu litewskiego, žemojdzkiego i ruskiego.../Oprac. J. Radzis-
zewska. Warszawa, 1978.

109. RadziwiH A. S. Discurs nabožny Zz kilku st6ow wzięty o wystawieniu
Naswietszej Panny Bogarodzicy Mariey. Wilno, 1635.

110. RadziwiH A. S. Pamigtnik o dziejach w Polsce. Warszawa, 1980.
T. 1-3.

111. Radziwill A. S. Žywoty Swietych. Krakėw, 1653.

112. RadziwiH B. Autobiografia. Warszawa, 1979.

113. Ratcingeris J. Tikiu — Amen//Katalikų kalendorius žinynas. 1988(B).
Kaunas-Vilnius, 1988.

114. Rybicki P. Elementy nauki o spoleczenstwie w dziele Andrzeja Frycza
Modrzewskiego//Studia i materialy z dziejow nauki polskiej. 1954. T. 2.

115. Rybicki P. Pojęcie spolecznošci u pisarzy polskiego Odrodzenia//Studia
i materialy z dziejow nauki polskiej. Historia nauk spolecznych. 1957.
B Es a

116. Rybicki P. Z dziejow polskiego arystotelizmu i De politicum hominum
societate Arona Aleksandra Olizarowskiego//Studia i materialy z dziejow
nauki polskiej. Seria A. 1959. Z. 3.

117. Rymsza A. Deketeros akrosma, to jest dziesigcioroczne powiešci wojen-
nych spraw (...) księcia Krzysztofa Radziwila... Wilno, 1585.

118. Ročka M. Apie XVI a: vidurio Vilniaus paskvilius//Literatūra. 1969.
T. 11(1).

119. Ročka M. Lietuviškoji Petro Roizijaus poezijos tematika ir jo kultūrinė
veikla Lietuvoje//Literatūra. 1965. T. 8.

120. Ročka M. Lietuvių studentai Krokuvoje ir humanizmo pradžia Lietuvo-
je//Literatūra. 1966. T. 9.

121. Ročka M. Mykolas Lietuvis. V., 1988.

122. Ročka M. V. J. Agripa — kultūros veikėjas ir literatas//Literatūra.
1967. T. 10.

123. Rozmowa Polaka + Litwinem. 1564/Wyd. J. Korzeniowski. Krakow.
1890.

124. Sajkowski A. Barok. Warszawa, 1972.

275

125. Sajkowski A. Czytając Stryjkowskiego//Pamigtnik Literacki LX. 1969.
Z. 4.

126. Sajkowski A. Od Sierotki do Rybenki. W kręgu radziwiHowskiego me-
cenatu. Poznan, 1965.

127. Sapiehowie. Materjaly historyczno-genealogiczne i majątkowe. Peters-
burg, 1890. T. 1; 1891. T. 2; 1894. T. 3.

128. Sauka D. Tautosakos savitumas ir vertė. V., 1970.

129. Skarga P. Skarga Wzbudzony wzywaiący do Pokuty nieodwloczney
Obywatelow Korony Polskiey, y Wielkiego Xiestwa Litewskiego. Wilna,
[B.m.].

130. Stella Erasmus Libonothanus. De Borussiae Antiguitatibus libri duo//
Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1870. T. 4.

131. Strich F. Deutsche Klassik und Romantik. Oder Vollendung und
Unendlichkeit. Munchen, 1924.

132. Stryjkowski M. Kronika Polska, Litewska, Zmodzka 1 wszystkiej Rusi.
Warszawa, 1846. T. 1-2.

133. Stryjkowski M. O początkach, wywodach dzielnošciach, sprawach rycer-
skich i domowych slawnego narodu litewskiego, zemojdzkiego i ruskiego,
przedtym nigdy od žadnego ani kuszone, ani opisane, Zz natchnienia
Božego a uprzejmie pilnego došwiadczenia/ Oprac. J. Radziszewska.
Warszawa, 1978.

134. Sužiedėlis S. Academia et Universitas Vilnensis. Vilniaus universiteto
būdingieji tarpsniai//Vilniaus universitetas 1579—1979. Lituanistikos ins-
tituto 1979 metų suvažiavimo darbai. Chicago, 1981.

135. Šapoka A. Leonas Sapiega kaip Lietuvos politikas (1557-1633)//Židi-
nys. 1933. Nr. 10.

136. Šapoka A. Lietuva ir Lenkija po 1569 metų unijos. K., 1938.

137. Šinkūnas P. Kėdainių miesto istorija. K., 1928.

138. Šyrwids. Punktay sakimu/Herausgegeben von F. Specht. Gėttingen,
1929.

139. Tarnowski S. Historya literatury polskiej. Wiek XVI. Warszawa, 1903.
E.

140. Tarnowski S. Studia do historyi literatury polskiej. Pisarze polityczni
XVI wieku. Krakow, 1886. T. 2.

141. Tazbir J. Problemy wyznaniowe//Polska XVII wieku. Warszawa, 1977.

142. Tazbir J. Rzeczpospolita i šwiat. Studia z dziejow kultury XVII wie-
ku//Wroctaw- Warszawa—-Krakow-— Gdansk, 1971.

143. Tondis A. Jėzuitai. V., 1961.

144. Trumpa V. Paskutiniai V. Gosiauskio metai. K., 1940.

145. TSRS istorija. V., 1959. T. 1.

146. Tumelis J. Iš naujosios stryjkovskianos//Lietuvos istorijos metraštis.
1979 metai. V., 1981.

147. Tumelis J. Stanislovas Rapolionis ir jo laikai//Stanislovas Rapolionis.
V., 1986.

148. Ulewicz T. Sarmacja. Studium z problematyki slowianskiej XV 1
XVI w. Krakow, 1950.

276

149. Valavičius G. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės medės (girios) ir žvė-
rių takai//Pietinė Lietuva G. Valavičiaus 1559 metų Lietuvos girių ap-
rašyme. Čikaga, 1964.

150. Vilniaus akademijos vizitatorių memorialai ir vyresniųjų nutarimai/Su-
darė E. Ulčinaitė ir A. Šidlauskas. V., 1987.

151. Voise V. Studia wloskie polskich pisarzy politycznych epoki Renesan-
su//Studia i materialy z dziejow nauki polskiej. Seria A. 1959. Z. 3.
152. Volanas A. Didžiai garsaus vyro ir įžymaus oratoriaus Andriaus Vola-
no kalba, sakyta šviesiausiems ponams Rygos miesto komisarams. Ryga,
1599//Lietuvos publicistai valstiečių klausimu XVI a. pabaigoje-XVII a.

pirmojoje pusėje. V., 1976.

153. Wir vergehn wie Rauch von starken Winden. Deutsche Gedichte des
17. Jahrhunderts. Berlin, 1985. B. 1-2.

154. Wisner H. Unia. Sceny z przeszlošci Polski i Litwy. Warszawa, 1988.

155. Wysocki S. Kazanie na pogrzebie Jasšnie Ošwieconego Ksiązęčia (...)
Jana Symeona Olelkowicza, ztaski Božey Ksiąžęčia Sluckiego y Kopyls-
„kiego... Wilno, 1593.

156. Wolff J. Kniaziowie Litewsko-ruscy. Warszawa, 1897.

157. Wolf J. Pacowie. Materialy historyczno-genealogiczne. Petersburg,
1885.

158. Wolff J. Rod Gedimina. Krakow, 1886.

159. Zaborskaitė V. Prie Lietuvos teatro ištakų. V., 1981.

160. Zaborskaitė V. Renesanso kultūros apraiškos M. Stryjkovskio „Kroniko-
je" //Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A. 1965. T. 2(19).

161. Zachara-Wawrzynczyk M. Geneza legendy o rzymskim pochodzeniu lit-
winow//Zeszyty historyczne. 1963. T. 3.

162. Žulys V. A. Vijūkas-Kojelavičius ir jo „Lietuvos istorija“ //Pergalė.
1959. Nr. 11.

163. Agepunųes C. AnTi4HBI1 pirropiiueckuii ACa4 11 KydipTypa Bo3pozkAe1m1i//Aui-
THYHOE HaCJEeAHE B Ky/IbTYpe Bo3pozxneHn1a. M., 1984.

164. Annamos M. Pycckaa ueTOpMuecKa4d MbIC 11 Banrajnaa Espona XII-XVII B. b.
M., 1973.

165. Aysp0ax 3. Mumecuc. M., 1976.

166. Bap2 M. Ulekceniip 1 neropna. M., 1979,

167. Bap2 M. 3noxn ar nAeU. CraHoBAeHIe HeTOpII3MA. M., 1987.

168. BackaKo6 B., Ilanuenko A. Taiho: crapbIx nanok//Ilpanja, 1979, 21 ceiraGpa.

169. Bamkun JI. Aranbanckoe BO3poxKĄCHINE B NMOHNCKAX NHAUBUAYAZIbOCT. M.,
1989.

170. Baxmun M. TaopuecTBO bpaucya PaGie 11 HapoAnas KystbTYpA Cpe/NEBEKOBDAI
1 Penecanca. M., 1965.

171. Bep0ac66 H. Ounocodia nepaBenceTBa. IlicbMa Kb KEeADYTaMG NO COLIa/tbON
cbirnococbiii. Bepainum, 1923.

172. Baūriumeūu O. Zanajuockponeitekaa CpeAHCBEKOBAA NMeTOpUOrpacbua. M.-JL..
1964.

277

173. UonenuuųeB-Kymys06 H. Avanbanckoe Bo3poxxAEHHE 4 CIABAHCKUE JMTEPATYPLI
XV-XVI BekosB. M., 1963.

174. Dynbiza D. DeTeTHKa neTOpn. M., 1974.

175. Įopowkesuu B. HeonaTunckaa no33ua Benopyccin ni JinTBbi. IlepRaa NoNoBH-
Ha XVI B. MHnck, 1979,

176. 3amanece A. Ounococbckaa MbIC/b B CpeHeBekoBOii Pycn (XI- XVI B. B.). JI,
1987.

177. Konnunzsyo P. Anea weTopi11. ABTO6Horpacbi1a. M., 1980.

178. Kocmunckuū E. Acropuorpacbia cpeAHKHx BeKOB. V B.-cepejitua XIX B. M.,
1963,

179. Jluxauos /Į. Pycckne neTOMNHCH H HX KyJIbTYDHO-HCTOpHYeCKOE 3HauenKe. M.-Jl.,
1947.

180. /luxaues /Į. YenoneK B AMTEpaTYpe ApeBneii Pycn. M., 1970.

181. /Ioce6 A. 3c7eTHKa BospoxAeHna. M., 1982.

182. Menemunckuū E. BBeneHie B HCTOpH4eCKYIO NMNODdTHKY 3NoCca Hh poMana. M., 1986.

183. Muxaūnos A. NpoGneMa cTHAA MW 3Tarlbi pa3BuTHA MTepaTYp+! HoBoro BpeMe-
HHu//Teopiia AuTepaTypHbIX cTH1eH. M., 1982.

184. Mopo306a A. "Maubepu3M" Wu "GapoKKO" KaK TEDMHHbI ANTepaTYpOBeeHINA //
Pycckaa AuTepaTypa. 1966. No 3.

185. Ilepenncka Haana TposHoro c AujpeeM Kyp6ckum. JI., 1979.

186. HNunckuū JI. Peanu3M anoxu Bo3poxxnenua. M., 1961.

187. Ilocnanna HBana Fpo3noro. M.-JI., 1951.

188. Po6uncon A. Heropuorpadbia caaBanckoro Bo3poxenna 1 Naieniti Xunen-
Aapckuū. M., 1963.

189. P0206 A. PycckO-NO0J1bCKME KYJIbTYpHBIe CBA311 B s1oxy BospoxAeHKa. CTpbii-
KOBCKHH H ero Xponuka. M., 1966.

190. Cmupxos A. H3 ucTopi11 sananKoeBponeiickofi nNTepaTyp»1. M.-JI., 1965.

191. Couunenua H. WMepecBeToBa. M.-JI., 1956.

192. Tuvonenume A. AnbGepT Biiok-KoanoBiių — xponneT XVII B.//Istorija. 1968. T. 9,

193. bedopyK A. Canobo-napkoBoe nekyceTBO Bexopyceii. Miinick, 1989, .

194. Yepuoe H. VA3 nekųnū No TeOpPETH4ECKOMY JMTEpaTyYpOBeNEHNIO. I. Bapokko.
JinTepaTypa. JinrepaTrypoBeAeHne. Tapry, 1976.

195. Yevom H. Bapokko kak kyslbTYpONOrHYeCKOE NousTHE//Bapokko B CaiaBAHCKKX
kyJIbTYpax. M.. 1982.

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abramavičius J. 21, 78, 202

Abraomas 66, 137

Achilas 78, 117, 121

Adomas 61, 248

Agrips V. J. 21, 43, 52, 53, 65,
75, 85, 93, 184

Ajaksas 117

Akvaviva K. 227

Albrechtas 103

Aleksandras, d. k. 27, 28, 102,
120, 181, 195, 199, 239, 243

Aleksandras Makedonietis 75

Aleksandravičius S. 190

Aleksejus 247

Algirdaičiai 140, 250

Algirdas 25—27, 55, 56, 75, 84,
91, 95, 97-99, 115, 117, 118,
120, 124, 125, 128, 138, 186,
194, 203, 214, 244, 247, 252

Alšėniškė S. 35, „36

Alšėniškiai 97

Alšėniškis P. 108

Alšys 97

Antonijus 247

Apolonas 111, 114, 123

Aristotelis 11, 13, 15, 46, 182

Astikai 120

Astikas G. 134

Auerbachas E. 112

Augustas II Saksas 249, 250

Augustas Oktavianas 54, 92, 105

Augustinas, šv. 142, 144, 149

Averincevas S. 111

Bachas 163

Baltramiejus 248

Bardachas J. 73, 108

Baronijus C. 173, 176

Batkinas L. 111

Batoras S. 15-17, 39, 54, 55, 66,
68, 75, 76, 80, 96, 106, 123

Batūra R. 115

Bazilijus I Makedonietis 173, 176,
177

Bekešas K. 131

Bekonas F. 201

Bemė J. 144

Bialozoras J. 227

Bielskis I. 55, 61

Bielskis M. 103, 105

Bilevičius M. 80

Biondas Flavijus 13, 43

Biruta 119, 120

Biržiška V. 217

Bitneris I. 220

Bodenas Ž. 71, 89

Bokačas Dž. 118

Bolandas Ž. 181

Boleslovas Drovusis 85

Boleslovas Narsusis 232

Bona Sforca 32—34, 39, 64, 162

Bordžija P. 14

Boreika 97, 120

Bossuet Ž. B. 182

Božimovskis J., jaunesnysis 220

Božimovskis J., vyresnysis 219,
220

Brantas I. 92

Bretkūnas J. 109, 220

Brunis 13, 43

Budnas S. 43, 44, 75, 102, 131

Bukiejus Gauryla 80

Butkevičius J. 188

Butvilas D. 221

Cerera 163

' Cezaris 48, 93

Chamas 101

Chilinskis S. B. 219, 235
Chlebovskis B. 127
Chmielnickis B. 163
Chocka 47, 97
Chreptavičius L. 102

Ciceronas 11, 15-17, 46, 47, 112,
113, 117, 158

Ciklopas 120

Čartoriskis J. 97, 194

Čeliadninas I. 55

Danielius 236
Daretas 113
d'Aubigne A. 182
Daugirdai 96
Daugirdas S. 9,
204
Daukantas S. 83, 109

177, 178, 203,

Daukša M. 17, 44, 45, 64-66, 69,

76, 88,
252

Daumantas 97, 116, 192

Davainos 96

Decijus L. 102

Dembolenskis V. 245

Demokritas 130

Didonė 117

Diomidas 117

Dionizas 161

Dlugošas J. 52, 82, 86

Dorohostojskiai 96, 97

Dorohostajskis M. 43, 44, 78

Dovydas 118, 137, 149, 155, 160,
161, 167

Dovydas, Vladimiro sūnus 247

Dusburgietis P. 73

145, 205, 217, 220,

Egertas J. 188

Eikšys 96

Elijošaitis M. G. 224

Elžbieta 118, 247

Enėjas 117

Eolas 128

Erazmas Roterdamietis 30, 48, 60
Erdivydai 96

Erdvilas 96, 98, 99, 115, 232, 247
Eustachijus 247

Fiodorovas I. 77

Fričius-Modževskis A. 43, 44, 75,
78, 102

Fromas E. 30

280

Gediminaičiai 47, 97, 120, 227,
250

Gediminas 26, 49, 56, 82, 87, 88,
97, 114-118, 120, 125, 198,
203, 213, 224, 227, 233, 236,
243, 244, 247

Gentvilaitis G. 116

Germantas 243

Giedraitis G. 102

Giedraitis M. 15, 16, 65, 76, 133,
187, 191, 217, 222, 224, 227,
228, 248

Giedrius 97

Gimbutas 232

Ginkevičius M. 221

Girdvila K. 220

Girdzijauskas J. 9

Glinskis M. 26, 99, 118, 187, 195,
244

Gomeras 89

Gomoras 106

Gosiauskis V. K. 156

Goštautai 96, 181

Goštautas A. 32, 34—36, 52, 64,
83, 86, 98, 99, 162, 252

Granovska E. 119

Graužys 96

Grocijus H. 231

Grumpis 96

Gruževskis Jonas 220, 221, 224

Gruževskis Jurgis 221

Gurlitas K. 171

Gvagninis A. 8, 76, 177, 203, 204

Gvilermas 95

Hanibalas 99, 117, 157
Hekatė 130
Hektoras 121
Helikonas 123
Herkulis 86, 121
Hermanas D. 123
Herodotas 11, 35
Hiacintas B. 19, 75
Hlebavičiai 96, 97
Hlebavičius J. Vilniaus
LDK kancleris 80

vaivada,

Hlebavičius J. Minsko kaštelionas,
LDK paiždininkas 80

Hlebavičius Mantvydaitis M. 86,
217

Hobsas T. 231

Homeras 16, 17, 75, 113, 117

Hozijus S. 41

Husovianas M 30, 38, 39, 41, 48,
50, 63, 104, 110, 111, 112,
120, 12i 202, 249, 252

Ieva 246

Isokratas 11

Ivanas Rūstusis 54-58, 60—62,
77, 92, 106, 134, 234, 235

Ivanas Vasiljevičius 25, 233

Ivinskis Z. 222, 224

Jadvyga 126

Jafetas 89, 101, 105—107

Jaknavičius J. 167, 180, 221, 224

Jamielkauskis J. 220, 221, 224,
227

Janavičius M. 188

Jaugelis Telega S. 219

Jaunutis 55, 97, 124, 187, 243

Jelisiejus, palaim. 247

Joanas 247

Jobas 19

Jogaila 27, 35, 36, 38, 45, 49—51,
69, 83, 95, 105, 111, 118, 119,
124, 126, 184, 185, 192, 194,
198, 236, 238, 239, 241, 242,
247, 249

Jogailaičiai 35, 36, 49, 104, 107,
108, 111, 168, 169, 212, 213,
241, 250

Jokūbas, Gniezno arkivyskupas 44

Jokūbas, Žemaičių vyskupas 248

Jonas, evangelistas 155, 210, 224

Jonas-I 242

Jonas, Vilniaus vyskupas 37

Jonatanas 118

Jovaišas A. 9, 35

Jučas M. 180, 181, 238

Judita 165, 167

Jugurta 118

281

Julijona 118
Juozapas 117
Jupiteris 117
Jurginis J. 222, 247
Jurgis, šv. 140

Kaidanas 115

Kalimachas P. 103

Kaliopė 21, 112

Kalvinas Ž. 22, 131, 187

Kaributas D. 128

Karnkovskis I. 173

Karolis Gustavas 160

Karpidonas 117

Karpluk M. 129

Katkevičiai 47, 96, 97, 120, 141,
162, 178

Katkevičienė S. 142

Katkevičius A. 77

Katkevičius G. 55, 61, 77, 234

Katkevičius J. 77

Katkevičius J. J. 48, 55, 75, 77,
92, 131, 133

Katkevičius J. K. 74, 80, 142

Kaunackis M. 221

Kazakevičius J. 224

Kazimieras Jogailaitis 49, 99, 111,
124, 126, 194, 195, 233, 239

Kazimieras, šv. 168, 170, 178, 247

Kavolis V. 170

Kazokas J. 21

Kernius 120, 232

Kęstutis 26, 84, 116—-118, 120,
124, 126, 128, 185-187, 192,
194, 198, 203

Kiešgailos 96

Kimdarsas (Cimdarsus) J. 75

Kiška J. 78

Klarendonas E. 184

Klėja 11, 21

Kochanovskis J. 129

Kochovskis V. 246

Kojalavičius-Vijūkas A. 8, 9, 76,
178—-190, 192—20i, 221, 222,
224—228, 230—249, 252

Kojalavičius K. 221

Komatas 85, 117

Kotryna 242, 249

Krancas A. 92, 93

Kraševskis J. 124

Kristus 25, 30, 39, 49, 50, 60, 64,
66, 125, 131, 134, 140, 142,
144, 145, 149, 160, 165, 186,
205, 209, 210

Kromeris M. 81, 86, 87, 103

Kšivenskis T. 220

Kulkevičius R. 188

Kulvietis A. 64, 65

Kuncevičius J. 209, 247

Kurbskis A. 55, 56, 62

Kuris 232

Kvintilianas 11

Kžižanovskis J. 124

Lappo I. 39

Lazijus V. 230

Laurinavičius (Laurentius) S.
190

Lebedys J. 72

Lechas 105, 230

Lenčinskis M. 144, 145

Leonas Filosofas 173, 177

Lešekas Juodasis 192

Liauksminas Ž. 221

Lichačiovas D. 128

Lipskis Daugaila I. 220

Litalanas 91, 231

Liuteris M. 22, 64, 187

Lizdeika 114, 117, 120, 203, 244

Lojola I. 144, 178, 188, 205

Losevas A. 158

Lubienskis M. 168

Lukšaitė I. 9

Lulavičius K. 190

Maceina A. 108, 109

Maciejevskis B. 228

Magius L. 14

Makiavelis N. 24, 38, 43, 46-48,
70, 84, 167, 182, 243

Mekovskis T. 215

Manikevičius L. 220

Manvydas 96, 224

Margarita 119

134,

282

Švč. Marija 50, 112, 145,
149, 152, 155, 165, 168

Marsas 125, 177

Martynas 249

Martynas V 45

Matusas-Sedauskas J. 221 ,

Mažvydas M. 65, 69

Meletinskis E. 120

Mendzilevskis L. 32

Mickevičius A. 124

Miechovita M. 31, 81, 82, 97

Mykolas Lietuvis 38—43, 45,
50, 57, 65, 66, 83, 93,
103, 202, 210, 249, 251, 252

Milijus V. 75

Miltonas Dž. 246

Mindaugas 26, 37, 82, 96, 117,
120, 186, 192, 193, 203, 236,
238, 247

Minvydas M. 220

Minvydas S. 219

Mirandola Dž. Piko dela 22, 24

Miunsteris S. 92

Monkevičius S. 220

Montenis M. 158

Montvila 87

Morštynas Z. 130, 136, 137,
156, 158, 161

Mosochas 89, 106

Mozė 17, 117, 137

Mstislavecas P. 77

Mstislavskis I. 55, 56

Muchamedas II 57

Muzėjas 136, 164

Naborovskis D.
158, 161

Nabuchodonozaras 27

Narimantas 97, 203, 227

Neronas 48, 117

Nestoras 117, 124

Nojus 88, 93, 101, 105, 106

Noue de ls F. 182

Novakas A. 221

Oginskis G. 249
Olelkaitė S. 78

48,
98,

148,

136, 137, 155,

Olelkaitis J. 8, 15, 73, 78, 80, 98,
138, 140, 142

Olizarovijus A. 206, 210, 212, 243

Olšauskis J. 205

Ona 242

Ostrogiškis K. 32, 34, 80, 99, 126,
185

Ostrorogas J. 63

Ovidijus 18, 46, 113

Ožechovskis 5. 37,
44-46, 48, 51,
104, 108

38, 41, 42,
100, 10i, 103,

Pacai 96, 97, 227

Pacas K. Z. 152, 153, 156, 163
Pacas M. 76

Pacas M. K. 152, 163

Pacas P. 76

Pacas S. 76, 92

Pajauta 116, 120

Palemonas 87, 93, 95, 106,
113—115, 117, 120, 186, 232,
242

Parčiauskis P. 227

Paris 117

' Parstukai 119

Paškevičius J. 221

Paulius, šv. 62, 165, 167

Peresvetovas I: 57

Pergrubris 119

Petras, Gniezno arkivyskupas 44

Petrašaitis S. 98

Pikolominis E. S. 63, 86, 92, 93

Pilotas 165, 167

Piras 99, 118

Platonas 18, 46,
158

Polidoras V. 73

Polifemas 120

Polubinskis A. 55, 92

Pompėjas 93

Pomponijus L. 10

Poplenjeras la L. 71

Poška D. 109

Potockis V. 246

Prakseda, šv. 247

Priamas 117

112, 113, 140,

283

Prometėjas 29, 36
Protasevičius V. 67, 77, 108
Prūsas 54, 92

Pskoviškis F. 62

Ptolemėjas 35

Publijus Libonas 49, 54, 55, 93,
106, 203

Pufendorfas S. 184

Pušaitis 119

Rabikauskas P. 221

Rable F. 118, 158

Radvanas J. 9, 14, 21, 65, 77,
78, 121, 123, 136, 140, 164,
202—204, 212

Radvila Albrechtas 78
Radvila A. S. 138, 139, 144, 145,

148-151, 154-157, 161—166,
187, 188, 208, 217

Radvila B. 157, 159, 160, 162,
163, 216, 219, 220

Radvila Jonušas, didysis etmonas
151, 152, 161, 163, 168, 169,
170, 178, 204, 209, 212, 216-
220, 225—227, 244

Radvila Jonušas (m. 1620) 136,
158

Radvila Jurgis 15, 18, 37, 41, 78,
133, 187, 188, 193, 204, 228

Radvila K. II 21, 134, 135, 137,
158, 161, 170, 177, 202, 204,
209, 242

Radvila K. P. 21, 78, 134, 135,
136, 157, 160, 202, 227, 228

Radvila M. 86

Radvila Juodasis M. 13, 19-21,
36, 41, 72, 78, 131, 133, 138,
177, 188, 227

Radvila M. Kristupas Našlaitėlis
48, 132, 133, 163, 177, 203,
204, 210, 214, 215, 228, 233

Radvila M. Radvilos M. Rudojo
sūnus 78

Radvila M. Rudasis 21, 75, 77—
79, 136, 140, 164, 202—204,
210

Radvila M. K. 163

Radvilaitė E. 228

Radvilaitė K. E. 148

Radvilaitė L. K. 220

Radvilienė Kiškaitė O 151, 219

Radvilienė K. Sobieskytė 148

Radvilienė K. O. 138

Radvilos 76, 78, 120, 133, 134,
136, 156, 162, 178, 181, 202,
203, 216, 217, 220, 225, 227
244 .

Radziševska J. 73, 81, 112

Raleigh W. 172, 182

Remas 117

Rimantas 85, 102, 193, 242

Rimgaudas 186, 197, 199, 232

Rimša A. 8, 14, 21, 24, 78, 121,
122, 134, 135, 157, 190, 202

Riurikaičiai 107

Riurikas 54, 106, 233

Robinsonas A. 72

Rogovas A. 72, 73, 80, 108

Roizijus P. 37—39, 42, 48, 49,
103, 158, 251

Romanas 232, 247

Romulas 117

Rostovskis S. 133

Rotundas A. 8, 14, 19, 30, 38,
39, 41—52, 54, 55, 57, 60, 61,
65, 66, 69, 72, 73, 75, 77, 83,
85, 93, 96, 97, 100—103, 107,
131, 138, 140, 167, 202, 204,
205, 210, 212, 239, 241, 243,
249, 251, 252

Rvovskis S. 106

Ruckis J. 21

Saimas 91

Sajkovskis A. 81, 113

Samuelis, šv. 206

Sapfo 177

Sapiega K. J. 228, 229

Sapiega K. L. 196, 206, 227, 229,
243, 244

Sapiega L. 133, 160, 204, 206-
209, 227, 228, 242

Sapiega Mikalojus 80

Sapiega Mykolas 250

Sapiega P. J. 185, 227, 228

Sapiegos 97, 178, 185, 227, 228,
243, 250

Sarbievijus M. 161

Saturnas 117

Sava S. 54

Scipionas 99, 117

Sekalis 232

Seneka 18, 112, 113, 155, 158

Senėjus 106

Severas A. 23

Sicinskis V. 163

Silezietis A. 144

Simonajtis J. 98

Simonas 138, 247

Simonas, Slucko kunigaikštis 138

Sirvydas K. 137, 143, 144, 149,
155, 180, 205, 206, 210, 211,
220, 221, 224, 243

Sizifas 29, 30

Skabeika 193, 194

Skaligeris Julijus Cezaris 110

Skarga P. 149, 157, 164, 165,
173—175, 205, 209, 210

Skirgaila 77, 185, 243

Skitas 246

Skominas A. 220

Slavočinskis S. 150, 220, 224, 225

Slavka 194

Smigleckis M. 205, 206

Smirnovas A. 131

Snovskiai 96

Sobieskis J. 249

Sokratas 25

Solonas 18

Spera 232, 242

Starovolskis S. 246

Stela E. 90, 92, 93, 115

Strelecijus (Stželeckis) M. 19, 75

Stryjkovskis M. 8, 9, i14—19, 23—
32, 43, 45, 72, 73, 75-78,
80-93, 95—121, 123—129, 134,
136—-138, 140, 162, 173, 177
178, 180, 181, 184, 186, 190,
192, 195, 197, 199, 201, 219,

222, 228, 230, 231, 232, 235,
236, 239—242, 249, 251, 252
Sunigaila 227
Sviatoslavas 232
Svirskiai 97

Šavinskis J. 225

Šekspyras V. 161

Šemeta J. 79

Šemeta M. 79

Šemeta V. 79

Šemetaitė O. 77

Šemetos 96

Šrubauskis P. 167, 221

Švarnas 236

Šventaragis 97, 116, 117,
120, 186, 197, 198, 242

Švitrigaila 27, 185

119,

Taboras A. 119, 181, 186

Tamošauskas S. 219

Tantalas 29, 30

Tarnovskis S. 157

Tarvainis P. 225

Tautvilas 185

Tenčinska K. 78

Terencijus 113

Thou Ž. A. de 184, 190

Tijūnėlytė J. 222

Tiškevičiai 224

Tiškevičius E. 19, 75, 224

Tiškevičius J. 200, 223—225, 227

Tokarskis S. 151, 208

Tolvaiša M. 79

Traidenis 26, 85, 97, 102, 192,
193, 198, 232, 242, 244, 247

Treniota 26, 185, 186, 236

Tryzna P. 142

Truvoras 106

Tuiskonas 93

Tukididas 11, 16, 112

Tumelis J. 117

Tupikas I. 221

Ulisas 117

Vaidevutis 87, 90, 91, 93,
115, 185, 186, 198, 231, 232
Vaišnoravičius K. 161

95,

285

Vaišvilkas 26, 89, 96, 117, 193,
232, 236

Vala L. 17, 63, 64, 84

Valavičiai 126, 162

Valavičius A. 221

Valavičius E. 78, 98, 143, 146,
187, 188

Valavičius G. 98

Valavičius J. 224

Valenrodas K. 84

Valius 126

Valua H. 76, 85, 106, 241

Vandalas 93

Vasilijus III 52, 54, 62

Vaza Jonas Kazimieras 160, 164,
242, 243, 249

Vaza Vladislovas, Vladislovas IV
162, 168, 169, 170, 173, 212,
242, 245, 246

Vaza Zigmantas, Zigmantas III

160, 173, 175, 228, 241, 242
Vazos 241, 242, 244

Venclovas Mikolajaitis, žr. Myko-
las Lietuvis

Vergilijus 18, 113

Vesta 117

Vijonas F. 118

Vilhelmas 126

Vilkauskis (Wilkowski) K. 133,
134

Virbickis V. 249

Vislicietis J. 30, 35, 36, 108,
110-113, 121

Vysockis S. 138, 140

Vitas 247

Vytautas 26, 38, 39, 50, 51, 69,
70, 77, 82, 83, 91, 95, 107,
111, 118, 120, 123, 124, 126,
127, 184—-186, 192, 195, 200,
202, 203, 214, 215, 227, 233,

236—238, 243, 244

Vytenaičiai 241

Vytenis 26, 35, 82, 102, 103, 120,
181, 203, 232, 241, 242, 244,
249

Viadimiras 232, 247

Viadislovas Jogailaitis 239
Volanas A. 42—45, 49, 65, 75, 78,

83, 101—-103, 131, 202, 205,
249, 251, 252
Volfas J. 21

Voloskis J. 62
Voroneckis J. 228
Vorotynskis M. 55, 61
Vujekas J. 145, 205

Zaberezinskis J. 195
Zaleskis J. 197
Zamalejevas A. 62
Zaviša A. 225
Ziemenikas 119
Zigmantas 82, 237
Zigmantas JII 241

286

Ž ygimantas, žr. Žygimantas Sena-
sis
Zygimantas Augustas 13, 36—39,

42, 49. 55-57 59-61, 80,
105, 129, 134, 187, 194, 202,
210, 212, 233—235, 241, 243,
244. 249

Žygimantas Kęstutaitis 27, 97,
124, 193, 194, 197, 238, 243

Žygimantas Senasis 36, 37, 49,
69, 102, 111, 185, 187, 212,
243

Živinbudas 87, 242

Žulys V. 190

Kuolys D.

Ku 216 Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys-
tės istorinėje literatūroje: (renesansas ir barokas). — V.:
Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992. — 286 p.: iliustr.

Santr.: vok., lenk. — Bibliogr.: p. 271—278. — Asmenvardžių r-
klė: p. 279—286.

Monografijoje XVI -XVII amžių LDK istorinės literatūros raštus
stengiamasi apžvelgti platesnėje kultūrinėje aplinkoje, idėjiniu ir me-

niniu atžvilgiu gretinami M. Štryjkovskio ir A. Kojalavičiaus darbai.

UDK 888.2.09

Mokslinis leidinys
Darius Kuolys
ASMUO, TAUTA, VALSTYBĖ LDK ISTORINĖJE LITERATŪROJE

Redaktoriai
G. MIKELAITIS, I. VALAUSKIENĖ

Meninė redaktorė
V. KURAITĖ

Techninė redaktorė

N. MAZURKEVIČIENĖ
Korektoriai:
L. BALAIKIENĖ, V. STEPŠYS

Maketavo
A. ŽALIENĖ

Pasirašyta spaudai 1992.11.25. SL Nr. 256. Formatas 60x90/16. Popierius —
ofsetinis Nr. 1. Garnitūra — Roman Times, 10 punktų. Ofsetinė spauda
18 sąl.sp.l. 18,12 sąl.spalv.atsp. 19,07 apsk. leid.l. Tiražas 3000 egz. Užsaky-
mas 2033 Kaina sutartinė. Mokslo 17 enciklopedijų leidykla 2050 Vilnius,
Žvaigždžių 23. Spaudė „Spindulio“ spaustuvė 3000 Kaunas, Gedimino 10